Informacija prastai googlinantiems

Pradėsiu nuo logistinių dalykų – galima skristi su AirBaltic’u tiesiai, bet labai jau nekokie skrydžių laikai. Galima skristi iš Kauno. Kol kas išskrenda penktadienį, greit keisis į rytinį šeštadienio reisą. Grįžimas tik pirmadienį. Jei dar yra nežinančių, kad negalima neštis dviejų litrų butelių į saloną, primenu. Tiesą pasakius, buvau šoke, nes Karmėlavoj gal penki žmonės atrodė tai girdintys pirmą kartą, kai iš tašių traukė butelius pilnus įvairių skysčių. Uogienių irgi negalima. Daugybė žmonių skrendančių į Paryžių, nežino, kaip iki jo nuvažiuoti. Vienintelis būdas – kelionė autobusu, kaina į abi puses 30 eurų. Grafikas pritaikytas prie skrydžių. Ir nesugalvokit važiuoti taksi – labai brangu, ir siaubingai neprotinga. Girdėjau ir tokių kalbų lėktuve… Taigi visa tai surašyta visose loluliukuose ir t.t., niekaip nesuprantu, kaip galima važiuot iš savo zabičiūnų visai nieko nežinant.

Taip pat galiu pasidžiaugti, kai trikampiai tautiečiai, aiškiai moterų priversti važiuoti į „meilės miestą“, sugeba prisigerti lėktuve, užmigti tūlike, o autobuse į miestą tris kartus apsivemti ant grindų. Jam neatidavė daiktų tol, kol jo moteris neišvalė visko. Jei mano draugas tokį fintą  iškrėstų, nerasčiau savyje reikiamos tolerancijos dozės niekaip. Užteks bjaurybių.

Butas Paryžiuje

Nuo šiol ir visados čia jamsiu tik butukus – studijas. Tokia mintis kilo pasiskaičius čia. Tiesa, mūsų įspūdžiai kiek geresni. Visiška fantastika: labai labai gražus 35 kv. m. butas, netoli metro, prie pat père-lachaise kapinių, netoliese Paryžiaus katedros, su absoliučiai pilnu įrengimu, įskaitant indaplovę ir grotuvą, minimum keturios miegamos vietos – 80 eurų. Tai jei važiuoji keturiese, po 20, ir maistą gali gamintis iš vietinio turgaus produktų, ir iš viso viskas nebrangiai išeina. Ten gali jus ir labai nustebinti, pvz, atėjus „namo“, galite rasti didžiulį kalną rožių. Tiesa, kiek pastovėjusių, bet vis tiek nuostaba :)

Dress kodas

Paryžiaus metro nėra eskalatorių. Jei lagamine gausu batelių ir suknelių, gali paskausti vieną nugaros pusę. Paryžiuje nėra didelės rizikos sutikti kokį pažįstamą, ir galima skanauti laipsniuotus gėrimus gatvėje. Todėl apsimesti, kad naktiniai marškiniai yra suknelė, o po vidurnakčio įsigyti buteliukų čia daug parankiau. MacDonaldas visur nuodėmė, bet visgi lietuviškas makdonaldas yra pats švariausias iš visų matytų. O žiauriausi vaizdai mane ištiko būtent Paryžiuje – stora stora stora juodaodė atsilaupiusiais žaliai lakuotais nagais, vietoj „iš jūsų tiek ir tiek, pone“, tik akis užvertusi ištiesia ranką, o visur visur visur ant grindų prilašėję kraujo ir daugiau nebesidairiau, nes kažko negera pasidarė. Paryžius nešvarus, per naktį visi kampai numyžami, kas rytą gatves tenka plaut. Kaip pasakojo viena lėktuve sutikta porelė, antrą kartą nevažiuotų vien dėl tos nešvaros. Bet maloniau žiūrėti pozityviai į viską.

