Tik keista, kad prieš tiek metų skaitytos ir kerėjusios knygos dabar atrodo be galo nykios, sentimentalios ir nesukeliančios nei didelio, nei mažo noro jas pabaigti. Nekeista, o netikėta. O kadaise taip smagiai žarstytas smėlis atrodo kažkoks purvinas. Vanduo, iš kurio varu neišvarydavo – šaltas. O kelias į kažkur netoliese esantį ežerą – užmirštas.

Ir norisi visus mažus didelius dalykus patirti iš naujo. Tad jau žinau, ką veiksiu per atostogas. Net Santorini salą išbrokijau, nes tingiu truputį. Sėdėsiu be ryšio, žiūrėsiu pavakarėn iš paskos ir, jei tik kas  man priduotų senų baldų, aš juos su mielu noru dekoruočiau atostogų metu:) taip kad – laukiu.

Tokie tie maži dideli malonumai.

Kainos mane pašiurpino. Kadangi esu tik turistė, niekieno nekomandiruota, ir nežinau jokių spec. vietelių, man 20 eurų už dienos pietus pasirodė brangoka. Gal šiurpo pojūtį padidino ir bjauriai purškiantis lietus. Tad nusipirkom stipriausio įmanomo belgiško pasididžiavimo, ir smukom į krūmus, tai yra, kaštonų giraitę. Pakeliui pritraukėm senukų dėmesį, katrie mums įnirtingai bandė vokiškai išaiškinti kažką apie vietovę. Šešeri metai mokykloje praėjo veltui, nes nieko nesupratau.

Ir žinot, Gento centre, po tais kaštonais, ramiai sau vaikštinėja gaidys ir vištos! Va taip, paprastai priešais universitetą.

Kiek prasigiedrijus, pamatėm tą tikrąjį Gento grožį, apie kurį žmonės kalba. Tiesa, kiek rekonstruojamą ir apdangstytą. Bet gėlėmis išpuošti žibintai, akmenimis grįstos gatvelės, palei kanalus įrengtos gražios terasos, puošnūs prekybininkų namai, ir ažūriniai bažnyčių bokštai liko matyti. Man visuose miestuose gražiausia – senamiesčiai. Ir iš viso,man  patinka tik seni miestai. Todėl šiuo aspektu Gentas gerai. Gera ir sutikti žmones, su kuriais prieš metus kartu bandėm perprasti katalonų subtilybes tuometiniuose mūsų namuose – Gironoje. Turiu pastebėti, kad tiek daug besimokančių žmonių kaip belgai aš nepažįstu. Išbėga dviems valandoms, ir vėl lekia atgal prie užrašų, nes egzaminas – kitą savaitę. Pfffff, kitą savaitę – tai beveik, kaip po metų…

Kas blogai? Kaip minėjau, anglų kalba ten yra problema, ir šiaip keistoki žmonės. Štai, norim pasidėt daiktus į saugyklą, ir dar pasivaikščioti iki traukinio. Arba nemokam, arba neveikia užraktas. Angliškai – neparašyta. Na, apgraibom lyg ir suprantam, bet neveikia. Klausiam berniuko užu lango – ar veikia saugyklos?  – Na taip, veikia, instrukcija juk yra,  – nepatenkintas burbteli. Kaip ten ką bedarėm, nu neveikia, nors užmušk. Mandagiai paprašau berniuko parodyti, kaip tuo daiktu naudotis. Deja, jaunuolis negali palikti savo darbo vietos, o jei mes nemokam, tai nemokės ir jis. Va kaip yra.

Blogai ir tai, kad pietų metu, kaip aš suprantu pietus, niekur negausi pavalgyt. Viskas uždaryta nuo maždaug dviejų iki kokių keturių – penkių, įskaitant ir labiausiai nusmurgusias picerijas. Taip eini eini žmogus, ir paskutinę viltį baigi prarasti, kai pamatai kažkokią hamburgerinę. Žinot, net ir makdonaldas kartais kokią salotą ar pomidorą įdeda, bet aliejuje išmirkusios neva mėsos gabalas įdedamas į bandelę, pagardinamas tame pačiame aliejuje suskrudintais svogūnais ir apvaroma kečupu – man bjauru. Vietiniai sakė, kad labai skanus tas hamburgeris, bet sunku patikėti. Tad geriausia, ką gavau – paprastas kebabas, kuriame šilta buvo tik mėsa. O nuėjus į kavinę meniu išrašytas prancūzų ir olandų kalbomis, angliškai  – nieko. Padavėjas sako, aš jums išversiu: atverčia pirmą lapą – viskas iš žuvies; antras lapas – mėsa; trečias – desertai ir t.t. Labai paaiškėjo, ačiū, viso gero.

Nepigiu traukiniu – į Briuselį. Ten mus pasitiko EK dirbantis ispanas. Jis iš  žmonių tipo, manančių, kad yra geresni, įdomesni už kitus, ir be abejo, daugiau žino. Kartais, turiu pripažinti, paslystu ir mane tai apžavi :) Kokiai vienai dienai labai įdomu pabendrauti su žmogum, kuris visaip pučiasi ir rodo savo žinias, patirtį ir šaunumą. Iš jo ir sužinojau terminą „čifur“ . Kas tai yra – įraše apie Slovėniją. Taigi su viso ko žinovu ir jo draugu patraukėme į naktinį klubą. Pirmą kartą gyvenime pasiteisino mano pomėgis net ir dviem dienom keliaujant įsimesti ką nors puošnesnio, ir blizgesnio. Mažuliukas alaus buteliukas – 6 eurai, aišku, įėjimas mokamas, ir trachdibidach, jei nori nosį pasipudruoti/nusičiurkšti/plaukus pasitvarkyt – dar minumum 50 euro centų atbašliuoti reikia ilgakojei trumpasijonei Madam Pipi. Man šokas.

Ryte perėjus per šeštadieninį turgų eilinį kartą pasižadu nieko nepirkti Lietuvoje. Aš apie kainas. O šlamštas tai tas pats, kaip visur, tik kad žymiai pigiau. Ir man visada buvo klausimas – iš kur jie gauna visokių Loreal’ių, MaxFactor’ių, kad po to juos pardavinėja už 1 eurą? Tai nėra brangi kosmetika, tad nemanau, kad ją padirbinėja, bet po vieną eurą – manau, vagia. Būtų įdomu pamatyt, kaip. Aišku, įdomiausia turgaus vieta – sendaikčiai. Iš tokios storos apsidangsčiusios arabės pirkau didelius sidabrinius auskarus.

Teko apsilankyti ir absolutely arabiškoje kavinukėje, kur moterys nei kojos turbūt nekelia. Ištikus begaliniams skausmams neliko nieko kito, kaip tik eiti į pirmą užeigą ir bandyti atgauti kvapą, svarstant, tai apendicitas ar tik šiaip. Buvo šiaip.

Kaip ir prideda esant Briuselyje, kaip ir kiekvieną kartą, gėrėm labai skanų vyšninį alų (kur jo pirkti Lietuvoje?) ir valgėm nesusvietnai nesveikas riebias bulvytes  centrinėje aikštė. Tai – vienintelė graži vieta tame mieste mano akimis. Sėdi sau ant akmens ir stebi visą pasaulio margumyną praeinantį pro tavo akis. Iš visų kampų puola bernvakarius ir mergvakarius švenčiančios grupelės, bet kokią savo paslaugą parduodantys už eurą. Galėjom paprašyt už eurą alaus nupirkt, tada nesusimąstėm.

Tas sisiojantis Briuselio berniukas  kažkaip įspūdžio nepadarė pirmą kartą, nei antrą, nei trečią, nei per šias atostogas. Aplink besigrūdantys japonai erzina. Gal tiesiog nuotaika ne kokia buvo.

Ir pabaigai pamokymas: vaikai, nepirkit niekada niekada bilietų labai anksčiam/ankstui/ankstam/?? ei, kaip tas linksnis?/ tebūnie – ankstyvam/ rytui, nes: mokėsite už taksi, oro uoste teks miegoti sėdint, nes apsauga neleidžia atsigult, ir iš viso  nustebinsite save, prisiminę, kad  vos prieš kelias dienas buvote ganėtinai solidus personažas, o dabar – miegate oro uoste :)

Ryanair’o bilietų kainos:

Kaunas – Briuselis: 8 eurai (3+5)

Briuselis – Venecija: 8 eurai (3+5)

Per tris mėnesius nesugebėjau susirinkti nuotraukų. Gėda.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/17/trys-dienos-belgijoje/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/ http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/#comments Wed, 15 Sep 2010 19:37:32 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1642 Pradėjus gyventi nuo kelionės iki kelionės keistai išsikreipia laiko, darbų ir negandų suvokimas. Viskas atrodo daug geriau.

