Nėra čia jokios prasmės » skanaus!

Namų šeimininkė – sunkus darbas

Gabija — Wed, 29 Sep 2010 18:27:27 +0000

Geroji buities pusė

Žinote ką, pradedu prieiti prie išvados, kad rimtai įsikurti namuose, prižiūrėti vyrą ir vaikus be profesionalios pagalbos – MAN būtų neįmanoma. Kadangi esu riboto ūkiškumo žmogus, nei augalų auginu, nei triušių, nei vaikų. Bet nutariau subręsti, susiimti ir pradėti nuo paprasčiausio – augalų. Vaikai kada nors, o vyras pats turėtų prisižiūrėti, nieko nežinau.

Gerai, kad dar yra vietų, kur užsiliko normalių gėlių pardavėjų, suprantančių apie savo prekes. Nes tos fyfos ilgais nagais gyvenime nėra rankų į žemę įleidusios ir nesupranta nieko. Taigi gruntas, kompostinė žemė, dvi pasifloros, ir dar du augalai, kurių neprisimenu pavadinimo, jau pas mane. (update – skindapas, vienas jų vadinas. Kitas liaudišku pavadinimu – klevelis, arba lamstas). Dar iš mamos podėlio iškrausčiau keletą tuščių vazonų. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, jie per maži mano naujiems augalams. Ai, tiesa, kadangi visi augalai vijokliniai, tai dar ir grotelės.

Problema NR1: Kaip visa tai persodinti? Ar reikia nukratyti senas žemes? kaip tai padaryt bute, neprinešant žemių visur, tame tarpe, ypatingai svarbu nepriterlinti rūbų? Kažkokiu būdu tai padariau, bet jaučiu, kad kviesiu ką nors labiau išmanančius, kad patikrintų, kokį velnią pridariau.

Problema NR2: jibitute, kur rasti tikrai didelių ir gražių grotelių tiems vijokliams? Tie mažiukai bambukiniai tinkatik vienam iš mano turimų keturių vijoklių. Vieną iš jų galiu paleisti kristi nuo lentynos, bet visi kiti turi būti tvarkingai užvynioti, antraip aš juos išmesiu už mano estetinio jausmo įžeidimą.

Problema NR3: Kur pirkti GRAŽIŲ lovelių augalams? Yra bjaurūs plastikiniai, kurių mano namuose nebuvo ir nebus, ir maži lovelyčiai. Kiek gražesni, bet ne kažką. Man reikia padoraus dydžio padorios spalvos (bevelyčiau vienspalvių) keramikinių lovelių.

Problema NR4: dabar visa šita grožybė stovi man ant lango, ir tikrai nervina, nes ne taip viskas turi būti.

Problema NR 5: suprantu, kad yra išskirtinai neprotinga augalus kišti į lovelį juos jau kartą apvyniojus aplink groteles. Bet O KĄ DARYTI?

Kita potemė: grybavimas. Neūkiška tai neūkiška, užtat gobši :) negaliu ramiai gyventi žinodama, kad grybų pilni miškai. Na anu į mišką. Tai dar gerai, kad su protingais žmonėmis, nes nei vieno grybo nepažįstu, tik raudonąją musmirę. Ir voveraitę. Šiai dienai jau pratobulėjau, bet kaip gi tuos grybus tvarkyt? Niekas man nepasakė, kad juos tvarkyt reikia IŠ KARTO. O taip pat nepasakė, kad jei apvirtus grybus dedi į šaldytuvą tiesiog lėkštutėje, jie puikiai sugeria kvapus. Bet čia yra mieločius, kurį atpirko nuostabi, na tikrai puiki grybų sriuba, išvirta jau įgavus šiek tiek praktikos grybų srityje.

Dėstau:

Bulvė arba dvi, arba trys. Žodžiu, bulvės.

Morka. Bet nebūtinai. Man močiutė sakė, kad nebūtinai, bet kadangi turiu kaimiškų ekologiškų, tai būtinai.

Svogūnas. Būtinai.

Grybai. Aš sriubą vertu tik iš kartą jau nuvirtų grybų, kiti – iš šviežių.

