Viskas taip ir juda:  lietus nulyja, ežerai ir upės nugaruoja, gal to upelio, kuriame žemuogėtas rankas plovei, vanduo dabar akyse tirpsta ant palto rankovės, o tu to net nematai – kaip sunyksta šešiabriaunė šešiakampė snaigė.

Kažkoks neįprastas jausmas šiemet įsismelkė: kad žiema yra, panaudosiu kokį paprastą žodį, gražu. Ir smagu. Ypač kai rytą vakarą pečiuini vyrukai stumdo tavo toną geležies.

„Year of risk“ – taip atėjusius metus pavadino vienas draugas, kiekvienam 365 dienų rinkiniui užrašantis po antraštę. Išmanu. Susivėlinus, bet apgalvojus sakau – kad ir jums šie metai būtų rizikingi. O kad taip atsitiktų, visų pirma reikia svajoti, norėti, trokšti ir tą troškimą bandyti numalšini. Šioje vietoje be rizikos neapseisi.

]]> http://www.taprasme.lt/2011/01/08/rizikos-jums/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/12/19/blaivus-cirkai/ http://www.taprasme.lt/2010/12/19/blaivus-cirkai/#comments Sun, 19 Dec 2010 14:55:59 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1903 Žodžiu, ką aš noriu papasakot. Kad nėra geresnio cirko nei gerti coca cola ir stovėti prie baro kokiuose nors paparaciuose, kur viskas matosi. Tiesiog reikia išrinkti žmogų ir stebėti, kokias nesąmones jis darys. Pvz, didelį didelį vyrą su moterišku rankinuku po pažastim. Arba tokį lachūdriškos išvaizdos vyruką (pliktelėjęs, tuktelėjęs), jau dvi valandos kaip su paltu, bet vis negalinčiu išeiti.  Iš rankos nuolat nepaleidžiamas gėrimas, tiesa,  kintantis. Arba redbulis su degtine, arba šampanas. Pakaitom. Nei vienos merginos, prie kurios jis nebūtų priėjęs, užkalbinęs, ir po to pasiųstas toli. Kuo vakaras vėlyn, tuo garsiau jam sako „atsikabink“, nes tuo atkakliau jis lenda. Pro mane eidamas suvaidino mini sceną, kad mes pažįstami, ir kad būtinai jam reikia mane pabučiuoti. Tai jau kurgi ne. Žinoma, kai pats geri šampaną ir degtinę, pats ir tampi cirko dalimi, bet jei ne – esi tik besišypsantis stebėtojas.

Štai sėdint in vino ir akimis nulydint labai, labai gražiai krentančias snaiges užu lango, dėmesį patraukia kokis tai vyriškis su maišu ant galvos. Aš dar pagalvojau, kad mažum tai bus visiems vilniečiams gerai žinomas dredas, bandantis išsaugoti savo ševeliūrą. Bet ne – vyriškis gal pusvalandį stovėjo už lango, ir veizėjo į vidų, tad geriau įsižiūrėjus supratau, kad tai yra žydų dvasininkas. Žiema, šalta, sniegas, kalėdinės šviesos priešais gatvę, ausis užgulęs šurmulys, pirštų antspaudai ant vyno taurės ir kiaurai per tave žiūrintis rabino su maišeliu ant galvos žvilgsnis. Šalia sėdintys žmonės, kurie abu yra mano FB draugai, bet manęs neatpažįsta :D po to kitą dieną FB pasiskaitai, su kokiais nuotykiais jie keliavo namo, ir ką jiems sakė taksistas… Labai stipriai įraudęs veikėjas, perkantis nebe pirmą dešimtį shotų, ir nelabai bekoncentruojantis žvilgsnį, bando išlementi, kokio nepakartojamai fantastiško grožio moterys esam, ale aš nelabai lietuviško. To vyriškio kelius aš žinau jau gal kokius 10 metų, nuo pat jaunų dienų, kada jis draugavo su mano klasioke, vėliau visos jo nuodėmės per vakarėlius taip pat būdavo viešos, o santuoka su pilka už jį vyresne pelyte irgi neliko neaptarta. Man būtų nesmagu, jei aš įsivaizduočiau, kad pažindinuosi su kokiu veikėju, o jis šypsotųsi, prisiminęs mano asmeninio gyvenimo detales. Bet tokios jau to cirko taisyklės. Dar vienas bernaitis visą vakarą šoka su mergica, nuo kurios nusisukęs sako chebrai: ai, gal ir nieko tokią pasiguldyti. Žodžiu, tik stenkis išlaikyti budrumą ir stebėk – per vieną vakarą tiek cirko prisižiūri, kad net pasimiršti žmogus kad rūkai.

