Paaugus kartas nuo karto būdavau nutempiama į spektaklius, sripriai tokio amžiaus vaikams per sunkius, kaip kad Šikšnosparnis, bet užtat visiems laikams operhauzas susisiejo su karšto šokolado bei riešutais su medum skoniu. Turiu pažymėti, kad šiais laikais riešutų ten nematau.

Eidama penkioliktus metus turėjau garbės susipažinti su į mūsų mokyklą teatro paslapčių mokyti atėjusiu operos artistu. Buvau pasirinkusi dailę, o ne teatrą, bet tikriausiai mano tuometinė išskirtinė išvaizda, turiu omenyje, indės blizgučiai tarp akių, spalvotų dirbtinių plaukų kuodas ir kiti itin subtilūs grožiai, artistą privertė manyje pamatyti talentą. Be abejo, kai man žadėjo sukurti specialų scenarijų, kur būsiu pagrindinė persona, mane labai pamalonino. Fainas dėdė buvo, šiaip jau, tik gėrė per daug. Paskutinį kartą jį matė trečiame troleibuse, bilietėlius tikrino. Žvaigžde netapau, užtat aplankiau labai, labai daug spektaklių: visi iš mokyklos, kas norėjo, galėjo eiti. Nelabai respektabili kompanija, tiesa, buvo: ir juokai ne vietoje, ir, o marija, ten žmonės net ir pasiglamonėti sugebėdavo. Bet čigonų barono melodija iki šiol bent kartą per savaitę ataidi galvoje.

Bet šeštadienio vakaro pasirinkimas – Štrauso „Vienos kraujas“ – trijų valandų dešimties minučių nepertraukiama gera emocija. Mano pliuškiška prigimtis yra labai linkusi į operetes, paprastas melodijas, ir ritmingo šokio sūkurį, (su kuo nieko bendro neturėjo priešpaskutinis matytas spektaklis – niūrus ir ubermodernus Borisas Godunovas), ir visą tai išpildo Vienos kraujas. Pliuškiška operetė apie tai, kaip uodega vizgina šunį, ale visgi galų gale viskas yra taip, kaip turi būti: sukta siuvėjukė lieka su liokajumi, grafienė – su Vienos kraujo prisiragavusiu grafu, o blondinė pliuškė šokėja, priburbuliavusi šampano, džiaugiasi būsianti kunigaikštienė.

Melodijomis ne itin, tik truputį gausus youtubas, ale ten pasauliniai pastatymai fricų kalba. Kadangi aš niekada nesuprantu dainų žodžių, tai būtų radijas ar opera, ta kalba man nei trukdo, nei padeda. Bet lietuviškajame pastatyme visa esmė yra pasakoma normaliai, o ne dainuojant, o tai labai padeda susigaudyt sudėtinguose herojų santykiuose. Būtų geriau, jei mano smegenys iššifruotų ir dainuojamus žodžius, bet yra kaip yra. Šypsena nuo veido nenuslinko, o vietomis buvo tikrai labai juokinga. Pvz., kaip subliliai į visą Vienos kongreso kontekstą įpinami šiuolaikiniai stipriai lietuviškai elementai: kunigaikščiui „išverstas“ jo pusėn skriejantis keiksmas – espumizanas!, siuvėjukės ir liokajaus trumpą išsiskyrimą palydėjęs girto liokajaus užtrauktas posmas „laiko nesustabdysi“, liaudies šventėje traukiamos dainos, kuriose praskamba ne tik Seimo vardas (perdonijus, ne viską supratau), bet ir „smuikai sugroja, padangėn vilioja“ lietuviški motyvai. Šokiai dar sustiprina gerą emociją. Gražu man šokiai, ypač nelabai rafinuoti.

Nieko neišmanau apie tokių reikalų kokybę, bet Vytautas Juozapaitis kunigaikščio vaidmenyje buvo puikus. Ir daugiau susižavėjimą keliančių buvo, bet kad operhauzo puslapyje neparašyta vaidmenys ir jų atlikėjai, kas man keista atrodo.

Suprantama, jūtubėje nėra nieko iš lietuviško pastatymo. Todėl visą vakarą suku vokišką. O jau kokio grožio ką tik mano užtikta daininkė Ingeborg Hallstein, o ir dainuoja vokiškai ji taip aiškiai, kad suprantu beveik tiek pat, kiek supratau lietuviškajame Vienos kraujyje.

Dabar noriu nueiti į Merę Popins, Gilę Hopkins ir Plėšiką Hocenplocą. Visus juos mačiau maždaug prieš šešiolika metų, net nežinau, ar jie dabar rodomi. Ir kaip nusprendžia teatras, kad vieno ar kito spektaklio reikia neberodyt?

One flew east,
And one flew west,
And one flew over the cuckoo’s nest.

Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško,
Trečias – virš gegutės lizdo.

Pastaba laiku ir vietoje: angliškai cuckoo ne tik gegutė. Tai ir beprotis.