Paprastai iš kur nors grįžus pajuntu norą į darbą eiti su nubrizgusiais džinsais ir maike, mesti dažytis, į rūsį išnešti aukštakulnius, ir į nieką nekreipti dėmesio – laisvė papūgoms. Po Paryžiaus iš niekada neatidarinėjamų stalčių pradėjo lįsti šalikėliai, sijonėliai ir atidaryta seniai pamiršta papuošalų dėžutė, nes kokį pusmetį man užteko vienų mažų perlinių auskarų. Man gražūs tikri paryžiečiai. Visokiom skarom apsivyniojusios arabės ir auksais švytinčios juodaodės man neįkvepia noro puoštis, bet elegantiškos, visada pasidažiusios, dailiais bateliais grindinį minančios moterys gali ir įkvėpti. Ir susiraukšlėjusios senučiukės pasakiškai atrodo (man visada pasidaro labai gaila  mūsų senukų, kurie su ta ašarota pensija ir už šildymą neišgali susimokėti).  Bet čia – Paryžius, kitose Prancūzijos vietose įkvėpimo nepajutau. Paryžiuje ir vyrai įkvepia. Kaip rašo Maliboo, lietuvės moterys turėtų visus savo apsipešiojusius lietuvius palikti… prancūzai turi savo keistenybių, bet jie tikrai geriau atrodo ir kvepia už tūlą lietuvį. Negi sunku kartais kokį marškinį apsirengti? Kalbant apie keistenybes – apstulbau pamačiusi elegantišką dviratį minantį vyriškį, ant kurio nugaros nagus suleidusi tupėjo pasišiaušusi katė.

O netikros paryžietės, nors ir neįkvėpia, bet įdomios pažiūrėti. Bandžiau apžiūrinėti mandagiai, nežinau, ar pavyko. Mačius aš nemažai visokių autentikų, bet taip prabėgom, kad nebūdavo kada spoksoti. Bet kai pamatau įspūdingo stoto juodaodę – tailandienę kažkokią, pasidabinusią auksiniai bordiniu apdaru, prie kurio priderintas makiažas – bordiniai antakiai ir labai labai auksiniai vokai ir lūpdažis, negaliu nežiūrėti. Negaliu nežiūrėti ir į visiškai kaip ir anime multiko japones mergytes. Ir į labai prisidažiusias ir ryškų manikiūrą pasidariusias arabes, visa kita slepiančias po tom savo paklodėm.

Ir tokie va žmonės laksto kaip išprotėję, užkemša metro, ten miega, skaito knygas, klauso muzikos ir retai šypsosi. Ir moka už vaikų supynes parke.

Valgo ir nestorėja

Prancūzų konditeriniai gaminiai net ir mane, saldumynų nekentėją, truputį įtikino. Tik niekaip nesuprantu, kaip kiekvieną rytą kirsdami kruasanus, trapias bandeles su šokoladu, ant visko tepdami sviestą, džemą ir medų, negana to, vakarieniaudami naktimis, jie sugeba išlikti tokie liekni,  Aš jau po dviejų savaičių tokių pusryčių neįtilpčiau į įprastus rūbus, o sąžinė ir po dviejų dienų pradeda graužti. Tuos džemus pradeda lapnoti vos tik pienu gyvi nustoję būti vaikai. Kas yra košė jie iš viso nežino. Tiesa, parduotuvėje yra avižų košės, ir dar vienų kažkokių bjaurių kruopų iš P. Amerikos, bet nieko daugiau.

Bet būnant Paryžiuje nesulapnoti ko nors daugiau nei švieži traškantys kruasanai iš ryto irgi nepadoru. Bet turbūt dar nepadoriau sulapnoti nedidelį, bet labai skanų kish (toks pyragiukas su bele kuo, šį kartą tai buvo krabų mėsa, kumpis ir dar kažkas) už 70 lt iš gurmaniško maisto parduotuvės Le Nôtre. O šiaip maisto galima nusipirkti iki išnaktų mažose arabų parduotuvėse, tik kad ten nieko labai gero nėra… sekmadieniais jokia parduotuvė nedirba, taip pat šeštadienį jose – eilės. O vaisius ir daržoves man mieliau buvo pirkti tose pačiose mažose parduotuvėse, bent jau gali išsirinkti, kurio vaisiaus nori, nes parduotuvėse viskas supakuota. Ir jie ten valgo kažkokius keistus grybus, visai skanius, bet atrodančius kaip visiški Dzūkijos miškų šungrybiai.

