Juozas rašo meilės eiles

Nuostabiai Panelei Gabijai – kuklusis Juozelis – Gdanskas. 4.04.2007

(c) rapiddating.com

Šis manifestas yra skirtas visiems nesubrendusiems ožiams (ir perbrendusiems kerpės ir dumblio simbiotams), nesugebantiems suprasti, ko iš tikrųjų nori moterys. Mano tikslas yra kartą ir visiems laikams išaiškinti kaip reikia pakabinti mergą ir išspręsti įsišaknijusias vyrų – moterų tarpusavio santykių problemas.

1. Kontroliuok situaciją, tačiau leisk mergai galvoti, kad viskas jos rankose. Pavyzdys: sugalvok keletą smagių užsiėmimų, tačiau leisk jai rinktis. Ir dėl dievo, nereikia kviesti gotės į Eltono Džono koncertą arba versti fifą išakėti kablais „romantišką“ miško takelį.
2. Sakyk komplimentus. Visi žino, kad pataikavimas nuves toli. Nekartok „kokia tu graži“ kaip užsikirtusi plokštelė. Leisk jai pasijusti gražia. Na visgi karts nuo karto pasakyk „kokia tu graži“, pageidautina detalizuoti (pvz., „negaliu susilaikyti nepalietęs tavo nuostabių plaukų“) – taip įtikinamiau. Parodyk, kad ja didžiuojiesi prieš savo draugus, nes ji gražesnė nei jie kada galėtų pasvajoti.
3. Mistifikuok. Pavyzdys. Pasakyk ką nors panašaus į „man atrodo, kad pažinojau tave dar prieš mums susitinkant“. Žinau kad tai skamba daugiau nei kvailai, bet patikėk, derinant su kitais punktais tai tikrai veikia. Gali apsimesti, kad sapnavai tą patį sapną, kaip ir ji. Įjunk vaizduotę – jei tokios neturi, manau, kad nepadės joks manifestas.
4. Žavėkis jos asmenybe. Mergina pagalvos, kad jūs tikrai suprantat vienas kitą. Nebūtina suprast ką ji šneka – tiesiog žavėkis. Atsargiai!  Negalima leisti jai visai nusišnekėti -  tai gali būti spąstai. Mergina nutars, kad tu mulkis, ir tavęs nebegerbs.
5. Būk šalia, kai jai tavęs reikia. Ji nusilaužė nagą ar susipyko su geriausia drauge?  – parodyk, kad ją palaikai. Pasiūlyk vyriškai protingą problemos sprendimą – bus įtikinamiau, kad tau tikrai rūpi. Jei tokio nesugalvoji, tiesiog išklausyk ir ji pati sugalvos ką daryti. Tuomet tavo darbas parodyti, kad matai, kokia ji stipri ir protinga.
6. Būk atkaklus. Jei ji laužosi, toliau rodyk dėmesį. Leisk suprasti, kad nori su ja bendrauti, net jei ji ir nebus tavo mergina, nes (žr. 4 punktą) žaviesi jos asmenybe. Tačiau nebūk kilimėlis prie kojų, parodyk, kad besižavėdamas ja kaip drauge (galioja tik laužymosi atveu) gali susirasti kitą merginą.
7. Neįkyrėk. Šis punktas reikalauja ypatingo išradingumo ir sugebėjimo reaguoti į situaciją. Turi susivokti ar rašinėti jai kiekvieną dieną, ar palikti vieną pagalvoti. Jei tikrai neveikia punktas 6, turi susimąstyti. Aišku, tau atrodo, kad gali turėti bet kurią mergą žemėje, bet galbūt šita tikrai ne tau (atsakymas, kodėl, greitai išeisianačiame leidinyje „Milijonas priežasčių, kodėl tu nepatinki mergai“.
8. Imkis iniciatyvos (šovinistams, daigams ir musulmonams: prieš skaitydami šį punktą 10 k. Pakartoti „moteris yra laisva asmenybė“). Moteris žavi vyriškumas. Kartas nuo karto parodyk meilų griežtumą. Pavyzdys: geriausai veikia, kai ji girta. Jei matai, kad mergai jau tikrai bloga, paimk ir išnešk ją iš baro arba atimk butelį (tai darydamas stenkis, kad ji nenusilaužtų nagų). Geriausia jei nutaikysi momentą, kai ji jau pati pasąmoningai to nori.
9. Gink. Nebūtina daužyti visų kas jai nepatinka, ypač jei to neleidžia tavo gabaritai. Tačiau visada parodyk, kad jei kas įžeidė ją, vadinasi, įžeidė ir tave.
10. Pataikauk neprarasdamas orumo. Nešiok kavą į lovą ir leisk jai pasijusti maža mergaite, kuri gali išsikaulyti ko nori. Bet savo paties labui jausk saiką. Nusileisk smulkmenose, tačiau rimtuose reikaluose turėk savo nuomonę ir parodyk, kad jūs visų pirma draugai, gerbiantys vienas kito poreikius.