Pienas. Būtinai.

Miltų pora, trys, arba daugiau šaukštų. Kiek sriubos darysit.

Nežaidžiu su prieskoniais čia – druska ir pipirai.

Procesas: bulvę supjaustom gabalaičiais, tą patį padarom su morka. Į puodą pilam vandens, ir šias dvi daržoves verdam. Kai bus kaip reikalas apvirusios, dedam grybus. Tada imamės cibulio: supjaustom, ir su druska sutrinam. Puikiai tinka bulvių grūstukas. Tai dedam į puodą. Žinoma, ten dar šiek tiek druskos ir pipirų. Kol viskas kunkuliuoja, dubenin pilam pieną ir krestelim porą šaukšų miltų. Gerai reikia išmaišyti, kad nebūtų gumuliukų. Visa tai supilti į puodą, nepamirštant maišyti. Užvirti, ir valgyti. Na fantastika, ne gyvenimas. Vienintelė pieniška sriuba, į kurią nei žiūrint, nei valgant nebloga.

Anoks čia stroks, gal ir tie augalai susitvarkys kaip nors.

Kopūstų pyragas

Gabija — Sun, 18 Apr 2010 12:15:34 +0000

Super pavykęs kepinys, kelių žmonių vertinimu. Pripažįstu, kad pradinį receptą nukosėjau iš Olivijos, „Misis Lietuva“ projekto dalyvės. Šiek tiek patobulinau, ir labai savimi didžiavausi. Ach, tas namų šeimininkės džiaugsmas…

Reikia turėtų tokių dalykėlių: šiltoko vandens stiklinaitė (ne verdančio, ginkdie), šiek tiek druskos, kiek daugiau (apie 100 g. cukraus), 25 g. mielių (tai yra, ketvirtadalis mažiuko pakelio), 75 g. sviesto, miltų.

Įdarui: kopūsto, morkų, pora svogūnų, aliejaus šlakelį, prieskonių (būtinai dedu kmynų), poros šaukštų cukraus, kas mėgsta – pomidorų tyrės. Kas nuodėmingi – kečupo.

Procesas: tešlos ingridientus sumaišyti ir padėti į šiltą vietą. Kai pradės kilti burbuliukai, kas rodo rūgimo procesą, supilti išlydytą sviestą ir dėti tiek miltų, kad atliptų tešla nuo dubens kraštų. Minkot. Šiltai paliekat, kad pakiltų. Pakyla – paminkot, ir taip tris kartus. Puresnė tešla bus.

Kol tešla kilnojasi, supjaustot kopūstą. Nors Olivijos recepte morkų nėra, aš vieną – dvi sutarkuoju. Daržovės į puodą/keptuvę su aliejum ir biški patušini. Tada sumeti porą svogūniukų, prieskonių, cukraus šiek tiek. Cukraus visada dedu į tokius dalykus, nes paryškina skonį. Ten pat eina ir pomidorų tyrė. Ir tegul sau troškinasi. Tiesa, pilu ir vandens, antraip viską turėčiau paskandinti aliejuje, ko nenorėčiau.

Pasikilnojusią tešlą reikia padalinti į dvi dalis, iškočioti, vieną dalį dėti ant riebalais išteptos skardos, sukrauti įdarą, ant viršaus – antrą tešlos gabalą. Šiaip kočiojant tešlą reikia ją barstyti miltais, kad neliptų, bet aš visada tešlą padedu ant maistinės plėvelės, uždengiu ta pačia plėvele, ir nereikia jokių miltų, ir niekas nelimpa.

Visą šitą reikalą galima patepti kiaušiniu, ir – į orkaitę. Klaida nr. 1 : užvaryt aukščiausią temperatūrą. To geriau nedaryt. Viršus pridegs, apačioje liks žalia. Aš kepiau maždaug 180 laipsnių orkaitėje, apie 45 min, neblogai išėjo. Šiaip patartina per toli neiti, ir vis pasižiūrti, kaip pyragui sekasi.

