Informacija prastai googlinantiems

Pradėsiu nuo logistinių dalykų – galima skristi su AirBaltic’u tiesiai, bet labai jau nekokie skrydžių laikai. Galima skristi iš Kauno. Kol kas išskrenda penktadienį, greit keisis į rytinį šeštadienio reisą. Grįžimas tik pirmadienį. Jei dar yra nežinančių, kad negalima neštis dviejų litrų butelių į saloną, primenu. Tiesą pasakius, buvau šoke, nes Karmėlavoj gal penki žmonės atrodė tai girdintys pirmą kartą, kai iš tašių traukė butelius pilnus įvairių skysčių. Uogienių irgi negalima. Daugybė žmonių skrendančių į Paryžių, nežino, kaip iki jo nuvažiuoti. Vienintelis būdas – kelionė autobusu, kaina į abi puses 30 eurų. Grafikas pritaikytas prie skrydžių. Ir nesugalvokit važiuoti taksi – labai brangu, ir siaubingai neprotinga. Girdėjau ir tokių kalbų lėktuve… Taigi visa tai surašyta visose loluliukuose ir t.t., niekaip nesuprantu, kaip galima važiuot iš savo zabičiūnų visai nieko nežinant.

Taip pat galiu pasidžiaugti, kai trikampiai tautiečiai, aiškiai moterų priversti važiuoti į „meilės miestą“, sugeba prisigerti lėktuve, užmigti tūlike, o autobuse į miestą tris kartus apsivemti ant grindų. Jam neatidavė daiktų tol, kol jo moteris neišvalė visko. Jei mano draugas tokį fintą  iškrėstų, nerasčiau savyje reikiamos tolerancijos dozės niekaip. Užteks bjaurybių.

Butas Paryžiuje

Nuo šiol ir visados čia jamsiu tik butukus – studijas. Tokia mintis kilo pasiskaičius čia. Tiesa, mūsų įspūdžiai kiek geresni. Visiška fantastika: labai labai gražus 35 kv. m. butas, netoli metro, prie pat père-lachaise kapinių, netoliese Paryžiaus katedros, su absoliučiai pilnu įrengimu, įskaitant indaplovę ir grotuvą, minimum keturios miegamos vietos – 80 eurų. Tai jei važiuoji keturiese, po 20, ir maistą gali gamintis iš vietinio turgaus produktų, ir iš viso viskas nebrangiai išeina. Ten gali jus ir labai nustebinti, pvz, atėjus „namo“, galite rasti didžiulį kalną rožių. Tiesa, kiek pastovėjusių, bet vis tiek nuostaba :)

Dress kodas

Paryžiaus metro nėra eskalatorių. Jei lagamine gausu batelių ir suknelių, gali paskausti vieną nugaros pusę. Paryžiuje nėra didelės rizikos sutikti kokį pažįstamą, ir galima skanauti laipsniuotus gėrimus gatvėje. Todėl apsimesti, kad naktiniai marškiniai yra suknelė, o po vidurnakčio įsigyti buteliukų čia daug parankiau. MacDonaldas visur nuodėmė, bet visgi lietuviškas makdonaldas yra pats švariausias iš visų matytų. O žiauriausi vaizdai mane ištiko būtent Paryžiuje – stora stora stora juodaodė atsilaupiusiais žaliai lakuotais nagais, vietoj „iš jūsų tiek ir tiek, pone“, tik akis užvertusi ištiesia ranką, o visur visur visur ant grindų prilašėję kraujo ir daugiau nebesidairiau, nes kažko negera pasidarė. Paryžius nešvarus, per naktį visi kampai numyžami, kas rytą gatves tenka plaut. Kaip pasakojo viena lėktuve sutikta porelė, antrą kartą nevažiuotų vien dėl tos nešvaros. Bet maloniau žiūrėti pozityviai į viską.

Paprastai iš kur nors grįžus pajuntu norą į darbą eiti su nubrizgusiais džinsais ir maike, mesti dažytis, į rūsį išnešti aukštakulnius, ir į nieką nekreipti dėmesio – laisvė papūgoms. Po Paryžiaus iš niekada neatidarinėjamų stalčių pradėjo lįsti šalikėliai, sijonėliai ir atidaryta seniai pamiršta papuošalų dėžutė, nes kokį pusmetį man užteko vienų mažų perlinių auskarų. Man gražūs tikri paryžiečiai. Visokiom skarom apsivyniojusios arabės ir auksais švytinčios juodaodės man neįkvepia noro puoštis, bet elegantiškos, visada pasidažiusios, dailiais bateliais grindinį minančios moterys gali ir įkvėpti. Ir susiraukšlėjusios senučiukės pasakiškai atrodo (man visada pasidaro labai gaila  mūsų senukų, kurie su ta ašarota pensija ir už šildymą neišgali susimokėti).  Bet čia – Paryžius, kitose Prancūzijos vietose įkvėpimo nepajutau. Paryžiuje ir vyrai įkvepia. Kaip rašo Maliboo, lietuvės moterys turėtų visus savo apsipešiojusius lietuvius palikti… prancūzai turi savo keistenybių, bet jie tikrai geriau atrodo ir kvepia už tūlą lietuvį. Negi sunku kartais kokį marškinį apsirengti? Kalbant apie keistenybes – apstulbau pamačiusi elegantišką dviratį minantį vyriškį, ant kurio nugaros nagus suleidusi tupėjo pasišiaušusi katė.