Sėkmės!

————————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Tokį gūdžiais kokiais 2002 aisiais rašytą manifestą aptikau  betvarkydama paaugliškojo palikimo krūvą segtuvuose ir kitose retai tvarkomose vietose. Manifesto autorė yra Rupkė, nors visgi manau, kad prie šių įžvalgų buvo prieita kartu.

Ir dabar aš galiu pasakyt, kad, nors stilistika kiek taisytina, ir tai net ne manifestas, o tiesiog dešimt privalomų įsakymų, bet juk tai yra šventa teisybė. Visgi įžvalgus tas Rupkių klubas buvo, nors ir labai jaunas.

Mielas padariukas

Kad jau Buriatas pasisklaidė komentaruose, sakydamas, kad visokios besimyluojančios porelės jam atrodo fu…ing fake, įtariu, kad jį lengvas drebulys pradeda krėsti, tad prisiminiau vieną tokį mane nukračiusį virtualios erdvės kampelį.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą ir kito galimybes pakeisti tave. Po penkerių metų Tapkius parašė paskutinį savo įrašą: (…) „Aš laimingas. Aš sutikau Ją. Padariuką, kuris mane pakeitė. Padariuką, kurį galbūt pakeičiau aš.“

Nenoriu nieko įžeisti, bet jei mane kas pavadintų „padariuku“, o dar geriau – mielu padariuku, manau, kad daugiau nieko nebenorėčiau girdėti, ir tai būtų įrašyta kaip į firminius jobtvajukų pasakymus (lachūdros mažumėlę mąslesni būna) beigi įtraukta į artimiausio rupkių susitikimo žiauriųjų temų sąrašą. Man jau dabar bloga, vien sau mintyse tariant šią frazę. Nupurtė.

Apgailestauju, kad tai mano pirmoji ir paskutinė pažintis su šiuo blogu. Pati pažintį su šiais reikalais pradėjau prieš kelis mėnesius, iš to dvasinio nepakankamumo svečioje šalyje, tad ne ką težinau.

Bet dar: aš niekaip nerandu loginio ryšio tarp kažkokio blogo ir asmeninio gyvenimo. Ar tai reiškia, kad blogas buvo kurtas su tikslu susirasti antrą pusę? Jei taip, kaip tai pavyko? Du blogai palaikė draugiškus santykius, dėdavo nuorodas vienas į kitą, dalindamiesi lankytojų srautu, ir tokią gražią abipusiai naudingą draugystę nutarė papildyti labiau praktiškais elementais? O gal buvo susipažinta per komentarus? Vienas kitu pasižavėdavo, o, kai žinia, tai yra pats geriausias balzamas širdžiai? O gal padariukas dirbo kontoroje, teikiančioje hostingo paslaugas, bet ne itin kokybiškas, blogo rašytojui nuolat reikėdavo skambinti ir piktintis?