Vasara prasidėjo šalta ir vėjuota Belgija. Ne pirmą ir ne antrą kartą buvau tame krašte, bet pirmą kartą paprastosios turistės statuse.  Ir man – nepatiko. Iš Belgijos – tiesiai į Veneciją, vietą, kuri mano prioritetinių vidinę ramybę suaktyvinančių vietų  sąraše yra tarp antros – trečios vietos. Tada – pėsčiomis į Slovėniją, šalį, kažkuo panašią į Lietuvą, tik nei kalnų, nei žalių ežerų, nei naminių asilų mes neturime. Skrydis iš Austrijos į Londoną, iš ten – į Prancūzijos Luaros slėnį. Pakerėjo.

Gera vasara buvo ir Lietuvoje – saulėlydžiai Trakuose, seniai nematyta Baltijos jūra, relaksacija Birštone, laimėti keli vidiniai konfliktai, iš naujo atrastas nesavanaudiškas žmonių gerumas. Nespėjo ateiti ruduo, kaip ir vėl – Londonas, vėliau – Prancūzija ir Švedija. Viskas trumpiems savaitgaliems, bet po jų  visa rutina, buitis ir nuovargis atrodo visai kitaip.  Tik pikta, kad kodėl kažkoks belgas gali sau skraidyti vien savaitgaliais į daugybę vietų – Roma, Gran Kanarija ir t.t. ir panašiai – už kelis ar keliasdešimt eurų. Po darbo sėda į lėktuvą, pasivaikšto, sekmadienį grįžta. O jei man reikia kur nors skristi tik savaitgaliui, vienintelė galima vieta   – Londonas. Nuėmus tiesioginį Airbaltiko skrydį, liko tik star1airlines. Suprantama, konkurencijos nėra, kainos ne pačios maloniausios, bet net jei ir užsimerkus į tai – daugiau skrydžių tik savaitgaliui nėra.

Yra gerai. Nauji mokslo metai, naujos žinios, nauji darbai ir planai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/02/15/zervynos-vasara-ir-ziema/ http://www.taprasme.lt/2010/02/15/zervynos-vasara-ir-ziema/#comments Mon, 15 Feb 2010 18:52:17 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1439

Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje  praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug.  Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.

Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai,  užtenka miško ir vandens.

Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą.  Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas.  Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..

Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.

Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.

Dabar laikai kiti atėjo. Kapitalistiniai. Paskutinį kartą kaip reikalas atostogavau prie Baltijos jūros gal prieš ketverius metus. Porą kartų važiavau žiemą, na, dar šią vasarą porą dienų buvau į palapinę pajūry įlindus, tik lietaus buvo daugiau nei saulės. Užtat per tą laiką prisimaudžiau Viduržemio jūroje prie Kipro, Maltos, Ispanijos, Italijos krantų, Atlanto vandenyne prie Portugalijos kranto, Raudonojoje jūroje prie Hurgados. Sakau, kad kapitalistiniai laikai atėjo. Man pigiau buvo iki Egipto dešimčiai dienų važiuoti, nei Nidoje tą patį laiką būti.

Visą šitą prisiminimų seriją sugeneravo straipsnis štai gi toks, vakarų spauda apie Lietuva parašė, ir ne apie tai, kaip kas ką nudūrė, tai jau pasiekimas. Bet tai nežinau aš, nežinau. Mane kone asmeniškai įžeidžia Lietuvos tapatinimas su sovietija, nors čia jau mažos engtos tautos palikuonės kompleksas. Taip ir norisi papurkštauti, kad Nida nieko bendro neturi su sovietine vasaros stovykla, bet tiek to, nes musiet turi. Bet man patinka nepatinkančias detales nutylėti :)  Aš net per Lietuvos verslo sąlygų pristatymą vienoje iš paskaitų Ispanijoje griežtai uždraudžiau kolegai sakyt, kad lietuvių antra kalba yra rusų, sakiau, anglų :)

Aš gal per daug atitrūkus nuo realijų, bet nepamenu, kad kada būčiau mačiusi uodų debesį. „Winged beasts“. Šiaip tai gražus pavadinimas. Dar labai smagiai skamba „almost medieval, photographs of life in the area in the early 20th century.“ Viduramžių fotografijos iš XX amžiaus pradžios, vat čia tai originalu, ir būtų gerai, jei būtų tiesa apie viduramžių nuotraukas. Jei lietuviai (kuršiai) būtų išradę fotoaparatą viduramžiais, taigi pasaka būtų buvusi, o ne gyvenimas! Ir Vytauto tikrą portretą turėtume, ne kokius ten paveikslus su šermuonėlio apykakle.

Štai čia pradėjau juoktis balsu:

We steered the children away from some pictures of a man eating a live crow (captioned „Biting to kill the crow“) and towards some model cottages. (National Geographic reported earlier this year that the tradition of crow-eating for sexual potency is being revived in modern Lithuania.

Yra, yra tekę girdėti apie pavargusius vyrus „daug darbo, nervinė įtampa, neturiu jėgų“. Tai mielos modernios Lietuvos moterys, valdomos taip pat irgi moterų, jūs tik ragatkę iš po pagalvės ištraukit, valso žingsneliu į balkoną, ir pykš į medyje miegančią varną! žiūrėkit, taikykit į kelio girnelę, kad nepabėgtų, bet gyva liktų. Laimikį  parneškit ir  duokit vyrui paskanauti.

Nereikės jokių seksopatologų, šeimos konsultantų ir panašių viduramžių specialistų. Modernioje Lietuvoje modernios moterys laikosi modernių tradicijų, oj negaliu, einu varną suvalgysiu hahaha

Ir iš tiesų tai man gėda, kad vos tik kas nors parašo apie šį dievo pamirštą kampelį, visi iš visų kampų puola komentuoti ir piktintis. Bet aš esu lietuvė, iš to paties krašto, kur žmonės nepailsdami piktinasi, kad buvome pavadinti aštriadančiais lietuviais, Hanibalo Lekterio tėvyne vaizduoti, arklieną valgantys. Todėl taip ir darau.

Kelionė truko apie tris valandas, nors atstumas 150 km, autobuso bilietas kainavo apie 25 lt. Autobusas normalus, tik žmonės sodinami iš eilės – ir pradžių pirmosios vietos, po to antrosios, ir taip iki galo. O šiuo atveju pasirinkimas butų labai pravertęs, nes šone sėdintis pilietis VISĄ KELIĄ vėmė. Vos pati neapsivėmiau, kaip ne kaip buvo.

Vėlgi, labai stengiausi nesureikšminti tokių nereikšmingų detalių, tad klausiausi muzikos ir spoksojau per langą. Gegužės pabaigoje dar nebuvo taip karšta, gamta graži, gėlės žydi, žolė veši. Bet bevažiuojant vaizdelis vis geltonėjo ir nykėjo, mat klimato juosta pasikeitė iš vidutinių platumų į subtropinę.

Bevažiuojant Simo nedrąsiai paprašė manęs nesilaikyti su berniuku už rankų, nes jo tėvai to nesuprastų.  Na, ok. Šiaip buvo man truputį baisu važiuoti, nes nežinau, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Apsirengiau labiausiai uždarą maikę net ta proga.

Einant iš stoties iki Simo namų, jis jautėsi kaip žvaigždė: visi su juo sveikinosi ir klausė, kokius čia europiečius draugus turi. Mes tik šypsojomės kaip kokie žvėriukai :D

O Simo šeima turbūt viena turtingesnių tam kaime. Mama, žinoma, nedirba, tėvas turi geležių kažkokią dirbtuvę. Šeimoje du vaikai – Simo ir jo sesuo, dar mokinė. Už kampo gyvena senelė ir tetos šeima. Tai kad šeimoje tik du vaikai, irgi pasako apie žmones kažką. Apie vaikus, meilę, seksą papasakojau skyrelyje „meilė pagal Nordi“, II Maroko pasakojimo dalyje.

Simo tėvų namas stovi kaimelio pakraštyje, už jo – tik dykuma ir kupranugariai. Apie finansinius išgalėjimus liudija ir tai, kad naudojamas tuoletinis popierius, nors tulikas toks pat, kaip visur – duobė, nupilama vandeniu iš kibiro. Bet dušo nėra, tik kriauklė. Nenoriu galvoti apie 40 laipsnių karštį ir to fiziologines pasėkmes šiuo metu.

