Vietoj laba diena, ar kitos mandagumo frazės, dešimt minučių lauktas berniukas drebia: o jūs staliuką užsisakėt?! Mane kiek sunervina, nes ne „užp*so mane viskas, ko  nori“ tonu klientai pasitinkami. Kažką tokiu pačiu tonu burbteliu. Pagaliau atneša meniu:  paklausus, kas tai yra kamščio mokestis, tekšteli: taigi parašyta! Čia jau man sukyla viskas, ir pasiūlau taip su manimi nekalbėti, nes galbūt aš skaityt nemoku. O ir šiaip per daug aptaki frazė ten įrašyta, nes nežinant apie tą kamščio mokestį, nieko ir nesuprasi.

Kamščio mokestis yra toks reikalas, kad gali pasiimti bet kurį iš pardavimui dėžėse sustatytų vynų,  susimokėti 5lt, ir gerti pačioje vyninėje. Prikaukšėjau prie Lambrusco dėžių, žiū, kelių rūšių esama. Berniukas nuoširdžiai pasako, kad jis Lambrusco nemėgsta, tad nieko negali patarti. Man neįdomu, ką jis mėgsta, kol su juo gyvent nereikia, tai jam turi būti įdomu, ką aš mėgstu. Nutyliu, mat jį velniai, paėmiau baltą, visai gerai buvo. Kainuoja 15 lt (kitur, girdėjau puse ausies, kad pigiau), plius 5 lt kamščio mokestis. Taigi butelys 20 lt. Ir nebuvo šalutinių poveikių niekam.

Maisto meniu toks ne kažkoks. Užkandžių kažinkokių yra, bet pėvėzė, paprastų alyvuogių – ne. Tad idant Lambrusco burbuliukai per daug nešokčiotų nuo skrandžio iki smegenų, užsisakiau Cezario salotų. Ir visai nesupratau, kodėl berniukas pradėjo juoktis. Klausiu: gal malonėsit pasakyt, kas čia tokio juokingo?   – „Kad visi šiandien labai daug valgo, mane piktina.“

Nuo šitos vietos man visai nebepikta pasidarė, o juokinga. Sėdi rupkių klubas, plepa, siurbčioja vynelį, o berniukas prabėgdamas sako: „valgau Twix’ą“. Arba: bandau nutraukti vaikų darželio stilistikos baltas popierines snaiges, tas, kur man už nugaros šviečia, o jis man sako: tai čia tipo belenkoks grožis? Kone paspringau. Pasiteiravau, gal pats karpė :) „Ne, mes tam laiko neturim, tik dirbam ir dirbam“. O tai kas karpė tada, direktorius? :))) Net pasiteiravau kiek metų. Jis mane palaikęs solidžia teta, pasakė, kad yra piemuo visiškas, ir leido paspėlioti. Jaunas piemuo, tikrai. Turiu pripažinti, kad keistas toks atsinešimas į klientą, bet susidraugavus, atleistinas ir keliantis ne tai gailesnį, ne tai juoką, nes juk ne iš piktybiškumo, o iš piemeniškumo.

O dabar pora žodžių apie interjerą. CUP’as šviečiantis už lango, dėžėse sudėti vyno buteliai ir kažkokiom draiskanom, gal medžio pluoštais nuo vyno dėžių, dekoruotos lubos (gerai degtų) does not matter. Juk ten vyno sandėlys. Pagrindinė dekoracinė medžiaga: laikraščiai beigi žurnalai.Prie vyno – lietuviški, tualete – daugiausia ispaniški, nors ir Rusytės veidas vypso. Bet toje patalpoje dėmesys labiau atsikreipia į kitką.

Tualeto durys ir sienos tiek iš vidaus, tiek iš išorės yra apklijuotos stipriai erotinio turinio moteriškių nuotraukomis, o tai man nelabai patiko. Gal tai mane, itin jautrią ir drovią būtybę, trikdo, nes ėjau lyg ir į padorią vyninę. Jei jau taip, tai norėtųsi ir vyrų nuogų kūnų, kad lygiava būtų. Iš tiesų tai iš viso tokio pobūdžio dekoracijų nesinorėtų.