Nužiūrėjau tokią nuotraukytę – atviruką su Tomu Boo ir James Dean. Paparacių apačioje, prie rūbinės. Ir prisiminiau, kaip Maltoje, Gozo saloje, viename kabakaityje, tiksliau, jo tualete, radau nuotrauką, kurią čia ir viešinu. Prašau mane informuoti, kas yra šitas veikėjas – nes vienintelis variantas tai ir yra tas James Dean, bet į ekspertus nepretenduoju.

Tai ką aš čia norėjau pasakyt? Nieko, tik tai, kad penkios valandos mieste su coca cola rankoje gali įkvėpti labai bukam sėdėjimui prie kompo.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/12/19/blaivus-cirkai/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/03/15/ant-ledo-ir-vandens/ http://www.taprasme.lt/2010/03/15/ant-ledo-ir-vandens/#comments Mon, 15 Mar 2010 16:54:30 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1504

Čia gal meilės prisipažinimas japonų muzikantui?

„Oooo, kaip tu mąstai. Aš taip nemąstau“ – pareiškė man vakar kai kurie žmonės, kuriuos bandžiau išsitempti laukan, neva tai pavasariu džiaugtis. Suprask, į galvą neateitų eiti į lauką, jei galima šiltai sau tūnoti su taure rankose. Lauku tapo Trakai, kažkaip nieko originaliau neišėjo sugalvot.  Iš tiesų tai varau dievą į medį, vis prisimenu per teliką matytą reportažą apie vėžiu sirgusį berniuką, kurio svajonė buvo pamatyti Trakus, bet – nėra iš ko. Taigi grįžtant prie temos, Trakai yra labai gerai.

Nuodėmingo apsivalgymo kibinais turbūt neverta minėti, nes jaučiuosi sąžiningu darbu sporto salėje juos užsidirbusi. Didesnio dėmesio man, asfalto vaikui, pasirodė vertas pasivaikščiojimas užšalusiu ežero iki Užutrakio dvaro. Einam einam, vėjas pučia pučia, sniegas lyg vanduo atrodo, banguoja net nuo vėjo. Veidas, priešingai nei turėtų būti pavasarį, įraudęs nuo žvarbos.

Prisimenu, vieną žiemą turėjau svečių iš Ispanijos, tai žmogus buvo iš nuostabos pakraupęs, kaip galima vaikščiot ant užšalusių vandens telkinių, jam taip tas pasirodė įstabu, kad pliauškino fotiku į visas puses, įdavė man į rankas savo leidžiamą žurnalą, maždaug: parodysiu skaitytojams, kur leidinys skaitomas – net ir ant užšalusių marių. Ir tokių kaip tas svečias taigi devynios galybės, taigi objektyviai gražu.