O netikros paryžietės, nors ir neįkvėpia, bet įdomios pažiūrėti. Bandžiau apžiūrinėti mandagiai, nežinau, ar pavyko. Mačius aš nemažai visokių autentikų, bet taip prabėgom, kad nebūdavo kada spoksoti. Bet kai pamatau įspūdingo stoto juodaodę – tailandienę kažkokią, pasidabinusią auksiniai bordiniu apdaru, prie kurio priderintas makiažas – bordiniai antakiai ir labai labai auksiniai vokai ir lūpdažis, negaliu nežiūrėti. Negaliu nežiūrėti ir į visiškai kaip ir anime multiko japones mergytes. Ir į labai prisidažiusias ir ryškų manikiūrą pasidariusias arabes, visa kita slepiančias po tom savo paklodėm.

Ir tokie va žmonės laksto kaip išprotėję, užkemša metro, ten miega, skaito knygas, klauso muzikos ir retai šypsosi. Ir moka už vaikų supynes parke.

Valgo ir nestorėja

Prancūzų konditeriniai gaminiai net ir mane, saldumynų nekentėją, truputį įtikino. Tik niekaip nesuprantu, kaip kiekvieną rytą kirsdami kruasanus, trapias bandeles su šokoladu, ant visko tepdami sviestą, džemą ir medų, negana to, vakarieniaudami naktimis, jie sugeba išlikti tokie liekni,  Aš jau po dviejų savaičių tokių pusryčių neįtilpčiau į įprastus rūbus, o sąžinė ir po dviejų dienų pradeda graužti. Tuos džemus pradeda lapnoti vos tik pienu gyvi nustoję būti vaikai. Kas yra košė jie iš viso nežino. Tiesa, parduotuvėje yra avižų košės, ir dar vienų kažkokių bjaurių kruopų iš P. Amerikos, bet nieko daugiau.

Bet būnant Paryžiuje nesulapnoti ko nors daugiau nei švieži traškantys kruasanai iš ryto irgi nepadoru. Bet turbūt dar nepadoriau sulapnoti nedidelį, bet labai skanų kish (toks pyragiukas su bele kuo, šį kartą tai buvo krabų mėsa, kumpis ir dar kažkas) už 70 lt iš gurmaniško maisto parduotuvės Le Nôtre. O šiaip maisto galima nusipirkti iki išnaktų mažose arabų parduotuvėse, tik kad ten nieko labai gero nėra… sekmadieniais jokia parduotuvė nedirba, taip pat šeštadienį jose – eilės. O vaisius ir daržoves man mieliau buvo pirkti tose pačiose mažose parduotuvėse, bent jau gali išsirinkti, kurio vaisiaus nori, nes parduotuvėse viskas supakuota. Ir jie ten valgo kažkokius keistus grybus, visai skanius, bet atrodančius kaip visiški Dzūkijos miškų šungrybiai.

Tęsiu ką pradėjau prieš tai. Užsimerkiu prieš Paryžiaus  bjaurumus, ir ieškau gėrio :D

Laimingi šilumoje gyvenantys

Spalį, kai Lietuvoje be pirštinių ir kepurės jau seniai iš namų neinu, o laiką maloniau leisti darbe, nei namuose, nes pirmajame bent jau šilta, leisti sau šmirinėti su šortais ir maikute – man daugiau nieko ir nereikėtų. Į pačius turistinius objektus nelindome, nes Paryžiuje būsiu dar ne kartą, o trumpą šiltą savaitgalį praleisti patalpose neatsirado noro. Bet pasivaikščioti aplink juos, kad ir aplink Paryžiaus katedrą, labai smagu, nes šiaip ne taip pradėjau justi paryžietišką dvasią, apie kurią svaigsta šio miesto gerbėjai. Ypatingai ją sustiprino automatus į priekį atstatę kareiviai.

Tai va, palei Seną susėdę paryžiečiai pardavinėja senas knygas, senus Playboy, senas fotografijas ir atvirukus, ant Senos upės kranto deginasi ir garbios, į kailius susivyniojusios ponios, ir dailiai nuaugę vyriškiai tik su apatiniais, o kad viskas neatrodytų labai gražiai, šalia miega į skudurus susivynioję benamiai.

Bet tai netrukdo jaunavedžiams fotografuotis katedros fone. Dėl jaunavedžių – jie čia labai įdomūs. Vieną rytą atsibudau nuo mašinų pypsėjimo. Pasirodo, arabų vestuvių svita nusprendė sustoti viduryje sankryžos ir užbėgti į vietinį visai ne kokį barą, nepaisydami mašinų srauto trypčioti pagal magelių skleidžiamus arabiškus ritmus. O karieta prariedėjusi žydų porelė nesustodami maigė savo mobiliuosius. Tai paryžietiška romantika.