Visų antra, į taip dekoruotą vietą su vaiku tikrai neičiau, o juk tai nėra naktinis baras, tad manau, kad kurią popietę bevaikštant palei upę, gali ir užsinorėti kur prisėsti, o Mambo pica baisingai ne stylish.  Visų trečia, kiek man yra žinoma, turi būti užtikrinta, kad tokio turinio nuotraukos nebus taip paprastai prieinamos nepilnamečiams, todėl ir visokius Playboy kioskuose turi pardavinėti užklijuotus, ir sex shopai skirti asmenims nuo 18 metų. Tai ką nufotkinau, yra tikrai nieko, bet tos išsikėtojusios damos su permatomom žvaigždutėm tarp kojų – labai keistas dizainerio sprendimas. Matyt kenčia nuo lytinių frustracijų. O aš esu užkietėjusi puritonė.

Pasigooglinau, kad tai netradicinė vyninė: surinkau du  įrodymus – tuliką ir barmeną.

To sum up, visai nieko vieta, nors ir turi savitumų, normalios kainos, skanios salotos, bet šiaip nelabai užkabinantis meniu. Ir dar itin subjektyviai, man labai imponuoja tai, kad dešinysis Neries krantas vis labiau atsigauna. Man iki namų ranka paduot, tad labai gali būti, kad tūnosiu ten gana dažnai, visus tuos, kurie į klausimą „kur einam?’ atsako „man tas tas pats“, pakreipus arčiau namų. Turėjo ten atsirasti kas nors apart picerijos ir kiniečių.

In vino veritas

Pagaliau įsidrąsinau nueiti į naują vyninę Lolą. Anksčiau buvo nedrąsu, nes ten rimti žmonės sėdi, niekas nesistumdo prie baro, o kur sėsti, nesimato. Bet vakar ten buvo nuostabaus grožio mini koncertukas, pavadintas džiazo vakaru. Buvau kiek skeptiškai nusiteikus, nes džiazas man nepatinka, bet ten ne tiek daug to džiazo ir buvo. Dvi labai gražios ir talentingos mergaitės, Milda Arčikauskaitė ir Anna Polukord dainavo ir grojo gitara. Skaidru.

Tik tai, kad Loloje kainos stiprokos, o atbėgusi padavėja neturi žalio supratimo, kad baltas sausas vynas gali būti ir rūgštesnis, ir saldesnis, taip kad nelabai gali ką parekomenduoti. Užvakar Tapo Doro mergaitė atnešė puikaus sauso saldesnio vyno per daug man galvos pavadinimais nekvaršindama. Bet per daug kainų lyginti neverta, nes skiriasi publika, atmosfera, tiesiog nesilygina Lola su kitom trendiškumu tvinksinčiom vyninėm. Bet padavėją reikėtų patreniruoti.

Kitą kartą apžiūrėsiu nuotraukas ant sienų. Visos jos – Lolos, labai žavingos, energingos ir šarmingos moters, visada surasdavusiai žodį kaimynų mergaitei (čia aš).  Jos dukros, Indė ir Saulė, mamos atminimui ir pavadino vyninę.

Kalbant apie vynines, reikės ištirti naują vyninę Vinchenso, nes, girdėjau, jie turi „Lambrusco“, ir dar už labai malonią kainą. Žinoma, nieko nebus maloniau, nei Lambrusco uz 1.5 euro iš greta esančios parduotuvės, bet tie laikai jau praėjo.

Pasisėmus kultūros ir skaidrių emocijų ienas pasukau į netoliese esančią, hm, užeigą Transilvaniją. Man visada atrodė, kad ten renkasi vien metalistai bei kiti Drakulos palikuonys, katrie geria alų kibirais ir apgirtę ūbauja kaip apuokai,  ir aš su savo perliukais ausyse nelabai pritapčiau, o ir veikti ten nelabai yra ką, ale gi pasirodo, kad klaidingai maniau.