Paprasčiau būtų, jei šiaip susipažino, kaip visi normalūs žmonės. Kaip, negaliu net įtarti, nes aš nenormali. Ir tada kilo egzistencinis klausimas: ar skirti laiką emocinės beigi intelektualinės kilmės ekshibicionizmui internete, ar ką nors mieeeeeeelo padaryt padariuko labui? Arba gal padariukas pyktelėjo, kad MB (nežinantiems: tai yra mielas „mano brangiausio“ trumpinys) vis prie kompo sėdi, ir uždraudė prie jo artintis.

Mieli vyrai, aš esu labai mieeeeelas padariukas, ir manęs namuose nelaukia nei vyras, nei vaikai. Jei norit, kad nustočiau rašinėti nesąmones, siųskit CV. Jūsų kandidatūrą apsvarstys Rupkių klubas. Brrrrrr, kaip miela.

Už gryną pinigą nevertėtų priimti.

Aš esu tu

Nutraukiau prie Kotrynos bažnyčios vasarą. Prisiminiau, nes netyčia aptikau keletą mergaitiškų blogų, kur absoliučiai kiekvienas įrašas yra apie meilę. Ne Tėvynei ir ne mamai. Padabintų žurnalinėm svetimom fotosesijom. Kažkodėl visi meilės laiškai ir panašaus pobūdžio literatūra yra labai neskoninga, kad ir kokio subtilaus skonio asmuo berašytų. Aišku, jei adresato skonio receptoriai atbukę nuo euforinių pakilimų, tinka. Bet jei ne, turbūt nėra nuobodesnio ir labiau užknisančio skaitalo.

Šitą plakatuką užskaitau dėl viešumo, skyrybos ženklų nebuvimo, nes tai reiškia, kad kur nori, ten ir darai logines pauzes, suteikdamas vis kitokį… prasminį paskonį… mmmjo, prasminį paskonį, tebūnie, ir dėl to, kad kaip tik lapkritis, taip man vargas dėl proto.

jei vaikinas sako nenori rimtų santykių

Jei vyras neskambina – ar pačiai skambinti

ka reiskia vedusio vyro zodziai jei buciau laisvas kitai moteriai

kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu

kaip žinoti ar aš jam patinku

ko nori vyrai

kodėl vyrai sako kad nenori rimtų santykių

kodėl vyras neskambina

pilvo apacioje drugeliai

pilvo apacioje lyg drugeliai skraido

Jei su tokiais klausimais ateinate pas mane, jaučiuosi įpareigota pareikšti savo didžiai teisingą nuomonę :D

Iš savo didžiai gilios patirties sprendžiu, kad jei vyras sako, jog nenori rimtų santykių, jis jų ir nenori. Kodėl jis taip sako? Kad žinotum, ir po to nepultum jam į akis. Juk jis iš pat pradžių pasakė, kad nieko iš jo nesitikėtum. Rankos ir sąžinė švarios.

Nenorėti, ar manyti, kad nenori, ir apie tai kalbėti jis tikriausiai turi savų priežasčių, iš kurių nei viena nėra neišaiškinama, bet ne bobų reikalas vyrų problemas ir priežastis aiškintis, ir nėra čia ko kišt letenas į svetimą bardaką. Žinoma, nebent kažkuri turi rimtą polinkį į mazochizmą, suvokia, kad niekas jos pastangų perprasti priežastis neįvertins, kaip, beje, ir jos pačios, ir vis tiek galų gale paaiškės, kad rimtų santykių vyras nenorėjo su ja, ir visa tai priimtina – tai ka gi, sėkmės.