Mums buvo paskirtas kambarys, sakyčiau, panašesnis į pokylų salę: viskas išmušta raudonais kilimais, langai uždengti raudonu aksomu, ant sienos kabo kardai. Ten, sako, vyksta giminių susibūrimai.

Simo tėvai nekalba angliškai, tik prancūziškai (antra Maroko valstybinė kalba), bet per daug problemų tai nesukėlė. Nuo karščio kuriam laikui pasislėpėme svetainėje, kurioje plyšavo telikas, gaudantis belenkokias stotis per satelitą, Simo mama pridarė maisto ir jau minėtos saldžios mėtų arbatos. Tada mums pasiūlė apsilankyti Hamam – tradicinėje pirtyje. Jie ten eina kas savaitę septynių dienų purvo nutrinti… Žinoma, atskirai vyrai ir moterys.

Simo mama man net triusikus pradėjo siūlyti naujus, nes neva tai norėsiu persirengti po pirties, gal neturiu kartais…

Hamam – tradicinė viešoji pirtis

Taigi Simo, jo draugas, taip pat vardu Simo ir Eda nuėjo į vyrų pirtį, o mes su Mojca, jau minėta slovėne – į moterų. Prieš einant į pirtį, Simo mama užtepė mums plaukus chna. Sveika, ir „pagyvina spalvą“. Man tai kas, vis tiek tamsūs plaukai, o štai Mojca paliko ryža kaip lapė..

Pirtyje sumokėjom po 14 litų, gavom kažkokio natūralaus alyvų muilo gabaliuką, ir moterį, kuri mumis „rūpinosi“ toje pirtyje. Ta pirtis – tai trys kambariai, kuriuose skirtinga temperatūra. Išsikaitini viename, sėdi kitame, trečiame nusiprausi. Taigi mes, nedrąsios mergaitės su triusikėliais (stringais…) atsisėdom ant suoliuko ir neturėjom žalio supratimo, ką daryti. Per daug spoksoti negražu, bet moterys visos nuogos, ir labai tvarkingai depiliuotos. Bet štai, atėjo mūsų „prižiūrėtoja“, ir kad pradės mus abi šveisti su tokia šiurkščia kempine! Oda raudona, skauda, bet kad mes buvom tokios purvinos, nesitikėjom. Kiek šveitė, tiek oda luposi. Prie prižiūrėtojos prisijungė Simo pusseserė, kaip supratau, atėjusi tik dėl mūsų, mums pagelbėti nusiprausti.

Procedūrą pakartojo gal keturis kartus. Iš pradžių buvo kaip ir nejauku – dvi moterys šveičia iš visų jėgų, visi į mus spokso, nes užsieniečių turbūt ta pirtis gyvenime nemačiusi, tuos stringus liepė nusimauti, bet po to karštis padarė savo – užsimerkiau ir tiesiog bandžiau mėgautis tokiu… gan kietu masažu. Galvą plaudamos jos irgi trynė taip, kad maniau liksiu be plaukų. Bet ką šukuoti liko – šukavimo procedūra truko gal 15 min.

Po apsišvarinimo procedūros sėdėdamos ant laiptų ir laukdamos vyrų matėm visas tas moteris einančias iš pirties, uždengtais plaukais ir formom. Kad viso to grožio vyrai nepamatytų.

Eda po to pasakojo, kad vyrų pirtyje visi jie buvo su apatiniais (čia kaip – moteris į moterį gali žiūrėti, o vyras į vyrą- ne?), o Simo pamatęs vienišą senuką jam padėjo nusiprausti ir jį nutrynė „jis senas, aš privalau padėti“. Tai, kas jiems yra savaime suprantamas dalykas, mūsiškam europietiškam mentalitetui atrodo keistenybė…

Misūrio gyventojai

Po šios pirtelės sekė trumpas pažintinis turas so Misūrio miestelį/kaimelį ir vizitas pas Simo močiutę. Man atrodo, kad žmonės tikrai labai nuoširdžiai džiaugėsi mūsų viešnage, domėjosi mūsų šalimis ir papročiais. Pas močiutę kieme žaidė ir jos mažasis anūkėlis, vardu Rayanas. Tokio išlepusio ir įkyraus vaiko seniai nemačiau. Nors jam tik treji metukai, bet žiūrėdama į jį taip ir mačiau keturias žmonas turintį naglą arabą. Ir jam viskas leidžiama: daro ką nori, rėkauja kada nori, žviegia kai ko negauna, per visų namus kiaurai vaikšto. Berniukas mat.

Rayano seseriai Marijai penkiolika. Ji eina į mokyklą, moka prancūzų kalbą ir šiek tiek angliškai. Na, susikalbėti mums pavyko. Labai graži mergaitė, greitai jau ir tekėti galės… gal jau gali, nežinau, bet skarelės neryšėjo. Keista matyti savo kūnus paslėpusias mergaites, einančias į mokyklą, ir šalia jų – dailią geltona suknele apsirengusią mergaitę. Taip ir likau nesupratusi, ar Marijai dar nėra mėnesinių, ar jei leidžiama rengtis taip, kaip nori. Madų įvairių galima prisižiūrėti. Pvz, juodai apsirengusią ir plaukus užsidengusią mokinę, einančią į mokyklą. Iš po drapanos matosi balti aukštakulniai…

O štai Simo tėtis pyksta ant mamos, jei ji su per trumpa suknele išeina į miestą. Tai reiškia, kad suknelė yra iki kauliukų. Nors namuose jos sijonai siekė iki vidurio blauzdų. Net ir Edos – svetimo vyro – buvimas šalia neprivertė persirengti. Atsidėkodami už priėmimą, Simo patarti, nupirkome jai naktinius, ilgus tokius, rožinius :) sakė, jai patiks.

Simo pasirūpino, kad mums su Mojca būtų padarytos chna tatuiruotės – ant rankų ir pėdų išpaišyti raštai. Ką jie reiškia, nesu tikra, turbūt grožį ir, tikėtina, kad laimę. Į namus atėjo mergaitė, Simo sesers draugė, ir sumaišiusi chna, vandenį, spiritą, pritraukusi to marmalo į švirkštą, pradėjo piešti. Išejo kažkas tarp rudo ir orandžinio, nors man gražiau būtų buvę tamsiai ruda arba juoda. Per kokias penkias dienas nusitrynė, bet atsargiai su nagais – išsitepiau, tai vienintelė galimybė pašalinti orandžinę spalvą – palaukti, kol nagas nuaugs.

Miestelyje esama kabakų, tik juose arbatą geria ir rūko tik vyrai.

Moterys turi kitų reikalų, pavyzdžiui, kepti duoną prie namų esančioje lauko kepyklėlėje. Simo mama kaip tik kepė duoną su viena kaimyne, autobuso vairuotojo žmona. Kai kitą rytą Simo su Eda nuėjo pas žmoną paprašyti, kad vairuotojas paliktų vieną autobuso priekyje, toji, stovėdama tarpdury su pižama, pakvietė pusryčių…

Įkišus nosį į tikrą duonos kepyklą, likau apžavėta mane pasitikusio vyriškio. (atsiprašau, techninės bėdos, dingo nuotraukos).  Chi chi, gerulis.

Kažkaip žmonės ten turi problemėlių su dantukais. Bet Misūrio kaime yra ir dantistas :) Ir labai faini žmonės po jo iškaba sėdi.

Esama čia ir kitų profesijų atstovų. Štai, vietinis turgelis. Jei reikia, galima kompiuterių įsigyti. Nebrangiai.

Pavakare aplankėme Simo draugą, tą patį, su kuriuo jis buvo pirtyje. Taip pat Simo. Iš tiesų tai jų abiejų vardai Mahomedai, bet Simo kažkoks trumpinys. Taigi jis gyvena kitame kaimo gale. Labai keistai malonus jausmas eiti tarp geltonų, dienos šiluma alsuojančių mažų namelių, klausytis cikadų čirpimo, lipti plačiais akmeninais laiptais, užtikti mūsų bijantį vabalą, aplankyti tikro marokiečio, gyvenančio tikrame marokietiškame kaime namus, rūkyti kaljaną, šokti pilvo šokį (bernai jį moka šokti tikrai neprastai) ir suprasti, kad per visišką atsitiktinumą čia atsidūriau, ir tikriausiai niekada nebegrįšiu.

Vakare Simo pasakė, kad jo mama nori ką nors pagaminti valgyti, bet mes turėtume nupirki produktų. Pirkom avienos, slyvų ir kuskuso. Jau geriau aš būčiau nemačius, kur ta aviena pirkta… bet patiekalas, pagamintas tame pačiame tadžine, labai, labai skanus. Šį kartą valgiau, nes rankas plovė visi. Mama nevalgė, užtat tėtis prisijungė, paklausinėjo šio bei to ir paliko „vaikus“ vienus.

