Geroji buities pusė

Žinote ką, pradedu prieiti prie išvados, kad rimtai įsikurti namuose, prižiūrėti vyrą ir vaikus be profesionalios pagalbos – MAN būtų neįmanoma.  Kadangi esu riboto ūkiškumo žmogus, nei augalų auginu, nei triušių, nei vaikų. Bet nutariau subręsti, susiimti ir pradėti nuo paprasčiausio – augalų. Vaikai kada nors, o vyras pats turėtų prisižiūrėti, nieko nežinau.

Gerai, kad dar yra vietų, kur užsiliko normalių gėlių pardavėjų, suprantančių apie savo prekes. Nes tos fyfos ilgais nagais gyvenime nėra rankų į žemę įleidusios ir nesupranta nieko. Taigi gruntas, kompostinė žemė, dvi pasifloros, ir dar du augalai, kurių neprisimenu pavadinimo, jau pas mane. (update – skindapas, vienas jų vadinas. Kitas liaudišku pavadinimu – klevelis, arba lamstas). Dar iš mamos podėlio iškrausčiau keletą tuščių vazonų. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, jie per maži mano naujiems augalams. Ai, tiesa, kadangi visi augalai vijokliniai, tai dar ir grotelės.

Problema NR1: Kaip visa tai persodinti? Ar reikia nukratyti senas žemes? kaip tai padaryt bute, neprinešant žemių visur, tame tarpe, ypatingai svarbu nepriterlinti rūbų? Kažkokiu būdu tai padariau, bet jaučiu, kad kviesiu ką nors labiau išmanančius, kad patikrintų, kokį velnią pridariau.

Problema NR2: jibitute, kur rasti tikrai didelių ir gražių grotelių tiems vijokliams? Tie mažiukai bambukiniai tinkatik vienam iš mano turimų keturių vijoklių. Vieną iš jų galiu paleisti kristi nuo lentynos, bet visi kiti turi būti tvarkingai užvynioti, antraip aš juos išmesiu už mano estetinio jausmo įžeidimą.

Problema NR3: Kur pirkti GRAŽIŲ lovelių augalams? Yra bjaurūs plastikiniai, kurių mano namuose nebuvo ir nebus, ir maži lovelyčiai. Kiek gražesni, bet ne kažką. Man reikia padoraus dydžio padorios spalvos (bevelyčiau vienspalvių) keramikinių lovelių.

Problema NR4: dabar visa šita grožybė stovi man ant lango, ir tikrai nervina, nes ne taip viskas turi būti.

Problema NR 5: suprantu, kad yra išskirtinai neprotinga augalus kišti į lovelį juos jau kartą apvyniojus aplink groteles. Bet O KĄ DARYTI?

Kita potemė: grybavimas. Neūkiška tai neūkiška, užtat gobši :) negaliu ramiai gyventi žinodama, kad grybų pilni miškai. Na anu į mišką.  Tai dar gerai, kad su protingais žmonėmis, nes nei vieno grybo nepažįstu, tik raudonąją musmirę. Ir voveraitę. Šiai dienai jau pratobulėjau, bet kaip gi tuos grybus tvarkyt? Niekas man nepasakė, kad juos tvarkyt reikia IŠ KARTO. O taip pat nepasakė, kad jei apvirtus grybus dedi į šaldytuvą tiesiog lėkštutėje, jie puikiai sugeria kvapus. Bet čia yra mieločius, kurį atpirko nuostabi, na tikrai puiki grybų sriuba, išvirta jau įgavus šiek tiek praktikos grybų srityje.

Dėstau:

Bulvė arba dvi, arba trys. Žodžiu, bulvės.

Morka. Bet nebūtinai. Man močiutė sakė, kad nebūtinai, bet kadangi turiu kaimiškų ekologiškų, tai būtinai.

Svogūnas. Būtinai.

Grybai. Aš sriubą vertu tik iš kartą jau nuvirtų grybų, kiti – iš šviežių.

Pienas. Būtinai.

Miltų pora, trys, arba daugiau šaukštų. Kiek sriubos darysit.

Nežaidžiu su prieskoniais čia – druska ir pipirai.

Procesas:  bulvę supjaustom gabalaičiais, tą patį padarom su morka. Į puodą pilam vandens, ir šias dvi daržoves verdam. Kai bus kaip reikalas apvirusios, dedam grybus. Tada imamės cibulio: supjaustom, ir su druska sutrinam. Puikiai tinka bulvių grūstukas. Tai dedam į puodą. Žinoma, ten dar šiek tiek druskos ir pipirų. Kol viskas kunkuliuoja, dubenin pilam pieną ir krestelim porą šaukšų miltų. Gerai reikia išmaišyti, kad nebūtų gumuliukų. Visa tai supilti į puodą, nepamirštant maišyti. Užvirti, ir valgyti. Na fantastika, ne gyvenimas. Vienintelė pieniška sriuba, į kurią nei žiūrint, nei valgant nebloga.

