„Krwa bl*t varom čionai, delibai bl*t, pistoletą išsitrauksiu, varyk tik… „, – aidi nuaidi per kapinių kalnelius nutolstančio jaunuolyno skardūs balsai.

Ir šiaip kapinės, tamsa, mirtis ir atsiminimai dirgina, bet  nebrendylų burundukų rudens atostogų fiesta  siaubingai erzina. Nieko nesimato, bet puikiai girdisi. Atsargiai dėlioju kojas, kad neišsitiečiau ant trinkelių, o ir ant kapo užžirglioti nesinori.  Aplenkia toks vaikinukas su štatyvu, matyt bus iš menininkų padermės, atsisuka ir spokso. Ai, galvoju, tamsu, maža ką jis ten mato.  Einu toliau. Po kokių penkiolikos minučių tas pats vaikinukas čiut ne griebia mane už rankovės, ir sako „ir vėl susitikom“. Labai nejauku pasidarė. Aha, sakau, susitikom, ir nėriau už pirmo antkapio.

Nuo sausio 13 paminklo atsklinda paaugliški berniukiški riksmai: „niekas, aš pasakiau niekas šiame pasaulyje neįžeidinės mano mylimų žmonių. Kas jis toks, kad tave nx siuntinėtų ir žiurke vadintų? Gerai, pupa, ne kumščiais, ne kumščiais, bet žodžiais aš padarysiu taip, kad jis prieš tave ant kelių eitų!“. Tokia maždaug aštuonių paauglių kompanija mat Vėlines mini.

Na, ir ko tik tie žmonės neveikia kapinėse. Jei jie visi užtiltų, būtų labai gražu.

O išeinant iš kapų girdžiu kalbantis porelę:  „einam,  supažindinsiu tave su savo tėvais“, – sako vaikinas draugei.

Nors Perlašezo kapinės yra vienos lankomiausios pasaulyje, bet spalio sekmadienio popietė nepriviliojo eilinių gaujų japonų ir dar visokių kitokių panašių, čia pirmas dalykas, kas man patiko. Tie, kuriuos priviliojo, po kapinės vaikštinėjo su planais, ieškodami žymių žmonių kapų (Edith Piaf, Maria Callas, Isadora Duncan, Max Ernst, Šopenas, Jim Morrison, Balzakas ir Moljeras, ir taip toliau, ir panašiai). Man kažkaip lankyti mirusius pagal planą nesinorėjo, todėl tik šiaip pasivaikščiojom ir paspoksojom. Tam ploto yra, nes šios kapinės yra didžiausia Paryžiaus žalioji zona (internetuose rašo, kad 44 ha, bet man sunkiai su tokias masteliais).

Lietuvoje kapinės atrodo natūralesnės – daugiau palikta visokių kalvų, takelių, medžių, visi kapai su žolyte, gėlytėm, samanom, ir ant visų yra po paminklą bent šiokį tokį. Ten – visi kapai akmeniniai, marmuriniai ar kitos panašios medžiagos. Gėlių niekas nesodina ir net nemerkia – tiesiog sudėtos puokštės ir vazonai. Paminklų irgi ne daug, jei kalbam apie paprastus žmones (kiek jie gali būti paprasti tose kapinėse). Užtat kičinių keramikinių lentelių – apstu. Kiekvienas nuo savęs atneša tokią, užrašęs – vaikai tavęs ilgisi, ar kažkas panašaus. Turbūt net neužrašo, parduoda gatavas. Visai įprastas dalykas ant to marmuro gabalo padėti nuotrauką rėmelyje. Mačiau tiesiog atspausdintų ir įlaminuotų nuotraukų. Vieną kapą pamačius net apsižliumbiau. Atkreipiau dėmesį, nes jis labai kitoks – apdėtas kaštonais, daug vazonų, padėtas mažojo princo atvaizdas, apdėtas naktį šviečiančiom žvaigždėm,  stikliniame inde sudėti draugų palinkėjimai, o kitame – tėvų žodžiai ką tik palaidotam 25 m. Džiulijanui. „Vaikeli, surask savo žvaigždę ten, nes šiame gyvenime tau nepavyko jos rasti. Mama“, – kažkas panašaus buvo parašyta ant vieno išmarginto akmenuko.