Vienoj vietoj sutraškėjo ledas. Aš ir rupkė kad liuktelėjom į šoną, ir pradėjom spūdinti į šalį, kur matosi žmonių pėdos. Labai komiškas ir durnas vaizdelis: dvi mergos pridėjo į kelnes ir tyliai spūdina šonan :D Gerai, kad turėjom gudresnių žmonių šalia. Pasigirta iš priekio „čia gi trijų sluoksnių ledas“. Rupkė neišgirdo, pamanė, kad žmogus šaukiasi pagalbos :) :) :) Turiu pasakyt, kad mūsų mergiškas miestietiškas neišprusimas buvo smagiausia dienos dalis su daug nuoširdaus juoko. Ir savęs, žinoma.

Prisimenant nuotykius tame pačiame ežere, tai mes su Rupke turėjom nuotykių ir vasarą. Taigi, kokie du tūkstančiai septintieji. Dvi merginos džiaugiasi vasaros diena, ir plaukioja vandens dviračiu ežere. Jautri siela abiejų silpnoji pusė, tad siūbuojam, ir grožimės landšaftu: o dangus juodas juodas, o žaibai žaibuoja žaibuoja, o jau formų įvairovė, o jau koks grožis. Kaži, kiek procentaliai būna kamuolinių žaibų? O esi mačiusi? aš tai ne. Bet kaip gražu vis gi tie žaibai. O tu matai, kad ežere nebėra nei vienos jachtos? Aha. Kaip manai, lis? Jau lyja! ir žaibuoja vis arčiau! Mes esame čiut ne aukščiausias  taškas  keliasdešimties metrų spinduliu. Minam!

Lygiai po 10 sekundžių buvom šlapios iki paskutinio siūlelio, žinoma, vasarą daug siūlelių nenešiojam. Nieko nesimato, kur link plaukti, bet kažkaip nenuplaukėm atgal į ežero gilumą, kas mus, jautrias sielas, ir galėjo ištikti. Tik išlipus, lyti nustojo. Tad teliko tik išsigręžti suknutes ir plaukus.

Čia tiek visai neįdomių prisiminimų, bet net ir aš pradėjau laukti šiltesnių dienų. Nors aš šiai žiemai ir labai tolerantiška, bet kovo vidury kad snigtų kaip per klasikines kalėdas – to net ir man per daug.  Nebent ryt poryt dar kas rogutes iš kur nors suorganizuotų, nes šituo džiaugsmu nespėju pasidžiaugti jau kokius 10 metų. Nors lygiai prieš metus deginausi Ispanijos paplūdimiuose, bet užteks šnekėt: reikia mašiną nukasti, krūvos reikalų.

Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje  praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug.  Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.

Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai,  užtenka miško ir vandens.

Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą.  Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas.  Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..

Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.

Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.

Google orų programikė demonstruoja keistus fizikinius reiškinius. - 21 ir lietus

Sietynas

Lietuvoje per metus būna maždaug 50 visai giedrų naktų, ir didžioji dalis jų, deja, žiemą. Žmonės naktimis veikia įvairius dalykus, bet vieną giedrą žiemos naktį, kai siurbčioti gėrimą, švelniam  vėjeliui kedenant plaukus, yra kiek per šalta, derėtų išnaudoti žvilgsniui į žvaigždes. Jei tokio pasiūlymo sulauki netikėtai, reikalo vertė išauga dvigubai.

Link Molėtų observatorijos tokiomis naktimis kaip kad vakar naktis pagyvėja judėjimas: per blizgantį ledą į abi puses juda automobiliai, užpildyti apsitūlojusiais žmonėm. Apsitūloti reikia kuo labiau, nes juk giedra yra tada, kai nėra debesų, o jei nėra debesų, mūsų niekas nesaugo nuo to baisaus minusdvidesimtketuriuirdaugiau šalčio.