Anoks čia stroks, gal ir tie augalai susitvarkys kaip nors.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/29/namu-seimininke-sunkus-darbas/feed/ 12 http://www.taprasme.lt/2010/02/21/kudikine-psichoze/ http://www.taprasme.lt/2010/02/21/kudikine-psichoze/#comments Sun, 21 Feb 2010 21:19:09 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1467 Man patinka vaikai. Kol kas  – svetimi, jei viskas gerai, bus ir savi. Kartais, kai daug klykia, nemiega ir spjaudosi, jie užknisa ir mane, bet tikrai ne taip stipriai, kaip jų tėveliai, katrie labai pamėgę Facebook’ą.

Kodėl reikia kokiems 400 šimtams savo „draugų“ įkelti video, kuriame tavo bamblys šlamščia košytę, o fone girdisi laimingo tėčio krykštavimas? Aš suprantu, kad kai vaikutis savo racioną pradeda įvairinti tyrelėm bei obuolių tarkiais, visai smagu, nes va, jis auga, didėja, vienžo, džiugu. Smagu mamai, tėčiui, kuris tą trapų padarėlį laiko savo tvirtose rankose, smagu močiutėms ir dar turbūt dviems nėštukėms draugėms (aš sakyčiau, besilaukiančioms, bet tiek to, madingas žodis). Bet kam, kam, pasakykit jūs man, tai reikia dėti į youtubą, linkinti į FB, kam reikia viešai džiaugtis, kad tavo palikuonis jau sisioja į puoduką? Atrodo, jau esu dėl to purkštavus, na bet kad ši tendencija tik žiaurėja. Aš žinau, tai yra laisva šalis, socialinis tinklas, galiu užhidinti žmones, bet man nerimą kelia klausimas, kodėl žmonės taip daro.

Bus baisiausia, jei mane kada ištiks kūdikinė psichozė, ir pati pradėsiu taip elgtis. Jei taip atsitiks, tikiuosi, draugai ir artimieji mane sudrausmins.

Įsigijau šiandien tokį protingą vadovėlį. Aišku, galėjau sulaukti, kol gausiu jį dovanų, bet šį kartą pati apsirūpinau ištekliais: įlėkiau į Vilniaus knygų mugę dešimčiai minučių, prigriebiau reikalingąją gudriąją knygą,  pamačiau savimi patenkintą Užkalnio veidelį ir dar porą garbių literatų, nuo kurių lengvai padvelkė brenduku, o kad jau TV nieko gero visiškai nerodo, belieka tik tą knygyščią skaityt.

„Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje įvyko didelių pokyčių. Visuomenė pasiekė naują būvį – perėjo iš industrinės į informacinę visuomenę“. Ir t.t. ir panašiai.

FB Lietuvoje. Duomenys checkfacebook.com

Prieš porą trejetą metų vienas pažįstamas paklausė, koks mano Facebook’as. Akis tik išverčiau – kas tai yra? O jis, gyvatė, susireikšminęs buvo, tad tik mestelėjo, kad greitai sužinosiu, nes jį turi visi. Šiai dienai – 303,240 vartotojų iš Lietuvos, skaičius yra nuolat augantis ir džiuginantis tuo suinteresuotus.

Tad neilgtrukus  sužinojau ir aš, bet nuo prisiregistravimo iki realios veiklos jame praėjo dar mažiausiai pusę metų. Man yra gana sunku priprasti prie visokių tokių naujovių, ir dar jose įžvelgti naudą.

Nauda tokia, kad atgaminau kontaktus su seniai matytais nematytais, apšniukštinėjau, kaip kas su kuo gyvena ir ką veikia. Naudų globalioje FB istorijoje būta ir didesnių: rastas donoras mirtinai sergančiam vaikui, sūnus rado mamą ir t.t. Ir nenaudų – nepagalvojęs leptelni ką nors apie savo bosą, meilužę ir pan. Neatmestina, kad pusė šių istorijų yra sukurta, bet vis įdomumas. Ir Brigitos Jonaitės pasakojimas apie FB padanges smagus :)

Mano FB naudojimo apogėjus buvo ispaniškasis pusmetis. Visų pirma, save labai norėjosi parodyt, kaip čia man gerai, visų antra, kai yra labai didelis interesas žinoti, kaip gyvena kokie nors lachūdros, o kitaip neišeina, FB irgi puikiai pasinaudoja. FB galima rasti daug daugiau duomenų, nei bet kur kitur: su kuo žmonės būna, ką veikia, kokie santykiai galvą kvaršina, o jei tie patys žmonės nuolat priimami iš naujo draugauti, tai irgi gana iškalbinga. Taigi per pusmetį manasis profilis pasidabino keliais šimtais nuotraukų, daugybe statuso updatinimu, įvairaus garbingumo laipsnio komentarais ir t.t.