Vedusio vyro žodžiai iš serijos „kas būtų jei būtų“, reiškia tik tai, kad to  nėra. Aš irgi galiu pakalbėti, kas būtų, jei būčiau Burkinafaso princesė, bet tai ką? Ogi nieko, tik galvoje suskambėjo klasikinė lietuvių estrados daina „Netikėk ką priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi…“

O jei kam neaišku, ar patinki vyrui, tai manyčiau, jog nepatinki. Kitu atveju būtų aiškiau nei aišku. Nėra jie tokie visiškai į žmones nepanašūs, kad suprasti nebūtų galima. Jei aiškiniesi jau visus metus, patinki jam ar ne,  tai turbūt mėgaujiesi pačios prisipūsta migla akyse. Smagu svaigti, nieko blogo.

Atskirai paminėčiau atvejį vyrų, kuriems baisiai išsipučia visi pasididžiavimo organai (krūtinė), jei jie sugeba kuo geresnį šou surengti moterims, ir jie to sąmoningai siekia: kad tu, mergaite, jame įžvelgtum pasaką. Pirminis reikalo etapas ir yra sudaryti tokį pasimetimo įspūdį: patinku aš ar ne? Vaje vaje. Stick and sweet taktika. Tik ji trumpai veikia.

Vyrai neskambina, nes nenori. Tiesiog. Paprasta. Kodėl nenori? Turbūt todėl, kad jam geriau nekalbėti su tavim, nei kalbėti, ir iš to peršasi išvada, kad gal tu geriau nesikamuok ir rask tokį, kuris norės tau skambinti.

O dėl tų drugelių pilvo apačioje… ko čia gūglinti, jei drugeliai įsiveisė, ir skruzdėlės per odą šmirinėja, visai smagu, tai liudija įvykus cheminę reakciją susitikus dviems individams. Iš tiesų čia labai gražus ir malonus jausmas.

Dabar taip: „kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu“ man kelia minčių, gal gal tai yra žodžiai iš kokios dainos. Nes neįsivaizduoju kokiom kitokiom aplinkybėm kažkas sugalvotų tai gūglinti. Jei koks lachūdra tokią frazę pasakė savo svajonių damai, musiet prie Smetonos augęs, o dama pasimetus nusprendė prasmės ieškoti internete. Pasilieku prie versijos, kad iš dainos žodžių neišmesi.

Jei ilgai nuo darželio puoselėti santykiai nutrūksta kaip tik priartėjus jau minėtai amžiaus ribai, kitas partneris/partnerė, labai didelė tikimybė, kad būsimas vyras/žmona.

Nesiženijusių ir bevaikių klasiokų liko vos keli. Rimtesni kursiokai (senieji) irgi metė palaidą gyvenimo būdą. Naujieji kursiokai, kurių yra vos keli, irgi nesnaudžia: du per šią vasarą apsiženijo, o ir kiti save gerbiantys ne po vieną gyvena :) Apie viską praneša Facebook’as lakoniškom frazėm „gražiausia gyvenimo diena“ ir „po sunkių valandų pamačiau savo princesę“. Suprask, pagimdė.

Jei vyras iki 30 dar NEI KARTO nevedė, jis yra problematiškas. Jau geriau išsiskyręs. Jei moteriai artėja ta amžiaus riba, kai nebelabai padoru būti vienišai, ją vis rečiau kviečia į draugų porų šeimyninius pietus ir panašias pakratuškes.

Jauki nuotrauka iš interneto

Nes tikriausiai yra privaloma 24  – 28 metų sutikti savo gyvenimo meilę. Taip jaustis, lyg sutikai.

Be abejo, tai išsakyti mane paskatino man teigteltas teiginys, kad iš viso nemoku/negaliu mylėti. Tik kitus priverčiu, o pati nemoku.

Jau dabar visai ne į temą prisiminiau antros klasės mokytojos dainuotą dainelę apie raganiukę. Tekstelį surašysiu, nes man labai gražus. Muzikinis fonas – gitara.

Tavo akys lyg angliukai,

Ir juodi, juodi plaukai,

Tu šypsaisi, raganiuke,

Mano meilė tai juokai.

Sužavėjai mano širdį,

Suvoliojai lyg gelmių,

O paskui tarei nuėjus

-Aš mylėti negaliu.

