Tokie tie medeliai tėvynės medeliai

Kai žmogus įsigyja lygintuvą, jam lieka daugiau  laiko sau pačiam. Susikrauni stirtą patalynės, atsitempi lyginimo įrankius priešais teliką, atsainiai jį įsijungi ir pradedi galvoti. O tuo pačiu tai galima traktuoti ir kaip lengvosios atletikos sporto šaką – vis daugiau judi, nei šiaip sėdėdamas. Idant smegenys visai neapgliaumėtų nuo savaitgalinio serialo, bevelyju žiūrėti kokį nors Traval Chanell. Laputaitė lankosi Dijon’e, geria vyną, dosniai pila jį ant jautienos, ir rodo, kaip relaksuojasi po sunkios filmavimo dienos putų vonioje su stebuklingai greitai nykstančia vyno taure. Maždaug dvi sekundės visai taurei.

Kai nuo galvojimo apie savus reikalus vėl pakeliu akis, kita laputaitė pasakoja apie kanadiečius, kurie nusprendė nuosekliai pereiti prie kito gyvenimo etapo ne savo gimtinėje, o kokioje egzotiškoje šalyje. Jaunas šeimos vyras pasakojasi, kaip su žmona tarėsi, kurgi išvykti. Sako, gal Filipinai. Ai, per toli. Tai gal Kosta Rika – o, pats tas. Dar praskamba mintis, kad Kosta Rika yra centrinė Amerika, taigi Amerika, taigi ne taip emociškai ir kultūriškai nuo Kanados, katra irgi juk Amerikos žemyne. Taigi jaunojo vyro trinarė šeima išvyksta į Kosta Riką. Ten atidaro B&B, šeima tampa keturnare.

Prabėga treji metai, tėvai grįžta į Tėvynę (Kanadą) aplankyt tėvų ir draugų, bei vaikams parodyti sniego. Ale gi toks nerimas graužia širdį, kaip ten bus – gal pasirodys, kad ten taip gerai, kad nėra ko į tą kultūriškai nors ir artimą, ale vis tiek svetimą Kostą Riką grįžt. Na ir ką – ogi pasirodo, kad kanadiečiai suprato, kad visgi jų tikrieji namai yra Kosta Rika. Kanadoje reikėjo tiek daug dirbti, vargti, prakaitą lieti ir smegenų ląsteles žudyti dėl saugumo: draudimai, pensijos, kreditai, indėliai, sąskaitos, žodžiu, vargai negalai. O štai Kosta Rikoje – kaip rojuje. Tikri namai. By the way, I don’t speak the local language, sometimes for locals it’s a bit difficult to understand us, they are trying, really trying, but in fact, they don’t understand. Oj, lygintuvą per ilgai laikau ant pagalvės širdelių, čiut nepradeginau iš to susimąstymo – kaip per trejus metus, išvažiavęs gyventi į Kostą Riką, tu, kadanietiškasis žmogau, nesugebėjai išmokti ispanų kalbos? Taigi dar kiek laiko, ir tavo vaikai sugrįžę iš mokyklos į tave kreipsis tų maurų kalba, o tu nieko, ekspatriate, nesuprasi. Savo paties namuose nesuprasi.

Kita istorija į mane prakalba pro karštų garų debesaitį: oh yes, Nikaragva nėra tokia pavojinga, viskas man yra ok, I feel really good here, I discovered myself, I was working so hard to do it, and I really miss my girls. We speak every day, bet jau metai, kaip aš jų nemačiau, – banglentę stipriom rankom pagriebia ir apsuptas vietinių vaikiukų link bangų nuskuodžia antrosios istorijos herojus. Šimtas vietinių pusalkanių vaikų, taigi šimtas burnų kartą per mėnesį užsuka į jo neseniai atidarytą banglentininkų klubą. Kanadietis šypsosi – aš čia atvykau ne tik imti, noriu ir duoti. Mane taip gražiai priėmė vietinė bendruomenė, todėl rengdamas kasmėnesinius susitikimus su varguolių vaikais jaučiuosi prisidedantis prie Nikaragvos gerovės. Oh yes, nice. Tik dukrų, Kanadoje, pasiilgtu.

Kadangi laida jau baigėsi, o skarmalų stirta tik nežymiai sumažėjus, monotoniškai dirbu dešine ranka, o abu smegenų pusrutuliai ūžia. Kas čia per prikolas sugalvoti, kad reikia naujų, geresnių namų, ir iš dyko buvimo bele kur išvažiuot? Nes aš taip suprantu pasakymus, kad Kosta Rika yra vat tie tikrieji namai, o Kanada – tai jau ne tiek tikrieji.