Kai draugų skaičius pasiekė tris šimtus, susimąsčiau, kad metas pradėti išdrauginimo operacijas. Pirmi lėkė lauk visokie viešieji profiliai: augink atsakingai, woo baras ir panašiai.

Tik tiek, kad buvo šiokia tokia nauda iš jų. Patapus draugais su kai kuriais viešaisiais profiliais, susidariau vaizdą, kaip jie komunikuoja FB. Vienas debiliausių variantų – pasivadinti Julija Samanauskiene ir prominti automobilius. O labiausiai piktina Woo baro, kuris nejaučia jokio saiko ir yra baisesnis už bet kurį spam‘ą. Woo baro viešasis profilis turi bene daugiausia draugų lietuviškajame FB. Bent jau aš jį priėmiau tik todėl, kad maniausi esant pakankamai naudinga patogiai žvilgtelėti, kokie renginiai vyksta. Kai pradėjo be proto spaminti kelis kartus per dieną teko Woo barą paslėpti, kad viso to nerodytų. Bet kai galiausiai pradėjau gauti po kelias asmeninies žinutes į FB paštą, tai jau buvo virš visko ir Woo baras tapo „išdraugintas“.

Tą patį galėčiau pasakyti apie kitą userį, turintį daug draugų: Dalią Ibelhauptautę. Draugavom porą dienų, bet spam‘as užknisa juodai. Porą dienų šiukšlino be sustojimo,  kokia buvo repeticija, ir koks puikus bus spektaklis, be to, postino tas pačias nuotraukas su beždžionėm kelis kartus.

Po to apsivaliau nuo kitų erzinančių elementų, kaip antai – lachūdros, o su tuo sumažėjo ir šniukštinėjimo poreikis. Nustojau rašinėti bele ką, testų nedarau, nebeturiu jokių įdomių nuotraukų parodyt, neauginu nei daržovių, nei rožinių karvių, tad mano lankomumas FB natūraliai nukrito.

Po to, kada FB padarė naują News feed ir View life feed, mano greit susierziančiai asmenybei tai buvo paskutinis smūgis, ir lankomumas krito dar per pusę. Visaip ten personalizuotis aš tingiu, man tai nėra patogu.

FB dešiniojo kampo apačioje yra notifications. Esu išslapsčius visus testus,  neįdomius userius ir aplikacijas, taip išvengdama  nemažai šlamšto. Pagal mano nustatymus neturėčiau gauti beveik jokių notifications. Bet aplikacijos pačios dauginasi, reikia eiti ir vėl jas naikinti, kas užknisa labai, ir mano FB lankomumą numušė dar per pusę. Pusę per pusę ir dar pusiau, ir išeina kartas savaitėn.

Prisiminus FB errorus ir įvairias impotencijas – dar rečiau.

Mano sesuo vakar pradėjo piktintis tuo, kad kažkaip yra įmanoma pažiūrėti, kas lanko tavo profilį, ir kad FB tapo kaip one.lt.  Nežinau, ar tai įmanoma, bet šis nerimas stipriai sumažino jos ir jos draugių apsilankymų FB skaičių. Jos pataiko į didžiausią 18-24 metų FB vartotojų segmentą.

Jei turėčiau kokį nors kitą įrankį, kaip palaikyti kontaktus su gauja pažįstamų iš įvairių kraštų, trinčiau FB profilį lauk, nes iš tiesų jis man visai nepatinka.

Jūsų turimų vartotojų teisių neužtenka tolimesniam Rodiklių duomenų bazės naudojimui.

be abejo, turiu turėti išskirtines vartotojo teises, norėdama paprastuoju būdu sužinoti tokią kasdienio vartojimo informaciją, kaip kad bankrotų skaičius.

O štai jau kelios dienos kaip mane kiekvieną kartą įjungus kompą ištinka šokas: mano drugeliai pateko į piktojo genijaus karalystę, pakalnutės nuvyto ir net supuvo!!!!!!!!!

