Lachūdros vizualizacija

Nors man dabar visai  ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.

Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas:  ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.

Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.

P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/02/20/dar-viena-lachudros-foto/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/01/22/rupkiu-klubas/ http://www.taprasme.lt/2010/01/22/rupkiu-klubas/#comments Fri, 22 Jan 2010 07:30:51 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1350 Pastaruoju metu pradėjot tuntais eiti čia pagal „rupkiu klubas“. Tai jei jau atėjot, pasisakykit, iš kur apie jį žinot ir kodėl domina, kas tai yra? :) Turbūt nusiviliate, nes atsakymo nerandat ir čia. Et, apmaudu.

(c) rapiddating.com

Šis manifestas yra skirtas visiems nesubrendusiems ožiams (ir perbrendusiems kerpės ir dumblio simbiotams), nesugebantiems suprasti, ko iš tikrųjų nori moterys. Mano tikslas yra kartą ir visiems laikams išaiškinti kaip reikia pakabinti mergą ir išspręsti įsišaknijusias vyrų – moterų tarpusavio santykių problemas.

1. Kontroliuok situaciją, tačiau leisk mergai galvoti, kad viskas jos rankose. Pavyzdys: sugalvok keletą smagių užsiėmimų, tačiau leisk jai rinktis. Ir dėl dievo, nereikia kviesti gotės į Eltono Džono koncertą arba versti fifą išakėti kablais „romantišką“ miško takelį.
2. Sakyk komplimentus. Visi žino, kad pataikavimas nuves toli. Nekartok „kokia tu graži“ kaip užsikirtusi plokštelė. Leisk jai pasijusti gražia. Na visgi karts nuo karto pasakyk „kokia tu graži“, pageidautina detalizuoti (pvz., „negaliu susilaikyti nepalietęs tavo nuostabių plaukų“) – taip įtikinamiau. Parodyk, kad ja didžiuojiesi prieš savo draugus, nes ji gražesnė nei jie kada galėtų pasvajoti.
3. Mistifikuok. Pavyzdys. Pasakyk ką nors panašaus į „man atrodo, kad pažinojau tave dar prieš mums susitinkant“. Žinau kad tai skamba daugiau nei kvailai, bet patikėk, derinant su kitais punktais tai tikrai veikia. Gali apsimesti, kad sapnavai tą patį sapną, kaip ir ji. Įjunk vaizduotę – jei tokios neturi, manau, kad nepadės joks manifestas.
4. Žavėkis jos asmenybe. Mergina pagalvos, kad jūs tikrai suprantat vienas kitą. Nebūtina suprast ką ji šneka – tiesiog žavėkis. Atsargiai!  Negalima leisti jai visai nusišnekėti -  tai gali būti spąstai. Mergina nutars, kad tu mulkis, ir tavęs nebegerbs.
5. Būk šalia, kai jai tavęs reikia. Ji nusilaužė nagą ar susipyko su geriausia drauge?  – parodyk, kad ją palaikai. Pasiūlyk vyriškai protingą problemos sprendimą – bus įtikinamiau, kad tau tikrai rūpi. Jei tokio nesugalvoji, tiesiog išklausyk ir ji pati sugalvos ką daryti. Tuomet tavo darbas parodyti, kad matai, kokia ji stipri ir protinga.
6. Būk atkaklus. Jei ji laužosi, toliau rodyk dėmesį. Leisk suprasti, kad nori su ja bendrauti, net jei ji ir nebus tavo mergina, nes (žr. 4 punktą) žaviesi jos asmenybe. Tačiau nebūk kilimėlis prie kojų, parodyk, kad besižavėdamas ja kaip drauge (galioja tik laužymosi atveu) gali susirasti kitą merginą.
7. Neįkyrėk. Šis punktas reikalauja ypatingo išradingumo ir sugebėjimo reaguoti į situaciją. Turi susivokti ar rašinėti jai kiekvieną dieną, ar palikti vieną pagalvoti. Jei tikrai neveikia punktas 6, turi susimąstyti. Aišku, tau atrodo, kad gali turėti bet kurią mergą žemėje, bet galbūt šita tikrai ne tau (atsakymas, kodėl, greitai išeisianačiame leidinyje „Milijonas priežasčių, kodėl tu nepatinki mergai“.
8. Imkis iniciatyvos (šovinistams, daigams ir musulmonams: prieš skaitydami šį punktą 10 k. Pakartoti „moteris yra laisva asmenybė“). Moteris žavi vyriškumas. Kartas nuo karto parodyk meilų griežtumą. Pavyzdys: geriausai veikia, kai ji girta. Jei matai, kad mergai jau tikrai bloga, paimk ir išnešk ją iš baro arba atimk butelį (tai darydamas stenkis, kad ji nenusilaužtų nagų). Geriausia jei nutaikysi momentą, kai ji jau pati pasąmoningai to nori.
9. Gink. Nebūtina daužyti visų kas jai nepatinka, ypač jei to neleidžia tavo gabaritai. Tačiau visada parodyk, kad jei kas įžeidė ją, vadinasi, įžeidė ir tave.
10. Pataikauk neprarasdamas orumo. Nešiok kavą į lovą ir leisk jai pasijusti maža mergaite, kuri gali išsikaulyti ko nori. Bet savo paties labui jausk saiką. Nusileisk smulkmenose, tačiau rimtuose reikaluose turėk savo nuomonę ir parodyk, kad jūs visų pirma draugai, gerbiantys vienas kito poreikius.