Kol pyragas keps, susitvarkykit virtuvę, ir jokiu būdu tuo šaukštu, kuriuo makalavot mieles, nemaišykit verdamos sriubos. Baigsis tuo, kad po dienos prasidės rūgimo procesas, pradės kilti burbuliukai, ir visą puodą reikės nuleisti į tūliką.Tai buvo klaida nr. 2.

Pyragas skanus ir karštas, ir šaltas. Nuodėmingiems leistina užsikrauti kokio nors padažo, tarkime – majonezo, užsigerti alumi, doresni žmonės gali įsipilti kefyro.

Klaida nr. 3 mane ištiko bandant atkartoti kulinarinį šedevrą: atidarytą mielių pakelį reikėtų padėti į šaldytuvą ne bele kaip, o uždengtą, kad nedžiūtų. Kai išdžiūna, ilgiau kyla, o kol nekilo, privariau dar mielių, tada per ilgą laiką iškilo, bet juk tris kartus padauginus mielių nėra ko gero tikėtis. Mielių reikia tiek, kiek reikia, nesvarbu, jos šviežios ir apdžiūvusios.

Sveikai gyvenant, vaisių salotas valgant

Gabija — Tue, 12 Jan 2010 12:14:28 +0000

Pavalgius užsimaniau į Ibizą. Pavasarį, kai žmonių dar nėra, o visur kvepia migdolų žiedai

Jau kelios dienos kaip gyvenu sveikai. Kiek ilgai tai tęsis, neprognozuoju, bet laikausi nuomonės, kad geriau kad ir labai retai ką nors gero padaryt sau, nei niekada.

Jau kelias dienas pusryčiams verdu avižų košę. Ir visai ne dėl to, kad apsimetinėčiau madingai ekologiška, nes vis tiek nieko ekologiško čia negausi, o visos mergaitės, drebančiom rankom vartančios dešras, ar tik joje nėra E (man atrodo, yra visose), arba iš viso persimetančios ant veganų virtuvės man kelia šypseną. Atsižvelgdama į mano nenaudai kapsinčius metus, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti savo asmenybės fiziniam apvalkalui. Kadangi man moterys pripasakojo, jog nuo avižų košės skaistėja veidelis, tai man pasirodė labai svarbus argumentas. Be to, ji tikrai skani: kartais įdedu citrinos ir medaus, kartais – sėlenų ir medaus.

Savo apsilankymu vėl pradėjau pagerbinėti sporto klubą. Mano meilė jam labai nereguliari, bet valios namuose žaisti su svareliais ir aerobiniais kamuoliais neturiu.

O vakar apsidžiuginus savo puikaus naujojo gyvenimo etapo pradžia pagaminau nuostabiausias vaisių salotas, kokias esu valgiusi šiais metais. Pirmas – irgi. Naudojau tai, kas buvo namuose, taiga ingridientai nebuvo labai permąstyti.

Supjausčiau vaisius. Vakar namuose buvo du obuoliai, didelis apelsinas, du mandarinai, vienas bananas. Šaldytuve buvo saujelė virtų ryžių, kurie nukeliavo į vaisių dubenį. Spintelėje radau džiovintų vaisių (kelios figos, pora džiovinto obuolio griežinėlių, pora dar kažko, nepažinau), juos smulkiai supjausčiau,užpyliau labai mažu kiekiu karšto vandens, ir palikau trumpam, kad išbrinktų. Per tą laiką iš studentiško mišinio išrinkau kelis migdolus, graikinius ir lazdyno riešutus, jėgų turintys žmonės juos sutrynė. Riešutų atraną dariau, nes nekenčiu žemės riešutų, bet tai labai subjektyvu.

Į kitą, mažą dubenėlį išspaudžiau pusės citrinos sultis, įpyliau šaukštą alyvuogių aliejaus, sudėjau trintus riešutus ir dar kokius du šaukštelius medaus – pagal skonį, kas saldžiau mėgsta, kas ne taip saldžiai. Viską išmakalavau, užpyliau ant vaisių ir dar kartą sumakalavau.