Atvažiavus truktelėjama iš fleškutės, ir slidžiais laiptais kabarojamasi ant stogo, kur stūkso teleskopas. Vakar per valandą pamačiau dangaus kūnus, esančius nuo 1.3 sek. nuo manęs, iki 12 milijonų šviesmečių atstumu esančių galaktikų. Arčiausiai -  mėnulis, kuris per teleskopą atrodo tiesiog kaip sausainis. Protingoji vyrija ten įžvelgė Koperniką, man tiesiog buvo labai gražu. Galaktikos, skardžiabalsio gido teigimu, vadinasi M81 ir M82. Tai atrodo kaip kažkoks pašviesėjimas danguje, vaizdas nėra kažkuo ypatingas, bet kai pagalvoji, Į KĄ ŽIŪRI, įspūdis padidėja.  Sustiprėja suvokimas, koks visgi esi mažas padaras. Rodė vietas, kur gimsta žvaigždės, ir tas vietas, kur danguje atrodo juoda juoda, o iš tiesų ten žiba visas žvaigždžių spiečius. Sužinojau, kad Paukščių takas vadinasi paukščių taku todėl, kad rudenį ir pavasarį jis eina iš šiaurės į pietus, tai yra, ta kryptimi, kuria išskrenda ir parskrenda paukščiai.

O štai žvaigždynas Sietynas, katras diletantų maišomas su mažaisiais Grįžulo ratais, pasirodo, yra Subaru ženklas, kas man visiška naujiena buvo. Paprastas mirtingasis  plika akimi žiūri  šešias žvaigždes 1953 m. penkios japonų kompanijos susijungė į korporaciją, ir nusprendė prekės ženklui naudoti Sietyno žvaigždyną: penkios mažos, ir viena ryški žvaigždė. O pats žodis „Subaru“ reiškia „Vieningas, sujungtas“.Visą šią informaciją aš pragooglinau, ir čia jau surašiau teisingą variantą. (Gidas kiek nugrybavo, sakydamas, kad Subaru sudaro septynios kompanijos, be to, jis sakė, kad Subaru reiškia saulę.  Moku vienintelį žodį japoniškai, ir tai yra būtent saulė – sajuri, o ne  subaru).

Taigi visom prasmėm kelionė išėjo į naudą. Prasiblaškymas suderintas su pasaulio pažinimu. Dar reikėtų aplankyti ir Etnokosmologijos muziejų, katro šeimininko Gunaro Kakaro žmona sode augina naktį šviečiančius augalus. Man čia iš viso atrodo fantastika: paėmė žmogus plikas patalpas, padarė toookį muziejų, ir žmoną susirado kosmosą betapančią ir „mėnulio sėklas“ auginančią. Pasipiršo per antrą pasimatymą, nes žinojo, kad taip reikia. Oj nemėgsta Kakaro rimti mokslininkai, observatorijos vyriškiai labai nepatenkinti būna, kai mitų pilną Etnokosmologijos muziejų kas nors drįsta sumaišyti su observatorija, bet nuvykti į muziejų verta, ten diletanto akiai labai daug gražių dalykų yra.

Rekomendacijos:

• Vietas rezervuoti iš anksto telefonu;
• Jei observatorijoje reikia būti vidurnaktį,  iš Vilniaus išvažiuoti anksčiau, nei 11.10;
• Pasirūpinti savo ir žioplų artimųjų sveikata: pasiimti termosą arbatos ir kokio nors tauraus gėrimo;
• Skirti deramą dėmesį aprangai: apsirengti viską, kas šilčiausia, ypatingą dėmesį skiriant kojoms. Labai tinka poledinės žūklės gerbėjo rūbai. Ir mieli batų gamintojai, pradėkit pagaliau gaminti žieminius batus su storesniu nei 5mm padu. Nesuprantantiems reikalo rimtumo reikėtų įsivaizduoti valandą stovėjimo lauke prie minus 24, kaip kad buvo šiąnakt.
• Kai eisit susimokėti (100 lt grupei. Kiek žmonių atvažiuoja, iš tiek dalini šimtą, plius dar po 10 lt. žmogui. Mums išėjo po 17 lt.), žvilgtelėkite virš stalo. Ten   – ranka darytas kalendorius su visokiom kosmologinėm nuotraukom. Viena ponia, tokia vargonininkė, kazimierietė, yra taip susižavėjus „galaktikų sombrero“ (nuskaičiau iš kalendoriaus), kad pati kruopščiai dirbo, kol sukūrė kalėndorių, nuotraukas ir tekstus jame. Mes, cinikai ,nusprendėm, kad ji nori surasti tiesesnį kelią į dangų, jei kartais dievo nėra.