Sėkmės!

————————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Tokį gūdžiais kokiais 2002 aisiais rašytą manifestą aptikau  betvarkydama paaugliškojo palikimo krūvą segtuvuose ir kitose retai tvarkomose vietose. Manifesto autorė yra Rupkė, nors visgi manau, kad prie šių įžvalgų buvo prieita kartu.

Ir dabar aš galiu pasakyt, kad, nors stilistika kiek taisytina, ir tai net ne manifestas, o tiesiog dešimt privalomų įsakymų, bet juk tai yra šventa teisybė. Visgi įžvalgus tas Rupkių klubas buvo, nors ir labai jaunas.

Džiugas Siaurusaitis

Gėlės yra gražu (man). Naudinga (prasikaltusiems lachūdroms). Keri (TV3 teigimu). Taigi mano dėmesio susilaukė pati nekokiausia laida kokią

Rožių rožė Natalija Zvonkė. TV3 nuotr.

mačiau pastaruoju metu (o mačiau nedaug) – Rožių kerai. Pažiūrėjau net dvi, paskutines laidas, o tai yra daug.

Kad jau video killed the radio star, tad ir televizija ne radijas, todėl fonas, kuriame vyksta itin įdomūs veiksmiai, turėtų būti bent kuo nors pranašesnis už radijo studijos sienų apmušalus. Briliantinės žalumos fonas už povų, tai yra, ekspertų (Gelažnikas, Grigaitis, Krivickas, Skaisgirys, kažkoks plikis Mundis, ir kita respektabili vyrija), nugarų, atrodo kaip fonas, ant kurio  montuoja judančius vaizdelius. Rupūžių nuodai „Rožių kerai“ studijos grožis stebėtinai nuneša į praeitį, LTV sveikinimo koncertų, anonsų skaitytojų ir Muzikinio viešbučio laikus.

Kadangi šioje laidoje nei fabulos, nei istorijos, nei intrigos, nei iš viso nieko nėra, o visas veiksmas tik toks, kad garbi vyrija vertina moteris, jos pačios save vertina, ir visi ten labai vertinami, ir jei dar nėra galutinai baisu nuo visiško sudurnėjimo ant Lietuvos teritorijos, verta paklausyti kaip žmonės, žvaigždės, tautos žiedas kalba. Mane labiausiai tai daryti įtikina kaip rimta tetutė prigrimuotos rožių rožės, dabar jau ir laimėtais bebro kailinukais pasidabinusios Zvonkės teiginys:  “čia pasakėme tai, ko niekada nepasakytume nei vienam žurnalistui”.

Violeta Katinienė, kadangi kuria geros mamos ir žmonos įvaizdį, pareiškė aiškiai:  “aš šiame projekte nieko gero neradau”. Kadangi ekspertai įtarė, kad Vilička nemėgsta būti kritikuojama, vienas jų, Gediminas Jaunius, jautė pareigą ją pamokinti: reagavimas į kritiką nebūtinai turi būti lūpų papūtimas, – reikšmingai pakelia ankakį, – tu labai nelinkus būti kritikuojama.