Tęsiu ką pradėjau prieš tai. Užsimerkiu prieš Paryžiaus  bjaurumus, ir ieškau gėrio :D

Laimingi šilumoje gyvenantys

Spalį, kai Lietuvoje be pirštinių ir kepurės jau seniai iš namų neinu, o laiką maloniau leisti darbe, nei namuose, nes pirmajame bent jau šilta, leisti sau šmirinėti su šortais ir maikute – man daugiau nieko ir nereikėtų. Į pačius turistinius objektus nelindome, nes Paryžiuje būsiu dar ne kartą, o trumpą šiltą savaitgalį praleisti patalpose neatsirado noro. Bet pasivaikščioti aplink juos, kad ir aplink Paryžiaus katedrą, labai smagu, nes šiaip ne taip pradėjau justi paryžietišką dvasią, apie kurią svaigsta šio miesto gerbėjai. Ypatingai ją sustiprino automatus į priekį atstatę kareiviai.

Tai va, palei Seną susėdę paryžiečiai pardavinėja senas knygas, senus Playboy, senas fotografijas ir atvirukus, ant Senos upės kranto deginasi ir garbios, į kailius susivyniojusios ponios, ir dailiai nuaugę vyriškiai tik su apatiniais, o kad viskas neatrodytų labai gražiai, šalia miega į skudurus susivynioję benamiai.

Bet tai netrukdo jaunavedžiams fotografuotis katedros fone. Dėl jaunavedžių – jie čia labai įdomūs. Vieną rytą atsibudau nuo mašinų pypsėjimo. Pasirodo, arabų vestuvių svita nusprendė sustoti viduryje sankryžos ir užbėgti į vietinį visai ne kokį barą, nepaisydami mašinų srauto trypčioti pagal magelių skleidžiamus arabiškus ritmus. O karieta prariedėjusi žydų porelė nesustodami maigė savo mobiliuosius. Tai paryžietiška romantika.

Liuksemburgo sodai

Eifelio šį kartą nemačiau, ir nenorėjau matyti – nemanau, kad žiūrėdama į jį pajusiu ką nors daugiau, nei žiūrėdama į Vilniaus TV bokštą.  Elizėjaus laikai jau po pirmo vizito pasirodė nieko neverti – didelės vitrinos, didelė gatvė, didelės kainos. Ir ką? Užtat Liuksembiurgo soduose galėčiau praleisti ne vieną popietę. Mano  mergaitiškai natūrai  labai patinka gėlynai, alėjos, fontanai, ir visur jaučiama laisvė. Visame parke, tiek tarp gėlynų, tiek prie fontano, tiek auksinių kaštonų alėjose pristatyta geležinių kėdžių, kurias gali susistatyti kaip tik nori – kad ir lovą pasidaryti. Ką su mielu noru ir daro kostiumuoti dėdės, snaudžiantys pokaičio miego, ir studentai, ir dviračiu atmynusios sijuonuotos elegantiškos moterys. Valandą ten sėdėjau – gulėjau, ir kvėpavau laisve, kurią sutrikdė tik policininko švilpukas, perspėjantis dviračius stumti, o ne minti, ir labai isteriškos anglės – britės motinos nesibaigiantys klyksmai ant savo dviejų visai nieko blogo nedarančių vaikų.

Tarp kaštonų senukai sprendžia  sudoku, azartiškesni  – susėdę ant languotų stalų bando nukirsti svetimas karalienes, pasiraitojusios kelnes žurnalus skaito moterys, iš biurų pabirę tarnautojai užkandžiauja, o vaikai šnarina prikritusius geltonus medžių lapus. Jau išeinant iš sodų pamačiau, kad ten ir medų kopinėja! Į Vilniaus Sereikiškių parką man biški baisu eiti, o jei ten būtų geležinės kėdės, jas arba išvogtų į savo sodus, arba į metalo supirktuves sunešiotų.