Kiek aš atgal pasidarau gėlytes, tiek jos man dingsta. Ir aš netgi žinau, kas čia kaltas:

Tai dabar jūs man pasakykit: kodėl“ Šios „Windows“ kopijos originalumo patikra nepavyko. Produkto kodą, rastą šiame kompiuteryje, draudžiama naudoti jūsų regione?“ ir man siūlo pirkti kodą už 150 eurų. Ir kuo jiems neįtinka mano Windowsai? Ir aš noriu savo pakalnučių…..

O buvo taip: vyko paprastos temos aptarimas. Pokalbio tema buvo štai kokia: ką derėtų pasakyti/parašyti apie save, norint prisistatyti tautai? Buvo prieita tokia išvada, kad tekste turėtų dominuoti „ALA postmodernistinės fantazijos apie buitinę prozą ir poeziją, nuspalvintos subjektyviai autoironiškais momentiniais įpūdžiais“. Asmeniškai man tokia sakinių stilistika buitiniame kontekste asocijuojasi su piliule, užstrigusia kažkur pakeliui į skrandį, TAČIAU… juk taip kalba pseudointelektualiai, turintys hipnozės ir apžavėjimo talentą.

Jau buvau beveik išgryninusi, kokios savybės liudija priklausymą šiai visuomenės grupei, bet užtikau jau minėtoje pipedijoje puikų, išsamų ir labai taiklų apibūdinimą. Štai trumpas apibrėžimas:

pseudointelektualai – visiška dibilų priešingybė, kartais laikoma pastarųjų atmaina. Labai rekomenduotina pasiskaityti išsamesnius pseudointelektualų bruožų apibūdinimus.

O juk tokių personažų apstu. Man ne kartą yra tekę girdėti monologus apie sudėtingąsias gyvenimo temas, tokias, kaip mirtis, gyvenimas, Dievas, būtis, laikas ir erdvė, žmogaus prasmė šioje žemėje etc. Dauguma jų buvo pseudo ntelektualų smegenukių pagimdyti. Jie vadovaujasi keliom paprastom taisyklėm:

Kuo daugiau žodžių, tuo geriau, kuo daugiau ištraukų iš tarptautinių žodžių žodyno, nesuprantamų paprastam žmogui (ne visus supranta ir pats pasakotojas), tuo šauniau, kuo daugiau reikšmingų nutylėjimų „kada nors suprasi“, tuo įtaigiau. Svarbu vaizduoti, kaip esi draskomas kūrybinių kančių ir gniuždomas egzistencinio niekio :)

Rezultatas: tam tikru momentu tam tikrus žmones tai hipnotizuoja ir kelia susižavėjimą, atmieštą baiminga pagarba.

Jei pseodo intelektualas kamuojamas ne tik žodžių nelaikymu oraliniu būdu, bet ir grafomanijos, tai jo tekstai irgi lengvai atpažįstami: jie paprastai rašomi nuo pabaigos, ir tas matosi, juose gausu itin dažnai nutrūkstančių minčių, tai yra, jų nuotrupom, ir šiaip, pakankamai patologiški tekstukai.

Tokių realių personažų pilnos pakampės. Nes juk kuo didesnę nesąmonę suvemi, tuo visiems labiau patinka, ane? :)

Štai viena iš nesąmoningesnių nesąmonių, pastaruoju metu matyta, tai itin keista grupe Facebook‘e – Sudu Kultas. Kaip šis hm.. kulturinis – socialinis vienetas prisistato visuomenei? Ogi taip:

„ Koks tu fainas. Pabendraukim. Pabendraujam? O tu nefainas. Tu tikriausiai iš kaimo. Bet nesakyk, kad aš sakiau. O man atrodo, kad dabar madinga pastoviai norėti vemti. Ir per miegus, ir dienom. Jo, dar gėjai madoj. Su šūdu šiknoj. Tai labai jaudina“.

Šitoje vietoje prireikė atsikvėpti ir pamąstyti, iš kokio genijaus esybės išplaukė tatai. Post modernaus pseodointelektualo pseudointelektualo (pataisyta pagal Wikutausko teisingą pastabą) matyt.

„Šūdų kultas, tai gaivus vaikiškas juokas, ten, kur visi gailiai verkia. Tai pasigirstanti rauda, kvatojančiųjų chore.“

Na ir taip toliau, ir panašiai.

Kam įdomu Sudu Kultas, jį galima rasti Facebooke, jau 400 fanų prisijungę. Kaip prie tokios nesąmonės, tai nemažai. Turbūt tikrai nesąmonės veža.