Štai sėdint in vino ir akimis nulydint labai, labai gražiai krentančias snaiges užu lango, dėmesį patraukia kokis tai vyriškis su maišu ant galvos. Aš dar pagalvojau, kad mažum tai bus visiems vilniečiams gerai žinomas dredas, bandantis išsaugoti savo ševeliūrą. Bet ne – vyriškis gal pusvalandį stovėjo už lango, ir veizėjo į vidų, tad geriau įsižiūrėjus supratau, kad tai yra žydų dvasininkas. Žiema, šalta, sniegas, kalėdinės šviesos priešais gatvę, ausis užgulęs šurmulys, pirštų antspaudai ant vyno taurės ir kiaurai per tave žiūrintis rabino su maišeliu ant galvos žvilgsnis. Šalia sėdintys žmonės, kurie abu yra mano FB draugai, bet manęs neatpažįsta :D po to kitą dieną FB pasiskaitai, su kokiais nuotykiais jie keliavo namo, ir ką jiems sakė taksistas… Labai stipriai įraudęs veikėjas, perkantis nebe pirmą dešimtį shotų, ir nelabai bekoncentruojantis žvilgsnį, bando išlementi, kokio nepakartojamai fantastiško grožio moterys esam, ale aš nelabai lietuviško. To vyriškio kelius aš žinau jau gal kokius 10 metų, nuo pat jaunų dienų, kada jis draugavo su mano klasioke, vėliau visos jo nuodėmės per vakarėlius taip pat būdavo viešos, o santuoka su pilka už jį vyresne pelyte irgi neliko neaptarta. Man būtų nesmagu, jei aš įsivaizduočiau, kad pažindinuosi su kokiu veikėju, o jis šypsotųsi, prisiminęs mano asmeninio gyvenimo detales. Bet tokios jau to cirko taisyklės. Dar vienas bernaitis visą vakarą šoka su mergica, nuo kurios nusisukęs sako chebrai: ai, gal ir nieko tokią pasiguldyti. Žodžiu, tik stenkis išlaikyti budrumą ir stebėk – per vieną vakarą tiek cirko prisižiūri, kad net pasimiršti žmogus kad rūkai.

Nužiūrėjau tokią nuotraukytę – atviruką su Tomu Boo ir James Dean. Paparacių apačioje, prie rūbinės. Ir prisiminiau, kaip Maltoje, Gozo saloje, viename kabakaityje, tiksliau, jo tualete, radau nuotrauką, kurią čia ir viešinu. Prašau mane informuoti, kas yra šitas veikėjas – nes vienintelis variantas tai ir yra tas James Dean, bet į ekspertus nepretenduoju.

Tai ką aš čia norėjau pasakyt? Nieko, tik tai, kad penkios valandos mieste su coca cola rankoje gali įkvėpti labai bukam sėdėjimui prie kompo.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/12/19/blaivus-cirkai/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/02/18/kaip-uzmigti/ http://www.taprasme.lt/2010/02/18/kaip-uzmigti/#comments Thu, 18 Feb 2010 19:30:24 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1459 Dabar yra taip: labai reikėtų, kad pavyktų užmigti greitai, na, maždaug, dabar. Jau kelios dienos, kaip reikėtų. Bet kažkodėl iki dvylikės neišeina. Ar kas žino gerą būdą užimti tada, kai norisi, o ne tada, kai apgalvota viskas, kas buvo, yra, ir bus? :) Alus, seksas ir panašūs tradiciniai patarimai – ne kažkas.

Įsigijau šiandien tokį protingą vadovėlį. Aišku, galėjau sulaukti, kol gausiu jį dovanų, bet šį kartą pati apsirūpinau ištekliais: įlėkiau į Vilniaus knygų mugę dešimčiai minučių, prigriebiau reikalingąją gudriąją knygą,  pamačiau savimi patenkintą Užkalnio veidelį ir dar porą garbių literatų, nuo kurių lengvai padvelkė brenduku, o kad jau TV nieko gero visiškai nerodo, belieka tik tą knygyščią skaityt.

„Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje įvyko didelių pokyčių. Visuomenė pasiekė naują būvį – perėjo iš industrinės į informacinę visuomenę“. Ir t.t. ir panašiai.

Sietynas

Lietuvoje per metus būna maždaug 50 visai giedrų naktų, ir didžioji dalis jų, deja, žiemą. Žmonės naktimis veikia įvairius dalykus, bet vieną giedrą žiemos naktį, kai siurbčioti gėrimą, švelniam  vėjeliui kedenant plaukus, yra kiek per šalta, derėtų išnaudoti žvilgsniui į žvaigždes. Jei tokio pasiūlymo sulauki netikėtai, reikalo vertė išauga dvigubai.

Link Molėtų observatorijos tokiomis naktimis kaip kad vakar naktis pagyvėja judėjimas: per blizgantį ledą į abi puses juda automobiliai, užpildyti apsitūlojusiais žmonėm. Apsitūloti reikia kuo labiau, nes juk giedra yra tada, kai nėra debesų, o jei nėra debesų, mūsų niekas nesaugo nuo to baisaus minusdvidesimtketuriuirdaugiau šalčio.