Aš vis pagalvoju, kad visai į naudą išeitų kokia pusmečio  – metų kelionė. Jau ir biudžetus pradėjau svarstyti, kiek kur ir už kiek galėčiau pasitrankyt. Be to, kadangi jau keli pažįstami tai išbandė, ir visi grįžo sveiki gyvi bei netapo darbo biržos klientais, irgi įkvepia. Va vieni, va kiti, jei kam įdomu. Dar būna taip, kad žmonėms tiesiog pasipainioja ta antra obuolio puselė (miela, ania, klin klin), katra gimė už Lietuvos sienos ribų, ir gyvenimas taip klostosi, kad tenka pakeisti gyvenamą vietą. Bet šitie išmąstymai, kad „atvažiavau, ir pajutau, kad tai yra mano namai [nors kalbos nemoku], man yra švelniai tariant keistoki. Arba kai kokia lietuvaitė išvažiavusi pas vokiečius (tiksliau, turkus), kebabų kepti, aiškina, kad Lietuva yra šūdas, kad čia nėra galimybių, ir kad jos tikroji tėvynė – Vokietija. Kebabus vyniot, baisi galimybė.  Galėčiau su tuo lygintuvu ir užvažiuot gerai. Iš pavydo, iš ko daugiau, jei kam neaišku.

Gink die, nesakau, kad čia viskas man labai gerai, bet jei pvz., kalbame apie piniginius reikalus, aš gyvenčiau viename bute su dar penkiais žmonėmis, ir pirkčiau nukainotus apipuvusius bananus, kaip  kad daro finansinių reikalų pasitvarkyt į plantacijas ar  stroikes (kurios stabtelėjo, cha) išdundėję, tai visai neprastai susitaupyčiau :) Aš gal net norėčiau porą metų kur nors mokslą kokį pagraužt, arba kokį inovatyvų mokslo lauką arti, būdama didžia mokslininke ar praktike, bet neįsivaizduoju savęs sumąstant, kad man reikia ieškoti naujos Tėvynės.

O kaip tu, ar audi mintį kurs nors Tėvynę kitą rast? Jei taip, kodėl, o jei ne, irgi kodėl? Kodėl kodėl kodėl?

Beje, gerai išlyginus skarmalus, spintoje atsiranda daugiau vietos.

Bet jau apie ką netylėsiu, tai netylėsiu.

Tai štai, išėjau šiandien per pietų pertrauką pasivaikščioti. Kiek per šalta, kiek per šlapia, tad skubu atgal. Prie Katedros mane užkalbina toks vaikinukas, iš karto atsiprašo, pasako žinantis, kad nekaip gali nuskambėti, ir paprašo jam padėti. Aš aišku, klausiu, kodėl toks jaunas ir stiprus bernas prašo pagalbos.Visai pusėtinai atrodo, panagės švarios, gal batas ir praplyšęs, bet nepanašus į asocialų. To nesakiau, tik pagalvojau.

Jis man išdėsto visą savo karjeros istoriją, kaip dirbo servise, kaip pusę metų nebedirba, kaip kelis mėnesius gavo 178 lt. bedarbio pašaltos (?), kaip dabar neranda darbo, kad deda daug pastangų, bet jam nesiseka, kaip įsidarbino sargu už 700 lt, jau manė, kad jam pasisekė, bet direktorius pasakė, kad reikia vyresnio žmogaus ir t.t. ir panašiai. Taip besišnekučiuojant ir priėjome mano darbo prieigas, ir sakau – tai jei tu mechanikas, pažiūrėk, kas yra su mano mašinos veidrodėliu (nukrito, rupūžė, po to, kai vienas mielas kolega maloniai ji nulaužė), ir su tepalais kažkas (įtariu, trūksta). Pažiūrėjo, pasakė, kad trūksta, parodė, kaip matuoti, pasakė, kiek kainuos, iš kur pasirūpinti veidrodėliu. Kadangi esu šiaudadūšė, man suspaudė širdį, ir pamąsčiau, kad gal galima jam padėti. Paprašiau parašyti telefoną, gal paskambinsiu, jei reikės dėl mašinos kokio darbelio, gal šiaip ką. Berniukas atrodė laimingas, ir pasakė, kad gali man tą veidrodėlį ir tepalus sutvarkyti rytoj. Daviau jam 2 lt, o  grįžus darban net paskambinau vienam savo draugui, sakau, gal tau reikia berniuko į statybas? Vienu žodžiu, esu reto naivumo ir gerumo žmogus.