Labai žliumbiau šiandien. Itin jautrios sielos būtybė esu, jei kas nežinojot. „Skrydis virš gegutės lizdo“ vienas iš nedaugelio filmų, kurį pažiūrėjau nuo pradžios iki galo nesimuistydama, nes šiaip jau mane erzina sėdėjimas ir spoksojimas į vieną tašką. Galėčiau parašyt apie ką tas filmas, jei kartais tokia pat tundra skaito, bet jei netyčia patys sumąstysit pažiūrėti, labai ant manęs pyksit, kad jau viską žinot. Tad tik pora visiškai pašalinių minčių.

Filmo režisierius  Milošas Formanas, o iš tiesų, Janas Tomašas Formanas, yra čekas. Šiek tiek pasišiaušiau: Lietuvos dydžio eks komunistinė šalelė turi daugiau kuo pasigirti pasauliui, nei mano gimtas kraštas. Šiaip aš patriotė, vat, kalba artimiausia sanskritui, Europos (ch)kultūros sostinė, daug ežerų turime, miškai gražūs, trys objektai įtraukti į UNESCO saugomų sąrašą. Dar mano viena meilė sakė, kad lietuviai daugiausia baldų pagamina Europoje. Viskas čia gerai.

Tai va, režisierius čekas, o pagrindinį filmo veikėją įkūnija visų laikų mano meilė Džekas Nikolsonas. Jau kaip aš jį myliu, tai dar nei vieno iš „plakato“ taip nemylėjau. Jau seniokišką Nikolsoną buvau įsimylėjus, bet pamačius jį Rendlio Makmerfio vaidmenyje pagaliau įsivardinau sau, kokie vyrai man patinka (akylesni jau seniai tai žino :D )

Taigi: kresnoki, su pirmaisiais plikimo požymiais (kai kurie jų teigia, kad juos gamta apdovanojo aukštais smilkinais),  svarbi detalė  – bakenbardai. Ne tokie jau visai naftalinu trenkiantys, kaip kad šio paveikslėlio pirmas modelis, bet šis tas turi būti. Arba bent jau puošė dažną mano sutiktą lachūdrą. Dar pageidautina kiek šiurpinantis žvilgsnis, kad per daug gerai nebūtų.

Pažiūrėjus filmą, truputį apie jį pasiskaičiau internete. Ir gerai, kad knygos neatsimenu, nes eilinį kartą filmo siužetas skiriasi nuo knygos, o tai man sukelia lengva apalpulį.

O apie filmą… rekomenduoju.

Flamenko atlikėjai būna trijų „pakraipų“: šokėjas/a (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Kai scenoje pasirodė šokėja, auditorija, kurios pusę sudarė užsieniečiai, nuščiuvo. Šokėjai nueinant, visi plojo. Man, kaip moteriai, yra labai gražu žiūrėti į šokančią moterį (ir dar kokią moterį…), ritmingai judančius klubus, plastiškus rankų judesius, mažais flamenko batukais apautas pėdas; ką jau kalbėti apie vyrus. Suknelių grožis – nėriniai, padurkai ir kvarbatkos mano silpnoji vieta – ir spindintys papuošalai mane taip užkerėjo, kad persikrausčiau ant bordiūro vaizdo gaudyt. Life is difficult for short people, kaip sakė viena mažutė vokietukė :)

Per pertrauką kilo poreikis pasinuodyti, o žiebtuvėlio kaip visada neturėjau. Tad papračiau vienos mergičkos, užsienietės. Per antrą pertrauką vėl ją sutikau, parūkėm kartu, pakalbėjom angliškai, ir aš užklausiau, iš kur ji yra. Sako: Lithuania. Mano akys kad išsipės… Litva, Litva, Litauen – bando ji man aiškinti. Na, man gal nereikia aiškinti, kas yra Litva, sakau lietuviškai, puikiai žinau. Tada jos akys išsiplėtė. Štai taip netikėtai sutikau lietuvę, jau pusę metų gyvenančią Brno. Tiesa, jos mama lenkė, o tėtis rusas, kalba tikrai ne pati švariausia, kas trečias žodis angliškas, nes tai jos darbinė kalba, mokėsi ji Lenkijoje, studijavo Italijoje, gyveno pusėje Europos, jos draugas šveicaras, bet jaučiasi ji lietuvė. Štai ir tapatumo klausimas: kas yra lietuvis? kas gimė Lietuvoje, kalba lietuviškai, kieno tėvai lietuviai, kieno pasas lietuviškas, – KAS? Norėčiau, kad mano vaikai, nesvarbu, kur būtų gimę, save laikytų lietuviais. Jei nutiks taip, kad jie gims tarkime Madagaskare, nejaugi jie sakys, kad yra madagaskariečiai?…

Kažkaip pošlykščiai atrodo, nors visokių reklamų ir iškabų su religiniais simboliais pilna. Juk Dievas visada su tavimi, niekada nesi vienas. Pamačius kokią „religinę“ reklamą, kyla minčiu, kad gal įsigiijus tam tikrų materialinių gėrybių vienišumo jausmas kiek nublės.Nors užgėrus kokio nors dievų gėrimo kaip reikalas irgi tam momentui vienišumas nebegelia taip skaudžiai. Taigi pirk, vartok ir nebūsi vienas.