Jauniau, parodyk žmogų, kuris linkęs būti kritikuojamas, praplėsi mano skurdžią pasaulėžiūrą.

Viena iš dviejų Kauno ponių Inga Budrienė ryškiai kažkuo labai nepatenkinta, taip pat tylėjo. Pseudojaunatviška išsiplėtusių vyzdžių savininkė Eglė Mickevičienė per dvi laidas nieko nepasakė, tik po kapišonu slėpėsi, kaip užvakar primuštas gatvės vaikas. Viktorija, exmangė, taip pat nepasižymėjo iškalba. Tai yra geriau, nei nusišnekėti, bet kodėl į šią laidą ėjo, a?

Taigi lieka aktyviausios moterys, kurių negaliu nepakomentuoti: žinomiausia Lietuvos bedarbė Agnė Jagelavičiūtė, TV3ims graži Aistė Paškevičiūtė, mokyklinuką tėvu padariusi Rūta Ščegolovaitė, Jomanto mergina Nijolė Pareigytė (katras kurį garsina?), ir rožių rožė Natalija Zvonkė.

Žavusis šokėjas, čiužinių reklaminis veidas, antrą kartą vedęs (o pikti liežuviai kalba, kad…) A. Kandelis Agnei Jagelavičiūtei skyrė pirmą vietą, nes ji jam atrodo tikra. Įdomu: kodėl tai, kas vieniems atrodo tuštumas, bjaurumas, barakudiškumas ir tūpumas, kitiems atrodo kaip tikrumas ir tvirta asmenybė.

Pati pramogų pasaulio atstovė Agnė, pasižyminti kitų pertraukinėjimu bevertėmis pastabomis, apie Violetą Tarasovienę pasisako taip: „Violetą labai pakeitė vedybos. Tai nereiškia, kad ji prieš tai buo palaida“.  Kalbant apie palaidumą, nemanykit, kad su daugeliu vyrų užfiksuota moteris yra bele kokia: „aš erotines fantazijas keliu tik itin intelektualiems vyrams”, -  į puikybę keliasi drąsioji Agnė.  Aš tokių vyrų intelektiniu pajėgumu abejoju. Bet tik intelektiniu.

Dar prieš savaitę drįsau nežinoti, kas yra tas plikas vyriškis, dabar jau žinau, kad tai yra kažkoks Mundis, tai va, jis labai tiesiai drebia į akis Agnei, kad ši keičia vyrus pagal principą: “iš mylimo turtingo į mylimesnį turtingesnį”. Štai čia scenoje pasirodo gelbėtojas ir užtarėjas, kaip dievo siųstas, Gediminas Jaunius. Tame balagane Jaunius savo draugę bandė gelbėti, nes pastaroji buvo “uždrėbta šūdų kibiru”. Taigi reikalas tame, kad kai tik prabanga uždarinėja Agnę į narvą, ji pabėga, – paaiškina prie tv ekranų prilipusiai tautai reikalo gilumą ir sudėtingumą.

Kita dėmesio nestokojanti motera – jaunoji TV3 gražuolė Aistė Paškevičiūtė –  šio mažos netipiškos vyriškos kompanijos vertinama neblogai. Atviras klausimas: už ką vyrai taip myli Aistę? Kristupas Krivickas kalbėdamas apie savo gyvenimo bendražygės paieškas tiesiai sako:  pradžiai man išvaizdos užtektų. Ambicingajai Aistei tai ne itin patinka, ir ji emocingai šūkteli: „jeigu tik dėl išvaizdos, tai  ne. Kaip galima žmoną pagal išvaizdą rinktis?“. Užtat Krivickas savo pavyzdžiu įrodo, kad nieko tame blogo nėra. „Pasirinkau, nu ir ką?“. Nu ir šešerius metus jau kartu, du vaikus užgyveno su  praeities klubo„Ultra“ administratore, kažkokio ten realybės šou dalyve Jurgita. Užtat Džiugui Siaurusaičiui Viktorijos, exmangės, kūno formos priimtinesnės nei Aistės. Man taip pat, kadangi manau, jog žmonės turėtų būti relijefinės, o ne plokščiosios figūros.