Iš provincijos

Man kelia šiokią tokią antipatiją miestai, kuriuose nėra aiškiai apibrėžto centro ir senamiesčio. Paryžiuje, kaip ir Londone, kiekvienas rajonas – tarsi mažas miestas, bet po truputį apsiprantu. Kas iš tiesų gražu – gatvių architektūrinis sprendimas. Namai ir gatvės išrikiuoti ne stačiu kampu, kaip pas mus, bet taip, kad pro langus patektų kuo daugiau saulės, be to, visada supranti kur esi, nes gatvės tolumoje visada matosi koks nors žinomas objektas.  O dar tie balkonėliai ir visuose juose žaliuojančios gėlytės ir medeliai paprastą pasivaikščiojimą paverčia dar vienu geru jausmu.

Ir dar kartą pasijutau, kad esu kilimo iš kaimo :) Kažkurioje gatvėje stovėjo trys paprastos išvaizdos žmonės, į kuriuos visi labai labai žiūrėjo. Pasirodo, ten buvusi manekenė, jos vyras prodiuseris, ir didis aktorius. Ir visi prašo autografų, kalbina, ir sako, gyvenime nesitikėję tokius žmonės pamatyti gyvai. O tai kas mūsų per žvaigždės? Bet kurią iš mūsų žvaigždžių kas dieną galima sutikti gatvėje, Gariūnuose ir tavo kieme vedžiojant šunį, ir nemanau, kad tai daug kam daro įspūdį. Štai mažos ir didelės šalies vienas iš skirtumų. Jau net nenoriu kalbėt apie tas mūsų žvaigždes, nes net nepadoru žmonėms tokius objektus pateikti  kaip adoracijos vertus. O adoruoti vis tik kažką norisi.

Sena muzika – gera muzika :D

Vakare – kultūrinė programa: miuziklas pagal Joe Dassin gyvenimą. Koncertas buvo dideliame sename kino teatre, kurio lubos – žvaigždėtas dangus, sienos – balkonėliai su gėlėmis, o susirinkusi publika – savo akimis dar mačiusi ir Dassin’ą. Mes tikrai ten buvom patys jauniausi :D Bet gerai žinomų kūrinių gyvas atlikimas, interpretacijos, geri balsai ir režisūra man labai patiko. Truputį buvo juokinga stebėti iš proto einančius prancūzus, ir net atsistojusias šėlstančias moteriškes :) Ir truputį graudu buvo klausytis Juliano Dassin „dueto“ su tėvu. Joe Dassin mirė 41 metų, kai Julianui buvo vos šeši mėnesiai.

Manimi stebėjosi, iš kur aš žinau visas dainas, bet juk Joe Dassin’as buvo labai populiarus SSRS, kur aš spėjau gimti, ir iš vaikystės atsimenu, kaip mama klausėsi jo plokštelių. Bet kitą kartą tikrai eisiu į „Paryžiaus katedrą“, nes jau sezonas bus prasidėjęs, negaliu sulaukt. Ir iš viso, svetimoje vietoje labai verta apsilankyti kokiame kultūringame renginyje – įspūdis garantuotas, ir rimtesniu žmogumi pasijauti.

Bus daugiau

O labiausiai man patiko père-lachaise kapinės. Ne visai tipiškas turistinis objektas, bet neapžiūrėti Prancūzijos panteono, juolab kad prie jo gyvenom, man būtų tiesiog neišėję. Taip patiko, kad raukiu šitą temą, ir pratęsiu kitoje, nes ir taip per daug  visko. Bet šiaip jau, matyt, Paryžiui reikia laiko. Jaukius mažus  miestelius man lengviau pamilti.

Jau kuris,  ilgas laikas visur kur klausausi Notre Dame de Paris (ir tik neseniai supratau, kad noterdamas reiškia ne ką kitą, kaip mūsų mergelę) miuziklo. Seniai seniai jo klausiausi italų kalba, po to persimečiau ant originalo – prancūzų kalbos, ir klausiausi tik muzikos, nesigilindama į žodžius.  Pradėjus žiūrėti video jūtūbėj, negalėjau nuo jų atsitraukti per dienų dienas: pradėjau klausyt žodžių, susiradau vertimus, išsiaiškinau fabulą. Scenografija, choreografija, vaidyba tiesiog kerinti, ir net prancūzų kalba man pasidarė kiek gražesnė, nei anksčiau. Bet empiriniu tyrimu išsiaiškinau, kad nevalia pasitikėti nei spektakliais, nei filmais, todėl būtinai reikia griebtis rašto žodžio. Taigi dvi dienos – ir V. Hugo „Paryžiaus katedra“ perskaityta, mažum bent vieną išsilavinimo skylę užlopiau.