Liuksemburgo sodai

Eifelio šį kartą nemačiau, ir nenorėjau matyti – nemanau, kad žiūrėdama į jį pajusiu ką nors daugiau, nei žiūrėdama į Vilniaus TV bokštą.  Elizėjaus laikai jau po pirmo vizito pasirodė nieko neverti – didelės vitrinos, didelė gatvė, didelės kainos. Ir ką? Užtat Liuksembiurgo soduose galėčiau praleisti ne vieną popietę. Mano  mergaitiškai natūrai  labai patinka gėlynai, alėjos, fontanai, ir visur jaučiama laisvė. Visame parke, tiek tarp gėlynų, tiek prie fontano, tiek auksinių kaštonų alėjose pristatyta geležinių kėdžių, kurias gali susistatyti kaip tik nori – kad ir lovą pasidaryti. Ką su mielu noru ir daro kostiumuoti dėdės, snaudžiantys pokaičio miego, ir studentai, ir dviračiu atmynusios sijuonuotos elegantiškos moterys. Valandą ten sėdėjau – gulėjau, ir kvėpavau laisve, kurią sutrikdė tik policininko švilpukas, perspėjantis dviračius stumti, o ne minti, ir labai isteriškos anglės – britės motinos nesibaigiantys klyksmai ant savo dviejų visai nieko blogo nedarančių vaikų.

Tarp kaštonų senukai sprendžia  sudoku, azartiškesni  – susėdę ant languotų stalų bando nukirsti svetimas karalienes, pasiraitojusios kelnes žurnalus skaito moterys, iš biurų pabirę tarnautojai užkandžiauja, o vaikai šnarina prikritusius geltonus medžių lapus. Jau išeinant iš sodų pamačiau, kad ten ir medų kopinėja! Į Vilniaus Sereikiškių parką man biški baisu eiti, o jei ten būtų geležinės kėdės, jas arba išvogtų į savo sodus, arba į metalo supirktuves sunešiotų.

Iš provincijos

Man kelia šiokią tokią antipatiją miestai, kuriuose nėra aiškiai apibrėžto centro ir senamiesčio. Paryžiuje, kaip ir Londone, kiekvienas rajonas – tarsi mažas miestas, bet po truputį apsiprantu. Kas iš tiesų gražu – gatvių architektūrinis sprendimas. Namai ir gatvės išrikiuoti ne stačiu kampu, kaip pas mus, bet taip, kad pro langus patektų kuo daugiau saulės, be to, visada supranti kur esi, nes gatvės tolumoje visada matosi koks nors žinomas objektas.  O dar tie balkonėliai ir visuose juose žaliuojančios gėlytės ir medeliai paprastą pasivaikščiojimą paverčia dar vienu geru jausmu.

Ir dar kartą pasijutau, kad esu kilimo iš kaimo :) Kažkurioje gatvėje stovėjo trys paprastos išvaizdos žmonės, į kuriuos visi labai labai žiūrėjo. Pasirodo, ten buvusi manekenė, jos vyras prodiuseris, ir didis aktorius. Ir visi prašo autografų, kalbina, ir sako, gyvenime nesitikėję tokius žmonės pamatyti gyvai. O tai kas mūsų per žvaigždės? Bet kurią iš mūsų žvaigždžių kas dieną galima sutikti gatvėje, Gariūnuose ir tavo kieme vedžiojant šunį, ir nemanau, kad tai daug kam daro įspūdį. Štai mažos ir didelės šalies vienas iš skirtumų. Jau net nenoriu kalbėt apie tas mūsų žvaigždes, nes net nepadoru žmonėms tokius objektus pateikti  kaip adoracijos vertus. O adoruoti vis tik kažką norisi.

Sena muzika – gera muzika :D

Vakare – kultūrinė programa: miuziklas pagal Joe Dassin gyvenimą. Koncertas buvo dideliame sename kino teatre, kurio lubos – žvaigždėtas dangus, sienos – balkonėliai su gėlėmis, o susirinkusi publika – savo akimis dar mačiusi ir Dassin’ą. Mes tikrai ten buvom patys jauniausi :D Bet gerai žinomų kūrinių gyvas atlikimas, interpretacijos, geri balsai ir režisūra man labai patiko. Truputį buvo juokinga stebėti iš proto einančius prancūzus, ir net atsistojusias šėlstančias moteriškes :) Ir truputį graudu buvo klausytis Juliano Dassin „dueto“ su tėvu. Joe Dassin mirė 41 metų, kai Julianui buvo vos šeši mėnesiai.