Skaisgirys Paškevičiūtėje mato didžiulį šou verslo potencialą, nes „labai gerai formuluoja visa tai, ką kalba. Daug pasieks savo pasirinktoje srity – šou versle“. Pritariu: ridenti loto šeši rutuliukus telike yra tikrai nemažas pasiekimas, juoba, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje žmonės vis daugiau kliaunasi loterijom, taigi ir tokias laidytes labiau pažiūri.

Vyrams dar labai patinka Neli, Nijolė Pareigytė, Nilka, na, žodžiu, Jomanto merga. Džiugo teigimu, ji visai neįsižeidžia, kai nebūtus dalykus rašo. O derėtų kartais įsižeisti, o kad tai ir padaro, žinome, bo Modestą Vaišnorą teisman davė. Dabar mielajai Nijolytei geriausias komplimentas  yra pasakymas, kad Artūras yra geras krepšininkas, kaip kad atskleidė laidos eiga.

Pabaigai pasilikau Rūtos Ščiogolovaitės aptarimą. Štai šita moteris man užkliūna turbūt taip pat, kaip žymiausia Lietuvos bedarbė.

Visų pirma, mane glumina jos pareiškimas, kad jos seksualumą įrodo tai, kad ji sugebėjo suvilioti 19 metį. Ne su pirštu, ne krūmuose ir ne vakar mane darė, kad tai man skambėtų kaip deramas argumentas. Taip pat visur besiveržianti nepamatuota savivertė, besiliejanti Whitney Houston „I will always love you“, labai sunkaus kūrinio nelabai gražiu parodomuoju dainavimu,  mane taip pat piktina. Bet mergaitės ją pripažino kaip draugiškiausią. Visgi vyrai jos bijo. Džiugas pripažįsta, kad šioji moteris jam atrodo gan pobaisė, ir net sako, kaip su tuo dorotųsi “jei ji būtų mano žmona, aš slapta į arbatą įpylinėčiau 50 g. brendžio“. Dar jis išvadino ją gnyda ir kale, su pamąstymu, kad tai jai išeis į pliusą.

Rūta sumąstė padaryt tokį akibrokštą, kaip kad apsiklaupti ant kelių prieš Bžeską ir paprašyti, kad jis taptų jos prodiuseris. Nilka nesusivaldė neleptelėjus, kad Bžeskas ir taip sunkiai visas savo mergas išlaiko. Bet ir Bžeskas bailus, bijo Rūtos. Nebijo šis moterų ekpertas tik tokių, kaip Pareigytė, kuri kvakteli „jei nori, kad jis būtų prodiuseris, turi su juo miegot“.

Ir štai, rožių rožė Zvonkė. Kaip ne keista, ši motera manęs nepiktina, nes visai neapsimeta nei labai daininga, nei labai protinga, tiesiog parduoda savo durnos blondinės įvaizdį ir iš to pinigą uždirba. Tokio paprasto turgiško gudrumo turi, derančio su jos outfitu. Ji ir laimėjo pagrindinį prizą, pasak ekspertų, žiauriai prabangius kailinius. Nežmoniškai prabangius kailinius. Girdėjau Zvonkę sakant, kad kartą jai paparaciai kišo mikrofonus ten, kur nereikia, nes tuo metu ji nenorėjo, tad teko apsaugą samdyti. O dar iš nežmoniškai prabangūs kailiniai už 7500 lt…

Štai taip tūsinasi vietinė chebrytė.

Pasiūlymas idėjų stokojantiems, be honorarų norintiems nuo Rupkių klubo: pakvieskite Galiną Dauguvietytę, boba su kiaušais, daug vyrų turėjus, degtinę mėgsta ir apie tai atvirai prisipažįsta. Vat čia tai rožė.

Nebent  laidos kūrėjai išdūrė visą Lietuvą su tais kerais. Keras taigi ne vien burtas reiškia, tai yra ir  „ nupjauto ar nulūžusio medžio kelmas su visomis šaknimis“ (DLKŽ). Tada tai suprantu.

