Nežinantiems trumpa info: tai yra video chat’as, sujungiantis tave su random person. Paspaudi „start“, ir po  kelių sekundžių į tave žvelgia skrybėlėtas prancūzas, cigaretę traukiantis turkas, storas britas, gitara grojantis japonas, žolę rūkantis olandas, vienuolikmetė vokietė, emo stiliaus būtybė, arba, gan dažnas atvejis, nenustatytos kilmės vyriškio dalis ties pusiauju. Todėl tai ir chat ruletė, nes nežinai, ant ko užšoksi. Pranašumas prieš lošimą vienas: nepatinka – next’ini ir viskas. O gal sutiksi įdomų žmogų. O gal tave next’ins, ir tas žmogus išnyks amžiams.  Baisiau nei rusiška rutelė  – ten tikimybė 16.67. Būti nextintam – daug didesnė. Tikimybė, kad dar kartą ant jo užšoksi, labai, labai menka.  Truputį šiurpai nukrato, pagalvojus, kad esi ten, kur gali išnykti vienu pelės paspaudimu. Amžiams.

Per porą valandų, kai tyrinėjau šitą reikalą, ilgiau pakalbėjau su keliais žmonėmi (klausimu – iš kur tu  – apsikeičiau su daug personažų). Vyrais, tiksliau. Dauguma ten – vyrai. Radau tokią abejotinos reputacijos statistiką, kad Chatroulette  yra 89 proc. vyrų. 47 proc. amerikiečių. Ir 13  proc. iškrypėlių. Dauguma – vyrai, be abejo. Peršasi išvada, kad dauguma tų iškrypėlių  – gėjai, juk žino, kad moterų nedaug ten ras. Taigi jiems malonu, kai į juos žiūri vyrai. OMG.

Iš tiesų, moterų labai nedaug. Vyrams nelabai yra ką veikti, kitaip pasakius, šiame chate :) Bet ir moterims sunkoka, kaimaždaug kas aštuntas random useris yra save maloninantis vyriškis stambiu planu. Tik viena mergina su manim norėjo kalbėt, bet be marškinėlių. Teko atsakyt.

Taigi pelė ant „Next“ mygtuko, ir kone nesustodama kitinau visus. Trumpai pleptelėjau su olandu Rolandu, kuris migdė savo du vaikus, papasakojo man, kad tą rytą išgirdo per žinias apie chatroullete.com, ir nusprendė pažiūrėti, kas tai per reikalas. Prabudę vaikai man pamojavo per kamerą, o  Rolandas išnešė į kiemą kompą, kad pamatyčiau, koks pas juos pavasaris. Palinkėjome vienas kitam gero gyvenimo. Visai malonus pokalbis.  Dar visai įdomiai pradėjom kalbėt su serbu ir vokiečiu, bet čia ir atsiskleidė sistemos netobulumai: po kelių minučių pokalbis baigėsi, ir labai abejoju, ar jie mane nextino -tiesiog kažkas dar ne visai sutvarkyta su technine dalimi.  Dar apie lazy Sunday pakalbėjau su belgų porele. Vienas belgas, gan inteligentiškos išvaizdos, po kelių minučių pradėjo  kalbėti, kad būtų smagu pasidžiaugti vienas kitu prieš kameras. Man tai nebūtų smagu, sorry.

Ne per seniausiai per internetą praūžęs, bent jau paviršiumi nuvilnijęs  video – įrodymas, kad chatroulette yra ir labai įdomių žmonių :)

Taigi suma sumarum, tas chatinimas su random useriu visai įdomus gali būti, pranextinus iškrypėlius ir šiaip, akies netraukiančius :) Tik iš principo, žiūrint filosofiškai, pasaulis ritasi kažkur labai žemyn. Man atrodo, kad šita anoniminio chatinimo su bele kuo idėja iš principo kelia stresą: tu su visiškai nepažįstamu žmogum  iš kito planetos krašto susiduri labai keistom aplinkybėm, ir lygiai po sekundės jis tave prameta, žinoma, tik dėl išvaizdos, nes daugiau nieko nespėja sužinot. Jei neprameta, tai dažnu atveju tikisi pamatyti tai, ant ko nepasirašo artimiausio baro lankytojai, o jei ne, kalbi nesąmones su didele tikimybe, kad jau kitą sekundę būsi nextintas. Vaikų aš ten neleisčiau.