Didelės nuodėmės suvalgyt kad ir visą bliūdą nemačiau, bet teko dalintis. Viso šio patiekalo užtenka dviem labai labai rajiems žmonėms arba trims normaliems. Gal net keturiems dietos besilaikantiems.

Kalėdiniai meduoliai. Pabaiga

Gabija — Mon, 14 Dec 2009 21:49:38 +0000

: Kalėdiniai sausainiai

Tie velnio meduoliai transformavosi į sausainius. Taip nuoširdžiai spaudžiau širdeles, žvaigždeles, ir gėlytes. Po to makalavau glajų, ir su kinietiškom lazdelėm dėliojau taškiukus ir brūkšnelius. Trijose skardose sudėjau į orkaitę, o tešlos dar liko. Ir labai gerai, kad liko. Nes kažkokiu nesuprantamu būdu sugebėjau dalį sausainių sudeginti. Kiti nesudegę, tik gal kiek perkepti, ir nelabai matosi mano teplionės su dviejų spalvų glajumi, bet pačių gražiausių – žvaigždžių – dauguma sudegė. Reikės dar prikepti. Nes tie, kur nesudegę, labai skanūs. Tik kitą kartą daugiau prieskonių dėsiu.

Kaip prasidėjo meduolių istorija, pasakojau prieš kelias savaites čia.

Vištienos vakarienė

Gabija — Thu, 10 Dec 2009 19:03:33 +0000

Belaukdama įkvėpimo rimtesniems darbams neretai sulaukiu kokio nors gaspadoriško įkvėpimo. Pastarasis pasireiškė labai skanios, sultingos, aromatingos vištienos pavidalu. Kadangi yra labai populiaru internetą teršti pezalais, miesto ir maisto aprašymais, tą ir darau.

Dviems vidutiniškai ėdriems valgytojams buvo reikalinga:

Keturios vištos kojos

Keturios bulvės

Du obuoliai

Vienas riebesnis svogūnas

Česnako kelios skiltelės

Poros šaukštų majonezo

Poros šaukštų grietinės

Šaukšto medaus

Prieskonių pagal skonį arba galimybes. Manosios galimybės buvo: druska, juodi pipirai, raudonosios paprikos milteliai, kaledra, pankolių lapukai, kažinkoks marokietiškas belenkokių prieskonių mišinukas, prieskoniai bulvėms, žiupsnelis maltų kvapnių pipirų. Akivaizdu, kad bardakas. Kaip kas mėgsta.

Būtinas būtinas dalykas: kepimo rankovė. Folijoje taip neišeis, o be nieko – bus sausa ir sukepę.

Taigi, procesas atrodo taip:

Vištos kojas derėtų įtrinti visais turimais prieskoniais. Smulkiai supjaustyto svogūno pusę ir česnaką mestelėti ant vištytės, ir galima nepatingėti biškį gabaliukų užkišti už odos. Makabriška. Skanu. Ant viso šito krestelėti majonezo, išmaišyti viską ir pamarinuoti.

: Dviejų bliūdų turinys rankovėje prieš pašaunant kepti. Kaip atrodė po to nespėjau nutraukti

Bulves supjaustyti, aš pjaustau kubeliais. Taip pat pasielgti su turimais obuoliais. Sudėti likusią pusę svogūno, priberti prieskonių, nepamiršti grietinės ir medaus. Viską išmakaluoti.

Taip turime du bliūdus.

Imame kepimo rankovę, ir atsikerpam du gabalus. Į pirmą – pirmo bliūdo turinį su višta, į antrą – antro bliūdo turinys. Abu ruošinius dedam į blėką, kišam į 200-220 laipsnių orkaitę ir pamiršam kokiom 45 minutėm. O gal mažiau, o gal daugiau – priklauso nuo kiekio. Šitą iš akies žiūriu.

Mėsa išeina minkšta, sultinga ir su padažu, nes niekur neišgaruoja drėgmė. Ir bulvės su obuoliais pagirtinos.

Kiekvieną kartą išeina kitaip, nes kitokie prieskoniai, skirtingą kiekį majonezo ir grietinės naudoju, kartais daugiau obuolių dedu. Bet visada – labai skanu.