Persiprašau už žodinę diarėją, bet apsinuodijau.

Lachūdros reakcija į skalbimą

Ką tik įvyko planinis Rupkių klubo susirinkimas. Svarstytos temos:

• Buitis, jums neįdomu;
• Rupkių žmonėjimosi ypatumai ir galimybės XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje;
• Kodėl vyriškoji komentatorių dalis primygtinai tapatinasi su lachūdra?

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems lachūdroms. Taip sprendžiam iš jaučiamo susitapatinimo su subjektyviai apibūdintu  personažu. Manome, kad apie tokio personažo egzistavimą tiesiog nežinojote, ir čia, apie jį persiskaitę, radote patrauklių beigi sau artimų savybių, kurių tyrumą beigi patrauklumą stojote ginti mūru irgi  piestu.

Keliamas atviras klausimas: ką žavaus įžvelgėte rupkiškojoje lachūdros sampratoje?

Kaip jau minėta, lachūdra yra kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės, kol šildosi pseudointelektualo kailiuku, mąslus ir paslaptingas, sugeba bent jau naivias ir jaunas mergaites apžavėti (nes yra labai daug tokių, kurie nesugeba nieko), pastarosios dėl jų akivaizdžiai kankinasi, kitaip nepliektų piktais liežuviais, nes kas gi daugiau belieka, kitaip sakant – romantiška figūra, dramatiškai ir tragiškai neįgali mylėti, bet žadinanti nelaimingą meilę savo atžvilgiu.

O po tuo nesugebėjimu mylėti turbūt slepiasi kokia nors trauma, verta ypatingo apmąstymo ir supratingumo, gal būt netgi kas nors didingesnio nei nesusiklostę santykiai su tėvais, o egzistencinis nusivylimas supančiu pasauliu  ir jo žmogiškojo niekingumo pajauta. Kadangi subtiliai su jumis nieko neišeina, reikia tiesioginio paaiškinimo: mes taip  negalvojame, taip lachūdros galvoja patys apie save.

Dėl to susitapatinote, nes atradote tame tam tikro jus jaudinančio žavesio. Tada lieka neatsakytas klausimas: kodėl dėl viso šito žavumo reikia taip įsižeisti?

Susirinkimo eigoje buvo iškeltos kelios hipotezės:

1. Jums lachūdra patinka, bet nepatinka (ne)jaunos, (ne)naivios, (ne)patyrusios rupkės požiūris, kad lachūdra yra blogai.

2. Jums nepatinka ironiškas tonas, nes nejausti ironijos, (ypatingai autoironijos)  ir neturėti humoro jausmo yra, kaip minėta, lachūdroms būdingo pseudointelektualumo (atsiminkite nuskustą kailiuką) integrali savybė.

3. Prisiskaitėte populiariosios psichologijos, nusprendėte, kad puolame vyrišką giminę, kaip tokią, su visomis jai būdingomis rūšinėmis savybėmis, prisiminėte, kad tai nykstančiai giminei ir atstovaujate, ir išreiškėte šv. (šviežią ir šventą) pasipiktinimą.

4. Jums pasigirdo kažkur kažkada jau girdėti priekaištai.

Kas toliau (klaustukas su papildomais dviem taškais) „?..“

Siūlymai:

• Atsiribokit nuo jums jau žinomos lachūdros termino sampratos: kalba yra gyva, ji evoliucionuoja: mes ant pirminės prasmės pamato dar užstatėme naujų prasmių ir išėjo tai, kas gavosi išėjo.
• Netaikykite lachūdros apibrėžimo sau be pagrindo. Lachūdriškumą, kaip ir visa kita, reikia užsitarnauti: nėra ko čia turkštis svetimos šlovės spinduliuose.
• Besiįdomaujientiems, kas paskatino šį įrašą, žr. čia.

Lachūdros vidinis AŠ. Nuskustas pseudointelektualus kailis

Vis manęs kas nors paklausia. O ir pačiai vieną kartą būtų pravartu apsibrėžti sąvokas.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir  įvairaus plauko objektai yra krikštijami. Lachūdra, drozofilas, nariuotakojis, tas, apie kurį nekalbame ir t.t.