Manimi stebėjosi, iš kur aš žinau visas dainas, bet juk Joe Dassin’as buvo labai populiarus SSRS, kur aš spėjau gimti, ir iš vaikystės atsimenu, kaip mama klausėsi jo plokštelių. Bet kitą kartą tikrai eisiu į „Paryžiaus katedrą“, nes jau sezonas bus prasidėjęs, negaliu sulaukt. Ir iš viso, svetimoje vietoje labai verta apsilankyti kokiame kultūringame renginyje – įspūdis garantuotas, ir rimtesniu žmogumi pasijauti.

Bus daugiau

O labiausiai man patiko père-lachaise kapinės. Ne visai tipiškas turistinis objektas, bet neapžiūrėti Prancūzijos panteono, juolab kad prie jo gyvenom, man būtų tiesiog neišėję. Taip patiko, kad raukiu šitą temą, ir pratęsiu kitoje, nes ir taip per daug  visko. Bet šiaip jau, matyt, Paryžiui reikia laiko. Jaukius mažus  miestelius man lengviau pamilti.

Geroji buities pusė

Žinote ką, pradedu prieiti prie išvados, kad rimtai įsikurti namuose, prižiūrėti vyrą ir vaikus be profesionalios pagalbos – MAN būtų neįmanoma.  Kadangi esu riboto ūkiškumo žmogus, nei augalų auginu, nei triušių, nei vaikų. Bet nutariau subręsti, susiimti ir pradėti nuo paprasčiausio – augalų. Vaikai kada nors, o vyras pats turėtų prisižiūrėti, nieko nežinau.

Gerai, kad dar yra vietų, kur užsiliko normalių gėlių pardavėjų, suprantančių apie savo prekes. Nes tos fyfos ilgais nagais gyvenime nėra rankų į žemę įleidusios ir nesupranta nieko. Taigi gruntas, kompostinė žemė, dvi pasifloros, ir dar du augalai, kurių neprisimenu pavadinimo, jau pas mane. (update – skindapas, vienas jų vadinas. Kitas liaudišku pavadinimu – klevelis, arba lamstas). Dar iš mamos podėlio iškrausčiau keletą tuščių vazonų. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, jie per maži mano naujiems augalams. Ai, tiesa, kadangi visi augalai vijokliniai, tai dar ir grotelės.

Problema NR1: Kaip visa tai persodinti? Ar reikia nukratyti senas žemes? kaip tai padaryt bute, neprinešant žemių visur, tame tarpe, ypatingai svarbu nepriterlinti rūbų? Kažkokiu būdu tai padariau, bet jaučiu, kad kviesiu ką nors labiau išmanančius, kad patikrintų, kokį velnią pridariau.

Problema NR2: jibitute, kur rasti tikrai didelių ir gražių grotelių tiems vijokliams? Tie mažiukai bambukiniai tinkatik vienam iš mano turimų keturių vijoklių. Vieną iš jų galiu paleisti kristi nuo lentynos, bet visi kiti turi būti tvarkingai užvynioti, antraip aš juos išmesiu už mano estetinio jausmo įžeidimą.

Problema NR3: Kur pirkti GRAŽIŲ lovelių augalams? Yra bjaurūs plastikiniai, kurių mano namuose nebuvo ir nebus, ir maži lovelyčiai. Kiek gražesni, bet ne kažką. Man reikia padoraus dydžio padorios spalvos (bevelyčiau vienspalvių) keramikinių lovelių.

Problema NR4: dabar visa šita grožybė stovi man ant lango, ir tikrai nervina, nes ne taip viskas turi būti.

Problema NR 5: suprantu, kad yra išskirtinai neprotinga augalus kišti į lovelį juos jau kartą apvyniojus aplink groteles. Bet O KĄ DARYTI?

Kita potemė: grybavimas. Neūkiška tai neūkiška, užtat gobši :) negaliu ramiai gyventi žinodama, kad grybų pilni miškai. Na anu į mišką.  Tai dar gerai, kad su protingais žmonėmis, nes nei vieno grybo nepažįstu, tik raudonąją musmirę. Ir voveraitę. Šiai dienai jau pratobulėjau, bet kaip gi tuos grybus tvarkyt? Niekas man nepasakė, kad juos tvarkyt reikia IŠ KARTO. O taip pat nepasakė, kad jei apvirtus grybus dedi į šaldytuvą tiesiog lėkštutėje, jie puikiai sugeria kvapus. Bet čia yra mieločius, kurį atpirko nuostabi, na tikrai puiki grybų sriuba, išvirta jau įgavus šiek tiek praktikos grybų srityje.

Dėstau:

Bulvė arba dvi, arba trys. Žodžiu, bulvės.

Morka. Bet nebūtinai. Man močiutė sakė, kad nebūtinai, bet kadangi turiu kaimiškų ekologiškų, tai būtinai.

Svogūnas. Būtinai.

Grybai. Aš sriubą vertu tik iš kartą jau nuvirtų grybų, kiti – iš šviežių.

Pienas. Būtinai.

Miltų pora, trys, arba daugiau šaukštų. Kiek sriubos darysit.

Nežaidžiu su prieskoniais čia – druska ir pipirai.

