Čia gal meilės prisipažinimas japonų muzikantui?

„Oooo, kaip tu mąstai. Aš taip nemąstau“ – pareiškė man vakar kai kurie žmonės, kuriuos bandžiau išsitempti laukan, neva tai pavasariu džiaugtis. Suprask, į galvą neateitų eiti į lauką, jei galima šiltai sau tūnoti su taure rankose. Lauku tapo Trakai, kažkaip nieko originaliau neišėjo sugalvot.  Iš tiesų tai varau dievą į medį, vis prisimenu per teliką matytą reportažą apie vėžiu sirgusį berniuką, kurio svajonė buvo pamatyti Trakus, bet – nėra iš ko. Taigi grįžtant prie temos, Trakai yra labai gerai.

Nuodėmingo apsivalgymo kibinais turbūt neverta minėti, nes jaučiuosi sąžiningu darbu sporto salėje juos užsidirbusi. Didesnio dėmesio man, asfalto vaikui, pasirodė vertas pasivaikščiojimas užšalusiu ežero iki Užutrakio dvaro. Einam einam, vėjas pučia pučia, sniegas lyg vanduo atrodo, banguoja net nuo vėjo. Veidas, priešingai nei turėtų būti pavasarį, įraudęs nuo žvarbos.

Prisimenu, vieną žiemą turėjau svečių iš Ispanijos, tai žmogus buvo iš nuostabos pakraupęs, kaip galima vaikščiot ant užšalusių vandens telkinių, jam taip tas pasirodė įstabu, kad pliauškino fotiku į visas puses, įdavė man į rankas savo leidžiamą žurnalą, maždaug: parodysiu skaitytojams, kur leidinys skaitomas – net ir ant užšalusių marių. Ir tokių kaip tas svečias taigi devynios galybės, taigi objektyviai gražu.

Vienoj vietoj sutraškėjo ledas. Aš ir rupkė kad liuktelėjom į šoną, ir pradėjom spūdinti į šalį, kur matosi žmonių pėdos. Labai komiškas ir durnas vaizdelis: dvi mergos pridėjo į kelnes ir tyliai spūdina šonan :D Gerai, kad turėjom gudresnių žmonių šalia. Pasigirta iš priekio „čia gi trijų sluoksnių ledas“. Rupkė neišgirdo, pamanė, kad žmogus šaukiasi pagalbos :) :) :) Turiu pasakyt, kad mūsų mergiškas miestietiškas neišprusimas buvo smagiausia dienos dalis su daug nuoširdaus juoko. Ir savęs, žinoma.

Prisimenant nuotykius tame pačiame ežere, tai mes su Rupke turėjom nuotykių ir vasarą. Taigi, kokie du tūkstančiai septintieji. Dvi merginos džiaugiasi vasaros diena, ir plaukioja vandens dviračiu ežere. Jautri siela abiejų silpnoji pusė, tad siūbuojam, ir grožimės landšaftu: o dangus juodas juodas, o žaibai žaibuoja žaibuoja, o jau formų įvairovė, o jau koks grožis. Kaži, kiek procentaliai būna kamuolinių žaibų? O esi mačiusi? aš tai ne. Bet kaip gražu vis gi tie žaibai. O tu matai, kad ežere nebėra nei vienos jachtos? Aha. Kaip manai, lis? Jau lyja! ir žaibuoja vis arčiau! Mes esame čiut ne aukščiausias  taškas  keliasdešimties metrų spinduliu. Minam!

Lygiai po 10 sekundžių buvom šlapios iki paskutinio siūlelio, žinoma, vasarą daug siūlelių nenešiojam. Nieko nesimato, kur link plaukti, bet kažkaip nenuplaukėm atgal į ežero gilumą, kas mus, jautrias sielas, ir galėjo ištikti. Tik išlipus, lyti nustojo. Tad teliko tik išsigręžti suknutes ir plaukus.

Čia tiek visai neįdomių prisiminimų, bet net ir aš pradėjau laukti šiltesnių dienų. Nors aš šiai žiemai ir labai tolerantiška, bet kovo vidury kad snigtų kaip per klasikines kalėdas – to net ir man per daug.  Nebent ryt poryt dar kas rogutes iš kur nors suorganizuotų, nes šituo džiaugsmu nespėju pasidžiaugti jau kokius 10 metų. Nors lygiai prieš metus deginausi Ispanijos paplūdimiuose, bet užteks šnekėt: reikia mašiną nukasti, krūvos reikalų.