Ir visą šitą reikalą sugalvojo, pradėjo, suprogramino  septyniolikmetis Andrej Ternovskyj iš Maskvos.  Bent jau taip rašoma. Žinoma, iš pradžių jis apie pinigus negalvojo. Galiu tik įsivaizduoti, apie ką galvojo.  Augant lankytojų skaičiui, prie Andrejaus idėjos vystymo teko prisidėti ir giminėms. Bet dabar, ypač, kai susitvarkys su tais „nulūžtančiais“ pokalbiais, o per dieną apsilanko daugiau nei 1.5 milijono userių, bernaitis pradega gauti neblogų pasiūlymų, kaip antai iš Skype ir Google.  Chatroulette nori ir rusai, ir amerikiečiai, o štai spiegelonline rašo, kad septyniolikmečio kūrinys gali būti vertinamas nuo 13.5 mln. iki 40.5 mln. dolerių. Štai.

Kažkur giliai man kyla klausimas, ar tai tikrai to rusiuko vaikiuko darbas. Kažkaip nei vieno ruso neteko sutikti besukant pokalbių ruletę, o jų turėtų būti ne taip ir mažai, jei reikalas prasidėjo rusyne. Labai daug olandų – neproporcingai daug šalies dydžiui. Ir net jei tai eina iš Rusijos, juk būtų gražus piaras – štai, koks jaunas žavus rusiukas, pats savo rankomis suprograminęs įrankį, leidžiantį jam ir jo draugams bendrauti su visu pasauliu. Pasaulis netruko įvertinti projekto teikiamą naudą ir galimybės. Dabar jaunajam Andrejui atsiveria visi keliai, jį pati Amerika kviečia, mokytis brangiausiuose universitetuose ir tapti dešiniaja Geitso ranka… lengvas įtartinumo kvapelis. Ir pagaliau, panašių saitų yra. Tik kažkodėl ši istorija skamba romantiškiausiai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/04/06/chatas-su-random-person-chatroulette-com/feed/ 11 http://www.taprasme.lt/2009/08/25/santykiai-per-atstuma/ http://www.taprasme.lt/2009/08/25/santykiai-per-atstuma/#comments Tue, 25 Aug 2009 11:56:06 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=400

Kurioje žemėlapio vietoje tūno mano meilė?

Keistus dalykus savyje talpina sąvoka „santykiai“, tiksliau, vyrų ir moterų santykiai. Visus apie juos tauškiama, bandomi rasti dėsningumai, priežastys, metodai, taisyklės arba jų nebuvimų įrodymai, o tai irgi yra taisyklės. Aš šiuo gyvenimo periodu lyg ir neturėčiau per daug ką pasakyti šia tema: nors yra vidinių konfliktų lachūdrų tema, bet klausimų man kyla vis mažiau ir mažiau, ir be to, nėra ką čia kalbėti, veikti reikia.

Paprastai man klausimų daug kyla santykių pradžioje: ką reiškia tai ar šitai, kodėl skambina/neskambina, ko nori, kaip suprasti, čia jau santykiai ar dar ne santykiai ir panašiai, tada pati užsiveliu savo svarstymuose ir iš viso nesąmonė išeina. Bet per pastaruosius metus niekam savo telefonų nedalinau (su viena maža skaudžia išimtimi), niekas protelio nekvaršina, ir šiaip, atrodo, nelabai būtų dėl ko tą santykių temą nagrinėti.

Bet jau kelinta diena esu nustebusi kai kurių žmonių suvokimo ir jausmų jungčių sudėtingumu. Pradėkime nuo pačio keisčiausio per mano labai ilgą gyvenimą (23 metai) sutikto „santykių“ atvejo.

Kadai kadaise, kai mane buvo apėmęs begalinis noras mokytis kalbų, užsiregistravau tinklalapyje, kuriame renkasi tokie patys kalbų norintys išmokti. Pasiūliau anglų ir lietuvių, paprašiau vokiečių, rusų ir ispanų. Keli atrašė, su keliais truputi pakalbėjau, į kelis nesureagavau, nes noras mokytis buvo pakeistas kažkuriuo kitu noru, dabar nepamenu, kuriuo.

Ir štai vieną dieną į mano skype vartus pasibeldžia australas, norintis mokytis lietuvių kalbos. Pasirodė įdomus atvejis, galima ir pamokinti jį pagrindinių frazių. Bet man visgi labai įdomu sužinoti, kodėl jam staiga parūpo mažos šalelės, kažkur Europos šiaurėje, kalba. Darbas? Ne. Seneliai nuo karo pabėgo pas kengūras? Ne. Tai gal draugę iš Lietuvos turi? Ne. Tarkime, pamatė sužinojo ką nors tooookio apie Lietuvą (ir kas gi tai galėtų būti….)? Ne.