Kadangi poroje mano žinomų servisų niekas neužsiima veidrodėlių iš sąvartynų paieškom, žinoma, viskas brangiau. Bet vis tik nutariau važiuoti į Martoną, kuris yra prie namų, o ir kaip skelbiasi internete, 20 – 21 val. yra laimės valandos. Sutaupyti man praverstų, ypatingai po nelabai draugiškų viryklių meistrų apsilankymų, tad vykstu į Martoną. Be 15 devynios, viduje sėdi vaikinukas, šviesos dega, bet durys užrakintos, ir jis tikrai mane mato, bet nesiteikia imituoti darbo valandų. Spjoviau, ir galvoju, gal padarysiu gerą darbą berniukui, tegul pakeičia man tuos tepalus.  Susirandu tipiškoje moteriškoje tašėje, kurioje nieko neįmanoma rasti, to bernaičio telefoną, ir ką jūs manote – toks numeris neegzistuoja.

Man sunku suprasti, kodėl jam pasirodė verta  kuistis prie tos mano mašinos ir pasakoti visokias istorijas už du litus. Per tą laiką galėjo daugiau praeivių sugraudinti. Čia vienas dalykas, kurio nesuprantu.

Antras – panašu, kad Martonui naglumo netrūksta. Nors… gal tai ir buvo laimės valanda   – atvažiavau, tai ne tai kad nuolaidą gavau – iš viso nieko nemokėjau!

Visai tikėtina, kad dalis jų yra mūsų pažįstamų ir  kolegų artimieji.  Labai dėl to nesisielojame, bet užuojautą reiškiame. Kad būtų svariau, užuojautas talpiname į didžiai gerbtinus dienraščius, kaip antai, Lietuvos rytas.

Taip pat labai tikėtina, kad esate iš kokio mažo miesteliūkščio, kuriame yra internetas, bet nėra tokios įstaigos, kaip Lietuvos ryto reklamos skyrius.

Taigi norite pareikšti užuojautą.  Parašyti tekstą ir jį nusiųsti el. paštu, ir 65.34 Lt pervesti į sąskaitą atrodytų labai paprastas būdas, bet kad XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje didžiausias šalies dienraštis tokių vartotojui gyvenimą palengvinančių sąlygų nesuteikia.

Viskas vyksta taip: parašai tekstuką, kad ir ranka. Eini į banką, susimoki tuos pinigėlius, pasiimi kvituką, ir kulniuoji į Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Jei esi ne šiaip statistinis vienetas, o įmonė ar organizacija, procedūrą galima pasikengvinti: pasiimti firminį blanką su rekvizitais, ant jo parašai ko geidauji, sukurpi užuojautos tekstą, parašai, kad garantuoji apmokėjimą, ir jį faksuoji į tą patį Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Bet jei esi paprastas žmogus, kuris kaip ir turėtų būti, keli varganą šitos šalies gyvenimo lygį dirbdamas tarkime, Viduklėje, ir ryte sužinojai, kad mirė žmogus, kurio artimiesiems nori ir gal net ir turi pareikšti užuojautą, tai ką – turi važiuoti iki artimiausios Lietuvos ryto būstinės?

O jei esi IĮ vienintelis darbuotojas, tarkime, teikiantis psichologinių konsultacijų paslaugas, tai kaip tu išeisi iš darbo, kad subėgiotum/suvažinėtum lietryčio aplankyt? Fakso toks pilietis taip pat neturi.

Nu aš suprantu, kad galbūt taip bando apsisaugot nuo klaidingų, durnai juokaujančių ir kitokio pobūdžio debiliškų skelbimų, bet ar sąskaitos apmokėjimas internetu neatskleidžia užsakovo tapatybės ne ką blogiau, nei popierinio asmens dokumento pateikimas.

Ne kažkas.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/01/11/sunkumai-skelbiant-uzuojautas/feed/ 4 http://www.taprasme.lt/2009/12/30/kaip-roziu-kerai-mane-kerejo/ http://www.taprasme.lt/2009/12/30/kaip-roziu-kerai-mane-kerejo/#comments Wed, 30 Dec 2009 20:35:49 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1227 “Moterys skleidžiasi kaip ramunės, kaip rožės… kaip kitų rūšių gėlės”

Džiugas Siaurusaitis

Gėlės yra gražu (man). Naudinga (prasikaltusiems lachūdroms). Keri (TV3 teigimu). Taigi mano dėmesio susilaukė pati nekokiausia laida kokią

Rožių rožė Natalija Zvonkė. TV3 nuotr.

mačiau pastaruoju metu (o mačiau nedaug) – Rožių kerai. Pažiūrėjau net dvi, paskutines laidas, o tai yra daug.

Kad jau video killed the radio star, tad ir televizija ne radijas, todėl fonas, kuriame vyksta itin įdomūs veiksmiai, turėtų būti bent kuo nors pranašesnis už radijo studijos sienų apmušalus. Briliantinės žalumos fonas už povų, tai yra, ekspertų (Gelažnikas, Grigaitis, Krivickas, Skaisgirys, kažkoks plikis Mundis, ir kita respektabili vyrija), nugarų, atrodo kaip fonas, ant kurio  montuoja judančius vaizdelius. Rupūžių nuodai „Rožių kerai“ studijos grožis stebėtinai nuneša į praeitį, LTV sveikinimo koncertų, anonsų skaitytojų ir Muzikinio viešbučio laikus.