Kitą dieną pasitrynę po dar mažesnius kaimelius, kur net fotografuoti baisu, nes iš tolo bobos rėkia, dar kartą labai skaniai pavalgę Simo mamos gaminių, parvykome į Fez, kur mūsų jau laukė Nordis. Tiesa, pakeliui Mojca susirado naują gerbėją, labai neblogai atrodantį anglų kalbos mokytoją, kuris visais būdais bando išvažiuoti į Kanadą. Kaip ir daugelis gudresnių marokiečių.

Vietoje pabaigos

Nesitikėjau iš savęs išspausti tiek atsiminimų. O kad ir kiti darbai man taip greitai rašytųsi… bet iš tiesų kelionė į Maroką buvo daug įspūdingesnė, nei visos Florencijos ir Valencijos kartu sudėjus. Ir turbūt dėl to, kad susipažinome su maloniais žmonėmis, nežiūrinčiais į mus kaip į pinigų maišus, pamatėme vietų, kurios neįtrauktos į turistinius gidus. Ir, jei tik bus galimybių, labai norėčiau aplankyti Nordi ir Simo kitamet.

P.S. nepasakosiu, kaip prie mūsų prisikabino muitininkai, nes neužpildėme lapeliūkštyje sao gyvenamosios vietos. Iš kur mums žinoti kažkokių užkampių adresus? Jau norėjau rašyti Hotel Arabia (esu tikra, kad toks yra), kad tik atstotų, bet paleido ir taip.

]]> http://www.taprasme.lt/2009/08/21/marokas-iii-tikroji-autentika/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2009/08/21/marokas-fez%e2%80%99o-spalvos-ir-kvapai/ http://www.taprasme.lt/2009/08/21/marokas-fez%e2%80%99o-spalvos-ir-kvapai/#comments Fri, 21 Aug 2009 16:30:44 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=293 Išvyka po Mediną

Marokiečiai sako, kad Fezas yra trečias šventasis miestas arabų pasaulyje, po Mekos ir Medinos turintis geriausiai išsilaikiusią senąją miesto dalį. Sakoma, kad tai vienintelis iškilęs tikras viduramžių miestas: jis skaičiuoja savo metus nuo VIII a. Senamiestis – tikras labirintas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Mes visą laiką buvome su Nordžiu ir jo draugais, bet vieni tikrai būtume pasimetę kokį šimtą kartų. Didžiąją jo dalį užima turgus, kuriame šurnuliuoja labai skirtingi žmonės: vaikus ant kupros užsimetusios tradicinius apdarus dėvinčios moterys, mini sukneles ir šortus dėvintys turistai, lengvai apgirtęs marokietis, pagerintom iškirptėm pasidabinusios vietinės moterys, turistų ištroškę prekeiviai, besišypsantys pajuodusiais dantimis, į Adidas sportinį kostiumą įlindęs inteligentiško veido diržų pardavėjas, baltą galabėją vilkintis senukas..

Pirmus du šimtus metrų buvau viskuo nustebus, susižavėjus ir pasibjaurėjus: čia pat darinėjama mėsa, ant kurios nutūpę musių spiečiai; įstabaus grožio medžiagų rietimais; liežuvius pasiploninusiais arabais, norinčiais tau įpiršti pusę parduotuvės; prieskonių kvapais; rožių žiedlapiais; iš paskos lenkančiais vėriniais nešinais arabais (oupen jour hart, sister); natūraliom apelsinų sultim už 50 euro centų, vos praskalaujamom stiklinėm; švogščiančiais balsais: dū jū hev boyfrend? I lov jū; margaspalviais odos dirbiniais; nenormaliom europiečiam skirtom kainom, įtartinos išvaizdos katėm…

Po to vaizdai ir frazės pradėjo kartotis. Vis dėl to šį tą nusipirkau: prieskonių papigiai (nors pardėje jie dar pigiau), diržą, vėrinį, batus ir tašę (rožinius J). Beeidama tolyn, supratau, kad ko gero už viską permokėjau, nors ir taip atrodo, nedaug sumokėjau… taigi jau geriau iš pradžių pasivaikščiokite, o pirkite tik tada, kai būsite tikri, kad aplink niekur nėra pigiau. Svarbiausia taisyklė: derėtis derėtis ir dar kartą derėtis, ir vis tiek permokėsite. Nepatinka, eikite lauk, didelė tikimybė kad atlėks iš paskos. O jei ne, už 10 metrų tas pats pardavinėjama.

Dar kažkokią apyrankę pirkau, sumokėjau 2 eurus, nors kitur mačiau už eurą… vos pažiūrėjau vieną vėrinį, iš karto prie manęs pripuolė pardavėjas: very gud prais, only for jū mai sister 500.. ne, sakau, per brangu. Where ar jū from? Iš Europos, sakau. Very, very nais kontry. 400 for jū. Vienu žodžiu, pradėjau eiti iš tos pardės, jis iš paskos bėgo gal 50 metrų, ir galiausiai nusipirkau už 200 vietinių pinigų. Po to jau baisu buvo ką nors apžiūrinėti, nes prilimpa, negali atsikratyti.

Mūsų draugai labai nervinosi, kad mus visur bando apgauti, bet tai ai, patys gerai žinom, kad ką bepirktume, vis tiek apgaus. Ir pagaliau, argi tai yra apgavystė, jei man sumokėti septynis litus už apyrankę nėra daug, o jiems tai geras uždarbis.

Dar pirkau tokių keistų daiktų veido maliavonėms, bet gaila, nežinojau koks geras daiktas yra, būčiau daugiau paėmus. Aš vis galvojau, kaip tos moterys taip pasidažo, kad akys iš tolo šviečia? Ogi už penkis litus galima nusipirkti tokių miltelių, sutrintos anglies ar dar ten kažkokio akmens dulkių, kurios taip gražiai ir padažo, reikia tik stiklinį pagaliuką sudrėkinti, pavolioti į tas dulkes ir vienu judesiu perbraukti tarp apatinio ir viršutinio akies voko. Nelabai gerai dar įvaldžiusi tą techniką, tenka su vatytėm pasiterlioti, bet jau grožis tai aj aj aj… galvoju, gal draugai galėtų dar atsiųsti :)

Senosios odos raugyklos ir dažyklos

Perėję per dalį senamiesčio turgaus, pasiekėme odos raugyklas ir dažyklas. Visur rašoma, kad jas aplankyti būtina, nes tai viena iš nedaug išlikusių vietų pasaulyje, kur odos apdirbamos senaisiais metodais. Jas apžiūrėjome nuo vienos parduotuvių terasos.

Prie siaurų laiptų vietinis paslauguolis dalino mėtų ryšulėlius – kad būtų kuo kvėpuoti, kai pradės pykinti nuo kvapo. Mane pykino. Avių, kupranugarių ir kitų gyvulių odos mirkomos balandžių išmatose, rauginamos kažkokiuose abrakadabra skysčiuose, dažomos, džiovinamos didžiuliuose baltuose ir ruduose „kubiluose“, man pasirodė, kad padarytuose iš molio. Vyrai laksto pirmyn atgal nuo vienos prie kitos, nešioja, pjausto, skirsto odas, o turistai žiopso nuo viršaus, aptarinėja, fotkina ir murkdo noseles į mėtas.

Gal čia kaip kam, bet mane tai labai tas kvapas užveikė. Ir buvo gal kokie 25 laipsniai, o kas vasarą būna? Ir kaip tie žmonės ten dirba? Tai yra šeimos verslai, taip kad jei tėvas tą patį daro, darys ir sūnus.

Taip kaip žiopliai stoviniavome dirbantiems vyrams virš galvų, pleškinom fotikais, ir vartėm akimis, kai vienas ne pačios maloniausios išvaizdos vietinis pradėjo lįsti prie mūsų ir kažką kalbėti idiotiška anglų kalba. Maždaug: helo, hov is ū? Vienu žodžiu, nekreipėm dėmesio, ir net tarpusavyje angliškai pasikomentavome, koks durnius lenda.

Ir po kokių 5 min nesąmoningo kalbėjimo ta gyvatė kad pradės varyti tobula, tobula anglų kalba, mes net žagtelėjome. Pasak jo, jis gyveno Amerikoje, parduotuvė, nuo kurios terasos spoksojom į dažyklas, jo šeimos, o jis grįžo atostogų, ir aplankyti savo sužadėtinės, kurią išsiveš į Ameriką. Netikiu nei vienu žodžiu, išskyrus tai, kad jis buvo štatuose, nes tikrai labai gerai kalba. Bet papasakojo įdomių dalykų jis: kad geltona odos spalva išgaunama iš šafrano, o kaip kitos – neatsimenu J bet visos spalvos iš prieskonių ir žolelių.

