Švediškų būstų ypatumai

- Labas, aš Mišelė, čia mano sesuo Suzana, jos vaikinas Marko, o mama Dubajuje, grįš rytoj. Šunytės vardas Pikė, ji ką tik po operacijos, todėl dreba, – per pagarbų atstumą ištiesusi ranką išpyškina viešbučio Stokholme, kuriame tikėjausi kelioms dienoms apsistoti, devyniolikmetė gyventoja.

Kol mėtausi mandagumo frazėm, apsižiūriu aplink: labai didelis erdvus butas, visas išstatytas kaip iš IKEA katalogo. Na kiekvienas daiktas iš ikeos, ir dar sustatyta taip, kad mažum namų šeimininkė bus tikrai į katalogą žiūrėjus.  Ant sienos prikabina Monikos, namų šeimininkės ir jos dukrų nuotraukos. Dukros kaip dukros, matau prieš akis, bet pusiau prancūzės, pusiau švedės namų šeimininkės grožis – įspūdingas. Virtuvėje pastatytas feikinis židinys, kuriame kūrenasi tris žvakės.

Ekskursija baigta, nes man jau pradėjo darytis neramu. Tai ką, tai čia yra tas kambarys su shared bathroom, kurį maniausi išsinuomavusi? Ten turėjo būti butukas su dviem atskirais kambariais, tad suprantama, kad bathroom yra shared, bet maniau, kad shared su kitais svečiais, kurie gali būti, o gali ir nebūti, o ne su visa plačia gausia švedų familija. Mišelė rodo savo virtuvės šaldytuvą, sako, kad čia galima ką nors pasidėti, jei nusipirksiu, o į klausimą, ar galima pasidaryt arbatos, sako – tik ryte, vakare ne. Tiesą pasakius, man tai nepatinka. Nepatinka dalintis vonia su niekuo, nebent ta vonia yra milžiniško dydžio paskutiniame namo aukšte, bet su savo namiškiais, noriu nenoriu, turiu apsikęsti vienoje vonioje (ir tualete). Bet ryte apsimiegojusiai, užtinusiai ir su tretingais, arba be jų, sliūkinti iki vonios per svetainę, ir praviras virtuvės duris, kur sėdi trys švedai, man nepatinka. Nepatinka jaustis nepatogiai norint vakare pasidaryti arbatos (jei jau gyvenu bute). Ir iš viso, keisti man tie švedai.

Jiems visai normalu nuomoti štai va taip, kambarį. Iš tiesų ten nuomojami du kambariai. Toks šeimos versliukas. Man įdomu, ar jiems patiems smagu, kad nuolat kažkas jų namuose tūno. Normalu, kad karu gyvenanti pora antrą kambarį kam nors nuomoja. Intymumo nulis. Jiems normalu nuomoti butą nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgalį gali dingti kur nori, pirmadienį vėl esi laukiamas. Kadangi Stokholmas mažas, ir ne itin linkęs plėstis, su gyvenamuoju plotu – prastai. O man prastai kelias dienas praleisti svetimų žmonių namuose, bet ką jau padarysi. Kaip minėjau – intymumo nulis.

Kitą dieną iš Abu Dabio grįžo namų šeimininkė Monika. Truputėlį, maždaug 25 m., vyresnė nei nuotraukose, bet tokia pati graži ir žavinga. Sako, sėdėjom su draugėm FB, gėrėm vyną (pasitikslinu – taip, jos chatino ir gėrė vyną kiekviena savo namuose), ir nusprendėm, kad o ko į Abu Dabį nenuskridus. Taigi Monika nusipirko bilietuką iki Kopenhagos, kur gyvena jos antra draugė. Prasiblaivius ryte suprato, kad po poros savaičių skrenda į Dubajų. Bilieto kaina –  400 eurų į abi puses. Ten penkioms dienoms išsinuomojo butą su dviem miegamaisiais, puikiu vaizdu ir įrengimu už 250 eurų dviems žmonėms. Padėjo parašą po pasižadėjimu negerti bute. Man net nespėjus pakelti antakių, Monika patikino, kad jos for sure were drinking, ir kad nėra nieko geriau nei išgerti taurę, o gal ir kelias, vyno prieš einant linksmintis.