Kadangi šioje laidoje nei fabulos, nei istorijos, nei intrigos, nei iš viso nieko nėra, o visas veiksmas tik toks, kad garbi vyrija vertina moteris, jos pačios save vertina, ir visi ten labai vertinami, ir jei dar nėra galutinai baisu nuo visiško sudurnėjimo ant Lietuvos teritorijos, verta paklausyti kaip žmonės, žvaigždės, tautos žiedas kalba. Mane labiausiai tai daryti įtikina kaip rimta tetutė prigrimuotos rožių rožės, dabar jau ir laimėtais bebro kailinukais pasidabinusios Zvonkės teiginys:  “čia pasakėme tai, ko niekada nepasakytume nei vienam žurnalistui”.

Violeta Katinienė, kadangi kuria geros mamos ir žmonos įvaizdį, pareiškė aiškiai:  “aš šiame projekte nieko gero neradau”. Kadangi ekspertai įtarė, kad Vilička nemėgsta būti kritikuojama, vienas jų, Gediminas Jaunius, jautė pareigą ją pamokinti: reagavimas į kritiką nebūtinai turi būti lūpų papūtimas, – reikšmingai pakelia ankakį, – tu labai nelinkus būti kritikuojama.

Jauniau, parodyk žmogų, kuris linkęs būti kritikuojamas, praplėsi mano skurdžią pasaulėžiūrą.

Viena iš dviejų Kauno ponių Inga Budrienė ryškiai kažkuo labai nepatenkinta, taip pat tylėjo. Pseudojaunatviška išsiplėtusių vyzdžių savininkė Eglė Mickevičienė per dvi laidas nieko nepasakė, tik po kapišonu slėpėsi, kaip užvakar primuštas gatvės vaikas. Viktorija, exmangė, taip pat nepasižymėjo iškalba. Tai yra geriau, nei nusišnekėti, bet kodėl į šią laidą ėjo, a?

Taigi lieka aktyviausios moterys, kurių negaliu nepakomentuoti: žinomiausia Lietuvos bedarbė Agnė Jagelavičiūtė, TV3ims graži Aistė Paškevičiūtė, mokyklinuką tėvu padariusi Rūta Ščegolovaitė, Jomanto mergina Nijolė Pareigytė (katras kurį garsina?), ir rožių rožė Natalija Zvonkė.

Žavusis šokėjas, čiužinių reklaminis veidas, antrą kartą vedęs (o pikti liežuviai kalba, kad…) A. Kandelis Agnei Jagelavičiūtei skyrė pirmą vietą, nes ji jam atrodo tikra. Įdomu: kodėl tai, kas vieniems atrodo tuštumas, bjaurumas, barakudiškumas ir tūpumas, kitiems atrodo kaip tikrumas ir tvirta asmenybė.

Pati pramogų pasaulio atstovė Agnė, pasižyminti kitų pertraukinėjimu bevertėmis pastabomis, apie Violetą Tarasovienę pasisako taip: „Violetą labai pakeitė vedybos. Tai nereiškia, kad ji prieš tai buo palaida“.  Kalbant apie palaidumą, nemanykit, kad su daugeliu vyrų užfiksuota moteris yra bele kokia: „aš erotines fantazijas keliu tik itin intelektualiems vyrams”, -  į puikybę keliasi drąsioji Agnė.  Aš tokių vyrų intelektiniu pajėgumu abejoju. Bet tik intelektiniu.

Dar prieš savaitę drįsau nežinoti, kas yra tas plikas vyriškis, dabar jau žinau, kad tai yra kažkoks Mundis, tai va, jis labai tiesiai drebia į akis Agnei, kad ši keičia vyrus pagal principą: “iš mylimo turtingo į mylimesnį turtingesnį”. Štai čia scenoje pasirodo gelbėtojas ir užtarėjas, kaip dievo siųstas, Gediminas Jaunius. Tame balagane Jaunius savo draugę bandė gelbėti, nes pastaroji buvo “uždrėbta šūdų kibiru”. Taigi reikalas tame, kad kai tik prabanga uždarinėja Agnę į narvą, ji pabėga, – paaiškina prie tv ekranų prilipusiai tautai reikalo gilumą ir sudėtingumą.

