Lachūdros reakcija į skalbimą

Ką tik įvyko planinis Rupkių klubo susirinkimas. Svarstytos temos:

• Buitis, jums neįdomu;
• Rupkių žmonėjimosi ypatumai ir galimybės XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje;
• Kodėl vyriškoji komentatorių dalis primygtinai tapatinasi su lachūdra?

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems lachūdroms. Taip sprendžiam iš jaučiamo susitapatinimo su subjektyviai apibūdintu  personažu. Manome, kad apie tokio personažo egzistavimą tiesiog nežinojote, ir čia, apie jį persiskaitę, radote patrauklių beigi sau artimų savybių, kurių tyrumą beigi patrauklumą stojote ginti mūru irgi  piestu.

Keliamas atviras klausimas: ką žavaus įžvelgėte rupkiškojoje lachūdros sampratoje?

Kaip jau minėta, lachūdra yra kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės, kol šildosi pseudointelektualo kailiuku, mąslus ir paslaptingas, sugeba bent jau naivias ir jaunas mergaites apžavėti (nes yra labai daug tokių, kurie nesugeba nieko), pastarosios dėl jų akivaizdžiai kankinasi, kitaip nepliektų piktais liežuviais, nes kas gi daugiau belieka, kitaip sakant – romantiška figūra, dramatiškai ir tragiškai neįgali mylėti, bet žadinanti nelaimingą meilę savo atžvilgiu.

O po tuo nesugebėjimu mylėti turbūt slepiasi kokia nors trauma, verta ypatingo apmąstymo ir supratingumo, gal būt netgi kas nors didingesnio nei nesusiklostę santykiai su tėvais, o egzistencinis nusivylimas supančiu pasauliu  ir jo žmogiškojo niekingumo pajauta. Kadangi subtiliai su jumis nieko neišeina, reikia tiesioginio paaiškinimo: mes taip  negalvojame, taip lachūdros galvoja patys apie save.

Dėl to susitapatinote, nes atradote tame tam tikro jus jaudinančio žavesio. Tada lieka neatsakytas klausimas: kodėl dėl viso šito žavumo reikia taip įsižeisti?

Susirinkimo eigoje buvo iškeltos kelios hipotezės:

1. Jums lachūdra patinka, bet nepatinka (ne)jaunos, (ne)naivios, (ne)patyrusios rupkės požiūris, kad lachūdra yra blogai.

2. Jums nepatinka ironiškas tonas, nes nejausti ironijos, (ypatingai autoironijos)  ir neturėti humoro jausmo yra, kaip minėta, lachūdroms būdingo pseudointelektualumo (atsiminkite nuskustą kailiuką) integrali savybė.

3. Prisiskaitėte populiariosios psichologijos, nusprendėte, kad puolame vyrišką giminę, kaip tokią, su visomis jai būdingomis rūšinėmis savybėmis, prisiminėte, kad tai nykstančiai giminei ir atstovaujate, ir išreiškėte šv. (šviežią ir šventą) pasipiktinimą.

4. Jums pasigirdo kažkur kažkada jau girdėti priekaištai.

Kas toliau (klaustukas su papildomais dviem taškais) „?..“

Siūlymai:

• Atsiribokit nuo jums jau žinomos lachūdros termino sampratos: kalba yra gyva, ji evoliucionuoja: mes ant pirminės prasmės pamato dar užstatėme naujų prasmių ir išėjo tai, kas gavosi išėjo.
• Netaikykite lachūdros apibrėžimo sau be pagrindo. Lachūdriškumą, kaip ir visa kita, reikia užsitarnauti: nėra ko čia turkštis svetimos šlovės spinduliuose.
• Besiįdomaujientiems, kas paskatino šį įrašą, žr. čia.

Lachūdros vidinis AŠ. Nuskustas pseudointelektualus kailis

Vis manęs kas nors paklausia. O ir pačiai vieną kartą būtų pravartu apsibrėžti sąvokas.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir  įvairaus plauko objektai yra krikštijami. Lachūdra, drozofilas, nariuotakojis, tas, apie kurį nekalbame ir t.t.