Dabar mano ir kitų Rupkių klubo narių žodyne lachūdra yra bendrinis daiktavardis, žymintis vyriškos giminės asmenį, katras yra emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas.

Skiriamieji požymiai: lachūdros paprastai padaro labai stiprų pirminį įspūdį, mat anie vaikšto pasidabinę pseudointelektualiu kailiu. Asmeninė draugystė su Nyče beigi tarptautinių žodžių žodyno studijavimas vakarais, žinotės, palieka savų pėdsakų. Labai lengva įtikėti lachūdros dvasiškumu ir kitoniškumu. Pastarasis yra  pirmas pavojaus ženklas.

Turint omenyje, kad jaunos ir naivios mergaitės ne visada greitai sumoja, katras intelektualumas yra tikras, katras – tik, deja, pseudo, lachūdra tuo labai apsidžiugina.  Jo vidinis aš net sučepsi matydamas begalinį susižavėjimą. Visiems patinka kai mumis žavisi, bet lachūroms tai yra būtina gyvybės palaikymo sąlyga.  Ne tu, o tavo susižavėjimas juo, tad jis visais įmanomais būdais stengsis jį palaikyti. Dažniausiai pasitaikanti technika -  kontrastingų dėmesio ir ignoravimo metodikų kaitaliojimas.

Stebėkite objekto elgesį tais momentais, kai kur kur nors įžengia. Paprastai lachūdros įžengia į teritoriją (ar tai būtų tavo asmeninė erdvė, ar kabakas) į priekį padavę savo išdidų fasadą. Nepamirškite pažiūrėti jam iš paskos, tai yra, šiek tiek kritiškumo nepakenks.  Nusiėmus rožinius akinius ir pažiūrėjus atidžiau, neretai pasimato iš paskos besivelkantys kaltūnai ir gaurai. Tai gali būti įvardinta kaip problemos, nuovargis ar jau minėtas kitoniškumas, bet siūlau neprarasti kritiškumo ir sveiko proto, kiek ten jo bebūtų.

Greitai susiėmus ir nuskutus pseudointelektualų kailį pasimato tikrasis lachūros AŠ.  Deja, tikrasis vaizdas tėra graudžiai juokingas neva mąslus atsilaupėlis su išdidžiu fasadu. Jei kailio nenuskusit, jis pats pradės plikti, nes žmogaus, net ir lachūdros, galimybės yra ribotos, ir žavėjimosi palaikymo resursai pasibaigia. Bet geriau to nelaukt, daug svarbių išteklių sutaupysit.

Štai toks tatai yra sudėtingas lachūdros termino paaiškinimas. Šis terminas vis labiau plinta ir paprastose buitinėse situacijose, pvz.: ir vėl jis/ji su savo nauja/u lachūdra sėdi?

Kitas terminas yra jobtvajukas, apie kurį kada nors ateityje. Esminis skirtumas yra tas, kad lachūdra pretenduoja į kitoniškumą, mąslumą ir intelektualumą , o jobtvajukas yra kaip tas švelnus margasparnis pievos drugelis, plasnojantis nuo gėlės iki gėlės, nuoširdžiai besidžiaugiantis vasara ir savo niekingai trumpa šlove. Liaudyje girdėjau sinonimą: šūdukų rutuliukų voliotojai.

Dėkoju Rupkei už abi lachūdros vidinio aš vizualizacijas. Pirma – vogta iš interneto, antra – Rupkės draugo brolio pažįstamo arklio brolio vaiko autorinis darbas.

Iš tiesų tai nei viena, nei kita nėra juokingos objektyviai, nes gaila padarų, bet lachūdrų kontekste geresnio pavyzdžio neatrasi.

Vietoj laba diena, ar kitos mandagumo frazės, dešimt minučių lauktas berniukas drebia: o jūs staliuką užsisakėt?! Mane kiek sunervina, nes ne „užp*so mane viskas, ko  nori“ tonu klientai pasitinkami. Kažką tokiu pačiu tonu burbteliu. Pagaliau atneša meniu:  paklausus, kas tai yra kamščio mokestis, tekšteli: taigi parašyta! Čia jau man sukyla viskas, ir pasiūlau taip su manimi nekalbėti, nes galbūt aš skaityt nemoku. O ir šiaip per daug aptaki frazė ten įrašyta, nes nežinant apie tą kamščio mokestį, nieko ir nesuprasi.