Transilvanijoje kiekvieną ketvirtadienį vyksta karaokė vakarai, kurie yra žavingi dėl žemiau išvardintų priežasčių: kai kurie žmonės iš tiesų labai gražiai dainuoja, o vakar tokių buvo trys. Gražu žiūrėti, kaip jie džiaugiasi ir įsijautę plešia. Kita priežastis: būna tikrai nerealių personažų, kaip pėvėzė, apspangusių blondinių, kurios tarpusavyje pešasi, kuri pabliaus į mikrofoną Adamso dainelę. Absoliuti fantastika, kaip jos yra įvaldžiusios sceninį judesiuką, vokalo beigi viliojimo technikas, ir kaip joms smagu. Nebūtų man disaudijos (panaši daryba, kaip dislekcija ir disgrafija), eičiau dainuot, bet kadangi kuklumas ir savikritika yra mano stiprioji pusė, nors ne visi tuo tiki, dainavau tik sėdėdama prie baro, kas  nei kiek nesumažino džiugesio.

Be to, Transilvanijoje yra labai puikus platūs barai, labai tinkantys šokiams pokiams. Ir visai nepuikus futbolo stalas, katro blogoji savybė yra ta, kad kamuoliukas vis įriedėdavo į mano saugomus vartus. Kreivas, vadinasi, stalas.

Labai nustebino vieno tokio klausimas, kas manęs laukia namuose. Žmogus manė, kad sutuoktinis ir vaikai pasiganyt žmoną ir mamą išleido. Anas savo ruožtu nustebo išgirdęs, kiek man metų yra. Nenudžiugino, nes jau persiritau į tą amžių, kai nebesmagu būti sendinamai. Paskutinį kartą perkant cigaretes, pardavėja paprašė pažymėjimo (trečią kartą per, baisu sakyt, 10 metų), ir aš nešokau purkštauti.

Apie augantį metų skaičių yra kas primena ir taip, pvz, dalinis invalidumas po švenčių šventimo. Pomidorinė Knor sriuba iš pakelio kiek situaciją pataisė.

Štai kad ir vakar diena. Buvau Kaune, akademiniais reikalais. Pasivaikščiojau po Laisvės alėją, užsukau į tuliką už litą. Stovimas pasitaikė. Na, ką darysi. Aplankiau Kauno turizmo informacijos centrą, nes man laikinoji sostinė visiškai tamsus miškas, žemėlapį norėjau pasiimti, senamiestį apžiūrėti. Mergaitė tik kaukšt kaukšt lakiniais batukais prikaukšėjo prie manęs, akytėm paklapsėjo ir sako: nuo šiandien žemėlapis už litą. Taip taip, tas paprastas žemėlapis, kur bet kurioje šalyje bet kuriame viešbutyje nemokamai kalnais gali neštis lauk, pas mumis – litas. Krizė. Mieločius. Vis dėlto dėl mokslo atvažiavau.

Pokalbis akademiniais klausimais pasižymėjo keiksmažodžių gausa ir relaksuojančiais skysčiais. Įdomu labai buvo, bet po kelių valandų kaip ir namo prisireikėjo. Bet pakeliui nusipirkau kebabą, nes man pasirodė, kad Kaune reikia valgyt kebabus. Šešis litus kainavo, buvo lengvai pašalęs ir su labai daug česnako, bet visgi valgomas.

Intuicijos dėka susirandu stotį, o ponia kasininkė sako, kad bilietėlis kainuoja 23 lt., su ISIC nuolaidos Lietuvos univere besimokantiems lietuvaičiams negalioja. O normalaus studento pažymėjimo aš neturiu, niekada man jo nereikėjo, jei važiuoju, tai mašina, na bet kai ne su mašina, tai ir bėdos. Aš tik dirst į piniginę – o ten septyniolika litų :) Net česnakai apsivertė skrandyje, nejaugi reikės tranzuoti, galvoju. Korteles nešiotis mečiau tada, kai vienos pamiršau PIN kodą, o kitą nusprendžiau pasaugoti nuo mano šopinimosi priepuolių. Na, miela Gabija, štai ir laikai atėjo :D Kauno stotis, kebabas, 17 lt. kišenėje. Mikruškės vairuotojas pigiau veža, už 20 lt, bet gi neturiu ir tiek :D Tik daug euro centų ir čekiškų kronų, bet musiet neims… gerai išvertus kišenes bendra turima suma buvo 19 lt. 21 ct. Parvežė už tiek.