1. Miuzikle fabula ne visiškai tokia, kaip ji bus tokia, jei išmestos svarbios dalys. Palikta tik meilės istorija, bet ir ta kažkokia re/deformuota. Kad ir kokia graži man būtų Helena Segara, ji tikrai neatrodo kaip 15 – 16 metų čigoniukė, kiek ir buvo Esmeraldai, o tai daug ką keičia – kai tau 15, dar galima suprasti kai kuriuos elgesio nukrypimus. Todėl kai apie meilę verkia brandi moteris (miuzikle) ir jauna naivi mergaitė (knygoje), viskas atrodo skirtingai.

Subrendus labai graži ir seksuali trijų vaikų mama negali įkūnyti jaunos, naivios, vaikiškos mergaitės, kuri nesupranta nei savo grožio, nei patrauklumo galios, nei iš viso žino, kas tai yra. Man labai gražioje miuziklo vietoje, kur Esmeralda dainuoja apie save, Helena Segara akivaizdžiai mėgaujasi savimi, o knygoje penkiolikmetė kvailelė barškino būgneliu ir šokinėjo kartu su savo ožkele, linksmindama variokų galinčius pažerti paryžiečius.

2. Antra, kas man užkliuvo – toji smaragdė Esmeralda, garbės žodis – mulkė. Įsikandusi tą savo pliuškių pliuškį Febius nuėjo tiesiai į mirtį, tiesiog pati prašėsi būti pakariama. Mirti dėl meilės, iš meilės, per meilę, meilėje  – kaip ten jau bebūtų, laikoma baisia romantika, ir iš meilės besikankinantys žmonės atrodo daug tauriau, nei verkiantys, jog neturi ką apsirengti :) Bet šiuo atveju aš matau tik labai kvailą mergą, kurios kvailumo net meilė nesugebėjo užmaskuoti. Febius, Febius… c’mon, jai norėjo padėti išsigelbėti kone visas pasaulis,  ji ką tik atrado motiną, apie kurią galvojo visą gyvenimą, ir vis tiek negalėjo patylėti su tuo savo Febius, kuris suinteresuotas tik ant bledės ir ant babkės.  Knygoje.

O štai miuzikle ta jo meilė panašesnė į širdingą susižavėjimą, jis tikrai blaškosi, ir net savo sužadėtinei pareiškia, kad nėra kuo jo pasitikėti. „Tarp dviejų moterų kurias myliu, tarp dviejų mane mylinčių moterų – ach, argi aš kaltas, kad esu normalus“, -  iš širdies užtraukia Febius. O čigoniukės, kuri visai ne čigoniukė, durnumas kiek pamaskuotas. Gal nepatogu statyt tokį didį reikalą apie durnę?

3. Trečia – Hugo rašymo maniera labai žavinga. Kaip jis subtiliai šaiposi iš visų savo herojų silpnybių, pliuškiškumo, išsidirbinėjimo ir likimų – net miela skaityt :) Maždaug – visiems nepasisekė, o ir Febius sulaukė tokio galo, kokio nusipelnė – vedė.

Didžiai rekomenduoju paskaityti šį kūrinį.  Ne visa literatūra, vadinama klasika, man patinka, bet šis V. Hugo kūrinys – tiesiai į dešimtuką.  Nesuprantu, kaip ta pati tauta gali didžiuotis  nesuprantamai nenormaliais beigbederiais.

Kai kitą kartą būsiu Paryžiuje, būtinai apeisiu aplink katedrą su šios knygos pirmų puslapių kopija rankose, nes skaitaint architektūrinį aprašymą nieko neina suprast nematant objekto prieš akis. O tai bus jau po poros savaičių!

O kai praeitą kartą ten vaikščiojau aplink, dėmesį patraukė mini koncertukas priešais pat katedrą. Žiūrovų nedaug, spėju, vien draugai ir artimieji, bet smagiai atrodo toks mini renginukas tokioje vietoje. Kaži,  jei kokia pogrindinė grupė atsitemptų aparatūrą ir pradėtų rėkauti priešais Vilniaus katedrą, ar juos kas nors suprastų?