Labiausiai man įsiminusi „dieviška“ reklama – džinsų Big Star. Toks simpatiškas kunigėlis (R. Kazlas) skuodžia per mišką, jam kelią pastoja bala, bet kunigas galvotas, pasikelia sutaną, deda smagų šuolį per balą, ir visi pamato, kad po sutata – Big Star‘o džinsai.

Ši reklama man patiko dar tada, kai žiūrėjau serialą „Giminės“, manau, man kokių dešimt metelių buvo, jei ne mažiau. Dabar reklamų ir pavadinimų apeliuojančių į religiją yra visokių visokiausių: ir ežys pigus kaip velnias, ir neadekvačiai brangūs ir nelabai gražūs baldai žada rojų, o neatsilaikius šokolado ar kvepalų pagundai bus atlyginta apsipatenkinimui, prilygstančiam orgazmui – sufleruoja aktorių veidai. Čia lyg ir niekas tokių skandalų, kaip prieš porą metų (lyg ir) su Kalnapilio reklamoje panaudotu Rūpintojeliu, nekelia.

Nors reklamoje buvo vaizduojamas prie didžėjaus pulto pagal muzikos ritmą linksintis Rūpintojėlis, ne tik bažnyčia buvo pasipiktinusi tokiu vaizdeliu. Aktyvūs visuomenės veikėjai, giliai įžeisti tokių vaizdelių, net Kalnapilio alaus ragino nepirkti, kol telikuose šmėžuos kai ką žeidžianti reklama.

Kai buvau kokių dešimt metelių jaunesnė, man labai patiko galvoti. Susimąstęs vaikas buvau. Dabar galva užkimšta visokiom nesąmonėm, kaip darbai, meilės, pinigai, ateities planai ir t.t., tai kažkaip nesusimąstau apie daug ką. Bet va, atsimenu save dar visai tokią malalietką, skaitančią interviu su kažkokia manekene, gal Linda Evangelista. Paklausta apie mėgiamą maistą, ji atsakė, kad „dievina paštetą“. Ir aš labai ilgai galvojau, kaip galima DIEVINTI paštetą, net nuėjau pasikalbėti su močiute, kaip čia taip gali būti. Ta prasme, jos dievas – paštetas, ar čia kaip? Absoliuti nesąmonė.

Na o šitie rūkantys ir geriantys angeliukai/vaikiukai skersom akim man iš viso atrodo kaip pasityčiojimas. Kas tai yra angelas? Tai nagrinėja mokslas su kuriuo esu labai prastai susipažinus, angelogija, bet paprasčiausia įvardinti, kad angelas yra antgamtinė bekūnė būtybė, tarpininkas tarp dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės. Jų bendruomenė hierarchizuota. Kaip sužinojau šiandien, angelai yra skirstomi pagal pareigas. Esama trijų angelų sferų: į pirmąją įeina Serafinai, Čerubimai (cherubinai???) ir Sostai, į antrąją- Valdos, Dorybės ir Galios, į trečiąją- Principystės, Archangelai ir Angelai. Taigi mums geriausiai pažįstami angelai yra pati žemiausia iš devynių angelų rūšių :)

Žodis angelas kilęs iš graikų kalbos, ir reiškia „pasiuntinį“. Taigi angelas yra pasiųstas nešti žinią, dievo žinią. Žinoma, išvaizdos jis negali turėti, nes yra dvasinė būtybė, bet besirodantis žmonėse angelas įgauna tam tikrą kūniškumą. Tik tokio angelo, kaip mes įpratę jį vaizduoti – žmogus, dažniausiai koks nors pūgžlys kūdikis su dviem sparnais – Biblijoje nėra. Bet turint omenyje, kad kūdikiai yra nekalti, nesugadinti ir tyri, jei gerai užvalgę tai ramūs ir besišypsantys, tai visai suprantamas angelų vaizdavimas vaiko pavidale.

Todėl besisvaiginantys angelai iškabose jei, remiantis angelų aprašais šventose knygoje, iš tiesų ir nėra angelai, tai tikrai yra maži nusipenėję vaikai su prisegtais sparnais. Tai žiūrim ką turim: sėdi sau du angelėliai kūdikių veidais/kūdikiai angelų sparnais, traukia cigaretes ir maukia alų. Visų pirma, štai čia aš įžvelgiu nepagarbą religijai ir jos simboliams, o visų antra, jei atmetus pirma, vaizduoti besisvaiginančius kūdikius yra neetiška. Bent jau Vaikų teisių kontrolė turėtų susirūpinti.