Kas tau laišką ilgą ilgą

Vėlų rudenį rašys?..

Kas nuskynęs pievoj smilgą

Meilų žodį pasakys?..

Vienoje nuotraukų ji lyg ir dvidešimtmetė, ilgom juodom kasom iki juosmens, sėdi ant gonkų laiptelių. Vienas aukštakulnis batelis nuspirtas, rankoje sugniaužta skarelė. Prie kairio kelio prišlijęs kokio tai ūsuoto pono kelias. Ponas sėdi greta, drąsiai žiūri kažkur į šoną nuo objektyvo. Vyriškis plaukus į viršų sušukavęs, virš lūpų vešlūs, tačiau trumpi ūsiukai. Balti marškiniai, tvarkingai surištas šlipsas. Kitoje atviruko-nuotraukos pusėje nėra jokio užrašo. Buvo ir pražuvo.

Imu dar vieną nuotrauką. Ten labai dailia rašysena išvingiuota: „Atsiminimui draugystėj praleistų valandų. Adelei nuo J. Goštauto. Upyna, 1925 VI, 27 d“. Bernaitis iš Upynos savo portretą padovanojo: šukuosena atkilus per penkis centimetrus nuo galvos, pasišiaušęs, į švarko kišenaitę sukišęs languotą nosinaitę, baltų marškinukų apykaklė pastatyta, tik kampai virš šlipso mazgo palenkti. Kaip supratau, tai madinga buvo.

Kitoje nuotraukoje ji susiglaudus su kažkokiu jaunuoliu. Tvarkingas sklastymas jau nebe dešinėje, o kairėje pusėje, plaukai susegti į kuodą, pečiai apgaubti jau minėta skarele. Jaunuolis lengvai melancholiško veido, bet simpatiškas. Švarko kišenėje – parkeris ir nosinaitė. Užrašas kitoje pusėje: prisiminimui ir pavyzdžiui brangiai Stasytei nuo Ados. 1925 IX 23. Pasirodo, mano proprosenelė savo draugėms vykdė moralinį spaudimą susirasti bernus pagaliau! Birželį vienas prisiminimui nuotraukas dedikavo, rugsėjį ji prieš drauges nosį rietė :)

Dar vienoje nuotraukoje jaunuolis visu ūgiu. Ypatingai subtilus fonas, lyg ir medžiai, lyg ir debesys, lyg ir žolės, vienu žodžiu, kažkoks peizažas. Jaunuolis stovi rankas įrėmęs į šonus. Čia kaip suprantu, sportinė apranga: tinklinė permatoma maikė trumpom rankovėm, ir balti šortai su juostele šone. Batai kai batai, ir kojinės iki pusės blauzdų. Vyrukas gražus, tikrai. Juozas vardu. „Kaip užmirši šį kraštelį, išvažiuosi kur toli, pažvelgusi į paveikslėlį prisiminki kiek mane. Panelei Adeliukei Juozas. 1926 XI 13″ Vis negaliu atsistebėti rašto gražumu ir rafinuotumu.

Dar keletas nuotraukų su prie jos prigludusiais vyrais, viena kažkur pievose tarp avilių, antra su baline suknia, trečia su draugais kažkur pamiškėje. Tada pradėjo atsirasti nuotraukų su mano proseneliu, kareivis anas buvo. Kaip supratau, tykus toks. O Adeliukė su draugytėm pievoje gulėdama, skrybėlaitę į šoną numetusi, cigaterus rūkė! Pasirodo, ir gitara daug metų grojo, savo dukrom į miestus siuntė nuotraukas su Nemuno peizažu…Ištekėjo Adelė vėlai, 33 metų. Pasakojo, kad vienas jos kavalierių, su dvaru, į Sibirą išvežtas buvo.

Kiek daug gali papasakoti tėvai ir seneliai apie mūsų protėvius, bet kiek kartų aš esu ko nors klausus?..