Kalėdiniai meduoliai. Pradžia

Gabija — Tue, 24 Nov 2009 21:14:26 +0000

Meduolių gamybos procesas

Pusvalandį knisausi po žmonių namus ir ieškojau savo vaikystės knygos. Didelės, mėlynos, su seniu šalčiu ant viršelio. Angliškos. Ten porinamos gražios istorijos, mokoma daryti angeliukus, rišti dovanėles ir kepti sausainius. Tik jiems man zgrebnumo užtekdavo: su daug kardamono, gvazdikėlių ir kvapnių pipirų. Knyga nerasta.

Šeimyninio jaukumo instinkto vedina, prasikapsčiau kokono puslapyje (ten viskas šeimyniškai jauku, net ir pora reklaminių rašinukų) ir aptikau kalėdinių meduolių, vadinamųjų „katarinkų“ receptą. Labai jau panašu į maniškius sausainius, tad pasiraičiau rankoves ir… tris dienas daviausi po parduotuves.

Meduolių sąrašas

Kaip matote sąrašėlyje, nieko ypatingo man nereikėjo. Savaitgalį Maximoje buvo 20 proc. nuolaida medaus produktams, tad nusipirkau iš tikro, ir dirbtinio medaus. Kažkaip lyg jau ir virš padorumo ribų tikrą medų į visokius kepinius dėti. Maišiau. Dėl tų nuolaidų: Norfoj dirbtinis medus pigiau ir be nuolaidos :)

Kitą dieną po darbo galvojau susipirkti kitus reikalingus daiktus. Sviestas, kiaušiniai ir miltai – paprasta. Cinamono, kvapniųjų pipirų, gvazdikėlių ir imbiero buvo namuose. Anyžiai, muskatas ir kardamonas, pirkti Egipto – Maroko turguose, nei karto nenaudoti per dvejus metus, net dantim sugriežiau iš to įniršio , palikti svečiose šalyje. Tai dabar štai kaip yra: nei mažoj, nei didelėj maximoj šių, pasirodo, retenybių, nėra. Nei mažoj, nei didelėj Rimi nėra, o pardavėja akis išvertė, tokius žodžius išgirdusi. Norfoj, kuri pasižymi didžiausiu prieskonių stendu, taip pat nėra. Pramogų ir prekybos sostinėje Akropolyje – nėra. „Iki“ neapžiūrėjau, nes jau nervai nelaikė.

Keli pasistebėjimai Akropolio tema: pirmą kartą per kokius metus važiavau link Akropolio vakare, ir pirmą kartą pamačiau tas Ozo magiškasias raudonasias linijas. Kraupios jos, kaip beveik išnykęs pulsas. Ir man Ozas asocijuojasi su žalia spalva.

Akropolio Aprangoje, per kurią norėjau patekti į kitą pardės galą, net žagtelėjau iš nuostabos: ogi striukės viena prie kitos dratais pririštos. Stoviu, žiūriu, kas tai per įdomybė. Pardavėja prišoka „gal pasimatuot norit“? Ne, nenoriu, tik man įdomu, kas tatai per dratai. Ogi nuo vagių saugosi, brangias odines striukes rišdami, ir jau seniai, tik kad aš kaip tokių brangių neperku, nepastebėjus buvau. Bet nepatinko man tai.

Užtat labai patiko dvi arbatų/kavų parduotuvės. Man tokios vietos asocijuojasi su namų šiluma, cinamono ir keptų obuolių žiemos pavakare, jaukiai spragsinčiu židiniu. Čia dėl knygų skaitymo vaikystėje. Norisi atėjus į tokią krautuvėlę pasijusti kaip pas kokią mielą močiutę namuose. Ir kai tik pamatau furiją harpiją pardavėją kasandrą ar milisandrą, klijuotais nagais sklaidančią „Klubą“, gražios iliuzijos iliuzija dinga. O vakar ir vienoj, ir kitoj parduotuvėj pasitiko labai malonios vyresnio amžiaus moterys, kurios mano vaizduotės galiomis turi daug daugiau šansų tapti svetingomis močiutėmis. Ne, angelėli, akropolyje prieskonių nėra. Taip praėjo antra diena.