Po šios paskaitos gyvatė mus pradėjo tempti pas save į parduotuvę, kur neatsilaikiau ir nusipirkau jau minėtus rožinius batus ir tašę. Dabar taip: nepirkite batų, jei nemokate atskirti kokybiško daikto nuo nekokybiško. Oda kaip oda, batai tikrai odiniai, ir spalva nenusitrina, bet pats batas labai ne kaip padarytas, užkulnis sėda ir šiaip, blogis, manau, kad maximum 10 kartų aš juos avėsiu. Kokie trys jau išnaudoti. Ir dar kartą: derėkitės.

Ir galiausiai mus susitempė į vaistinę, pas savo „sužadėtinę“. Jei man nebūtų taip pikta, kad mus tik ir nori apdurninti, būčiau ką nors nusipirkus, pvz, rožių žiedlapių, kažkokių žolelių potencijai :D, tos miltelinės kosmetikos, kur minėjau, bet labai jau man nepatiko to gyvatės kabinimaisi į parankę ir durnių ieškojimai, tad nieko nepirkau iš jo „sužadėtinės“.

Mieste važinėjom viešuoju transportu, tačiau jei nenorit per daug vargintis, tai mieste pilna „petit taxi“ – maži taksi. Tai triviečiai seni fiatukai, jei važiuojat į tą pačią pusę, galit dalintis kainą su kuo nors, įšokusiu vidurį maršruto. Kainos – juokingos. Visas miestas už maximum 10 lt. Jei vyksite už miesto, stabdykit „grand taxi“ – didelis taxi, paprastai senas mersedesas. Sutilpsite šešiese: gale keturi, priekyje du J Jei jūsų mažiau nei šeši, vairuotojas paims dar ką nors. Kainos labai, labai malonios. O vietiniai linkę pasigrūsti štai tokiose… mikrūškėse, ar kaip tai pavadinti, net nežinau, nes sutalpinama kelios dešimtys žmonių.

Tąją dieną jaučiausi prisižiūrėjus pakankamai „autentikos“, šurmulio, musių, purvinų vaikų ir coca cola geriančių arabų.

Užtat sėdint kavinėje su Nordžiu pakalbėjome apie meilę.

Meilė pagal Nordį

Tą vakarą jis buvo labai liūdnas. Meilė jį kankina. Vaikinas turi merginą, ji gyvena kaimynystėje. Tačiau niekas, net jo draugai to nežino, ką jau kalbėti apie mergaitės tėvus. Jazminai- 18. Bendrauti jie pradėjo per MSN, nes kai pastebėjo vienas kitą, bijojo dviese susitikinėti, nes gali tėvas pamatyti. Jie kartais susitinka, bet Jazmina turi ištaikyti progą pasakyti tėvams, kad eina mokytis pas drauges. Tada jie kalbasi ir bučiuojasi.

Nordis kartas nuo karto apsilanko Jazminos namuose, padeda tėvui su darbais, bet tada apsimeta, kad Jazminos nepažįsta. Jei Jazminos tėvas sužinotų, Nordžiui tektų išvykti iš miesto. Priminsiu – Fez‘e – 1,5 mln. gyventojų.

Nordis myli Jazminą ir nori ją vesti, bet kol kas jis yra studentas, nieko neturi, ir jis negali prašyti jos rankos, neturėdamas kur jos parsivesti, ir negalėdamas jos aprūpinti. Labiausiai Nordis bijo, kad Jazminos tėvas ją ištekins už kokio pasiturinčio vyro.

Nordis kalbėdamas niekada nesako žodžio „sex“. Vietoje jo vartoja „sexual intercourse“. Kad vaikai pradedami „sexual intercourse“ būdu, sužinojo iš vyresnių draugų kai jam buvo penkiolika. Jis žino, kad ne ne visada po pirmosios nakties būna įrodymų kraujo pavidalu, bet tokiu atveju žmoną nuvestų pas gydytoją, ir tas tikrai pasakytų, ar ji turėjus kitų vyrų.

Nordžio dėdė su žmona kaip tik tomis dienomis lankėsi Fez‘e. Mat jie niekaip negali susilaukti vaikų. Tai ne toks ir retas atvejis, nes žmona keletą metų gėrė tabletes, kurias jai duodavo vyras. Kad nepastotų. Dabar ji, kaip ir daugelis kitų moterų, negali pastoti iš viso. Gydytojai sako, kad tai nuo tablečių. (kas ten per tabletės?!).

Prezervatyvų prieš kokių dešimt metų iš viso niekas ten nebuvo matęs, bet neseniai Nordžiui dėdė pasakė, kad tai nieko gero, jokio malonumo. Kiek Nordis yra girdėjęs iš vyresnių pasakojimų, vyrui „sexual intercouse“ metu svarbiausia patenkinti save, ir tik visai neseniai atsirado vyrų sąmonėje mintis, kad gal ir moteriai kažko reikia.

Nordis žino, kad Europoje yra kitaip. Bet jam liūdna, kad jis pats to negali. Bet jei ką, jei mes pažįstame kokių nors merginų, gali būti ir pagyvenusių moterų, kalbančių prancūziškai, tai jis būtų labai dėkingas, jei supažindintume :D

Ir dabar apie „meilę“, bet ne apie Nordžio meilę, o apie trumpą įvykį tame mažame kambarėlyje, kur palikom antrąją trijulę. Viena mergaitė ryte pasakojo, kad naktį ją glostė vienas iš ten likusių nakvoti berniukų. Apsimetė, kad miega, o ranka netyčia užkrito ant jos pilvo“ Tai tiek apie tą meilę.

II dalies pabaiga.

po dienos rašymo: Kai prisėdau rašyti, tai visą dieną rašiau. Todėl nenorėdama varginti jūsų begaliniais tekstais, rašliavą padalinau į kelis skyrelius – bus ir paprasčiau, ir patogiau.

O viskas prasidėjo taip

Prieš metus sėdėjau su kūrybingaja fėja jos balkone, rūkėm ir aš vis tauškiau, kaip būtų gerai padaryti Ryanairo turne po Europą ir Afriką. Afrika – tai Marokas, nes tik ten skrenda. Aš dažnai mėgstu prisikalbėti ir nepadaryti, nes tai motyvacijos pristinga, tai nusprendžiu, kad gerai ir taip, bet dar dažniau kartą garsiai ištartas noras išsipildo visai netikėtai.

Ir į Ispaniją norėjau, kol vieną dieną susisukus smegenims ne tik kad į magistrą istojau, bet ir į Erasmus Ispanijoje išvažiavau, taip susikomplikavus asmeninį gyvenimą ir tapusi bedarbe. Bet užtat į Maroką nuvažiavau už 10 eurų.

Tas Ryan Air’as labai greitai gali sugadinti požiūrį į bilietų kainas. Jei kainuoja daugiau nei 10 eurų į abi puses, tai brangu – štai kaip mąstymas pasikeitė gyvenant Gironoje, kuriose įsitaisęs Ryan Air‘o oro uostas. Prisiperki papigiai bilietų, o tada žiūri, ar nuotaikos bus kur nors skristi. Taip ir Porto praleidau, ir Sardiniją – nebebuvo energijos kur nors dar tampytis. Bet gegužės 24 dieną išskridom į Maroką, Fez miestą.

Mūsų keliauninkai

Šį kartą iš Gironos pajudėjome šešiese: dvi lietuvės, du čekai, slovėnė ir slovakas. Slovakas berniukas labai mielas, tik neįgalus nei buityje, nei organizavine. Jis turi būti paliktas vienas vidury dykumos, kad suprastų, jog niekas juo nepasirūpins. Čekė irgi nelabai supranta, kad savaime reikalai neišsisprendžia, ir kad jei važiuoja į Maroką, neturi kur gyventi, tai yra taip pat ir jos reikalas. Kita lietuvė, mano strakalas makalas, kažkur tarp žemės ir dangaus. Visa paminėtoji trijulė į Maroką skrido keturioms dienoms, mes trys – šešioms. Buvau ir sau, ir kitiems garsiai pasakius, kad su neveiksniųjų trijule neturiu nieko bendro, ir mes tik skrendam vienu lėktuvu. Nes jei čekė ateina ir klausia – o mes turime kur gyventi?, tai aš neturiu ką pasakyti, nes sąvokos „mes“ nėra, jei pusė iš tų „mes“ absoliučiai nieko nedaro, ir tikisi, kad kiti padarys už juos. O ką padaryti buvo.