Kamščio mokestis yra toks reikalas, kad gali pasiimti bet kurį iš pardavimui dėžėse sustatytų vynų,  susimokėti 5lt, ir gerti pačioje vyninėje. Prikaukšėjau prie Lambrusco dėžių, žiū, kelių rūšių esama. Berniukas nuoširdžiai pasako, kad jis Lambrusco nemėgsta, tad nieko negali patarti. Man neįdomu, ką jis mėgsta, kol su juo gyvent nereikia, tai jam turi būti įdomu, ką aš mėgstu. Nutyliu, mat jį velniai, paėmiau baltą, visai gerai buvo. Kainuoja 15 lt (kitur, girdėjau puse ausies, kad pigiau), plius 5 lt kamščio mokestis. Taigi butelys 20 lt. Ir nebuvo šalutinių poveikių niekam.

Maisto meniu toks ne kažkoks. Užkandžių kažinkokių yra, bet pėvėzė, paprastų alyvuogių – ne. Tad idant Lambrusco burbuliukai per daug nešokčiotų nuo skrandžio iki smegenų, užsisakiau Cezario salotų. Ir visai nesupratau, kodėl berniukas pradėjo juoktis. Klausiu: gal malonėsit pasakyt, kas čia tokio juokingo?   – „Kad visi šiandien labai daug valgo, mane piktina.“

Nuo šitos vietos man visai nebepikta pasidarė, o juokinga. Sėdi rupkių klubas, plepa, siurbčioja vynelį, o berniukas prabėgdamas sako: „valgau Twix’ą“. Arba: bandau nutraukti vaikų darželio stilistikos baltas popierines snaiges, tas, kur man už nugaros šviečia, o jis man sako: tai čia tipo belenkoks grožis? Kone paspringau. Pasiteiravau, gal pats karpė :) „Ne, mes tam laiko neturim, tik dirbam ir dirbam“. O tai kas karpė tada, direktorius? :))) Net pasiteiravau kiek metų. Jis mane palaikęs solidžia teta, pasakė, kad yra piemuo visiškas, ir leido paspėlioti. Jaunas piemuo, tikrai. Turiu pripažinti, kad keistas toks atsinešimas į klientą, bet susidraugavus, atleistinas ir keliantis ne tai gailesnį, ne tai juoką, nes juk ne iš piktybiškumo, o iš piemeniškumo.

O dabar pora žodžių apie interjerą. CUP’as šviečiantis už lango, dėžėse sudėti vyno buteliai ir kažkokiom draiskanom, gal medžio pluoštais nuo vyno dėžių, dekoruotos lubos (gerai degtų) does not matter. Juk ten vyno sandėlys. Pagrindinė dekoracinė medžiaga: laikraščiai beigi žurnalai.Prie vyno – lietuviški, tualete – daugiausia ispaniški, nors ir Rusytės veidas vypso. Bet toje patalpoje dėmesys labiau atsikreipia į kitką.

Tualeto durys ir sienos tiek iš vidaus, tiek iš išorės yra apklijuotos stipriai erotinio turinio moteriškių nuotraukomis, o tai man nelabai patiko. Gal tai mane, itin jautrią ir drovią būtybę, trikdo, nes ėjau lyg ir į padorią vyninę. Jei jau taip, tai norėtųsi ir vyrų nuogų kūnų, kad lygiava būtų. Iš tiesų tai iš viso tokio pobūdžio dekoracijų nesinorėtų.

Visų antra, į taip dekoruotą vietą su vaiku tikrai neičiau, o juk tai nėra naktinis baras, tad manau, kad kurią popietę bevaikštant palei upę, gali ir užsinorėti kur prisėsti, o Mambo pica baisingai ne stylish.  Visų trečia, kiek man yra žinoma, turi būti užtikrinta, kad tokio turinio nuotraukos nebus taip paprastai prieinamos nepilnamečiams, todėl ir visokius Playboy kioskuose turi pardavinėti užklijuotus, ir sex shopai skirti asmenims nuo 18 metų. Tai ką nufotkinau, yra tikrai nieko, bet tos išsikėtojusios damos su permatomom žvaigždutėm tarp kojų – labai keistas dizainerio sprendimas. Matyt kenčia nuo lytinių frustracijų. O aš esu užkietėjusi puritonė.