Dabar mano ir kitų Rupkių klubo narių žodyne lachūdra yra bendrinis daiktavardis, žymintis vyriškos giminės asmenį, katras yra emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas.

Skiriamieji požymiai: lachūdros paprastai padaro labai stiprų pirminį įspūdį, mat anie vaikšto pasidabinę pseudointelektualiu kailiu. Asmeninė draugystė su Nyče beigi tarptautinių žodžių žodyno studijavimas vakarais, žinotės, palieka savų pėdsakų. Labai lengva įtikėti lachūdros dvasiškumu ir kitoniškumu. Pastarasis yra  pirmas pavojaus ženklas.

Turint omenyje, kad jaunos ir naivios mergaitės ne visada greitai sumoja, katras intelektualumas yra tikras, katras – tik, deja, pseudo, lachūdra tuo labai apsidžiugina.  Jo vidinis aš net sučepsi matydamas begalinį susižavėjimą. Visiems patinka kai mumis žavisi, bet lachūroms tai yra būtina gyvybės palaikymo sąlyga.  Ne tu, o tavo susižavėjimas juo, tad jis visais įmanomais būdais stengsis jį palaikyti. Dažniausiai pasitaikanti technika -  kontrastingų dėmesio ir ignoravimo metodikų kaitaliojimas.

Stebėkite objekto elgesį tais momentais, kai kur kur nors įžengia. Paprastai lachūdros įžengia į teritoriją (ar tai būtų tavo asmeninė erdvė, ar kabakas) į priekį padavę savo išdidų fasadą. Nepamirškite pažiūrėti jam iš paskos, tai yra, šiek tiek kritiškumo nepakenks.  Nusiėmus rožinius akinius ir pažiūrėjus atidžiau, neretai pasimato iš paskos besivelkantys kaltūnai ir gaurai. Tai gali būti įvardinta kaip problemos, nuovargis ar jau minėtas kitoniškumas, bet siūlau neprarasti kritiškumo ir sveiko proto, kiek ten jo bebūtų.

Greitai susiėmus ir nuskutus pseudointelektualų kailį pasimato tikrasis lachūros AŠ.  Deja, tikrasis vaizdas tėra graudžiai juokingas neva mąslus atsilaupėlis su išdidžiu fasadu. Jei kailio nenuskusit, jis pats pradės plikti, nes žmogaus, net ir lachūdros, galimybės yra ribotos, ir žavėjimosi palaikymo resursai pasibaigia. Bet geriau to nelaukt, daug svarbių išteklių sutaupysit.

Štai toks tatai yra sudėtingas lachūdros termino paaiškinimas. Šis terminas vis labiau plinta ir paprastose buitinėse situacijose, pvz.: ir vėl jis/ji su savo nauja/u lachūdra sėdi?

Kitas terminas yra jobtvajukas, apie kurį kada nors ateityje. Esminis skirtumas yra tas, kad lachūdra pretenduoja į kitoniškumą, mąslumą ir intelektualumą , o jobtvajukas yra kaip tas švelnus margasparnis pievos drugelis, plasnojantis nuo gėlės iki gėlės, nuoširdžiai besidžiaugiantis vasara ir savo niekingai trumpa šlove. Liaudyje girdėjau sinonimą: šūdukų rutuliukų voliotojai.

Dėkoju Rupkei už abi lachūdros vidinio aš vizualizacijas. Pirma – vogta iš interneto, antra – Rupkės draugo brolio pažįstamo arklio brolio vaiko autorinis darbas.

Iš tiesų tai nei viena, nei kita nėra juokingos objektyviai, nes gaila padarų, bet lachūdrų kontekste geresnio pavyzdžio neatrasi.

o tu dievuliau – puse dienos biblej – paskui i paskaita, belieka koki protinga filma su pseudointelektualia kompanija vakare paziureti ir dar prie miega paskaityti Nyce :D

Ta proga pacituosiu intelektinės nuosavybės ir jos teisinės apsaugos vadovėlio epigrafą:

Dieve, maloniai leisk ramiai priimti viską,

ko negaliu pakeisti, duok drąsos pakeisti,

ką galiu, ir išminties, kad atskirčiau

vieną dalyką nuo kito.