Nakvynės paieškos

Pagrindinis darbas: susirasti nakvynę. Kiek esu per pastarajį pusmetį pasivalkiojus, tai už nakvynę teko mokėti tik vieną kartą, Ibizos viešbutyje, 20 eurų. Visur kitur susirasdavome žmonių per hospitalityclub.org arba coushsurfing.com. Apie šiuos tinklus žinau jau labai seniai, bet niekada neteko jais naudotis. Buvau ten prisiregistravusi, bet kažkokiu senu emeilu, niekada netikrindavau jo, taip kad niekam ir nepadėjau, nors dabar suprantu, kad negerai dariau. What goes around, comes around, my dear friends. And it‘s true.

Sistema veikia labai paprastai: atsisėdi, pasiraitoji rankoves, ir rašai visiems iš eilės, kas tu esi ir ko nori. Visiems iš eilės ir reiškia visiems iš eilės, labai rinktis negali, nes tikrai ne kiekvienas tave nori ir gali priimti. Kai važiavome į Valenciją, parašėm 40 emeilų, apie 20 skype kontaktų ir apie 20 MSN kontaktų. Du atsakė teigiamai, trys neigiamai. 75 iš viso neatsakė. Taigi darbas nesunkus, bet nuobodus. Suprantama, kad lengviau laukti, kol kas nors jį padarys.

Taigi mūsų trijulė, aš, slovėnė ir čekas, pradėjome laiškų siuntimo procedūrą. Parašėm gal 10iai iš pradžių, ir, netikėtai nelauktai, pradėjo plaukti atsakymai, ir visi teigiami! Visi nori mus priimti, mūsų laukia, visi gidai, visi kalba angliškai, o dalis net siūlo kelionę po dykumą su kupranugariais. Šitas istorijas su gidais, kad jie visi baigę universitetus, esu girdėjusi Egipte, tad mano prognozės apie tai, kad už visokias dykumas tuoj pinigų paprašys, išsipildė. 70 eurų – neblogai, ar ne?

Bet taip ar taip, turėjom iš ko rinktis. Tad dieną prieš atvažiuojant parašėm tokiam simpatiškam vaikinukui Nordi, kad atvykstame. Niekada negali žinoti su tais simpatiškumais, bet atsiliepimų daug ir visi teigiami, o pagal kažką gi reikia atsirinkti, nes laiką leidžiant su vietiniais viskas visai kitaip atrodo, ne tik kad pinigų sutaupai.

Likusius kontaktus užsirašiau ant popiergalio – ką gali žinoti, gal kita trijulė taip nieko ir nesusirado, gal reikės jiems padėti. Vieną naktį tegul į viešbutį keliauja, o tada gal ir būčiau kieno nors kontaktą davusi. Mat labai jau pikta buvau po kelionės į Maltą ir aukščiausio laipsnio poxuizmo apraiškų J (Apie Maltą irgi papasakosiu kada).

Dar mane nukautavo čekės klausimas: o ką tu žinai apie tuos žmones? Ar jie nepavojingi? Atsiprašau, jei bijai, varyk į viešbutį, ir nebus anei vieno klausimo. Bet tiek to. Laikas dėtis daiktus.

Amžina problema – ką rengtis?

Kartais man pabarabanu, ką rengtis. Kartais nesidažius negaliu šiukšlių išnešti. Bet visa tai išsigalvojimai. Bet ką vežtis į Maroką, man buvo rimtesnis klausimas. Visai nenoriu kad į mane spoksotų visa didi Fezo senamiesčio bendruomenė: skerdikai, prieskonių pardavėjai, krovikai, nuo galvos iki kojų užsidangsčiusios moterys, ir nežinia ką galvotų. Apsimūturiuoti kaip pats velnias irgi nenoriu, nes karšta. Ir temptis daiktų krūvos nenoriu, nes juos ir tampytis visą laiką reikės su savim. Tad abi su slovėne pasidarėm ir nusprendėm, kad prisipirksim Maroke visokių skudurų, maroccian shit, tad išsiversime ir su dviem maikėm. Taigi aš ir važiavau su džinsais iki kelių, maikute ir marškiniais, kad pečiai ir iškirptės netrauktų dėmesio, o į tašę įsimečiau megztuką ir dvi maikes. Ai, nu dar stringų, bet čia juk niekas nemato (istorija parodė, kad vis dėlto mato…).

Didžiausios mano klaidos: važiuoti tik su šliopkėm, ir manyti, kad prisipirksiu visokio šlamšto. Nėra jo ten. Tai yra, yra šlamšto, bet tikro šlamšto, o jokių gražių skraisčių, „aladino“ kelnių ir t.t. nėra.

Pirmieji įspūdžiai

Everywhere we go, we bring rain with us. Lyja. Maroke lyja. Absoliuti nesąmonė, bet taip yra. Ir netgi manau, kad tai mūsų kaltė. Ibizoje lyja 2 savaites per metus, ir būtinai tada, kai mes ten lankomės. Valencijoje lijo ilgai ir nuobodžiai. Maltoje irgi nepasakyčiau, kad saulė labai kepino. Ir paskutinis smūgis man – lyjantis Marokas.

Gerai, reikia tikėtis, kad saulė nusišypsos mums, galvoju rankose gniaužydama savo sutrintą seną lietuvišką pasą. Dar klausimas, ar lietuviams vizų nereikia į tą Maroką. Juk į Turkiją reikia, nors nei latviams, nei estams nereikia jų. Stovim eilėje prie pasų patikros, ir štai man pirmoji proga žmones apžiūrėti. Aplink krūvos moterų su vaikais, vienos visai apsidangsčiusios, kitos tik plaukus paslėpusios. Bet pavyzdžiui, ką reiškia nagai per pusę nudažyti su chna, tai taip ir nesupratau. Atrodo tai ne kaip – pusiau geltoni, pusiau orandžiniai nevienodo ilgio nagai, į kuriuos įsikibusi žviegiančio vaiko ranka. Kita dalis moterų ant krūtinių puikuojasi D&G logo..

Muitininkės labai fainos tetos: uniformos, neprastos iškirptės, aukso grandinės ant kaklų, penkiolika žiedų ant pirštų, kelios auksinės apyrankės, kažkas įsegta į plaukus; du mobiliakai ant stalo, abu apkarstyti visokiais žvangaliukais. Kilo man klausimas: o tos arabų moterys, kurios užsidengia savo veidą eidamos į viešumą, kokia nuotrauka yra jų pase? Jei fotografas vyras, o jei įsitikinimai neleidžia rodyti savo veido? Na gerai, gali būti fotografė moteris, bet o ką daryti, jei muitininkas vyras, kaip jam parodyti veidą? O gal jos fotkinasi su uždengtais veidais? J atsakymo dar vis nežinau, jei kas žino, praneškite.

Patikrą praėjome, vizų nereikėjo, pinigų išsikeitėme, autobusą susiradome. Mes durneliai į kažkokį pagerintą autobusą įsėdome, brangiau mokėjom, nors yra paprastas miesto 100 numeriu pažymėtas autobusas. Pakelėse kas kelios dešimtys metrų sėdi žmonės. Ko jie ten laukia, man neaišku – nei ten autobuso stotelė, nei namų yra aplink, nieko – tiesiog sėdi žmonės ir tiek. Gerai pagalvojus, gal ten ir nėra tų autobusų stotelių, žmonės tiesiog laukia ant kelio. Bet nesu tikra.

Kai atvažiavom į miestą, lyti jau buvo nustoję. Su savo būsimais naujaisiais draugais turėjom susitikti stotyje, o ir antroji trijulė šiaip ne taip kažką susirado, tad visi laukiam pagrindinėje traukinių stotyje. Užėjom į greta esančią kavinukę ir aš vėl pradėjau stebėjimo procedūrą: aplink sėdi vieni vyrai, su švarkais, dalis su akinukais, tokiais pasendinto modelio batais, baltom kojinėm, mėtų arbatą arba kavą geria, rūko kaip išprotėję. Atėjo viena tokia įspūūūūūūūdinga moteriškė – lyg ir apsidengus, lyg ir ne. Labai jau viliokiškai. Sudėjimo ne per smulkiausia, apkabinti yra ką, susivyniojus į tokią oranžinę medžagą, bet taip, kad einant kojos iki kelių matosi, rankos apkarstytos auksais švysčioja, o iš tos pačios medžiagos ant juodų plaukų kuodo sukurta kažkas panašaus į „džinės“ dekoraciją. Akys juodai pridažytos, nagai raudoni, kojytės apautos auksiniais aukštakulniais, rankoje – lakuotas mažiukas rankinukas. Įspūdinga moteris, vienu žodžiu. Gal būčiau pasistengus nufotkinti, bet aplink kojas pradėjo trintis trys labai šlykščios katės, man pasidarė bloga ir aš nieko nebenorėjau.