Taigi pirmoji žiema, dėl kurios šalčių per daug neburbu, o beveik džiaugiuosi, eina visai smagiai. Ir tame, kad naktį sustojus visiškai tamsiuose Molėtuose, jauti, kaip ledėja liūlys, irgi yra smagumo. Man tik rogučių trūksta.

Kalėdiniai sausainiai

Tie velnio meduoliai transformavosi į sausainius. Taip nuoširdžiai spaudžiau širdeles, žvaigždeles, ir gėlytes. Po to makalavau glajų, ir su kinietiškom lazdelėm dėliojau taškiukus ir brūkšnelius. Trijose skardose sudėjau į orkaitę, o tešlos dar liko. Ir labai gerai, kad liko. Nes kažkokiu nesuprantamu būdu sugebėjau dalį sausainių sudeginti. Kiti nesudegę, tik gal kiek perkepti, ir nelabai matosi mano teplionės su dviejų spalvų glajumi, bet pačių gražiausių – žvaigždžių – dauguma sudegė. Reikės dar prikepti. Nes tie, kur nesudegę, labai skanūs. Tik kitą kartą daugiau prieskonių dėsiu.

Kaip prasidėjo meduolių istorija, pasakojau prieš kelias savaites čia.

Pirkiniai

Pagaliau turiu kada atsisėsti, apsikabinti kompą ir išlieti jam kas ant dūšios guli.  Kurį laiką buvau pačiai sau neįtikėtinai užimta, bet užtat kiek suspėjau padaryt, ką tu ką tu.

Šią savaitę lankiau Kauną. Ten mane ištiko lengvas erdvinis šokas. Kadangi tikslas buvo Soboro apylinkės, ten visur mokama statyt mašiną. Bet kur buvus kur nebuvus išvažiavau ant Akropolio, kurį maniau esant miesto pakraštyje. Ten esu buvus, bet net nesusiejau, kad viskas taip ranka paduot. Kadangi tai buvo mano koks 8 kartas per gyvenimą Kaune, nutariau kaip žmogus paturistauti ir pasižiūrėti senamiestį. Taigi gražu ten. Ir yra visokių mielų keistų kabakų, pvz, BO – blue orange. 50 g. nuo šalčio ginantis išlenkti pats tas. Ir Rotušė gražiai sniegais papuošta, tik tie  ratu sustatyti kioskeliai galėtų būti ne Jacobs, kaip kad dabar, o amatininkų. Dar išliko man klausimas: o kodėl Laisvės alėjos akcentas Soboras neapšviestas naktį? Žinau, kad striuka su pinigais, bet jau Soborą vertėtų apšviesti, manyčiau.

Dar labai smagūs išvažiavimai į autostradą, kur kažkodėl vienintelė šviesa yra į tave atlekiančios akinantys mašinos žibintai. O apie sniegą, šlapdribą ir lenktyninikų genus lietuviuose iš viso nėra ką ir kalbėt. Džiaugiausi, kad namo grįžau.