Kita dėmesio nestokojanti motera – jaunoji TV3 gražuolė Aistė Paškevičiūtė –  šio mažos netipiškos vyriškos kompanijos vertinama neblogai. Atviras klausimas: už ką vyrai taip myli Aistę? Kristupas Krivickas kalbėdamas apie savo gyvenimo bendražygės paieškas tiesiai sako:  pradžiai man išvaizdos užtektų. Ambicingajai Aistei tai ne itin patinka, ir ji emocingai šūkteli: „jeigu tik dėl išvaizdos, tai  ne. Kaip galima žmoną pagal išvaizdą rinktis?“. Užtat Krivickas savo pavyzdžiu įrodo, kad nieko tame blogo nėra. „Pasirinkau, nu ir ką?“. Nu ir šešerius metus jau kartu, du vaikus užgyveno su  praeities klubo„Ultra“ administratore, kažkokio ten realybės šou dalyve Jurgita. Užtat Džiugui Siaurusaičiui Viktorijos, exmangės, kūno formos priimtinesnės nei Aistės. Man taip pat, kadangi manau, jog žmonės turėtų būti relijefinės, o ne plokščiosios figūros.

Skaisgirys Paškevičiūtėje mato didžiulį šou verslo potencialą, nes „labai gerai formuluoja visa tai, ką kalba. Daug pasieks savo pasirinktoje srity – šou versle“. Pritariu: ridenti loto šeši rutuliukus telike yra tikrai nemažas pasiekimas, juoba, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje žmonės vis daugiau kliaunasi loterijom, taigi ir tokias laidytes labiau pažiūri.

Vyrams dar labai patinka Neli, Nijolė Pareigytė, Nilka, na, žodžiu, Jomanto merga. Džiugo teigimu, ji visai neįsižeidžia, kai nebūtus dalykus rašo. O derėtų kartais įsižeisti, o kad tai ir padaro, žinome, bo Modestą Vaišnorą teisman davė. Dabar mielajai Nijolytei geriausias komplimentas  yra pasakymas, kad Artūras yra geras krepšininkas, kaip kad atskleidė laidos eiga.

Pabaigai pasilikau Rūtos Ščiogolovaitės aptarimą. Štai šita moteris man užkliūna turbūt taip pat, kaip žymiausia Lietuvos bedarbė.

Visų pirma, mane glumina jos pareiškimas, kad jos seksualumą įrodo tai, kad ji sugebėjo suvilioti 19 metį. Ne su pirštu, ne krūmuose ir ne vakar mane darė, kad tai man skambėtų kaip deramas argumentas. Taip pat visur besiveržianti nepamatuota savivertė, besiliejanti Whitney Houston „I will always love you“, labai sunkaus kūrinio nelabai gražiu parodomuoju dainavimu,  mane taip pat piktina. Bet mergaitės ją pripažino kaip draugiškiausią. Visgi vyrai jos bijo. Džiugas pripažįsta, kad šioji moteris jam atrodo gan pobaisė, ir net sako, kaip su tuo dorotųsi “jei ji būtų mano žmona, aš slapta į arbatą įpylinėčiau 50 g. brendžio“. Dar jis išvadino ją gnyda ir kale, su pamąstymu, kad tai jai išeis į pliusą.

Rūta sumąstė padaryt tokį akibrokštą, kaip kad apsiklaupti ant kelių prieš Bžeską ir paprašyti, kad jis taptų jos prodiuseris. Nilka nesusivaldė neleptelėjus, kad Bžeskas ir taip sunkiai visas savo mergas išlaiko. Bet ir Bžeskas bailus, bijo Rūtos. Nebijo šis moterų ekpertas tik tokių, kaip Pareigytė, kuri kvakteli „jei nori, kad jis būtų prodiuseris, turi su juo miegot“.

Ir štai, rožių rožė Zvonkė. Kaip ne keista, ši motera manęs nepiktina, nes visai neapsimeta nei labai daininga, nei labai protinga, tiesiog parduoda savo durnos blondinės įvaizdį ir iš to pinigą uždirba. Tokio paprasto turgiško gudrumo turi, derančio su jos outfitu. Ji ir laimėjo pagrindinį prizą, pasak ekspertų, žiauriai prabangius kailinius. Nežmoniškai prabangius kailinius. Girdėjau Zvonkę sakant, kad kartą jai paparaciai kišo mikrofonus ten, kur nereikia, nes tuo metu ji nenorėjo, tad teko apsaugą samdyti. O dar iš nežmoniškai prabangūs kailiniai už 7500 lt…

Štai taip tūsinasi vietinė chebrytė.

Pasiūlymas idėjų stokojantiems, be honorarų norintiems nuo Rupkių klubo: pakvieskite Galiną Dauguvietytę, boba su kiaušais, daug vyrų turėjus, degtinę mėgsta ir apie tai atvirai prisipažįsta. Vat čia tai rožė.

Nebent  laidos kūrėjai išdūrė visą Lietuvą su tais kerais. Keras taigi ne vien burtas reiškia, tai yra ir  „ nupjauto ar nulūžusio medžio kelmas su visomis šaknimis“ (DLKŽ). Tada tai suprantu.