Procesas:  bulvę supjaustom gabalaičiais, tą patį padarom su morka. Į puodą pilam vandens, ir šias dvi daržoves verdam. Kai bus kaip reikalas apvirusios, dedam grybus. Tada imamės cibulio: supjaustom, ir su druska sutrinam. Puikiai tinka bulvių grūstukas. Tai dedam į puodą. Žinoma, ten dar šiek tiek druskos ir pipirų. Kol viskas kunkuliuoja, dubenin pilam pieną ir krestelim porą šaukšų miltų. Gerai reikia išmaišyti, kad nebūtų gumuliukų. Visa tai supilti į puodą, nepamirštant maišyti. Užvirti, ir valgyti. Na fantastika, ne gyvenimas. Vienintelė pieniška sriuba, į kurią nei žiūrint, nei valgant nebloga.

Anoks čia stroks, gal ir tie augalai susitvarkys kaip nors.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/29/namu-seimininke-sunkus-darbas/feed/ 12 http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/ http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/#comments Wed, 15 Sep 2010 19:37:32 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1642 Pradėjus gyventi nuo kelionės iki kelionės keistai išsikreipia laiko, darbų ir negandų suvokimas. Viskas atrodo daug geriau.

Vasara prasidėjo šalta ir vėjuota Belgija. Ne pirmą ir ne antrą kartą buvau tame krašte, bet pirmą kartą paprastosios turistės statuse.  Ir man – nepatiko. Iš Belgijos – tiesiai į Veneciją, vietą, kuri mano prioritetinių vidinę ramybę suaktyvinančių vietų  sąraše yra tarp antros – trečios vietos. Tada – pėsčiomis į Slovėniją, šalį, kažkuo panašią į Lietuvą, tik nei kalnų, nei žalių ežerų, nei naminių asilų mes neturime. Skrydis iš Austrijos į Londoną, iš ten – į Prancūzijos Luaros slėnį. Pakerėjo.

Gera vasara buvo ir Lietuvoje – saulėlydžiai Trakuose, seniai nematyta Baltijos jūra, relaksacija Birštone, laimėti keli vidiniai konfliktai, iš naujo atrastas nesavanaudiškas žmonių gerumas. Nespėjo ateiti ruduo, kaip ir vėl – Londonas, vėliau – Prancūzija ir Švedija. Viskas trumpiems savaitgaliems, bet po jų  visa rutina, buitis ir nuovargis atrodo visai kitaip.  Tik pikta, kad kodėl kažkoks belgas gali sau skraidyti vien savaitgaliais į daugybę vietų – Roma, Gran Kanarija ir t.t. ir panašiai – už kelis ar keliasdešimt eurų. Po darbo sėda į lėktuvą, pasivaikšto, sekmadienį grįžta. O jei man reikia kur nors skristi tik savaitgaliui, vienintelė galima vieta   – Londonas. Nuėmus tiesioginį Airbaltiko skrydį, liko tik star1airlines. Suprantama, konkurencijos nėra, kainos ne pačios maloniausios, bet net jei ir užsimerkus į tai – daugiau skrydžių tik savaitgaliui nėra.

Yra gerai. Nauji mokslo metai, naujos žinios, nauji darbai ir planai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2009/10/25/rudens-penktadienis/ http://www.taprasme.lt/2009/10/25/rudens-penktadienis/#comments Sun, 25 Oct 2009 09:52:09 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=618 Rudens savaitgaliai būna tokie keisti. Motyvacijos atkelti užpakalį nuo kompo arba knygos vis mažėja. Bet kartais pati save nustebinu, padarydama ką nors, kas šiaip man protu nėra suvokiama. Štai penktadienį išsikuičiau į pasisėdėjimą su niekada nematytais žmonėmis, ir pati savimi labai pasistebėjau, nes ir seniai matyti žmonės piktinasi mano nebendravimu. Vienu žodžiu, tokioje mažoje kavinukėje baltą brendį gėriau ir Alias žaidžiau su maža dalimi iš ne visai tiksliai žinomos Vilniaus blogerių generalinės aibės. Alias laimėtas, su Thirteen pajausta bendra moteriška logija  (- Kas bus Kedžiui, kai jį pagaus? -Teismas). Trumpai pasakius, buvo smagu, įdomu ir visai nebaisu, kaip kartais gali nutikti pas nepažįstamus lendant :)

Kai kuriuos (pa)žinojau iš interneto platybėse užtiktų blogų ir šiaip kūrinių, kaip antai Tadą Vidmantą.

Visų pirma, kodėl šita svetainė may harm my computer, kaip praneša mano antivirusinė? Ir kodėl tai ir yra tiesa? Atidarius nuotraukų skyrelį, kurio daugiau neatidarinėsiu, mane užpylė pranešimais apie trojanus ir dar bele ką, iššoko krūva langų su diagramom, virusų skaičiais ir t.t., pasiūlymais įsidiegti kažkokią nesąmonę, tipo antivirusinę. Proto nediegti užteko, nes ten ir būtų prasidėjusios linksmybės, manau. Kiek man tai nervų kainavo, tokiai lamerei, tai jūs neįsivaizduojat. Bet lyg ir viskas gerai. Tik nuo šiol mano kompe veikia trys antivirusinės.

