Kadangi į tuos skaitliukus žiūriu labai retai, moku už komunalinius visiškai iš lempos, neatitikimų tarp realių rodmenų ir apmokėjimų apstu. Štai dar nuo praeitos žiemos už šildymą permokėjau tris šimtus. Už aliektrą permokėjau irgi baisiai stipriai prieš pabrangimą. Bet ne iš taupumo, o tiesiog nutariau prieš Naujus metus įnešti indėlį į buitį tokia forma. Tai skirtumas kokių šimto kilovatvalandžių ir dabar. O prieš keletą mėnesių buvo dar daugiau. Ir tada pareiškė norą pas mane apsilankyti diedai iš aliektros tinklų. Susinervinau, galvojau, perskaičiuos nuskaičiuos ir bus bėdos ir piniginių nuostolių.

Vieną dieną sėdžiu, laukiu tų gražuolių, o jų kaip nėra, taip nėra. Nervai jama, skambinu piktintis, kaip jie gali neatvažiuoti, jei aš dėl jų atsiprašiau iš darbo, ir iš viso, neprivalau būti namuose ir t.t. ir panašiai. Nieko aš niekur aš neapsiprašiau, nu bet o tačiau. Nekelia. Užgėrė matyt, gyvatės.

Po kelių dienų atėjo gražuoliai, du tokie su ūsiukais. Sako, sugedo jų autobusiukas, nepataisė, atsiprašo. Valio. Tik kad man visai nepatinka jų buvimas mano namuose ir lindimas prie skaitliukų. Pradėjau pliurpti apie bele ką, nuomininkus, mokėjimus į priekį, ir t.t., vyrukai man pritarė, nusirašė mokėjimus, ir dingo. Nuo to laiko man kiekvieną mėnesį ateina laiškas: Jūsų nurodytas išeikvotos elektros kiekis nesutampa su skaitliuko duomenimis. Prašome už elektrą pradėti mokėti nuo XXXX . Tai yra, nuo to, ką aš rodau mokėdama už butą. Tai ką – ir nemoku. Niekas nieko neperskaičiavo, praslydau.

Bet kai buvau visai jauna ir visai kvaila, sugebėjau vandens skaitliukų parodymus perskaityti iš kito galo, ir susimokėti už trupmenas.  Karštas vanduo neseniai išsilygino, bet to permokėjimo veiksmo pasekoje už šaltą vandenį nemoku visus tuos ketverius metus. Ir dar manau, kad bent porą trejetą  neturėčiau mokėt, nes kiek aš jau to šalto vandens pripūstinu, taigi ne kumetyne gyvenu.  Ir štai, pas mane nori užeiti žmonės iš Vilniaus vandenų! O skirtumas tai tikrai, labai galingas. Tfu, gal kas žino, kaip man tai gali pasibaigti?

Kai pagalvoji, ateis koks suvargęs vyrukas ar moterytė, keliasdešimtą butą bežiūrintys, turi jie patys tų savo bėdų ir nelaimių, o čia dar kažkokiom nesąmonėm užsiiminėti. Gal ir nieko blogo nebus. Bet jei koks bjaurus šlykštus susireikšminęs persona įgrius, taigi nepraleis progos už didelę didelę didelę permoką man ką nors blogo padaryt.

Ir iš viso, nesu labai jau tikra, ar privalau juos į savo namus įleisti. Kuo ten baigėsi tai svarstančios diskusijos?..

Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija.  Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.

Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete?  Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.

Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu  už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai  – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.

Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.

Bet precetentai kuria taisykles. Seimo valdyba sugriežtino Seimo narių lėšų su parlamentine veikla susijususių išlaidų panaudojimo tvarką. Nuo šiol parlamentinei veiklai skirtas lėšas Seimo nariai negalės mokėti už mokymo kursus už nakvynę Lietuvoje esančiuose viešbučiuose, už taksi paslaugas, vykstant tarpmiestiniu maršrutu.

Paskutinis papunktis turėtų nuliūdinti Navaitį, kuriam taksi paslaugų važiuojant iš Vilniaus į Kauną prireikė dėl esą skaudančios kojos.

Nesugalvoju, kokį paveiksliuką įkelti.

Moterys fotografuojasi. Nuotr. madhabirfy.blogspot.com

“Jei norit daug užsidirbti, važiuokit pas arabus“ – tokia buvo  diskusijos pradžia apie pinigus, arabus ir moterų priespaudą tuose kraštuose. Žinoma, kalbant apie pinigus, galvokit apie kičine prabanga tviskančią Arabiją, ne apie varguoliškus šabakštynus. Prieš porą  dešimčių metų vakariečius pas arabus vilioję turtai kiek nuseko, tačiau porai metų pasiryžti palaidot save vardan pinigų vis dar apsimoka.