Persiprašau už žodinę diarėją, bet apsinuodijau.

Mergaitė Costa Bravos paplūdimyje

Vartau „Gyvenimo būdą“.  Rašinėlis apie tai, kokį džiaugsmą į šeimą atneša vaikai.  Citata:

„Kai Vidmantas sužinojo, kad žmona po širdimi nešioja gyvybę, nevaržė savo jausmų – Gabrielei tuoj pat padovanojo naują sidabro spalvos kabrioletą“.

Kuo stipresni jausmai ir didesnis džiaugsmas, tuo brangesnės ir blizgesnės dovanos… O kai nėra nei naujo, nei sidabrinio, nei kabrioleto, vadinasi, jausmai nesiveržia. Liūdna.

Pati vaikų dar neturiu, bet norėčiau tikėti, kad kai turėsiu, neįtikėsiu visokiom ajurvedom, begaliniu jogų teikiamu gėriu, kūdikių dainavimo ir kompiuterinio raštingumo kursais,  beigi kitais lazdų perlenkimais. Labai puikūs žmonės išauga ir iš tų kūdikių, kurie neturi dviejų miegamųjų ir negauna muzikinių instrumentų pirmųjų Kalėdų proga.

Dar tikiuosi, kad dievulis nei man, nei vaiko tėvui neatims proto, ir neauginsim nei Antuanetės, nei Euzebijaus, nei Porjeros, nei Ruberoido, nei Eustachijaus, nei Zorianos. Man pretenzingumas neskanu.

Vilnius, lapkričio 25 d. (BNS). Trečiadienį Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose atidarytas pirmasis „gyvybės langelis“, jį pašventino kunigas Ričardas Doveika. (…) Pasak jo, šis „gyvybės langelis“ esą turėtų apsaugoti nuo spekuliacijų, kad geriau yra kontraceptinis gyvenimas ar abortai.

???????!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Ar BNS nugrybavo žiauriai žiauriai į lankas, ar R. Doveika tikrai nori pasakyti, kad geriau yra „nevesti kontraceptinio gyvenimo“, ir to padarinius palikinėti gyvybės langeliuose? Abortų nelaikau kontracepsija.

Gerai žinau, kad iki santuokos iš viso nėra ką kalbėti ar galvoti apie lytinį gyvenimą, o santuokoje vienoje lovoje miegoti tik giminės pratęsimo tikslais. Bet kad jau taip nėra, tai nėra, ir niekam tai neturėtų būti paslaptis, net ir dievo žodžio skelbėjams.

Ne tam visaip yra bandoma apšviesti „kaimiškąsias vietoves“ ir kitų vietovių nesusipratėlius, katrie nieko nežino apie seksualinį gyvenimą, jog kontracepsija, paprastai tariant,  yra reikalinga. Ir štai dabar gyvybės langelio atidarymo proga kažkoks, kas jis bebūtų, aiškina, kad nėra ko manipuliuoti kontraceptiniu gyvenimu. Ta prasme?! Sielų ganytojui derėtų kas vakarą sukalbėti po 50 sveikų marijų, kad visi neblaivūs, nepilnamečiai ir asocialūs nuo Latvijos iki Baltarusijos sienos pasirūpintų kontracepsija tąnakt, o ne varyti absoliutų briedą.

Kas čia nusišneka, Doveika ar žurnalistai nemoka netiesiogiai cituoti, ir prisigalvoja bele ko?

Ar dar maža visokių anoreksijų ir bulimijų kamuojamų mergaičių? Berniukų irgi yra, tik daug mažiau. Aš negaliu klausyt draugių pasiguodimų, kad jų storos blauzdos arba kad riebalai kaupiasi ant nugaros, gerai, kad ne ant ausų. Pasakojo man kompetentingas žmogus, kad savo mediko praktikoj yra turėjęs mergaičių, atvežtų tiesiai iš mokyklos, kur nualpo. Pradeda nurenginėt jas, į ligoninės drabužį vilkt, o po džinsais – penki treningai. Kad tėvai nesuprastų, jog dukra nevalgo, nes jie nieko nesuvokia, nesupranta, kad ji per stora. O visas kūnas, net ir veidas, plaukeliais pasidengęs, nes vargšas organizmas bando šilumą kaip nors išlaikyti. Dar pasakojo, kaip viena pacientė slėpė nuo sesučių nesuvalgytus pusryčius, karštas bandeles, kišo jas į triusikus,  ir spėkit, ar nenusidegino jautrių vietų.Teko pažinoti ir tokią, kuri save bausdavo visišku negalvymu, nes žinoma, jautėsi per stora. Visiškai nusistekeno, paguldė į ligoninę, šalia visko diagnozavo ir depresiją ar dar kažką, bijau pasakyt ką, nes nežinau. Nuo vaistų išstorėjo dvigubai. Štai toks pasikūdinimas ten buvo.