Atidaviau magistrinį. Turėčiau pažymėti, kad viskas, ką jame taisiau paskutinę naktį, tai buvo maketavimo darbai. Užknisa. O kad 2007 worde yra kažkokių bug’ų, tai tikrai. Ir dar: neturint spell checkingo galima nusižudyt. Mano naudotas metodas buvo toks: visą tekstą kopinti į google translator, lietuvių-lietuvių, ir žiūrėt, ką vingiuoja. Per 80 psl. 7 klaidos. Sunku man tuo patikėt, bet manau, kad yra ir blogesnių variantų už mane. Pvz., žmonės, rišantys du egzempliorius į kietus viršelius, kas kaštuoja 40 lt, nors galima rišti ir į minkštus, kas atseina 9 lt. Tie žmonės matyt mano, kad jie daug protingesni pasirodys. Mano… tai yra, darbo, printeris net tepa šiek tiek, bet jei jau kas nors man ką nors sakys, atsakysiu, kad neturėjau galimybės gauti finansavimo kanceliarinėms išlaidoms, o asmeniniai resursai yra riboti. O tai, žinoma, yra tiesa. ar gerai mane nuteikianti gyvenimo aplinkybė yra ta, kad persikrausčiau į savo namus. Ir kad nereikėjo vienai dėžių tampyt, kaip kad išsikraustant. Esu kiek susiįdomavusi kai kurių žmonių supratimu pvz, apie tvarką, bet nesigadinsiu sau nuotaikos, ji ir taip suges, kai su buitine chemija pradėsiu bendrauti artimiau.

O sunkią darbo, mokslo ir buities savaitę vainikavau apsilankymu Gedimino 9 sendaikčių turguje. Ten užėjau tik paprašyti vaikystės draugės, kad dekupažuotų man apyrankę aguonomis, prie jau turimų neišpasakyto grožio auskarų,  o išėjo.. štai kas: sidabrinė plona apyrankė, kuri nepateko į nuotr. (5 lt)., krištolo vėrinys (5 lt.), auskarai paprastieji iš bele ko (5 lt.), bobutės gamybos karoliai (5 lt.), sagė plaukams (1 lt.), ir lapės kailiu dabinta rankinę (40 lt.). Kailis pilkas, o ne ružavas, kaip kad išėjo nuotraukoje. Žavios man tokios močiutės, auskaruotos ir lakuotais nagais, savo jaunystės fintikliuškas pardavinėjančios. Viena bandė man įkišti ružavus klipsus, pasakodama, kad jaunystėje tai buvo viršūnė, prie iš  Amerikos atsiųstos purpurinės suknutės ir rožinės skraistės labai tiko. Dabar jau išaugusi tokius daiktus. Ponia, iš kurios pirkau lapės rankinuką, dar labiau pagerinta: išsidėjusi Estee Lauder lūpdažius (naujus), visokius karolius ir padėkliukus, man pasakojo, kad visus šituos dalykus ji pirko užsienyje, išskyrus lūpdažį, iš Kristi Anos.  Jos draugė vis savo kailinę kepurę man bandė įsiūlyti, už 10 lt. būčiau paėmus, bet mano galva per didelė :)

Tos, kur man įkišo karolius, iš viso savo supratimą turi. Na, matau, karoliai kaip karoliai, gal ir nieko atrodytų, ir pigūs. Klausiu, kas juos darė. Viena sako: dailininkė darė. Kita šypsosi: dailininkė, kuri čia sėdi. Ana jai tik kumšt į pašonę. Supratau, kad draugė dėjo promachą davus man suprasti, jog pačios darė. Jei dailininkė – turbūt būčiau pirkus nedvejojus.

O kai grįžus namo randi tau išvirtos labai skanios grybų sriubos, net ir šaltis nebeatrodo toks baisus: reikės apžiūrėti Rotušės aikštės eglę ir jomarką.

Artėjant didžiosioms metų šventėms, žinoma, kalbu apie Kalėdas ir Naujuosius metus, visi prisimename, kokie esame materialistai ir kokią materialistinę aplinką aplink save turime susibūrę. Visi norim dovanų, ir tai yra nieko baisaus, bet aplinkai tas dovanas suruošti  yra panašu į mažo atominio karo sukeltą chaosą. Visą gyvenimą, kiek prisimenu, mama mums dovanas pirkdavo Kūčių rytą. Bele kas bele kaip. Ir dar, aišku, brangiai ir ilgai eilėse pastovint. Šita buitinė logika man yra nesuprantama. O kiti šeimos nariai iš viso nesivargindavo per daug: kadangi esam trys seserys, tai ir gaudavom tą patį daiktą, tik kitos spalvos. Nesvarbu, kad gal man jo visai nereikia, ir ilgai ilgai svajojau apie kokį šlamštadaiktį, pvz, puzzle su daug daug daug detalių.