Kurioje žemėlapio vietoje tūno mano meilė?

Keistus dalykus savyje talpina sąvoka „santykiai“, tiksliau, vyrų ir moterų santykiai. Visus apie juos tauškiama, bandomi rasti dėsningumai, priežastys, metodai, taisyklės arba jų nebuvimų įrodymai, o tai irgi yra taisyklės. Aš šiuo gyvenimo periodu lyg ir neturėčiau per daug ką pasakyti šia tema: nors yra vidinių konfliktų lachūdrų tema, bet klausimų man kyla vis mažiau ir mažiau, ir be to, nėra ką čia kalbėti, veikti reikia.

Paprastai man klausimų daug kyla santykių pradžioje: ką reiškia tai ar šitai, kodėl skambina/neskambina, ko nori, kaip suprasti, čia jau santykiai ar dar ne santykiai ir panašiai, tada pati užsiveliu savo svarstymuose ir iš viso nesąmonė išeina. Bet per pastaruosius metus niekam savo telefonų nedalinau (su viena maža skaudžia išimtimi), niekas protelio nekvaršina, ir šiaip, atrodo, nelabai būtų dėl ko tą santykių temą nagrinėti.

Bet jau kelinta diena esu nustebusi kai kurių žmonių suvokimo ir jausmų jungčių sudėtingumu. Pradėkime nuo pačio keisčiausio per mano labai ilgą gyvenimą (23 metai) sutikto „santykių“ atvejo.

Kadai kadaise, kai mane buvo apėmęs begalinis noras mokytis kalbų, užsiregistravau tinklalapyje, kuriame renkasi tokie patys kalbų norintys išmokti. Pasiūliau anglų ir lietuvių, paprašiau vokiečių, rusų ir ispanų. Keli atrašė, su keliais truputi pakalbėjau, į kelis nesureagavau, nes noras mokytis buvo pakeistas kažkuriuo kitu noru, dabar nepamenu, kuriuo.

Ir štai vieną dieną į mano skype vartus pasibeldžia australas, norintis mokytis lietuvių kalbos. Pasirodė įdomus atvejis, galima ir pamokinti jį pagrindinių frazių. Bet man visgi labai įdomu sužinoti, kodėl jam staiga parūpo mažos šalelės, kažkur Europos šiaurėje, kalba. Darbas? Ne. Seneliai nuo karo pabėgo pas kengūras? Ne. Tai gal draugę iš Lietuvos turi? Ne. Tarkime, pamatė sužinojo ką nors tooookio apie Lietuvą (ir kas gi tai galėtų būti….)? Ne.

Tokiame paslapties šyde susisupęs australas su manimi kalbejo gal dvi dienas, kol man pradėjo nusibosti, ir aš vis nuožmiau pradėjau plėšti iš jo atsakymą, kuo ta Lietuva jį domina. Vyriškis nenorėjo atsakyti, nes bijojo, kad aš jį išmesiu iš skype. Pažadėjau to nedaryti, jei jau jam tai svarbu… nors keista, kad jam tai svarbu, bet tegul.

Ir štai atsakymas, kuo jį domina mano gimtas kraštas. Jis, jo paties teigimu, yra jausmų žmogus. Intuicija išvystyta iki aukščiausio lygio. Taigi australas, vieną dieną bežiūrėdamas pasaulio žemėlapį, užmetė akį į Europos šiaurę, ir ties Švedija jo žvilgsnis pastiro, ir per visą kūną nuimpulsavo nuojauta: štai čia yra mano laimė. Tačiau žvilgsnis pakrypo kiek į rytus, ir ten, žinoma, pamatė mažą žemės lopinėlį vardu LIETUVA. Jausmų žmogus nusišypsojo: tai yra mano vieta, mano laimė, ten manęs laukia mano meilė. Šiuo įsitikinimu persipildė kiekviena jo kūno ląstelė. Nuo to momento praėjo ketveri metai. Lietuvos idėja australo neapleido nei akimirkos, kol galiausiai jis nusprendė griebti jautį už ragų, ir pradėti veikti, ne tik svajoti.