Tokiame paslapties šyde susisupęs australas su manimi kalbejo gal dvi dienas, kol man pradėjo nusibosti, ir aš vis nuožmiau pradėjau plėšti iš jo atsakymą, kuo ta Lietuva jį domina. Vyriškis nenorėjo atsakyti, nes bijojo, kad aš jį išmesiu iš skype. Pažadėjau to nedaryti, jei jau jam tai svarbu… nors keista, kad jam tai svarbu, bet tegul.

Ir štai atsakymas, kuo jį domina mano gimtas kraštas. Jis, jo paties teigimu, yra jausmų žmogus. Intuicija išvystyta iki aukščiausio lygio. Taigi australas, vieną dieną bežiūrėdamas pasaulio žemėlapį, užmetė akį į Europos šiaurę, ir ties Švedija jo žvilgsnis pastiro, ir per visą kūną nuimpulsavo nuojauta: štai čia yra mano laimė. Tačiau žvilgsnis pakrypo kiek į rytus, ir ten, žinoma, pamatė mažą žemės lopinėlį vardu LIETUVA. Jausmų žmogus nusišypsojo: tai yra mano vieta, mano laimė, ten manęs laukia mano meilė. Šiuo įsitikinimu persipildė kiekviena jo kūno ląstelė. Nuo to momento praėjo ketveri metai. Lietuvos idėja australo neapleido nei akimirkos, kol galiausiai jis nusprendė griebti jautį už ragų, ir pradėti veikti, ne tik svajoti.

Štai kaip mano internetinis draugas atklydo į MyLanguageExchange.com , ir štai kaip susirado mane.

Ir tai dar ne viskas. Manyje (tiksliau mano skype kontakte) jis pajuto tūnant jo laimę. Aš esu pati gražiausia (skype nuotrauka), protingiausia (laužyta anglų kalba), įdomiausia (nes klausinėju apie jį) ir visa kokia –iausia. Į lovą jis man neš apelsinų sultis, gamins vakarienes, barstys rožių žiedlapius, vešis į kažkokias egzotiškas salas.. vienu žodžiu, bus gerai. Toks pokalbis vyko pora valandų, iki tol, kol man reikėjo eiti į darbus. Tą patį vakarą susitikau su vienu tokiu vietiniu lachūdra, ir man visiškai nebebuvo nei įdomu, nei juokinga, ką tas australas rašinejo. O rašė jis man ir eiliuotas fantazijas apie mane, atplaukiančią iš šiaurės medine valtimi, pasirėdžiusią balta siuvinėta plėvesuojančia suknele, o jis, mane pamatęs per savo langą Sidnėjuje, išbėga, paima mane ant rankų ir mes gražiai ir laimingai gyvenam. Ir ilgai…

Bet reikalas tas, kad jis atvažiavo į Lietuvą. Per pačius šalčius. Nežinau kokių tikslų vedinas, bet su manim susitikti norėjo. Man tai dzin, bet kai pasidarė nuobodu,  nusprendžiau pažiūrėti, kas ten per ozis svaigsta. Įspūdžio nepadarė, mano gyvenimo nepakeitė susitikimas :D gyvenimas ėjo kaip ėjęs, išvažiavau į Ispaniją, kur vis gaudavau žinučių nuo mano atkaklaus gerbėjo. O vakar jis man parašė, kad turi gerų naujienų man. Blyn, galvoju, nejaugi jis man nori kelionę į Australiją padovanoti??? Vat ir ne. O geros naujienos man turėtų būti tokios, kad jis įstojo į VU mokytis lietuvių kalbos. Ne, nu tikrai puiku, kai pagalvoji, pačios geriausios kada nors mano išgirstos naujienos. Ypač jei prisimokys tiek, kad galėtų perskaityti mano rašinėlį apie jį, nes google translator keistai verčia.

What did u find in Lithuania?.. Nieko… found nothing, just pain and tears.

Welcome to Lithuania, dear oz! We all find the same, just pain and tears..

Kitą savaitę būsiu Lietuvoje, sakė, labai džiaugiasi tuo. KAIP MAN SMAGU, TAI NEGALIU! tegyvuoja ligos!

Einu ta proga siurbti grindų, nes šeriuosi kaip pasiutusi gyvatė.

P.S. Paveikslėlį nuknisau iš čia.