Klausant jos pasakojimo puikia anglų kalba, galvoje raizgėsi minčių gyvatynas apie tai, kad iš kur tie švedai taip gerai kalba angliškai, duok dieve man dabar, bunant dvigubai už ją jaunesnei, tiek energijos, ir kad, po velnių, taigi reikia skristi į tą Abu Dabį, ar dar kur nors, ir nustoti zirsti, nes juk nieko sudėtingo nėra truputį savo gyvenimą paįvairinti. Beje, Monika turi dar kelis butus, kuriuos va taip va nuomoja po kambarį. Toks darbas tas darbas. Vyro neturi, praspirtas, bet vestuvinės nuotraukos, kur ji tikriausiai negali savimi atsigrožėti, kabo ant sienos.

Man žmonės neturi kelti pasitikėjimo ar patikti. Jie mane turi įkvėpti – štai ko man reikia iš visų kelionių, pažinčių ir stebėjimų. Šita švedė – prancūzė nutampytu megztiniu savo virtuvėje šerdama šunį šią funkciją tobulai atliko.

Šviesa

Visame bute kiaurą parą dega šviesos. Tiksliau, visuose butuose, kas puikiai matosi iš gatvės. Šviesos plieskia visose parduotuvėse, ofisuose, vitrinose, ir nebaigtoje remontuoti kebabinėje. O kodėl gi ne, jei elektra pas juos labai pigi. Nuo pat vaikystės ant manęs purkštaudavo, kad visur palieku įjungtas šviesas, ir pūstinu aliektrą, tad užaugus to nebedarau. O tai, kas darosi Švedijoje, man tiesiog sukelia fizinį skausmą.

O štai tamsu lyg batų tepale pasidaro jau pusę keturių  po pietų. Gal todėl dauguma švedžių prisidažo kaip svarbiausiam vakarui per karnavalo savaitę -  jei jau vyrai mato, kad merga nusitepliojus kaip su mūrininko mentele, reiškia, kad jau nebegerai. Negaliu sakyt, kad švedės negražios, bet tas nesusvietnas špakliaus kiekis ir kopūstinio principo apdarai gadina visą reikalą. Vyrai visi vienodi. Man – visai gražūs, nes toks pietietiškas mažo juodo suktuko tipas man nelabai, o aukšti giedrų akių labiau dera prie promočiučių pasirinkimo. Tik kad visi švedai atrodo vienodai – klasikinis atsagstytas paltas, storas megztas šalikas, ir kiek trumpelesnės kelnės atidengiančios odinius aulinukus. Tai vainikuoja presliška pričioskė. Jie visi turi čiubus. Kaip kirpčiau… Šiuo metu, kadangi ten žemiau nulio, tikėtina, kad paltai užsagstyti.

Gindamiesi nuo šviesos stygiaus švedai Kalėdas pradeda švęsti gerokai anksčiau nei lietuviai. Jau lapkričio dešimtą dieną pusė miesto švietė girliandomis ir vitrinomis, o kita pusė buvo tik šiaip apkarstyta eglišakiais, žibintais ir girliandom, dar be šviesų. Lapkričio vidurio šviečia visas miestas – lyg tamsos vaiduoklius baidydamas. Man gražu. Languose dega žvakės, ant palangių susodinti meškučiai su raudonom kepurytėm, ir net to seno dėdės ana prie kito staliuko briedžiais margintas megztinis suteikia džiaugsmo. O ten pirkta kvepianti žvakė, turbūt pirma gyvenime, imituoja jaukumą ir dabar. Norisi paprasto gerumo.

Skandinaviškas mandagumas

Jo dar mažiau, nei lietuviškojo. Ateini į parduotuvę, tai Lietuvoje nors ir hienos šypsenomis, bet prisigretina kokia ūdra su maloniu klausimu „gal kuo galiu padėti?“. Stokholme, nors ėjau ne į vieną parduotuvę, pirkimo manijos pagauta, manęs niekas nepaklausė, ko ieškau, ir net įėjus akių nepakėlė nuo žurnalo. Išeinant iš restorano aš paprastai atsisveikinu, bet ten – nėra su kuo – barmenai rodos labai įnikę į savo darbus, ir tavęs net nemato. Viename kabake keliems prancūzams nepardavė alaus, mat jie sukėlė įtarimą, kad yra jaunesni nei 25… savaime suprantama, gerti galima nuo 18, o tas 25   - lėvas būdas pasakyt, kad gal tu eik lauk.

Lietuviai ten kuriam laikui nusėdę sako, kad nėra jokio skandinaviško tolerantiškumo. Tėra tik ignorantiškumas. O lietuviai, trumpam atklydę, matomi iš tolo. Nežinau kas, bet veiduose šviečia, kad lietuvis. Pozoje, eisenoje, drabužiuose. Ir apie ką jie daugiau kalbės, jei ne apie krepšinį… turėtų būti nesmagu, žinant, kad kažkas sėdi prie baro ir viską supranta, ką kalbi ta savo paukščių, t.y., lietuvių kalba.