Tad kiek plačiau pasidomėjau šia galimybe, be abejo, palankesne vyrams, nei moterims. Štai autentiškas pasakojimas vyriško, porai metų vakarietišką gyvenimą pakeitusį į Saudo Arabijos kultūrą ir pinigus. O štai čia yra visas blog’as/konsultacijų versliukas apie tenykščius gyvenimo malonumus ir ne visai. Iš tiesų, visai neblogas ir su labai daug naudingų patarimų.

Pasirodo, nėra taip jau viskas paprasta. Maloniai nuteikia popieruko pasirašymas, kuriame sakoma, kad alkoholio, narkotikų ir pornografijos importas/ naudojimas gali būti baudžiamas mirties bausme.

Pagrindinės sritys, kuriose vakariečiai neršia arabų kraštuose, yra gynyba, sveikatos apsauga, IT, telekomunikacijos ir bankinis sektorius. Gerai būti ir anglų kalbos mokytoju. O visokius purvinus darbus dirba indai, bangladešiečiai (?), pakistaniečiai ir filipiniečiai.

Vergovės puošmena Burj Al Arab

Kiekviena moteris turi nešioti chalatą, kaip jis ten vadinasi, abaja gal. Vietinės visos prisidengusios plaukus,dauguma ir veidą. Užsienietės gali to ir nedaryti, bet štai yra pasitaikę, kad religinė policija paprašė užsidengti plaukus. Saudo Arabijoje moterys negali vairuoti, ir nežinau, kaip yra su užsienietėm, bet vietinės moterys vienos negali gyventi: arba su tėvais, arba su vyru, arba su broliu.

Kaip suprantat, alkoholis draudžiamas. Išradingi vakariečiai patys jo pasigamina. Galima jo ir nusipirkti, tik jis labai brangus, o ir bausmė, jei tave pagaus, nevilioja. Ką tik užsinorėjau šimto gramų pakelti už mūsų pagiriotą kraštą.

Vakariečiai gyvena savo atskirame rezervate, kur viskas taip, kaip ir vakaruose: baseinai, sporto salės ir t.t., kur NETGI galima maudytis su maudymosi kostiumėliu. Kitur – ne, nes gausi kirčių į padus, mažių mažiausiai. Keliauti taip pat nėra taip paprasta: reikia turėti leidimą, norint išvykti toliau nei dešimt mylių nuo miesto, o išvykti iš šalies reikia gauti exit vizą. Pavadinčiau tai šių laikų vergija.

Kituose arabų kraštuose gal mažą mažytį truputuką švelniau. Bent jau moterys vairuoti gali. Mačiau vieną darbo skelbimą marketingo vadybininkei, būtinai moteriai (?), kur pageidavimas yra teisės.

Bet visus šiuos nepatogumus atperka pinigai: maistą ir gyvenamą plotą paprastai apmoka darbdavys, alga itin džiuginanti, kelionė į ten ir atgal paprastai apmokama, yra visi draudimai ir t.t.,   o mokesčių nėra jokių. Bent jau taip buvo ne per seniausiai. Ir naftingos šalys kenčia nuo viso to džiaugsmo, kuris vadinamas ekonominiu sunkmečiu, tik kiek mažesniu mastu.

Vis gi manau, kad verta ieškoti IT specialisto arba bankininko, kuris su manimi važiuotų pas arabus. Beveik radau :) :) :)

O mažiau maivantis, iš tiesų įdomu, kaip ten žmonėms sekasi pinigą kalti ir vergauti arabams. Šokėjų, konsumatorių ir sultonų meilužių istorijos irgi įdomios. Lyg ir pati Riaubiškytė ten karjeros pradžioje arabus džiugino.

Bet tikėti gi reikia, kad viskas bus gerai, ir vienaip ar kitaip susitvarkys: padės dievas, laimė nusišypsos, pasiseks. O kad pasisektų, reikia kažką ir daryti, kad nesibaigtų kaip tam žmogeliui, kuris meldė dievo sėkmės, o net loterijos bilieto nenusipirko, kaip kažkoks anekdotas apie tai byloja.

Štai lenkai tauta protinga. Kaip kad skelbia lenkų leidinio „Wprost“ rašinėlio konspektas lietrytyje, Sutuoktiniai Krzystofas ir Barbara P., gyvenantys Liubartuve, iš laimėtų ir parduotų prizų pasistatė prabangų namą. Jie teigia, kad dalyvauti loterijose labiau apsimoka nei ūkininkauti.

Buvę ūkininkai musiet bijo tetoristinių išpuolių, kad pavardės neskelbia. Bet mažas tas miestelis, 23000 gyventojų, nepasislėps sutuoktiniai niekaip.