Pagaliau atėjo mūsų naujieji draugai. Ir angliškai jie kalba. Simo, toks mažiukas smulkutis vaikinukas, ir jo draugas, visada užsidėjęs Susmumriko skrybėlę. Palikę antrą trijulę laukti savojo „šeimininko“, leidomės vedami nežinoma kryptimi. Apžiūrėjom šį bei tą, bet visi buvo pavargę, nes jau kaip ir vakaras, tad užsukom į vietinį kabakėlį. Prisisiurbiau šviežių vaisių sulčių iki soties. Kaina – šeši litai už didžiulę stiklinę. Sakė, kad brangu, turėtų būti trys litai. Na, bet mums tai atrodė pigu, o ir kavinė normali, jokios katės aplink nelaksto.

Tiesa, kur buvę kur nebuvę staiga kavinėje atsirado kiti trys mūsų kompanjonai, neradę kalbos su savo draugu marokiečiu. Mūsiškiai svečiai pasisiūlė juos apgyvendinti pas save. Taigi, sėdime dabar jau trys marokiečiai ir šešių europiečių kompanija.

Giminystės ryšiai

Man lyg ir įdomu viskas, bet klausinėti lyg ir nelabai patogu, ką aš žinau, ką jiems kas reiškia. Bet pradėjus nuo kalbų apie bele ką, paklausiu Nordžio, ar pažįsta ką nors, kas turi keturias žmonas. Aha, sako, mano tėvas. Jo mama – ketvirta žmona, ištekėjusi kai jai buvo 16, o vyrui –keturiasdešimt kažkiek. Ir visos žmonos bendrauja kaip seserys, jokių problemų nebuvo. Nordžio mama labai mylima, nes jauniausia, galėtų dukra būti kitų žmonų. Eidamos į viešumą visos žmonos užsidangsto, o ir namuose nei viena plaukų nerodo. Nordis per 22 gyvenimo metus nei karto nėra matęs savo mamos plaukų. „Man būtų labai gėda, taip pat, kaip pamatyti ją nuogą“.

Vėliau prie mūsų prisijungė dar keli Nordžio draugai, visi jauni pacanai, studenčiokai. Vieną tokį skeletu jie vadina, nes labai liesas, mažas, viena ranka turbūt galėčiau pakelti. Tai va, Nordžio sesuo ištekėjus už skeleto senelio. Nes abu buvo našliai. Sesers vyras mirė, kai jai buvo 30, o minėtasis senelis jau daug metų našliavo. Seneliui 72. Šaunu?

Išeiga į parduotuvę

Atsigėrę kaip reikiant apelsinų, braškių ir bananų sulčių, nusprendėm eiti namo, nes visi pavargę buvom. Vakarienę žadėjo namuose pagaminti, tradicinį tadžin. Taigi einame į parduotuvę. Ten mane ištiko lengvas šokas, pamačius kainas. Kaip žinia, nei Lietuvoje, nei Ispanijoje nėra labai pigu, o ten – uhu, puoliau krautis į krepšį visokius kremus, vaisius, prieskonius ir t.t. Eda, kilimo iš Čekijos, juokėsi ir sakė, kad Čekijoj kainos panašios. Netikėjau, bet dabar įsitikinau…

Taigi bernai prikrovė pilnus krepšius maisto, už kurį, be abejo, mokėjom mes. Akivaizdu, kad mes turime daugiau pinigų, o jie mums vakarienę žada ruošti, priima gyventi ir t.t. į produktų krepšelį įėjo: dešimt maišelių prieskonių (sveriamų), dviejų litrų aliejaus butelys, kilogramas morkų, svogūnų bei kitų daržovių ir dar kažkas dideliais kiekiais. Be jokių piktų minčių nusprendėme, kad kiekvieną kartą, kai kas nors pas juos apsistoja, padaromos tokios išeigos į parduotuvę. Reikia gi podėlį užsipildyti.

Vakaras namuose

Pagaliau atėjom į namus. Gatvelė maža, jauki, alyvmedžiais apaugus, stovi sargybinio būdelė, o pats sargas su medine lazda švitruoja pirmyn atgal. Namas iš išorės kaip namas, stogas yra, tvora yra, mažas sodelis. Įėjus į vidų pamačiau tai, ko gal ir ne visai tikėjausi. Vietoje prieangio maža virtuvė, kurioje retai kas praeina su skuduru.

Toliau koridoriukas, kuriame mėtosi batų krūva, ir ketverios durys į kambarius. Visuose juose gyvena jauni studentai, vien bernai. Šeimininkas nenori tame name matyti moterų, tad ir mums teko decibelus sumažinti, nes būtų buvę problemų. Visi kambariai be langų. Tame kambaryje, kuriame gyvena Nordis, gyvena dar du bernai, o šiaip nuolat būna gal kokie penki. Ten pat ir maistas buvo gaminamas – ant dujų balionėlio.

Tadžin – tai tradicinis jų indas, kuriame troškinamas maistas. Molinis, kūgio formos, su skyle viršuje garui išeiti. Na, sėdo vyrai maisto gaminti. Morkas skuto, svogūnus pjaustė tiesiai ant stalo, nelabai nuvalyto. Visi gražiai, ratu susėdę. Rankų neplovę. Dėl to rankų plovimo – nuėjau ten, kur man nurodė esant vonią. Aš labai bandžiau nebūti bjauria europiete nei savo elgesiu nei savo reakcijom, bet tulikas mane nukirto iš karto. Vėliau supratau, kad tai normalu, bet pirmas susipažinimas… tai va, tokie tulikai, kaip mes pripratę matyti, ten nedažnai sutinkami. Yra tokia skylė grindyse – tulikas. Nuo sienos eina tokia šlangelė, o jos paskirtis dviguba: pripilti kibirą vandens ir nupilti tuliko turinį, bei tualetinio popieriaus alternatyva. Popieriaus nėra. Nors yra ir trečia paskirtis: turbūt ten ir dušas yra, nes kur kitur praustis aš nemačiau.

Buvau apie tai skaičiusi knygoje „Tik su dukra“, bet nesitikėjau tai pamatyti. Šioje vietoje nuryju savo europietiškumą ir pižonizmą ir grįžtu atgal į kambarį.

Laikas apžvelgti interjerą. Visos sienos apkabinėtos plakatais su protingom protingų žmonių citatom. Prie kompo sėdi vienas berniukas, kažką įdėmiai klauso. Parodžiau susidomėjimą, kas gi tai. Pasirodo, NLP teorijos paskaitos. Neuro lingvistinis programavimas – turbūt garsiausia ir kontroversiškiausia taikomosios psichologijos atmaina. Šios pakraipos atstovai teigia, kad sėkmę gali susimodeliuoti pats žmogus, taip rašo Wiki. Mano supratimu, tai yra manipuliacijos menas, nieko bendro neturintis su rimta psichologija. Kaip ir populiariosios psichologijos knygos nieko bendro neturi su psichologija, bet berniukas, pamatęs mano susidomėjimą, pradėjo man rodyti youtubo įrašus arabų kalba. Tai va. Į per daug gilią diskusiją leistis nenorėjau, nes jam NLP yra viskas, o iš esmės, kam įdomu, ką aš mąstau.

Ir gerai padariau, kad nesivėliau į diskusijas, nes vieną vakarą netyčiom išsirutuliojo kalba apie žydų palestiniečių karą. Šioje vietoje aš tylėjau kaip kapo duobė, bet NLP gerbėjas pradėjo verkti. Nenoriu daugiau patekti į tokią situaciją vidury vietinio turgaus, šalia dėl palestiniečių verkiančio marokiečio. Čia biški offtopic buvo.

Kol tušinosi vištiena su daržovėm tadžine, Nordis papasakojo apie couchsurfingo patirtį. Kone kiekvieną dieną pas juos kas nors apsistoja. Jiems patiems sunku keliauti, nebent po aplinkines šalis – Europa sunkiai išduoda vizas. Todėl pasaulis atkeliauja pas juos. Namo šeimininkas draudžia vestis moteris namo, bet kartais pas juos apsistoja ir moterys. Čia aišku, kalbu apie turistus, nes tikrai nemanau, kad jie vedasi vietines mergaites namo, o jos ir neitų, ir dar tėvui paskųstų.