Kaip minėjau, specialiai neieškojau jokių didžių kapų, bet savaime užėjom Oscaro Wild’o kapą. Jau labai jis kitoks – didžiulis nuogas sfinksas Wilde veidu, nubučiuotas, nurašinėtas, nuverktas. Ir tiesą pasakius, nelabai suprantu, už ką jis toks išskirtinai mylimas. Už kūrybą? Orientaciją? Ar dar už ką nors, ko nežinau? O šitas sfinksas ankščiau turėjo ir didelį vyrišką pasididžiavimą, bet liko iškastruotas padorumo vardan.

O šiaip, kaip danguje, taip ir žemėje, arba atvirkščiai. Galingieji ir turtingieji net ir kapinėse nori turėti rūmus ir būti aukščiau už paprastą liaudį. Todėl tos kapinės atrodo kaip ištisas miestas su mažais nameliais, dviaukščiais kotedžais ir rūmais – kuris galingesnis, to ir kapas panašesnis į pilis. Yra ir obeliskų, ir arkų, ir visokiausių skulptūrų, ir karinės simbolikos, ir mažų arenų – visko, kas išskirtų tavo kapą iš paprastų kapų. Kai kuriuose iš šių „namelių“, nežinau net kaip pavadinti, aiškiai matomi girtavimo pėdsakai. Nemanau, kad numirėliai atsikelia gramo padaryt, tiesiog taip kai kurie žmonės linksminasi. Dar jiems patinka laužyt tų koplytėlių  duris. Aptikau vienas, man labai patikusias – senos surūdijusios durys, kuriose išpjautos Dovydo žvaigždės, o per jas matosi labai gražus vitražas. Ten Marija, ar ne?.. Kaip visiška priešingybė koplyčių didybei – paprasta žolė, be vardų, be datų, tik su padėtomis gėlėmis. Ten irgi amžino poilsio vieta. Per laidotuves žmonės suneša pačių įvairiausių spalvų gėlių, neapsiribodami balta, kaip pas mus, ir kaip antkapį gali pastatyti kėdę. Kai kurie paryžiečiai į kapines ateina tiesiog pasėdėti ir paskaityti knygų. Nes ten jiems ramiau. Viskas ten kitaip.

Su mielu noru dėčiau nuotraukas po pastraipos, bet kažkoks bug’as lenda ir man viskas išsikraipo, todėl daug paprastesnis variantas – dėt galeriją.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/16/pere-lachaise-kapines/feed/ 1 http://www.taprasme.lt/2010/03/19/seneliu-namuose/ http://www.taprasme.lt/2010/03/19/seneliu-namuose/#comments Fri, 19 Mar 2010 20:54:11 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1518

Darbe norėjosi ašarėlę nulieti. Žiūrėjau tokią medžiagą (taip keisti žmonės vadina video arba audio reikalus), iš senelių namų. Imamas interviu su viena močiute, kuriai metų, na, maniau, kad gal kokių 70. Energinga, protinga, iš pažiūros atrodo sveika, pati vaikšto, valgo, bajerius skaldo – na, superinė močiutė.

Pasirodo, ji jau 14 metų senelių namuose, ir jai 83 metai. Ji ten nenori būti, bet nenori pridaryt sunkumų vaikams, kurie ją ten atvežė. Sako: „mano didžiausias noras – nekentėti visų tų skausmų, kuriuos kenčia daugelis ir ramiai numirti. Ir dar – noriu bendrauti. Čia tik atrodo, kad gerai, visi bendraamžiai, bendraminčiai. Iš tiesų – baisi vienatvė“. Kai tik atsikraustė į senelių namus, ji visus naujus gyventojus priimdavo, sakė, kaip zakristijonas buvo :) dabartinių  – nebepažįsta, tiek privažiavę… Dabar dienos visos vienodos, dienotvarkė vienoda, na, gali nueiti į mišias pagiedot, bet kiek prigiedosi? Močiutė balsinga, tai šiaip dainuoja, man kažkaip atrodo, kad mišiose per daug nedainuoja..

Moteris dirbo teatro srityje, dabar menuose sukasi jos anūkai. Geri jie jai yra, sako močiutė, pakviečia į spektaklius.

Gyveni, gyveni, ir po to tavo vaikai ir anūkai pareigą atlikdami parsiveža iš senelių namų pas save, nusiveža į kažkokį koncertą. Kada galėtum gyventi su savo šeima, tarp tokių mums įprastų dalykų, kaip šuns lojimas, vaikų klegesys, kasdieniai barniai, eiti pasivaikščioti tais takais, kuriais eidavai į darbą kas rytą ir panašiai. Dar mažumėlę  labiau pateisinu tada, kai seneliams reikia ypatingos globos, priežiūros. Bet čia ne tas atvejis. Vat ir tokios būna gyvenimo pabaigos.