Štai kaip mano internetinis draugas atklydo į MyLanguageExchange.com , ir štai kaip susirado mane.

Ir tai dar ne viskas. Manyje (tiksliau mano skype kontakte) jis pajuto tūnant jo laimę. Aš esu pati gražiausia (skype nuotrauka), protingiausia (laužyta anglų kalba), įdomiausia (nes klausinėju apie jį) ir visa kokia –iausia. Į lovą jis man neš apelsinų sultis, gamins vakarienes, barstys rožių žiedlapius, vešis į kažkokias egzotiškas salas.. vienu žodžiu, bus gerai. Toks pokalbis vyko pora valandų, iki tol, kol man reikėjo eiti į darbus. Tą patį vakarą susitikau su vienu tokiu vietiniu lachūdra, ir man visiškai nebebuvo nei įdomu, nei juokinga, ką tas australas rašinejo. O rašė jis man ir eiliuotas fantazijas apie mane, atplaukiančią iš šiaurės medine valtimi, pasirėdžiusią balta siuvinėta plėvesuojančia suknele, o jis, mane pamatęs per savo langą Sidnėjuje, išbėga, paima mane ant rankų ir mes gražiai ir laimingai gyvenam. Ir ilgai…

Bet reikalas tas, kad jis atvažiavo į Lietuvą. Per pačius šalčius. Nežinau kokių tikslų vedinas, bet su manim susitikti norėjo. Man tai dzin, bet kai pasidarė nuobodu,  nusprendžiau pažiūrėti, kas ten per ozis svaigsta. Įspūdžio nepadarė, mano gyvenimo nepakeitė susitikimas :D gyvenimas ėjo kaip ėjęs, išvažiavau į Ispaniją, kur vis gaudavau žinučių nuo mano atkaklaus gerbėjo. O vakar jis man parašė, kad turi gerų naujienų man. Blyn, galvoju, nejaugi jis man nori kelionę į Australiją padovanoti??? Vat ir ne. O geros naujienos man turėtų būti tokios, kad jis įstojo į VU mokytis lietuvių kalbos. Ne, nu tikrai puiku, kai pagalvoji, pačios geriausios kada nors mano išgirstos naujienos. Ypač jei prisimokys tiek, kad galėtų perskaityti mano rašinėlį apie jį, nes google translator keistai verčia.

What did u find in Lithuania?.. Nieko… found nothing, just pain and tears.

Welcome to Lithuania, dear oz! We all find the same, just pain and tears..

Kitą savaitę būsiu Lietuvoje, sakė, labai džiaugiasi tuo. KAIP MAN SMAGU, TAI NEGALIU! tegyvuoja ligos!

Einu ta proga siurbti grindų, nes šeriuosi kaip pasiutusi gyvatė.

P.S. Paveikslėlį nuknisau iš čia.

Kelionė truko apie tris valandas, nors atstumas 150 km, autobuso bilietas kainavo apie 25 lt. Autobusas normalus, tik žmonės sodinami iš eilės – ir pradžių pirmosios vietos, po to antrosios, ir taip iki galo. O šiuo atveju pasirinkimas butų labai pravertęs, nes šone sėdintis pilietis VISĄ KELIĄ vėmė. Vos pati neapsivėmiau, kaip ne kaip buvo.

Vėlgi, labai stengiausi nesureikšminti tokių nereikšmingų detalių, tad klausiausi muzikos ir spoksojau per langą. Gegužės pabaigoje dar nebuvo taip karšta, gamta graži, gėlės žydi, žolė veši. Bet bevažiuojant vaizdelis vis geltonėjo ir nykėjo, mat klimato juosta pasikeitė iš vidutinių platumų į subtropinę.