Gerai pabūti turiste – šiaip pati nesugalvočiau plaukioti jachta (taip vadinasi, ar ne, tokie laiveliukai su bure ir motoru? :) ), nebent toks lachūdra sugalvotų, tai užskaityčiau. Bet su svečiais reikia. Tad susimokam ponui Mečislovui už pusvalandį ekskursijos po Galvės ežerą „Magijos“ laivu 50 lt (kiti už 40 susiderėjo, girdėjau), sulipom, apsikaišėm gelbėjimo liemenėm ir turiu pažymėti, kad labai gerai tą pusvalandį praleidom.

Ponas Mečislovas papasakojo visokių vietinių įdomybių. Štai Galvės ežero ilgis ir plotis yra po du kilometrus. Trakų pilis buvo pastatyta ant trijų salų, kurios dabar patapusios viena, ir turėjo dvi dalis: gyvenamąją ir gynybinę. Veiksmas vykta XV amžiaus pradžioje. Taigi gynybinei daliai  saugoti Vytautas iš Krymo atsivežė 400 karaimų, kurių palikuonys, kaip žinia, ir šiandien Lietuvėlėje gyvena. Iš viso jų dabar yra 200, iš kurių 80 gyvena Trakuose.

Kaip karaimai išvengia kraujomaišos? Na, arba stengiasi vengti? Merginos gali tekėti TIK už karaimo, o karaimai vaikinai pačią gali pačią parsivesti ir iš kitų bendruomenių. Ir po šiai dienai karaimai turi sekmadieninę mokyklėlė, perduoda jaunajai kartai tradicijas.

Ant pilies sienų tokie kaip ir langeliai/bokšteliai/šiaip kažkas prilipdyta. Pasirodo, ten tualetai bebuvę. Vandens lygis aukštesnis buvo, tad labai patogu – viskas tiesiai į vandenį. Šaunūs viduramžiai. XIX amžiaus pabaigoje pastačius Tiškevičių rūmus, vanduo nuleistas, nes reikėjo parūpinti vandeliu ir rūmų prieigas, fontanams laistyti. Prancūzų architekto kurtuose rūmuose, ir italų architekto kurtame sode laiką leidę ponai vietą užleido sovietinaims buržujams, kurie ten poilsio bazę įsirengė. Po šaunosios SSRS žlugimo žlugo ir visos poilsio bazės, bet iš Tiškevičių rūmų padarė nuo Černobilio nukentėjusių vaikų reabilitacijos stovyklą. Po to ketverius metus pastatą niokojo vėjai, lietūs

Tai yra menas iš didžiosios M

, gaisrai ir vandalai, kol galiausiai imtasi priemonių: kaip žinai, fasadas sutvarkytas, interjeras abejotino dizaino, bet tai jau naujojo šeimininko reikalas. Kai susitars įvairios suinteresuotos pusės, kas galės būti tas naujasis šeimininkas.

Dar pagaliau išsiaiškinau, kas ten per baisūs betoniniai statiniai dešinėje pilies pusėje, krante stovi. Ogi Benas Gudelis nusipirkęs buvusią olimpinę irklavimo bazę, laukia, kol ana supus, ir galės kokią vilą pasistatyti. Nes dabar gi negalima nieko statyt prie vandens, kaip žinia. Gi nacionalis parkas.

Buvo pastebėtas ir vienas keistas juodas paukštis, Galvės ežere besiturškiantis. Aš kaip betono vaikas, stebiuosi viskuo, bet ponas Mečislovas sakė, kad niekada ir pats tokio nematęs. Naujas matyt koks, užusieninis, klimato atšilimo paviliotas.

Pasiplaukiojimo pabaigoje pasiteiravau kapitono ir jo laivo vardo. Dar pasigrožėjus oru, išlipau iš to laivo, ir einu sau. O Mečislovas taip neramiai sako: palaukit, o jūs man sumokėjot, ar ne? :) 50 lt rankoje, bet kad sumokėti reikia, kažkaip pamiršau. Ryškiai žmogus pagalvojo, kad dantį bandau užkalbėti, ir dingti nesusimokėjus.

Tada pagal programą, aišku, kibinai, o vakare, irgi beveik pagal programą – Paparaciai. Viskas ten gerai, tik vakarui įsibėgėjus biškį sunervino kažkokie praplikę italai, kiekvieną riestą užpakalį apžiūrinėjantys. O prieš išeinant labai sunervino dvi tokios blondinės, garantuotai kokios verslo vadybos studentės, ir jų dialogas. Maždaug: pažiūrėk į šitą senį, ką jis čia daro.  „Tas senis“ tai tas portugalas. Jam metų apie 40, tikrai neišsipustęs, sėdi sau paprastas pietietiško gymio vyras su kelnėm ir marškiniais, ir sėdi. Taip gėda pasidarė už tas mergas, už tas replikas, už  tokį požiūrį ir už viską viską. Nekenčiu aš kartais šito krašto.