Jei Nordis turi laiko, su savo svečiais pasivaikšto po miestą, bet tai irgi yra gana rizikinga, nes mieste pilna turistų policijos, tiksliau, civiliai apsirengusių policininkų, kurie gaudo nelegalius gidus. Pamatę ne vietinius lydimus vietinių, iš karto prisikabina, ir reikalauja dviejų dokumentų: arba gido licenzijos, arba rašto iš policijos, kad toks ir toks turi svečių iš vakarų. O jei dokumento nėra, gali būti problemų.

Laikas valgyti. Alkana kaip žvėris buvau. Berniukai ant stalo pamėtė duonos kepaliukų, atidengė tadžiną ir prasidėjo puota. Maistas valgomas rankomis, tiksliau, laužiama duona, ir ja imama mėsa, daržovės, ji dažoma į padažą. Aš nevalgiau… jei jie po tokių tulikų nesiplauna rankų, o po to man paslaugiai pirštais atplėšia mėsos, aš niekaip negalėjau savęs nugalėti ir prisiversti valgyti. Šioje srityje turiu dar padirbėti su savim.

Kaip suprantate, alkoholio ten nėra. Tai yra, yra, bet tai nėra legalu, ir mūsiškiai berniukai tuo neužsiima. Užtat rūkiau ir arbatos gėriau daug. Arbata daroma taip: imamas gniužulas šviežių mėtų, verdamas vandenyje, įmetama gal 12 cukraus gabaliukų. Visa tai mažame arbatinuke. Kiekvienai stiklinei išeina po kokius keturis cukraus gabaliukus. Tikrai labai, labai saldu, net iki šleikštumo, bet gerti galima. Cigarečių geriau atsivežti, nes jos brangesnės nei Lietuvoje. Nors dabar, kai viskas brangsta, nebeesu tuo tikra.

Vis galvoju, kaip tame prirūkytame kambaryje liks nakvoti devyni žmonės, bet Nordis mus išsiveda nakvoti pas savo draugą. Valio, ten tūlikas normalus yra! Tiesa, kitos dienos vakare mums papasakojo, kad tame bute žiurkė gyveno, ir kai mes valkiojomės po senamiestį, ją užmušė. Su lazda.

I dalies pabaiga.

Flamenko atlikėjai būna trijų „pakraipų“: šokėjas/a (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Kai scenoje pasirodė šokėja, auditorija, kurios pusę sudarė užsieniečiai, nuščiuvo. Šokėjai nueinant, visi plojo. Man, kaip moteriai, yra labai gražu žiūrėti į šokančią moterį (ir dar kokią moterį…), ritmingai judančius klubus, plastiškus rankų judesius, mažais flamenko batukais apautas pėdas; ką jau kalbėti apie vyrus. Suknelių grožis – nėriniai, padurkai ir kvarbatkos mano silpnoji vieta – ir spindintys papuošalai mane taip užkerėjo, kad persikrausčiau ant bordiūro vaizdo gaudyt. Life is difficult for short people, kaip sakė viena mažutė vokietukė :)

Per pertrauką kilo poreikis pasinuodyti, o žiebtuvėlio kaip visada neturėjau. Tad papračiau vienos mergičkos, užsienietės. Per antrą pertrauką vėl ją sutikau, parūkėm kartu, pakalbėjom angliškai, ir aš užklausiau, iš kur ji yra. Sako: Lithuania. Mano akys kad išsipės… Litva, Litva, Litauen – bando ji man aiškinti. Na, man gal nereikia aiškinti, kas yra Litva, sakau lietuviškai, puikiai žinau. Tada jos akys išsiplėtė. Štai taip netikėtai sutikau lietuvę, jau pusę metų gyvenančią Brno. Tiesa, jos mama lenkė, o tėtis rusas, kalba tikrai ne pati švariausia, kas trečias žodis angliškas, nes tai jos darbinė kalba, mokėsi ji Lenkijoje, studijavo Italijoje, gyveno pusėje Europos, jos draugas šveicaras, bet jaučiasi ji lietuvė. Štai ir tapatumo klausimas: kas yra lietuvis? kas gimė Lietuvoje, kalba lietuviškai, kieno tėvai lietuviai, kieno pasas lietuviškas, – KAS? Norėčiau, kad mano vaikai, nesvarbu, kur būtų gimę, save laikytų lietuviais. Jei nutiks taip, kad jie gims tarkime Madagaskare, nejaugi jie sakys, kad yra madagaskariečiai?…

Bet iki Maltos dar mūsų laikė gan ilgas kelias.
Iš pradžių mes atskridome į Palermą, o kitą dieną, pervažiavus visą Siciliją, keltu turėjome keltis į vos Kauno dydžio šalį – tiek gyvenotojų skaičiumi, tiek ir dydžiu.

Visų pirma, vėlavo lėktuvas į Romą. Visų antra, vėlavo lėktuvas iš Romos į Palermą. „Dėl techninių priežasčių“. Visų trečia, kai nėra ką veikti oro uostuose, ir nežinai, kada tas „technines kliūtis“ kas nors pašalins, aš einu į parduotuves. Taigi visų trečia, aš ten nieko padoresnio negalėjau pirkti, nes juk skridau į tos pačios valstybės miestą. Nors pirkti galėjau, tik žymiai brangiau, tai to malonumo aš atsisakiau. Bet nusipirkau italų žodyną – vis daiktas naudingas.

Taigi atskridus į Palermą mane tikrai nustebino labai labai tamsaus gymio – tikrai ne italai – berniukai, lekiantys prie sustojusių mašinų ir pardavinėjantys gėles ,žaisliukus ir kitokias įvairaus plauko nesąmones. Kažkaip labai priminė Egiptą. Gatvėse daug šiukšlių, mašinų, motociklų ir italų, kiekvienai sutiktai merginai rėkiančių: ciau, bella. Bet Palerme ir pačiose Sicilijoje aš buvau tik vieną dieną, todėl visi mano įspūdžiai gali ir neatitikti tiesos.

Filmuojant Korleonėje, mažame kalnų miestelyje, pagarsėjusiame kaip mafijos gimtinė, visi man tvirtino, kad iki kito salos galo, iš kur išplaukia keltas į Maltą, nuvažiuosime per dvi tris valandas. Iš tiesų tai važiavome kone 5 valandas, tikrai taip greitai, kiek mūsų mažytė mašinytė leido. O kelte reikia būti likus pusantros val. iki išplaukimo. Tiesą pasakius man buvo labai baisu, nes kitas keltas tik po paros, o mergaitės iš keltų įmonės telefonu sako, kad tikrai jei vėliau atvažiuosime, į keltą nepateksime, jos gali keletą minučių mūsų palaukti uoste, nes ofisas užsidaro, o šiaip jos eina namo. Neramu buvo tikrai.

Bet kai atvažiavome iki kelto likus 10 minučių, mes įsėdome taip paprastai, lyg į autobusą. Ir tada man kilo klausimas, į kurį atsakymo ir jokio logiško paaiškinimo taip ir neturiu – tai kodėl ofiso darbuotojos aiškino, kad mes nespėsime, ir kad mums niekas neparduos bilietų?..

Bet Maltoje man tiek daug keistų klausimų nebekilo. Visi kalba angliškai, visi pasiruošę padėti, pasiklysti neįmanoma, nes ilgiausias kelias yra tik 38 km, iš visų pusių jūra, šviečia saulė ir žmonės nebijo kameros. Čia mums gerai  jau sugalvojau, kaip norėsiu gyventi, kai įšeisiu į pensiją: turėti namuką Maltoje ( nebūtinas jūros krantas – jis visada netoliese). Ne pro šalį būtų ir kokia maža jachtytė, su kuria būtų galima paplaukti iki Sicilijos. Kaip ir darė vienas mano pašnekovas britas – Londone taip gyventi jis negalėtų, o Maltoje – gali. Tik štai ko Maltoje niekada nedaryčiau: nesituokčiau. Nes mano giliu įsitikinimu, niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas, kas atsitiks ateityje, o Maltoje išsiskirti negalima. Niekada jokiu atveju. Nes ten paprasčiausiai nėra skyrybų įstatymo.

Bet maltiečių religinės šventės – fiestos mane tiesiog užbūrė. Pasijaučiau lyg pasakoje. Žinoma, ir maltiečiai turi savo visai ne pasakiškų problemų. Bet mano kelionė, kad ir darbinė, į šalį nykštukę mane sužavėjo. Niekur taip nenoriu grįžti, kaip ten.

2007 liepos 31

P.S. Į Maltą sugrįžau šiemet, balandį. Apie tai irgi papasakosiu :)