Esu pasibaisėjusi. Ir dar neteko sutikti tokio vyro, kuriam būtų labai gražu 40 kg sverianti 178 ūgio moteris. Gal aišku, jie man to nesako,  nes esu ir sunkesnė, ir žemesnė, tad laikosi takto. Bepročių pasaulis.

Kažkaip pošlykščiai atrodo, nors visokių reklamų ir iškabų su religiniais simboliais pilna. Juk Dievas visada su tavimi, niekada nesi vienas. Pamačius kokią „religinę“ reklamą, kyla minčiu, kad gal įsigiijus tam tikrų materialinių gėrybių vienišumo jausmas kiek nublės.Nors užgėrus kokio nors dievų gėrimo kaip reikalas irgi tam momentui vienišumas nebegelia taip skaudžiai. Taigi pirk, vartok ir nebūsi vienas.

Labiausiai man įsiminusi „dieviška“ reklama – džinsų Big Star. Toks simpatiškas kunigėlis (R. Kazlas) skuodžia per mišką, jam kelią pastoja bala, bet kunigas galvotas, pasikelia sutaną, deda smagų šuolį per balą, ir visi pamato, kad po sutata – Big Star‘o džinsai.

Ši reklama man patiko dar tada, kai žiūrėjau serialą „Giminės“, manau, man kokių dešimt metelių buvo, jei ne mažiau. Dabar reklamų ir pavadinimų apeliuojančių į religiją yra visokių visokiausių: ir ežys pigus kaip velnias, ir neadekvačiai brangūs ir nelabai gražūs baldai žada rojų, o neatsilaikius šokolado ar kvepalų pagundai bus atlyginta apsipatenkinimui, prilygstančiam orgazmui – sufleruoja aktorių veidai. Čia lyg ir niekas tokių skandalų, kaip prieš porą metų (lyg ir) su Kalnapilio reklamoje panaudotu Rūpintojeliu, nekelia.

Nors reklamoje buvo vaizduojamas prie didžėjaus pulto pagal muzikos ritmą linksintis Rūpintojėlis, ne tik bažnyčia buvo pasipiktinusi tokiu vaizdeliu. Aktyvūs visuomenės veikėjai, giliai įžeisti tokių vaizdelių, net Kalnapilio alaus ragino nepirkti, kol telikuose šmėžuos kai ką žeidžianti reklama.

Kai buvau kokių dešimt metelių jaunesnė, man labai patiko galvoti. Susimąstęs vaikas buvau. Dabar galva užkimšta visokiom nesąmonėm, kaip darbai, meilės, pinigai, ateities planai ir t.t., tai kažkaip nesusimąstau apie daug ką. Bet va, atsimenu save dar visai tokią malalietką, skaitančią interviu su kažkokia manekene, gal Linda Evangelista. Paklausta apie mėgiamą maistą, ji atsakė, kad „dievina paštetą“. Ir aš labai ilgai galvojau, kaip galima DIEVINTI paštetą, net nuėjau pasikalbėti su močiute, kaip čia taip gali būti. Ta prasme, jos dievas – paštetas, ar čia kaip? Absoliuti nesąmonė.

Na o šitie rūkantys ir geriantys angeliukai/vaikiukai skersom akim man iš viso atrodo kaip pasityčiojimas. Kas tai yra angelas? Tai nagrinėja mokslas su kuriuo esu labai prastai susipažinus, angelogija, bet paprasčiausia įvardinti, kad angelas yra antgamtinė bekūnė būtybė, tarpininkas tarp dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės. Jų bendruomenė hierarchizuota. Kaip sužinojau šiandien, angelai yra skirstomi pagal pareigas. Esama trijų angelų sferų: į pirmąją įeina Serafinai, Čerubimai (cherubinai???) ir Sostai, į antrąją- Valdos, Dorybės ir Galios, į trečiąją- Principystės, Archangelai ir Angelai. Taigi mums geriausiai pažįstami angelai yra pati žemiausia iš devynių angelų rūšių :)

Žodis angelas kilęs iš graikų kalbos, ir reiškia „pasiuntinį“. Taigi angelas yra pasiųstas nešti žinią, dievo žinią. Žinoma, išvaizdos jis negali turėti, nes yra dvasinė būtybė, bet besirodantis žmonėse angelas įgauna tam tikrą kūniškumą. Tik tokio angelo, kaip mes įpratę jį vaizduoti – žmogus, dažniausiai koks nors pūgžlys kūdikis su dviem sparnais – Biblijoje nėra. Bet turint omenyje, kad kūdikiai yra nekalti, nesugadinti ir tyri, jei gerai užvalgę tai ramūs ir besišypsantys, tai visai suprantamas angelų vaizdavimas vaiko pavidale.