Trečioji diena: apsilankymas ekologiškų prekių parduotuvėje Jakšto g-vėje sėkmingas. Tik kiekvienas prieskonis po 9 lt. Labai jau brangūs būtų išėję tie meduoliai. Tik pardavėja maloni pasitaikė, pasiūlė imti masala chai, kurioje yra visi man reikalingi prieskoniai. Porą šaukštų į mišinį, ir nereikės terliotis su prieskonių malimais. 7 lt, ir panaudojama tinka ne tik kartą prieš Kalėdas. Nors buvau pagatava mokėti už tris pakelius. Gerai, gal grįšiu į tą pardę, pvz, aguonų aliejaus.

Neseniai baigiau minkyt tešlą. Kiekviename jos etape būčiau galėjus ją žalią sušlamšt. Visgi išsitraukiau ir seną pipirmalę, kurioje pritryniau turimų nemaltų priekonių, dar pritarkavau imbiero, ir minkiau, minkiau, minkiau. Miltų reikėjo tikrai daugiau nei nurodyta recepte, arba sovietiniai matai skiriasi nuo dabartinių. Privariau per daug medaus. Bet gal nieko. Suvyniojau į plėvelę ir padėjau šaldytuvan kokioms porai savaičių, kad prisigertų prieskonių kvapas. Žmonės sakė, kad pūdytos tešlos vaizdinys kiek primena pūdytą skandinavišką silkę, bet tai reiškia, kad žmonės už tai atsiims ir nieko iš manęs negaus. Jei tik kas gero išeis.

Po kelių savaičių gaminsiu glajų ir versiu kaspinėlius.

Daržovių apkepas

Gabija — Sun, 15 Nov 2009 17:54:02 +0000

Daug ne itin aukštos prabos džiaugsmo suteikia užimtumas. Žinojimas, kad ryte anksti keltis, nes reikia darbą dirbti, planavimas po darbo eiti į sporto klubą, kone kasvakarinis kokių nors tai minutei aktualių reikalų aptarimas, už savaitės lakstymą savęs nudžiuginimas penktadieniniu vyno gėrimu. Kiek aukštesnės prabos džiaugsmas aplanko sekmadienio popietę, kai grįžtu namo ir ryt nereikia anksti keltis. O tai, kad ryt vakare INT egzaminas, kelia tik tokias mintis, kad laiko daug ir paskaitysiu ryt ryte.

Sekmadienio popietė: keptų daržovių kvapas namuose. Pagaminama iš visko.

Super paprastas patiekalas

Reikės:

Daržovių:bulvių, morkų, svogūnų, pomidorų, cukinijų, moliūgų, kukurūzų – tokių daržovių, kurios yra namuose. Šiandien pas mane buvo bulvės, morkos, svogūnai ir pomidorai. Žinoma, česnakai ir porai.

Namuose rastų prieskonių (išskyrus vanilę ir cinamoną)

Padažui ką turit skystesnės konsistencijos: pieniškos kilmės produktai: grietinė ir/arba sviestas ir/arba sūris, grūdėtos garstyčios, malonezas, kečupas, kiaušinis

Skardą patepti sviestu, kad nesviltų, plonai supjaustyti bulves (aš pjaustau skutikliu), tada visas kitas pjaustytas daržoves ant jų sudėti. Viską barstyti prieskoniais pagal skonį. Aš dėjau tokių, kokie pasipainiojo po ranka: druska, juodi pipirai, saldžiosios paprikos milteliai, kmynai, džiovinti pankoliai (nesigilinkit, kažkokios žolės), kuminas, kurį naudojau pirmą kartą, nes šiaip tai prie nieko jis man netinka, kažkokių marokietiškų prieskonių mišinys, neišvėriau be vegetos, nes man ji skani. Taigi dedam tai, ką turim. Privariau net koncervuotų česnakų smulkiai supjaustytų, svarsčiau apie alyvuoges, bet labai tingėjau atidarinėti jas.