Po šito incidento iki 4 ryto bandžiau skaitinėti ispanišką knygą apie Limos gyvenimą ir tuo pačiu aiškinti dar vienam tokiam kalbų besimokančiam jaunuoliui, kad visiškai neverta susižavėti absoliučiai nepažįstamu kiber žmogumi iš kito pasaulio krašto, net jei tas žmogus yra atitinkamos amžiaus grupės mergina su gražia nuotrauka skype. Vieną istoriją savo sąskaitoje jau turiu. Dabartinis mokinys – čilietis, gyvena Londone, mokosi lietuvių kalbos ir turiu pasakyt, kad visai susigaudo. Manau, kad supras jog apie jį rašoma čia. Motyvai, kodėl mokosi tokios keistos kalbos, man ne visai aiškūs, bet jis sako, kad gražiai skamba ir Londone turi daug draugų lietuvių. Šiaip  man tai keista – aš į daugumą tokių pasibeldusių į mano skype nereaguoju, nors pati esu palikus prieš porą metų tą skypo vardą svetainėje, kurios nei username‘o, nei passwordo neatsimenu. Nėra man nuotaikos nei mokytis svetimos kalbos, nei savosios mokyti. Bet štai, sureaguoju, ir ką – ir vat gi kokių įdomybių sutinku. Lietuvių žmonės mokosi vadinasi.

Ne į temą: atsiverčiu FB. Na, gal kas nors su kuo nors kaip nors įdomaus veikia, reikia gi patikrint. Šone matau reklaminį skydelį „atostogauk saikingai“. Nesupratau?.. pasirodo, ten parašyta, augint atsakingai.

Neva ekologiška, sveika ir moteriška

Kažkurią dieną iš sodo parsitempiau kalną obuolių, cukinijų, porų, visokių žolių ir uogų likučių. Džiovinau tas uogas orkaitėj, kai ką sudeginau, kai ką supelėsinau, vienu žodžiu, užsiiminėjau niekais. Senelis praeidamas drebtelėjo: gražu žiūrėt, kai inteligentiški žmonės užsiiminėja tokiais paprastais niekingais darbais. Arbata man šiaip romantizmo troškimo išraiška: juk kaip gera šaltą žiemos vakarą žiūrėti į židinį (teliką, akis,) ir siurbšioti pačios rankų surinktų žolelių uogelių bei stiebelių arbatą… Ai, biški perdeginau tas uogeles, bet esmės nekeičia. Esu moteris, žolelių rinkėja.

O šiandien, po pirmos normalios darbo savaitės po sakyčiau kokių pusantrų metų (free lancinimas, keliavimas, mokslai) , vėl sukišau nagus į buitį ir ėmiausi obuolienių virimo proceso. Obuolių lupimas, sėklų krapštymas, stovėjimas prie puodų, stiklainių kaitinimas (!!!!), tas pats procesas su cukinijom ir morkom,  privedė ne prie gero: vakar taip kruopščiai darytas manikiūras nuėjo gabalais. Užtat septyni slovikai stovi. Dar skaičiau supermamose, kad cukinijos su svarainais duoda ananaso skonį. Teks turgun eiti, svarainių ieškot. Jei dar yra.

Ir čia ne tik romantizmas (gamta, natūralumas, ekologija) veikia, ir net ne tik noras turėti ką nors pačios pasidarytą, bet ir Ispanijoje labai išugdytas skūpumas (taupumas). Be abejo, ten man mažiausiai rūpėjo eiti valgyt į miestą po min. 10 eurų kaskart, jei yra tiek daug galimybių tuos pinigus geriau panaudot: nusipirkti kokį ryanairo bilietą, vyno geresnio, pagaliau skuduras, ir tas geriau.  Praėjo ir buržujiškas paišsidirbinėjimas dar turint maisto, pirkti to paties, laikyti šaldytuve tol, kol sugenda, iš penkių rūšių koncervuotų kukurūzų pirkti vienus brangesnių, nes neva skanesni. O iš tiesų tas pats.

Tai kaip aš visa tokia taupi, na bandanti tokia būti, galiu palikti sode krūvas visokio gėrio paukščiams iškapoti ir supūti? Juolab kad nesena istorija prisimena, kad obuolienės ir marinuoti burokėliai beigi rūgštynės labai dažnai būdavo perkami. Rūgštynių sezoną prasivarčiau Costa Bravos paplūdimiuose, bet cukinijų tai jau tikrai prisimarinuosiu. Tik mane neramina tai, kad supermamos turi daug visokių receptų prirašiusios, ir niekaip negaliu išsirinkti geriausio. Na buitis. Bet smagi.

21:29. Penktadienio vakaras. Einu miegot.

Namus. Vaikus. Mirtį.