Todėl besisvaiginantys angelai iškabose jei, remiantis angelų aprašais šventose knygoje, iš tiesų ir nėra angelai, tai tikrai yra maži nusipenėję vaikai su prisegtais sparnais. Tai žiūrim ką turim: sėdi sau du angelėliai kūdikių veidais/kūdikiai angelų sparnais, traukia cigaretes ir maukia alų. Visų pirma, štai čia aš įžvelgiu nepagarbą religijai ir jos simboliams, o visų antra, jei atmetus pirma, vaizduoti besisvaiginančius kūdikius yra neetiška. Bent jau Vaikų teisių kontrolė turėtų susirūpinti.

Pasirodo, tas Twitteris yra trečias pagal populiarumą soc. tinklas, po Facebook’o ir myspace. Žinoma, aš kaip truputį prie neišmanėlių, to nežinojau, bet užtat benaršydama užtikau Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Nugis gerai, aktyvi ta Vyriausybė.

Taigi, labai smalsu pasidarė, ką gi seka mūsų Vyriausybė??? Ogi tris personas: Dalią Grybauskaitę, Vestą Ratkevičiūtę ir Vygaudą Ušacką. Ponia Dalia – LR prezidentė. Panelė Vesta – jauniausia kregždučių kandidatė į EP. [Vargeli, ji tik metais už mane vyresnė. Reikia pamąstyti kokį velnią darau.] Ponas Vygaudas sėdi URM’e.

Paaiškinkit jūs man, pagal kokius kriterijus Vyriausybė išskyrė šiuos tris žmones? Nieko prieš juos neturiu, o bet vis dėlto, atrankos kriterijai man neaiškūs. Ta prasme, pradėjo click’inti žmones, kurie lyg ir teoriškai galėtų būti įdomūs tokiam dariniui, kaip Vyriausybė, bet nuskubėjo krizės reikalų spręsti? Nors gi atostogos dabar, premjeras renkasi aktyvų poilsį Lietuvoje, kaip skelbia paskutinis papostinimas Twitteryje. Apie PVM didinimus ir kitokį šlamštą LRV ten nesiskelbia :) Gi galėtų parašyti: „vėl didinam PVM, mažinam išmokas mamoms, bet viskas į gerą“. Gal pasitaisys, aš gi naivi.

Prezidentės Twiterris irgi smagus toks :)

Paskutinis įrašas, liepos 30, skelbia, kad LEO LT jau greitai taps istorija. Cool. Birželio septintą dieną kvietė aktyviai balsuoti, o po to pusantro mėnesio komandą rinko, kuri galėtų papostinti, ar kaip?

Gegužės 24 ponia Dalia pasidžiaugė tuo, kad

Twitter yra puikus būdas pranešti savo idėjas. Džiaugiuosi, kad neatsilieku nuo pasaulio ir naudojuosi Twitter.

Aš irgi džiaugiuosi, kad nuo pasaulio neatsilieku, ir sužinojau, kas per vienas tas Twitteris.

O štai gegužės 18 būsimoji prezidentė gerai nusiteikusi buvo:

Linkėjimai V.Tomkui :)

Šypsenėlė ne mano darbas, jei ką. Dalia šmaikštauja.

Ušackas vyras man irgi patinka, smagus toks.

Štai, emocijų gerų kupinas:

Sutinki zmogu. Pabendrauji. Ir dziaugiesi kaip per sv.Kaledas! Kad visi tokie butume!

Na gražu kai žmogų Kalėdos džiugina:) o štai lietuviškos vasaros ypatumai pagal Vygaudą:

Maciau kaip du vyrukai is uzsienio gal 30 min lauke padavejo Didziojoje g-eje, tarsi butu apstu lankytoju! Koki ispudi jie issives is Vi..

Aha, aš irgi mačiau. Nueini vos po pietų į kabaką, valgyt niekas neduoda, virėjų nėra. Kol lauki alaus, surūkai tris keturias cigaretes, išgeri alaus už aštuonis litus, penkiolika minučių lauki sąskaitos, o atneša ją ant lapuko, nes kokia ten jų technika sugedus.

Gerai, trečiasis LRV sekamas žmogus – panelė Vesta – mėgsta plaukioti baidarėm, laikosi egzaminus (nesunkius) ir ją tenkina EP rinkimų rezultatai. Daugiau neturiu ką apie ją pasakyti, šitos panelės aš nežinau, nes tuo metu, kai ji dalyvavo ar bandė dalyvauti viešosiose erdvėse, turėjau įdomesnių užsiėmimų ir tingėjau skaityti visokius delfius.

Visgi smagu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė domisi šių asmenų įrašais Twiterryje. O Barakas Obama nieko neseka.

P.S. Velniškai nesimato nuotraukos. Bet pačiame Twitteryje galima pažiūrėti