Ant viršaus dar plonai papjausčiau bulvių, dar šiuo bei tuo pabarsčiau ir – į orkaitę. Viršų uždengiau folija, galima kepimo popieriumi, nes būtų tos plonos bulvės susvilusios.

Po kokių 40 min atidengiau, ir užpyliau grietine, pariebinta sviestu ir pakeistinta grūdėtom garstyčiom. Ir dar kiek pakepiau.

Medžiagą, kuri surištų daržoves, galima pasigaminti iš bet ko. Grietinė maišyta su tarkuotu sūriu; kečupas+majonezas, į tai galima įmušti kiaušinį; – vienu žodžiu, čia gi yra maistas iš kirvio.

Ištraukus apibarsčiau petražolėm ir krapais.

Po 10 min. radau tuščią skardą.

Vištienos kepsneliai per 10 min.

Gabija — Thu, 24 Sep 2009 20:37:41 +0000

Puikus receptas virtuvės diletantams: vištienos kepsneliai/blyneliai/kaip pavadinsi, taip bus gerai.

Vieną vištienos krūtinėlę (na suprantat, dvi puselės) supjaustyti smulkiais gabaliukais (skersai/išilgai)

Du dideli šaukštai majonezo, du tokie patys šaukštai krakmolo. Vienas kiaušinis. Druskytė, jei norit, pipiriuko ar dar bele ko. Išmakaluoti ir kepti blynelius. Pora minučių vieną pusę kepti, porą – kitą. Kol pageltonuoja. Ir valgai su kokiu nori garnyru.

Užtenka ne per mažiausiai šeimai – keturi žmonės pavalgys (jei jie nėra sniego žmonės).

Kopiraitas mano močiutės.

Patisonų blyneliai bei obuolių pyragas

Gabija — Thu, 24 Sep 2009 19:23:05 +0000

Ruduo – sodo ir daržo gėrybių metas. Būtų smagu, jei turėčiau vieną arba kitą, bet kad neturiu, tai ir nervintis dėl sodinimų, kasimų, grėbimų ir t.t. buities darbų nereikia. Užtat savaitgalį praleidus kokių nors vaišingų žmonių sodyboje, visai įmanoma apsirūpinti ekologiškom gėrybėm. Taigi šio savaitgalio „grobis“ buvo: patisonai ir obuoliai.

Tad kol aplink juos nepradėjo skraidyti drozofilos, skubiąja tvarka iš jų pagaminau gaminių.

Patisonas- daržovė egzotiška ir mano miesčioniškai akiai neįprasta. Gavau tris mažiukus ir vieną didelį. Nusprendžiau kepti blynus.

Mažiukai lengvai nusilupo, o štai didelį skaldžiau ir peiliais, ir peiliukais, ir į grindis daužiau – nepasidavė. Mat jį velniai. Kaip po po paaiškėjo pasiskaičius 1980 m. leistą knygelę „Daržovių patiekalai“, patisonai maistui tinka tik jauni, nepilnai subrendę, kai jų skersmuo ne didesnis nei 7-12 cm. Senesni vaisiai sumedėja ir pasidaro neskanūs. Taip ir yra, žinokitės.

Taigi nuluptus patisonus sutarkavau, dar gerai pasvarsčius įtarkavau vieną obuolį, įdėjau varškės, miltų, kiaušinį ir druskos. Viską derėtų sumaišyti gerai, masė turėtų būti tokia, kad šaukštu idėjus kiek ir paspaudus, pasidarytų paplotėlis. Žinoma, ne plytos kietumo.

Į keptuvę įpilam aliejaus, įkaitinam, ir šaukšu pridėliojam tų mažų paplotėlių. Man didesni neišėjo, nes nesilaikė, nesukibo gerai (gal ko per daug ar per mažai įdėjau). Taigi tokius mažiukus varškėtukus iškepiau, krestelėjau grietinės ir uogienės į lėkštę ir pamaitinau žmones. Sakė, patiko.