Lepšius (prastesnysis lachūdrų porūšis)

Užimtumą, darbą nuo 9 iki 5 bei geriausią dietą.

Kaip pagaliau išmokau (mokausi) bent kažko, kas iš tiesų yra įgūdis, o ne šakarmakar tralialia, belekas belekaip.

Rudenį (? – žiemą?).

Tarkime, dabar semiuosi medžiagos ir empirinių mano išsikeltų hipotezių įrodymų.

Bet užtat Telšius pamačiau. Įvažiavus į miestą pasitinka užrašas Žemaitijas suostinę, ar kažkaip panašiai, telšiškiai mane pataisys. Tai va, ta suostinę man priminė Vokietijos ar Čekijos miestelius. Ir Kėdainius. Nedideli mūriniai namai ir iš balkonų svyrančios gėlės tokį įspūdį musiet sudarė. Ant skelbimų stulpų viršūnių tupi varnos – vėtrungės. Labai jau jos simpatiškos, auksinėm uodegom. Turiu nuotraukų, bet tai ką, neturiu laido jas persikelti, dar vis Čekijoje :( Labai patiko vienas toks skelbimas: „Senosios estrados vakaras“ Rugsėjo 23 d. Kaina 3 lt. Pradžia 19 val. Taurė šampano tik 3 lt. Vakaro programą ves Dainius (Žemaitijos radijas).

Jūra kor daug vondens

Dar labai patiko Turgaus aikštėje pastatytas gaublys, ant kurio užrašyta „Pėrmėjė žmuonės bova žemaitė —iduomus (Aduoms) ėr eiva (Ėiva)“. Gaubly pažymėtos tokios vietos: Dėlele daug žemaitiu y Vėlnius. Ta y tai kitokia, paprasta i su pagaliuku, ale mano kompas neturi žemaitiškų raidžių. Dar viena vieta: Jūra kor daug vondens. Nesisilaikysiu, ir pavogsiu nuotr. iš interneto.

O štai miesto laikrodis pasidabinęs meškos statula. Po laikrodžiu sėdi vietinė bendruomenė – latreliai tokie. Aš nutraukiau tą laikrodį, bet man latrelis pradėjo rodyt špygas ir ilg netrukęs prisiartino per nesaugų atstumą. Pradėjo rėkt, kad jį fotkinau „melage tu, rudaake, parodyk nuotraukas, tada patikėsiu“. Žemaitiška kalba visa tai. Aš bandau eit, jis man neleidžia. Ir dar priėjo jo dama, tokia labai išpurtusi, bet pasidažiusi moteriškė. Sako „duok ant buteeeelio, aš tau eilėraštį papasakosiu apie tą mešką“. Šiaip tai, iš kur man žinoti, ar tokie du nesugalvos man trinktelėti. Visai nusigandus buvau, bet kažkaip ištrūkau iš jų kvapnios apsupties.

Tadu keleliu žemyn, pro turgelį, kur pardavinėmos „timpos“ ir „visas laidojimo paslaugas“ nukėblinau iki Masčio ežero. Ten telšiškiai musiet labai mėgsta baliavoti, nes po suoliuku kancarų ir alaus kamštelių gausu, nors už pusės metrų šiukšliadėžė stovi. Tyku ramu, šuo koks suloja, koks senelis su anūku praeina, saulė šildo…įsisupau į savo margą šaliką ir tūnojau kaip susna.

Kolega ėjo valgyti į kabaką „Žemaitoks“. Sakė, nelabai suprato padavėjos  atsakymo į klausimą, ką skanaus turi valgyt. Pridegusiais riebalais po to labai prasmirdo. Priminė tuos laikus, kai eidavom į dailioškę valgyti, pas Elytę. Vat toks pat kvapas.

Ir net su tikrais telšiškiais buvau susitikus. Visa giminė – stomatologai. Močiutė, mama, du sūnūs ir marti. Koks ten tas žemaičių charakteris? Uždari ir kieto būdo? KA-PO-TI žmonės pasitaikė, tad tik du sakinius iš išplėšiau.  Gyvenimėli, kada tu pablogėsi?..

Gyvenimėlis pablogėjo tada, kai praskriejus kiek pageltusia ir paraudonavusia autostrada, atsistojom į siaubulingą kamštį prie Vingio parko. Fejervekų festivalis net ir sunkmečiu sutraukia daug ratuotų estetų. Kada vilniečiai išmoks, kad į tokius renginius nėra ko važiuoti su mašina?

Tad kol aplink juos nepradėjo skraidyti drozofilos, skubiąja tvarka iš jų pagaminau gaminių.

Patisonas- daržovė egzotiška ir mano miesčioniškai akiai neįprasta. Gavau tris mažiukus ir vieną didelį. Nusprendžiau kepti blynus.