Skrandžio reikalai

Maistas ten lietuviškas, tik prie visko reikia įkrėsti gerą šaukšą spanguolių uogienės. Net ir prie kotletukų. Kurie mane paveikė blogiau nei visi graikiški, marokietiški, egiptietiški ir net Kalvarijų gatvės kebabinės patiekalai. Vietinis alus – maždaug mūsų kefyro stiprumo. Vietinis, ir ne vietinis alkoholis, kaip turbūt visi žino, nesusvietnai brangus, ir dar ir parduodamas tik valstybinėse pardėse, kurios labai, labai anksti užsidaro. Puiki proga pravalyti organizmą. Ir esmės, tai ir nuo maisto reikėtų prisilaikyti, nes vakarienė dviems, tikrai ne pati prabangiausia, 84 eurus atsiėjo. Bet bent jau tą kartą neapsinuodijau.

Per langą

Leidžiantis atrodo, kad vien tik ežerai aplink. Bet koks beprotis tiestų kelius per ežerus? Ogi ten ne ežerai, o sniegas, nuo kurio mano akis jau atprato. O šienai dar nesuvežti, pūpso balto celofano apraduose. Kurvų pakelėse nėra. O Latvijoje  – yra. Arba ten šiaip merginos tigriniais kailiniais, rožinėm pirštinėm, baltom timpėm ir peroksidiniais plaukais pakelėse stovi, fūrų aromatais kvėpuoja. Latviškam miške dvi bobos paršo ružavumo treningais su pjūklu pušį pjausto – koks proziškas vaizdelis.

Labai gražūs švediški mediniai namukai baltom langinėm. Ir arkliai balti sprangią rudens žolę, vos tik sniegui nutirpus,  vis dar rupšnoja. Virš senamiesčio tvarkingu trikampiu parskrenda žasys – ir vėl man pasakos galvoje, kaip antai, apie Nilso keliones…[turbūt tos vaikystės iliuzijos vedina kažkada sugalvojau, kad noriu ten gyvent. Praėjo. Nebent vasarai.] Lyg netyčiom išlindusi saulė per bažnyčios vitražą spalvotai apšviečia netoli altoriaus gaudynes žaidžiančius vaikus. Kitoje gatvės pusėje restorane darbuojasi durininkas, kuriam visada reikia palikti dešimt kronų. Už tai, kad jo matomoje teritorijoje pasikabini paltą.Vitrinų languose daug visokio šlamšto šlamštelio, bet mano mylimiausių trolių spalvotais plaukais – nėra. Nei vieno. Užtat gražių ryžų arkliukų, molinukų, medinukų ir kitų ukų – gausu. Suvenyrai man ne itin,  o arkliukų – auskariukų – neberadau, pamiršau, kur mačiau. O fotiko langelyje gal dešimą kartą žiūriu nuotraukas ir negaliu patikėti – aš moku čiuožti! Sėdžiu autobuse į oro uostą net šypteliu – toks baltas purvinas pasatas važiuoja. Galvoju, kaip link Kupiškio kur nors. “Danijos” raudonas maišas ir lietuviški numeriai įrodo, kad panašiai ir yra.

Dabar pradedu manyt, kad pirmiausia ir turėjau pradėti rašyti nuo lietuvių. Išlipu iš lėktuvo, nudardu iki kasų, pirksiu bilietus iki Stokholmo. O kortelės mano neima. Ir bankomatai neveikia. Ir jiems labai giliai dzin, kokiu būdu aš apleisiu oro uosto teritoriją. Stoviu, lūpą kramtau, iš to siuto ašaros akyse, ir nežinau, ką čia gudriau sugalvot. Matau, du tokie geziški bachūriukai, iš veidų, akuratnai lietuviai, trinasi. Klausiu, ar ir jiems tokia bėda. Ne, sako, mes čia tai dirbam, atvaro draugas pasiimti. Stoviu toliau, nerezultatyviai mąstau. Prieina kalbintas lietuvis, duoda man kupiūrą, sako  – nusipirk bilietą. Likau be amo (kaip tas amas atrodo?).

Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi :) ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.

Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose.  Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje.  Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas.  Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.

Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais :)

Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.

Taigi aplink Stokholmą driekiasi  kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas –  galima ką nors išsirinkti.  Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.

Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“.  Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims  ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne  – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.

Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.

Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų  – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti.  Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.

Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/05/05/norai-nuo-ispanijos-i-svedija/feed/ 3 http://www.taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-svedijos/ http://www.taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-svedijos/#comments Mon, 03 Aug 2009 08:01:56 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=56 Atskridus į Stokholmą, miestas ant vandens mus pasitiko lietumi ir vėju. Kaip jau ir priklauso, per pirmas 20 minučių svetimoje šalyje mes pasiklydome, bet mes, kaip „askingo“ (nuo angl. Žodžio ASK – klausti) specialistai, problemos nematėme – užvažiuosime į degalinę ir paklausime, kur pagaliau tas mūsų viešbutis. Aha, naivuoliai – jokios degalinės sekmadienio vakare nedirba. Lietuviai turbūt išprotėtų – juk vakare degalinėse tiesiog verda gyvenimas – kam reikia degalų, kam gėrimų pritrūksta, o kas nesveiko maisto pasiilgsta…

Taigi teko pasikliauti savo jėgomis. Neilgai trukus pamačiau virš namų stogų žybsintį viešbučio pavadinimą. Vadinasi, tikslas jau netoli. Bet įdomiausia, kad nėra kaip privažiuoti prie to viešbučio – kiek ratų aplink važiavome, tiek kartų matėme pastatus, prekybos centrus ir stovėjimo aikšteles, bet įėjimo – nėra. Aš, kaip tipiška moteris, nusprendžiau paspoksoti į parduotuvių vitrinas, ir… staiga pamačiau, kad ten ir yra įėjimas. Iki viešbučio dar 150 metrų per parduotuvių galeriją – jausmas, lyg gyvenčiau virš Akropolio. Taigi nuostabos kupinu balseliu ištariau: aš gyvensiu parduotuvėje! Kaip aš čia viską pirksiu! Likimo ironija – parduotuvėse, kurios užsidaro 7 valandą, nei karto neapsilankiau…

Apie ką čia mes? Ai, apie darbą.

Bene didžiausią įspūdį man padarė Švedijos feminisčių viena iš ideologinių vadžių. Visų pirma, ji man pareiškė, kad ji myli moteris, įsistebeilijo į mane ir visiškai ignoravo operatorių. Besikalbant, aš kukliai pareiškiau savo nuomonę, kad vaikams vis tiek reikia tėvo, kad ir kaip ten bebūtų. O ji man žiūrėdama į akis: o kam? Pasakyk, kam vaikams reikia tėvo?! Debatams neturėjau laiko, bet aš net pasimečiau: ką aš jai galėčiau atsakyti. Matyt, kai pati turėsiu vaikų, galėsiu išsamiau pagrįsti savo nuomonę.

O su svetimais vaikais man teko pabendrauti. Man nuo pat vaikystės Švedija yra Astridos Lindgren šalis. Kai buvau maža, man atrodė, kad ten gyvena Pepė, ant stogų sėdi Karslonai, o visi šunys – senbernarai, kaip Tjorvenės iš Varnų salos šuo Bocmanas. Todėl kelionėje į A. Lindgren pasaulį Smolande vėl pasijutau maža mergaitė, ir turbūt man linksma buvo ne mažiau, nei Aleksui, kuriam mama padovanojo dieną pasakų pasaulio proga – tą dieną jam suėjo ketveri. Aplink tvyrantis mėtinių lazdelių kvapas, bėgiojantis Emilis iš Lionebergos ir vaikai, besikarstantys po Ronjos pilį – toks tas pasakų pasaulis, kurį apžiūrėti neužtenka vienos dienos.

Ar atsimenate A. Lindgren pasakojimą apie Varnų salą? Dėdė Melkeris su trim vaikais vasaromis sėsdavo į laivą ir plaukdavo į mažą Švedijos salą, kurioje gyvena vos keli žmonės, bet salos jaukumas ir romantika būdavo būtent tai, ko reikia didmiestyje gyvenantiems žmonėms. Pakeliavusi po Archipelagą – aplink Švedijos sostinę esantį 30 00O salyną, ir pabendravusi su švedais, kurie į darbą važiuoja ne automobiliu ar autobusu, o rytą vakarą plaukioja laivu, supratau, ką amžinai išsiblaškęs Melkeris rado Varnų saloje.
Labai banalu, bet man vis tiek Švedija liko vaikystės pasakų šalimi. Šalimi, kuri nenori euro, kurioje klesti feminizmas ir kur vis dar kramtomas tabakas.

2007 gegužės 22