O štai šiandien susidorojau su obuoliais. Kepiau pyragą, patį paprasčiausią, kokį galima įsivaizduoti, bet jei kas nežino, pasakoju:

lygiom dalim (tarkim, po puodelį)sumaišyti miltus, manų kruopas ir cukrų. Dėl cukraus aš labai abejoju, ar tiek reikia, nes man per saldu, tad dedu kur kas mažiau. Prisipjaustom arba prisitarkuojam obuolių, juos galima apibarstyti cinamonu ir vaniliniu cukrumi.

Imam skardą, ją patepam sviestu arba margarinu. Beriam ketvirtadalį mišinio, tada obuolius, vėl mišinys, tada vėl obuoliai. Taip daryt tol, kol viskas baigsis, o paskutinis sluoksnis bus mišinys. Ant viršaus pritarkuojam sviesto/margarino (galima ir papjaustyt, kaip kam patogiau). Ir į 180-190 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepu iš akies, bet išeina apie pusvalandį. Vienu žodžiu, vis dirstelėdama per langelį, ar nesvyla man kas.

Išeina puikus, traškus pyragas, ypatingai tinkantis kartu su ledais. Ir labai paprasta jį pagaminti.

Kukuliai su slyvom

Gabija — Mon, 03 Aug 2009 13:51:03 +0000

Mano draugė Mojca, tokia išprotėjusi slovėnė, vis aiškino, kaip pagamins kažkokį tradicinį slovėnišką patiekalą iš bulvių ir slyvų. Žinoma, nepagamino, užtat aš nenurimau tol, kol pati jo nepagaminau.

1. Aplankom parduotuvę arba turgelį. Įsigyjam: bulvių, slyvų arba abrikosų, tokių mažiukų. Slyvų paprasčiau rasti. Dar pajamam gabalinio cukraus, rupaus malimo miltų (tiks ir paprasti). Taip pat reikės vieno kiaušinio, žiupsnelio druskos ir šaukšto sviesto.

2. Kiekius rašau tokius, kiek pati dariau – dviem ėdriem žmonėm arba trim normaliem.
Nuplaunam keturias bulves (apie pusę kg), jei šviežios, tai skusti nebūtina, bet pagyvenusias derėtų. Ir į puodą. Išverdam.

Per tą laiką nuplaunam 10 slyvų. Peiliuku įpjaunam ir iškrapštom kailiukus. Į kiaurymę kišame cukraus gabaliuką, prieš tai galima jį supjaustyti, nes ne į visas slyvas telpa.

3. Išvirtas bulves nukošiam, krestelim šaukštą sviesto, kiaušinį, druskos ir sutrinam, kaip bulvių košę. Supilam puodelį (ne mažiuką, o tokį, ant kokių firmos logotipus deda) miltų (pusei kg bulvių reikia apie 180 g miltų). Tada jau minkome rankytėm. Gerai minkom. Štai šia mase apklijuosime slyvas, taigi, neturi būti per daug skysta.

4. Pasidedam šalia puodenį vandens. Jis reikalingas tam, kad ne taip tešla liptų. Pirštukus į vandenėlį. Taigi imam gabalą masės, biški pavartom, į jos vidurį dedam slyvą ir padarom gražų kukulį. Taip visas 10 slyvų apdorojam. Tiesa, man išėjo tik devyni kukuliai, kiek mažesni už teniso kamuoliuką.

5. sudedam į verdantį vandenį ir pasistengiam, kad prie dugno nepriliptų, pastumdom medine lentele.

6. Kai kukuliai iškils į viršų, reiškia, išvirė.

7. valgoma su grietinės arba sviesto padažu, galima cukrumi pabarstyti. Aš buvau išbadėjus, tai sukirtau keturis, taigi priskiriu save ėdriųjų grupei.

Tiesa, tai turėjo būti tradicinis slovėnų patiekalas. Likau kiek nusivylus, nes paaiškėjo, kad čekai irgi tokius kukulius daro, ir dar ne tokius… bet skanu buvo.

Padažiukui galit keptuvėje pakepinti džiūvėsėlius su cukrum.