Šv. Augustino malda

O taip, teisinė filosofija.

O buvo taip: vyko paprastos temos aptarimas. Pokalbio tema buvo štai kokia: ką derėtų pasakyti/parašyti apie save, norint prisistatyti tautai? Buvo prieita tokia išvada, kad tekste turėtų dominuoti „ALA postmodernistinės fantazijos apie buitinę prozą ir poeziją, nuspalvintos subjektyviai autoironiškais momentiniais įpūdžiais“. Asmeniškai man tokia sakinių stilistika buitiniame kontekste asocijuojasi su piliule, užstrigusia kažkur pakeliui į skrandį, TAČIAU… juk taip kalba pseudointelektualiai, turintys hipnozės ir apžavėjimo talentą.

Jau buvau beveik išgryninusi, kokios savybės liudija priklausymą šiai visuomenės grupei, bet užtikau jau minėtoje pipedijoje puikų, išsamų ir labai taiklų apibūdinimą. Štai trumpas apibrėžimas:

pseudointelektualai – visiška dibilų priešingybė, kartais laikoma pastarųjų atmaina. Labai rekomenduotina pasiskaityti išsamesnius pseudointelektualų bruožų apibūdinimus.

O juk tokių personažų apstu. Man ne kartą yra tekę girdėti monologus apie sudėtingąsias gyvenimo temas, tokias, kaip mirtis, gyvenimas, Dievas, būtis, laikas ir erdvė, žmogaus prasmė šioje žemėje etc. Dauguma jų buvo pseudo ntelektualų smegenukių pagimdyti. Jie vadovaujasi keliom paprastom taisyklėm:

Kuo daugiau žodžių, tuo geriau, kuo daugiau ištraukų iš tarptautinių žodžių žodyno, nesuprantamų paprastam žmogui (ne visus supranta ir pats pasakotojas), tuo šauniau, kuo daugiau reikšmingų nutylėjimų „kada nors suprasi“, tuo įtaigiau. Svarbu vaizduoti, kaip esi draskomas kūrybinių kančių ir gniuždomas egzistencinio niekio :)

Rezultatas: tam tikru momentu tam tikrus žmones tai hipnotizuoja ir kelia susižavėjimą, atmieštą baiminga pagarba.

Jei pseodo intelektualas kamuojamas ne tik žodžių nelaikymu oraliniu būdu, bet ir grafomanijos, tai jo tekstai irgi lengvai atpažįstami: jie paprastai rašomi nuo pabaigos, ir tas matosi, juose gausu itin dažnai nutrūkstančių minčių, tai yra, jų nuotrupom, ir šiaip, pakankamai patologiški tekstukai.

Tokių realių personažų pilnos pakampės. Nes juk kuo didesnę nesąmonę suvemi, tuo visiems labiau patinka, ane? :)

Štai viena iš nesąmoningesnių nesąmonių, pastaruoju metu matyta, tai itin keista grupe Facebook‘e – Sudu Kultas. Kaip šis hm.. kulturinis – socialinis vienetas prisistato visuomenei? Ogi taip:

„ Koks tu fainas. Pabendraukim. Pabendraujam? O tu nefainas. Tu tikriausiai iš kaimo. Bet nesakyk, kad aš sakiau. O man atrodo, kad dabar madinga pastoviai norėti vemti. Ir per miegus, ir dienom. Jo, dar gėjai madoj. Su šūdu šiknoj. Tai labai jaudina“.

Šitoje vietoje prireikė atsikvėpti ir pamąstyti, iš kokio genijaus esybės išplaukė tatai. Post modernaus pseodointelektualo pseudointelektualo (pataisyta pagal Wikutausko teisingą pastabą) matyt.

„Šūdų kultas, tai gaivus vaikiškas juokas, ten, kur visi gailiai verkia. Tai pasigirstanti rauda, kvatojančiųjų chore.“

Na ir taip toliau, ir panašiai.

Kam įdomu Sudu Kultas, jį galima rasti Facebooke, jau 400 fanų prisijungę. Kaip prie tokios nesąmonės, tai nemažai. Turbūt tikrai nesąmonės veža.