Štai yra lapkričio kažkelinta, tikrai nežinau, kelinta, ir aš jau pradėjau rūpintis tomis dovanomis. Taip nutiko tik todėl, kad Dievo meldžiau įkvėpimo ir motyvacijos kuriant tokius neįdomius grafikus, bet jo matyt nėra, nes jis manęs neišgirdo. Tad teko  dirbti vairuotoja ir jaunuosius giminiečius po parduotuves vežioti. Susizgribau, kad jau po pusantro mėnesio verks mano piniginė ir nervų sistema, tad įvykdžiau pirmąjį užpirkimą. Kol yra nuolaidos geriems daiktams, reikia naudotis, bo tuoj ateis didžiųjų  ŠŠŠŠvenčių laukimo metas (DŠLM).

Būkit tikri, nesakysiu nei ką nei už kiek pirkau, nes per didelis artimųjų ratas čia šlaistosi, bet visais pirkiniais džiaugiuosi.

Dar puikus DŠLM užsiėmimas yra atvirukų paišymas.

1. Nereikia pirkti (tiesa, priemonės kiek geresnės nėra visai jau pigios)

2. Juos gauti iš tiesų yra maloniau, nei kokį debiliška veido išraiška pasidabinusį kalėdų senio portretą.

2. Joks lachūdra, kad ir koks bjaurus būtų, ranka piešto atviruko neišmes. O tai glosto savimeilę. Tik patarčiau lachūdroms dovanas ir atvirukus gaminti patiems paskutiniams, nes būna ir taip, kad DŠLM jie gali pasiplauti, neatlaikę tos pakilios euforinės nuotaikos, arba  ją sugadinti, arba pareikšti kokią nors nesąmonę, iš serijos „tu čia ką, taip nervus ramini“, o tada dingsta noras iš viso ką nors gero jiems daryt.?  Bet nuo to būna labai vidujai (žinau, blogas žodis) šlykštu.

Jokių didelių sugebėjimų atvirukų paišymui reikia, nes gi nepardavimui, o savo mielumui įrodyti… tarkim.  O su tais atvirukų pardavimais, žinot, sunku šiais laikais, nepamirštant išdarinėtos mokesčių sistemos konteksto ir puikias sąlygas smulkiam namudininkui. Nėr ką čia ir kalbėt ta tema. Tad reikės: Pora lakštų kietesnio popieriaus (Jogailos – Pamėnkalnio beveik ant kampo esanti kanceliarinių prekių parduotuvė turi visų spalvų), kelių spalvų padoresnės kokybės, klijų ir tai, ką rasit namuose. Namų šeimininkės  (kaip aš) tikrai ras visko: ir iš kažkur atsiradusių žvaigždučių, ir bantukų, ir virvučių. Gerai sueina ir blizgantys tušinukai po kelis litus.

Labai kapitalistiškai kokakoliškai pakalbėjau. Tad nepamirškite, kad dabar yra rimties ir susikaupimo metas, Kalėdos – svarbios ypatos gimimo diena, o šiaip jau daug seniau už šį gimtadienį žmonės šventė saulės sugrįžimą. Kaip bežiūrėsi – nėra už ką DŠLM ir  Kalėdų nemėgti. Ir kodėl  aš jų taip NE-KEN-ČIU…

P.S. Tema „ką nors gero daryt“ yra labai subtili ir reikalaujanti atidesnio žvilgsnio. Nėra taip paprasta.