Pasigooglinau, kad tai netradicinė vyninė: surinkau du  įrodymus – tuliką ir barmeną.

To sum up, visai nieko vieta, nors ir turi savitumų, normalios kainos, skanios salotos, bet šiaip nelabai užkabinantis meniu. Ir dar itin subjektyviai, man labai imponuoja tai, kad dešinysis Neries krantas vis labiau atsigauna. Man iki namų ranka paduot, tad labai gali būti, kad tūnosiu ten gana dažnai, visus tuos, kurie į klausimą „kur einam?’ atsako „man tas tas pats“, pakreipus arčiau namų. Turėjo ten atsirasti kas nors apart picerijos ir kiniečių.

Mielas padariukas

Kad jau Buriatas pasisklaidė komentaruose, sakydamas, kad visokios besimyluojančios porelės jam atrodo fu…ing fake, įtariu, kad jį lengvas drebulys pradeda krėsti, tad prisiminiau vieną tokį mane nukračiusį virtualios erdvės kampelį.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą ir kito galimybes pakeisti tave. Po penkerių metų Tapkius parašė paskutinį savo įrašą: (…) „Aš laimingas. Aš sutikau Ją. Padariuką, kuris mane pakeitė. Padariuką, kurį galbūt pakeičiau aš.“

Nenoriu nieko įžeisti, bet jei mane kas pavadintų „padariuku“, o dar geriau – mielu padariuku, manau, kad daugiau nieko nebenorėčiau girdėti, ir tai būtų įrašyta kaip į firminius jobtvajukų pasakymus (lachūdros mažumėlę mąslesni būna) beigi įtraukta į artimiausio rupkių susitikimo žiauriųjų temų sąrašą. Man jau dabar bloga, vien sau mintyse tariant šią frazę. Nupurtė.

Apgailestauju, kad tai mano pirmoji ir paskutinė pažintis su šiuo blogu. Pati pažintį su šiais reikalais pradėjau prieš kelis mėnesius, iš to dvasinio nepakankamumo svečioje šalyje, tad ne ką težinau.

Bet dar: aš niekaip nerandu loginio ryšio tarp kažkokio blogo ir asmeninio gyvenimo. Ar tai reiškia, kad blogas buvo kurtas su tikslu susirasti antrą pusę? Jei taip, kaip tai pavyko? Du blogai palaikė draugiškus santykius, dėdavo nuorodas vienas į kitą, dalindamiesi lankytojų srautu, ir tokią gražią abipusiai naudingą draugystę nutarė papildyti labiau praktiškais elementais? O gal buvo susipažinta per komentarus? Vienas kitu pasižavėdavo, o, kai žinia, tai yra pats geriausias balzamas širdžiai? O gal padariukas dirbo kontoroje, teikiančioje hostingo paslaugas, bet ne itin kokybiškas, blogo rašytojui nuolat reikėdavo skambinti ir piktintis?

Paprasčiau būtų, jei šiaip susipažino, kaip visi normalūs žmonės. Kaip, negaliu net įtarti, nes aš nenormali. Ir tada kilo egzistencinis klausimas: ar skirti laiką emocinės beigi intelektualinės kilmės ekshibicionizmui internete, ar ką nors mieeeeeeelo padaryt padariuko labui? Arba gal padariukas pyktelėjo, kad MB (nežinantiems: tai yra mielas „mano brangiausio“ trumpinys) vis prie kompo sėdi, ir uždraudė prie jo artintis.

Mieli vyrai, aš esu labai mieeeeelas padariukas, ir manęs namuose nelaukia nei vyras, nei vaikai. Jei norit, kad nustočiau rašinėti nesąmones, siųskit CV. Jūsų kandidatūrą apsvarstys Rupkių klubas. Brrrrrr, kaip miela.

Už gryną pinigą nevertėtų priimti.