Atvažiavus truktelėjama iš fleškutės, ir slidžiais laiptais kabarojamasi ant stogo, kur stūkso teleskopas. Vakar per valandą pamačiau dangaus kūnus, esančius nuo 1.3 sek. nuo manęs, iki 12 milijonų šviesmečių atstumu esančių galaktikų. Arčiausiai -  mėnulis, kuris per teleskopą atrodo tiesiog kaip sausainis. Protingoji vyrija ten įžvelgė Koperniką, man tiesiog buvo labai gražu. Galaktikos, skardžiabalsio gido teigimu, vadinasi M81 ir M82. Tai atrodo kaip kažkoks pašviesėjimas danguje, vaizdas nėra kažkuo ypatingas, bet kai pagalvoji, Į KĄ ŽIŪRI, įspūdis padidėja.  Sustiprėja suvokimas, koks visgi esi mažas padaras. Rodė vietas, kur gimsta žvaigždės, ir tas vietas, kur danguje atrodo juoda juoda, o iš tiesų ten žiba visas žvaigždžių spiečius. Sužinojau, kad Paukščių takas vadinasi paukščių taku todėl, kad rudenį ir pavasarį jis eina iš šiaurės į pietus, tai yra, ta kryptimi, kuria išskrenda ir parskrenda paukščiai.

O štai žvaigždynas Sietynas, katras diletantų maišomas su mažaisiais Grįžulo ratais, pasirodo, yra Subaru ženklas, kas man visiška naujiena buvo. Paprastas mirtingasis  plika akimi žiūri  šešias žvaigždes 1953 m. penkios japonų kompanijos susijungė į korporaciją, ir nusprendė prekės ženklui naudoti Sietyno žvaigždyną: penkios mažos, ir viena ryški žvaigždė. O pats žodis „Subaru“ reiškia „Vieningas, sujungtas“.Visą šią informaciją aš pragooglinau, ir čia jau surašiau teisingą variantą. (Gidas kiek nugrybavo, sakydamas, kad Subaru sudaro septynios kompanijos, be to, jis sakė, kad Subaru reiškia saulę.  Moku vienintelį žodį japoniškai, ir tai yra būtent saulė – sajuri, o ne  subaru).

Taigi visom prasmėm kelionė išėjo į naudą. Prasiblaškymas suderintas su pasaulio pažinimu. Dar reikėtų aplankyti ir Etnokosmologijos muziejų, katro šeimininko Gunaro Kakaro žmona sode augina naktį šviečiančius augalus. Man čia iš viso atrodo fantastika: paėmė žmogus plikas patalpas, padarė toookį muziejų, ir žmoną susirado kosmosą betapančią ir „mėnulio sėklas“ auginančią. Pasipiršo per antrą pasimatymą, nes žinojo, kad taip reikia. Oj nemėgsta Kakaro rimti mokslininkai, observatorijos vyriškiai labai nepatenkinti būna, kai mitų pilną Etnokosmologijos muziejų kas nors drįsta sumaišyti su observatorija, bet nuvykti į muziejų verta, ten diletanto akiai labai daug gražių dalykų yra.

Rekomendacijos:

• Vietas rezervuoti iš anksto telefonu;
• Jei observatorijoje reikia būti vidurnaktį,  iš Vilniaus išvažiuoti anksčiau, nei 11.10;
• Pasirūpinti savo ir žioplų artimųjų sveikata: pasiimti termosą arbatos ir kokio nors tauraus gėrimo;
• Skirti deramą dėmesį aprangai: apsirengti viską, kas šilčiausia, ypatingą dėmesį skiriant kojoms. Labai tinka poledinės žūklės gerbėjo rūbai. Ir mieli batų gamintojai, pradėkit pagaliau gaminti žieminius batus su storesniu nei 5mm padu. Nesuprantantiems reikalo rimtumo reikėtų įsivaizduoti valandą stovėjimo lauke prie minus 24, kaip kad buvo šiąnakt.
• Kai eisit susimokėti (100 lt grupei. Kiek žmonių atvažiuoja, iš tiek dalini šimtą, plius dar po 10 lt. žmogui. Mums išėjo po 17 lt.), žvilgtelėkite virš stalo. Ten   – ranka darytas kalendorius su visokiom kosmologinėm nuotraukom. Viena ponia, tokia vargonininkė, kazimierietė, yra taip susižavėjus „galaktikų sombrero“ (nuskaičiau iš kalendoriaus), kad pati kruopščiai dirbo, kol sukūrė kalėndorių, nuotraukas ir tekstus jame. Mes, cinikai ,nusprendėm, kad ji nori surasti tiesesnį kelią į dangų, jei kartais dievo nėra.

Taigi pirmoji žiema, dėl kurios šalčių per daug neburbu, o beveik džiaugiuosi, eina visai smagiai. Ir tame, kad naktį sustojus visiškai tamsiuose Molėtuose, jauti, kaip ledėja liūlys, irgi yra smagumo. Man tik rogučių trūksta.