Mažiukai lengvai nusilupo, o štai didelį skaldžiau ir peiliais, ir peiliukais, ir į grindis daužiau – nepasidavė. Mat jį velniai. Kaip po po paaiškėjo pasiskaičius 1980 m. leistą knygelę „Daržovių patiekalai“, patisonai maistui tinka tik jauni, nepilnai subrendę, kai jų skersmuo ne didesnis nei 7-12 cm. Senesni vaisiai sumedėja ir pasidaro neskanūs. Taip ir yra, žinokitės.

Taigi nuluptus patisonus sutarkavau, dar gerai pasvarsčius įtarkavau vieną obuolį, įdėjau varškės, miltų, kiaušinį ir druskos. Viską derėtų sumaišyti gerai, masė turėtų būti tokia, kad šaukštu idėjus kiek ir paspaudus, pasidarytų paplotėlis. Žinoma, ne plytos kietumo.

Į  keptuvę įpilam aliejaus, įkaitinam, ir šaukšu pridėliojam tų mažų paplotėlių. Man didesni neišėjo, nes nesilaikė, nesukibo gerai (gal ko per daug ar per mažai įdėjau). Taigi tokius mažiukus varškėtukus iškepiau, krestelėjau grietinės ir uogienės į lėkštę ir pamaitinau žmones. Sakė, patiko.

O štai šiandien susidorojau su obuoliais. Kepiau pyragą, patį paprasčiausią, kokį galima įsivaizduoti, bet jei kas nežino, pasakoju:

lygiom dalim (tarkim, po puodelį)sumaišyti miltus, manų kruopas ir cukrų. Dėl cukraus aš labai abejoju, ar tiek reikia, nes man per saldu, tad dedu kur kas mažiau. Prisipjaustom arba prisitarkuojam obuolių, juos galima apibarstyti cinamonu ir vaniliniu cukrumi.

Imam skardą, ją patepam sviestu arba margarinu. Beriam ketvirtadalį mišinio, tada obuolius, vėl mišinys, tada vėl obuoliai. Taip daryt tol, kol viskas baigsis, o paskutinis sluoksnis bus mišinys. Ant viršaus pritarkuojam sviesto/margarino (galima ir papjaustyt, kaip kam patogiau). Ir į 180-190 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepu iš akies, bet išeina apie pusvalandį. Vienu žodžiu, vis dirstelėdama per langelį, ar nesvyla man kas.

Išeina puikus, traškus pyragas, ypatingai tinkantis kartu su ledais. Ir labai paprasta jį pagaminti.

Jei ilgai nuo darželio puoselėti santykiai nutrūksta kaip tik priartėjus jau minėtai amžiaus ribai, kitas partneris/partnerė, labai didelė tikimybė, kad būsimas vyras/žmona.

Nesiženijusių ir bevaikių klasiokų liko vos keli. Rimtesni kursiokai (senieji) irgi metė palaidą gyvenimo būdą. Naujieji kursiokai, kurių yra vos keli, irgi nesnaudžia: du per šią vasarą apsiženijo, o ir kiti save gerbiantys ne po vieną gyvena :) Apie viską praneša Facebook’as lakoniškom frazėm „gražiausia gyvenimo diena“ ir „po sunkių valandų pamačiau savo princesę“. Suprask, pagimdė.

Jei vyras iki 30 dar NEI KARTO nevedė, jis yra problematiškas. Jau geriau išsiskyręs. Jei moteriai artėja ta amžiaus riba, kai nebelabai padoru būti vienišai, ją vis rečiau kviečia į draugų porų šeimyninius pietus ir panašias pakratuškes.

Jauki nuotrauka iš interneto

Nes tikriausiai yra privaloma 24  – 28 metų sutikti savo gyvenimo meilę. Taip jaustis, lyg sutikai.

Be abejo, tai išsakyti mane paskatino man teigteltas teiginys, kad iš viso nemoku/negaliu mylėti. Tik kitus priverčiu, o pati nemoku.

Jau dabar visai ne į temą prisiminiau antros klasės mokytojos dainuotą dainelę apie raganiukę. Tekstelį surašysiu, nes man labai gražus. Muzikinis fonas – gitara.

Tavo akys lyg angliukai,

Ir juodi, juodi plaukai,

Tu šypsaisi, raganiuke,

Mano meilė tai juokai.

Sužavėjai mano širdį,

Suvoliojai lyg gelmių,

O paskui tarei nuėjus

-Aš mylėti negaliu.

Kas tau laišką ilgą ilgą

Vėlų rudenį rašys?..

Kas nuskynęs pievoj smilgą

Meilų žodį pasakys?..

Nepasireiškiau nei grįžimo, nei išvykimo tema, o po trijų savaičių beveik neturiu ką ir pasakyti šiom temom.

Nuo šiandien man šalta, pradeda darytis vieniša, tuo pačiu ir liūdna, o dar ir peršalau po Verkių parką bestriksėdama. Arba vakar ketvirtą ryto iš In vino per liūtį šlepsėdama. O gal užvakar ežere besipliuškentama. Taigi tegyvuoja karštos arbatos, medaus, lietaus, krintančių lapų ir egzistencinių prasmių sezonas!