Liūdna. Ir nežinau, ar iš tiesų liūdnų dalykų  padaugėjo aplink, ar kažkodėl tik tokius matau.

Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau „Krikštatėvį“. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.

Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius  šeimininkus. Liūdna.

Toji Birutė ir sako: „aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel“. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.

Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: „vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.“

Dar  Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir  po ilgo gyvenimo kartu palaidojo.  Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.

Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. „Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina“. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia „durnu senu bobu“, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu.  Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.

Ir kuo toliau, tuo akys drėgnesnės… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti,  kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga.  (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)

Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.

„Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka“ – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.

Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.

Praėjus metams labai gerai žinau, kas vyksta už tų langų. Pro juos matau langus, per kuriuos naktimis žiūrėdavau į ligoninės pastatus. Gal todėl ir miegot neišeidavo, žiūrint į tuos langus – juk už jų tiek skausmo.

Visai tikėtina, kad dalis jų yra mūsų pažįstamų ir  kolegų artimieji.  Labai dėl to nesisielojame, bet užuojautą reiškiame. Kad būtų svariau, užuojautas talpiname į didžiai gerbtinus dienraščius, kaip antai, Lietuvos rytas.

Taip pat labai tikėtina, kad esate iš kokio mažo miesteliūkščio, kuriame yra internetas, bet nėra tokios įstaigos, kaip Lietuvos ryto reklamos skyrius.

Taigi norite pareikšti užuojautą.  Parašyti tekstą ir jį nusiųsti el. paštu, ir 65.34 Lt pervesti į sąskaitą atrodytų labai paprastas būdas, bet kad XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje didžiausias šalies dienraštis tokių vartotojui gyvenimą palengvinančių sąlygų nesuteikia.

Viskas vyksta taip: parašai tekstuką, kad ir ranka. Eini į banką, susimoki tuos pinigėlius, pasiimi kvituką, ir kulniuoji į Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Jei esi ne šiaip statistinis vienetas, o įmonė ar organizacija, procedūrą galima pasikengvinti: pasiimti firminį blanką su rekvizitais, ant jo parašai ko geidauji, sukurpi užuojautos tekstą, parašai, kad garantuoji apmokėjimą, ir jį faksuoji į tą patį Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Bet jei esi paprastas žmogus, kuris kaip ir turėtų būti, keli varganą šitos šalies gyvenimo lygį dirbdamas tarkime, Viduklėje, ir ryte sužinojai, kad mirė žmogus, kurio artimiesiems nori ir gal net ir turi pareikšti užuojautą, tai ką – turi važiuoti iki artimiausios Lietuvos ryto būstinės?

O jei esi IĮ vienintelis darbuotojas, tarkime, teikiantis psichologinių konsultacijų paslaugas, tai kaip tu išeisi iš darbo, kad subėgiotum/suvažinėtum lietryčio aplankyt? Fakso toks pilietis taip pat neturi.

Nu aš suprantu, kad galbūt taip bando apsisaugot nuo klaidingų, durnai juokaujančių ir kitokio pobūdžio debiliškų skelbimų, bet ar sąskaitos apmokėjimas internetu neatskleidžia užsakovo tapatybės ne ką blogiau, nei popierinio asmens dokumento pateikimas.

Ne kažkas.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/01/11/sunkumai-skelbiant-uzuojautas/feed/ 4 http://www.taprasme.lt/2009/08/03/kompiuterine-mirtis/ http://www.taprasme.lt/2009/08/03/kompiuterine-mirtis/#comments Mon, 03 Aug 2009 07:13:02 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=49 Vakar šeimyninių pietų metu išgirdau kaip mirė draugo brolio merginos draugės mama (kažkaip panašiai). Taigi, jos sūnus paliko įjungtą laptopą ant lovos ir išėjo kažkur baliavoti. Kompiuteris pradėjo kaisti, kaito jis vis labiau labiau, pradėjo dūmelis rūkti, užsidegė patalynė. Bedegdamas kompiuteris prigeneravo kažkokių nuodingų medžiagų, kurių prisikvėpavo kompiuterio šeimininko mama.