Istorija tokia: Lenkijos mobiliojo ryšio operatoriai išsigandę naujo rinkoje pasirodžiusio operatoriaus, žadančio piguvą, sumąstė akciją-atrakciją „sms’ą siunti, tačką laimi“. Pirmo operatoriaus loterijos biudžetas – šimtas mersų. Mašinos prabangokos, tai ir sms’ai nepigūs – daugiau nei keturi lt vienas. Mašiną laimi tas, kas išsiunčia daugiausiai sms’ų, tai yra, surenka daugiausia taškų už teisingus atsakymus i loterijos rengėjų klausimus. Pateikiama 2000 klausimų.

Matematika čia paprasta: 4.1 * 2000=8200 lt. Jei tiek kainuoja naujas mersas, tai galima ir pagooglinti atsakymus į klausimus ir pasiuntinėti sms’us. Barbara ir Kryštofas net giminiečius įdarbino žinučių siuntinėjimui. Bet ir ūkininkų gudrumas – visą verslo planą buvo sudarę, darbais pasiskirstę, kas atsakymų į klausimus ieško, kas sms siuntinėjimo grafiką sudarinėja, kas skaičiuoja, ar apsimoka lošti šią savaitę. Reikia mokėti pinigą daryti, ir netingėti. Taigi jau minėta pora keturis mersus laimėjo, pardavė juos ir namą pasistatė.

Lietrytis rašo, kad Kryštofas ir Barbara sms‘ams išleido 200 tūkst. zlotų (168 tūkst. litų). Visi keturi automobiliai, skaičiuojant pagal kainas salone, verti 476 tūkst. zlotų.

Manau, kad Barbara su Kryštofu vis dar skaičiuoja, kad gi galėjo ir daugiau tų mersų laimėti, būtų dar vieną trobą nusipirkę, juodai dienai pataupę…

O šią loteriją paskelbęs operatorius „Era“ iš džiaugsmo letenėles trina: gavo sms’ų už daugiau nei 40 mln. lt! Taip išeina, kad kiekvienas lenkas po litą „Erai“ atidavė. Minus išlaidos mersam ir reklamai pritraukti lengvatikius lenkus, gryno pelno lieka 25 mln. litų. Šitai sužinojęs antrasis operatorius užpavydėjo, ir savo ruožtu siūlo laimėti 150 BMW.

Barbara ir Kryštofas gali apsidžiuginti ir vėl duoti darbo savo giminiečiams: juk patapti dar vieno operatoriaus abonentu nėra taip brangu, kad neapsimokėtų bmw pasiimti.

Galėtų ir Bitė su Omniteliu ką nors panašaus sugalvoti. Tada pasimatytų, kokiais kiekiais ta krizė pas mus klesti, kiek litų pasipildytų operatorių kapšai.

O lietrytis rašydamas apie lenkus ir jų loterijas, galėtų ir neiliustruoti vertalo eurais. Niekas jiems to euro nedavė.

Kiekvieną kartą, kai nušlepsėdavau iki netoliese esančios maksimytės, išleisdavau daugiau, nei dabar parsitempusi maišą maistelio. Čia aš apie Lietuvą. Pirmas savaites Ispanijoje irgi džiaugsmingai akys blizgėjo aplankius supermarketą. Pigu man ten viskas buvo, o jei kas ne pigu, tai taip pat, kaip Lietuvoje. O gyvenau aš viename brangiausių Ispanijos miestų.

Taigi nepatingėjau ir paskaičiavau daugiau mažiau tiksliai ko ir už kiek prisipirkau.

Ryt žadu gadinti produktus ir gaminti slovėnišką patiekalą, kažkas panašaus į slyvas bulvėse, tad čia ingridientai:

Rupaus malimo miltai, kg 1.30 lt

Gabalinis cukrus, kg 3.60 lt

Bulvės, du kg 1.5 lt

Slyvos, kg 2.27 lt

Jei pavyks patiekalas, papasakosiu kaip gaminti

Dar pirkau tai, ką įsivaizdavau esant sveiku maistu (rytinio straipsnio pasėkmė. Išskyrus bulkas ir šokoladus)

Dvikilograminis arbūzas – 2 lt

Pyragas koks tai paprastas su varške 3.25 lt

Obuoliukai aštuoni 1.30 lt

Citrinos dvi 1.36 lt

Pomidorai šeši 1.5 lt

Duona 1.16 lt

Vaisinė arbata 1 lt

Du šokoladukai 70 ct.

Iš viso išleidau apie 21 litą.

Kaip bedarbei studentei man viskas brangu yra, bet žvelgiant iš platesnės perspektyvos, man atrodo tai pi-gu. Aš jau nekalbu apie alų, kuris jei kabake kainuoja daugiau nei 3.50 už puslitrį, yra nežmoniškai brangus.