Ir gražiausia – nuolaidų taikymas apsilankymui Katedroje.

Miuziklas irgi rekomenduotinas. Artimiausiu metu Prancūzijoje jo nepamatysit, tad lieka jūtūbė, pradžia čia.

Mano kuklia kaip žemės kirminas nuomone, šitame muzikinime kūrinyje vyrai iš esmių esmės yra geresni dainininkai ir aktoriai. Nu taigis, kunigas Frolo taip kankinasi, kad tikrai tikiu. Visada sakiau, kad šita celibatinė kunigystė – baisus  sadomazochistiškas melas prieš save ir prieš visuomenę.  Patinka Frolo man, vyriškas vyras. O Febius – toks geras bjaurybė,  kad aš jo nuoširdžiai nekenčiu. Toks stovi sau nivtemu, biškį į bordelį, biškį reikia, biški bijau, biški noriu, nežinau ko, o gal nenoriu…  ir ką tu jam. Kvazimodą (čia kaip.. pusiau padarytas?.. nedadarytas, kitaip tariant?) įkūnijantis dainininkas Garou vertas didžiausios pagarbos – taip puikiai dainuoti persilenkus per pusę ne pats lengviausias darbas.  Na ir dar toks gražus kupriukas. O šiaip, jei ką, Kvazimodas buvo kurčias. Kyla noras kiekvieną žodį užlinkinti, kad net ir nenorėdami paklausytumėte, koks ten grožis. Esmeralda, kaip jau minėjau, ne, ana tik šiaip labai graži moteris. Flor de Lis  – ne tokia graži, bet talentinga. Ir jauna, kaip ir turi būti.

Ir ką aš čia darau? Ir vėl klausau to paties šimtą kartų girdėto miuziklo, ir rašau kažkokį pliauzarą. Visada taip darau, kai turiu daug darbo.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/27/meile-kvailumo-neuzmaskuosi/feed/ 3 http://www.taprasme.lt/2010/02/23/you-are-a-drop-in-the-rain/ http://www.taprasme.lt/2010/02/23/you-are-a-drop-in-the-rain/#comments Tue, 23 Feb 2010 19:31:04 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1471 Šio  antradienio daina:  Scorpions „Humanity“.  Šį rytą važiuodama į darbą per radiją išgirdau šitą, sankryžose linksminau kitus eismo dalyvius savo „you are a drop in the rain“, darbe mažumėlę ausys buvo kituose garsuose paskendusios, bet grįždama namo vėlgi tą patį gabalą per radiją grojo.  Manau, kad protingesnis muzikos vartojimas yra ją taupyti, neleisti sau jos persiklausyti, bet kur kas patrauklesnis būdas yra be sustojimo klausyt kokį šimtą kartų.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/02/23/you-are-a-drop-in-the-rain/feed/ 0 http://www.taprasme.lt/2010/02/05/rocky-road-to-dublin/ http://www.taprasme.lt/2010/02/05/rocky-road-to-dublin/#comments Thu, 04 Feb 2010 22:28:41 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1426 Po kelių rekomendacijų nuėjau į Šerloką Holmsą. Filmas, kuriame yra išmintingų ir įžvalgių vyrų, man negali visai nepatikti, tačiau kažkodėl tikėjausi daugiau. Bet filmo pradžioje užgrojusi airiška dainytė ir Holmso žavesys užglaistė trūkumus. Čia dedu ne filme skambėjusį variantą, bet į šitą gražiau žiūrėti.

Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. „Ulise“ ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.

Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą  alubarių – airių  teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“.  Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.

Olis ir Edis

Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino  pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja:  „Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją:  ir apie  džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją“.

Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.

„Aš daug metų grojau gitara,  prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau…  tikrai netikėjau…  Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.“

Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: „Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina.  Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą“.

Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: „Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal  7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.“

Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.

Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius  gali pakartoti iš pirmo paklausymo.

Rocky Road to Dublin

While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
„Hurrah me soul“ says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load „hurray !“ joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down

the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.