Sėdžiu mikruškėje, gadinu akis skaitydama „12 Kėdžių“, kol susivokiu, kad lyg ir laikas lipti, jei nenoriu nuo stoties piškom varyt iki mašinos. Bet teko. Nes gi smagi diena turi eitis smagiai.

Bešiaušdama pro buvusią darbovietę sutikau labai smagų dėdę, viršininką, kuris man pusvalandį aiškino gyvenimo prasmę. Jei bus kas neaišku, galėsiu jo vėl paklaust. Sėdus į mašiną, pasiklydau Vilniuje, bet labai skubėjau, ir šiokiom tokiom pastangom išvažiavau iš to man visai nežinomo Šeškinės rajono. Atvykus į tašką B, man buvo pranešta, kad važiuoti nebuvo reikalo, nes įvykis nevyksta. Susinervinau baisiai.

Savo gimtam kieme pasistačius mašiną, užmatau  jaunuolį, kuris su manim sveikinasi. Sako „Gabija, ar prisimeni mane“? aišku, neprisimenu, galvoju, kas tu per vienas? Ogi mes kažkada dirbom kartu. Mda, gerai, kad dirbom, ir?.. Kaimynas mano naujasis. Pakvietė arbatos, po to ir vyno. Pasižymėjo tokiom frazėm, kaip „gal žinai, jau prasidėjo naujas filharmonijos ir teatrų sezonas“, „gal ketvirtadienį lazaniją kartu galėtume kepti“ na ir taip toliau, ir panašiai. Cha cha cho cho, kaip įdomu.

O vakaras pasibaigė sėdint ant mano gimto kiemo supynių su viena iš mano meilių ir diskutuojant apie prasmes ir nesąmones, prieš tai pasidomėjus sąlygom po 22 val. įsigyti alaus.

Taip kad viskas buvo puiku, ir vakar dienos įspūdžių pakanka ir šiai dienai, tad sėdžiu sau ramiai ir mąstau apie koncepcinius veiksnių modelius. Dėl visko kaltas kebabas.

Bažnyčia kitoje gatvės pusėje

Oi kiek diskusijų būta apie dievą, bažnyčią, religiją ir t.t.  Ypač su vyno prisisiurbusiais vyrais. Kaip sakė vienas toks, vyrai prisigėrę kalba apie metafiziką. Na o štai kelis vakarus iš eilės diskutavome su draugu apie tai, kuris yra baisus eretikas. Na ir aš tokia, tik į bažnyčią vis dėlto kartas nuo karto nueinu. Kartą per metus. Tiesiog kai viskas užknisa, nei akys, nei ausys nebegali nei regėt, nei klausyt žmonių šurmulio (iš tiesų tai jis galvoje šurmuliuoja), nueinu ir pabūnu ten. Sveikų Marijų nekalbu, ateistams nepritinka. Bet pasėdėti ramumoje ir pamąstyti apie visus gyvenimo maurus gerai.

Taigi kas rytą žadindavo bažnyčios varpai. Nekenčiu aš jų, pusantro mėnesio chroniškas neišsimiegojimas. Bet kaip bebūtų keista, draugas nei karto nėra nuėjęs į kokią bažnyčią, nebent kaip turistas kokioje Florencijoje. Bet labai norėjo gauti vieną jam labai patikusį darbą, tad pradėjo svarstyti apie bažnyčios aplankymą. Taip taip, kai blogai, prisimenam ir mamą, ir dievą.  Bet bijojo. Ko? O pasirodo to, kad nežino, kaip reikia elgtis. Jei visi sėdi mišiose, o jis ateis ir tiesiog pastovės prie sienos, ar kunigas jam nieko nesakys? Skamba labai keistai, bet jis visaip mane įtikinėjo, kad tikrai nežino kaip reikia elgtis. Na, sakau, reikėti niekaip nereikia, nori sėdi ir galvoji, nori freskas apžiūrinėji, nori kunigo ko nors užklausi, nori poterius kalbi.

Ir štai pagaliau jis nuėjo. Grįžo didžiai nustebęs: pirmą kartą po labai ilgo laiko tarpo sakėsi taip ilgai ir giliai mąstęs apie gyvenimą, ką jis daro, ko nori ir t.t. Sakė manęs, kad laiko tiesiog gyvenime nėra apie tai galvoti. Atsirado.