Bevažiuojant Simo nedrąsiai paprašė manęs nesilaikyti su berniuku už rankų, nes jo tėvai to nesuprastų.  Na, ok. Šiaip buvo man truputį baisu važiuoti, nes nežinau, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Apsirengiau labiausiai uždarą maikę net ta proga.

Einant iš stoties iki Simo namų, jis jautėsi kaip žvaigždė: visi su juo sveikinosi ir klausė, kokius čia europiečius draugus turi. Mes tik šypsojomės kaip kokie žvėriukai :D

O Simo šeima turbūt viena turtingesnių tam kaime. Mama, žinoma, nedirba, tėvas turi geležių kažkokią dirbtuvę. Šeimoje du vaikai – Simo ir jo sesuo, dar mokinė. Už kampo gyvena senelė ir tetos šeima. Tai kad šeimoje tik du vaikai, irgi pasako apie žmones kažką. Apie vaikus, meilę, seksą papasakojau skyrelyje „meilė pagal Nordi“, II Maroko pasakojimo dalyje.

Simo tėvų namas stovi kaimelio pakraštyje, už jo – tik dykuma ir kupranugariai. Apie finansinius išgalėjimus liudija ir tai, kad naudojamas tuoletinis popierius, nors tulikas toks pat, kaip visur – duobė, nupilama vandeniu iš kibiro. Bet dušo nėra, tik kriauklė. Nenoriu galvoti apie 40 laipsnių karštį ir to fiziologines pasėkmes šiuo metu.

Mums buvo paskirtas kambarys, sakyčiau, panašesnis į pokylų salę: viskas išmušta raudonais kilimais, langai uždengti raudonu aksomu, ant sienos kabo kardai. Ten, sako, vyksta giminių susibūrimai.

Simo tėvai nekalba angliškai, tik prancūziškai (antra Maroko valstybinė kalba), bet per daug problemų tai nesukėlė. Nuo karščio kuriam laikui pasislėpėme svetainėje, kurioje plyšavo telikas, gaudantis belenkokias stotis per satelitą, Simo mama pridarė maisto ir jau minėtos saldžios mėtų arbatos. Tada mums pasiūlė apsilankyti Hamam – tradicinėje pirtyje. Jie ten eina kas savaitę septynių dienų purvo nutrinti… Žinoma, atskirai vyrai ir moterys.

Simo mama man net triusikus pradėjo siūlyti naujus, nes neva tai norėsiu persirengti po pirties, gal neturiu kartais…

Hamam – tradicinė viešoji pirtis

Taigi Simo, jo draugas, taip pat vardu Simo ir Eda nuėjo į vyrų pirtį, o mes su Mojca, jau minėta slovėne – į moterų. Prieš einant į pirtį, Simo mama užtepė mums plaukus chna. Sveika, ir „pagyvina spalvą“. Man tai kas, vis tiek tamsūs plaukai, o štai Mojca paliko ryža kaip lapė..

Pirtyje sumokėjom po 14 litų, gavom kažkokio natūralaus alyvų muilo gabaliuką, ir moterį, kuri mumis „rūpinosi“ toje pirtyje. Ta pirtis – tai trys kambariai, kuriuose skirtinga temperatūra. Išsikaitini viename, sėdi kitame, trečiame nusiprausi. Taigi mes, nedrąsios mergaitės su triusikėliais (stringais…) atsisėdom ant suoliuko ir neturėjom žalio supratimo, ką daryti. Per daug spoksoti negražu, bet moterys visos nuogos, ir labai tvarkingai depiliuotos. Bet štai, atėjo mūsų „prižiūrėtoja“, ir kad pradės mus abi šveisti su tokia šiurkščia kempine! Oda raudona, skauda, bet kad mes buvom tokios purvinos, nesitikėjom. Kiek šveitė, tiek oda luposi. Prie prižiūrėtojos prisijungė Simo pusseserė, kaip supratau, atėjusi tik dėl mūsų, mums pagelbėti nusiprausti.

Procedūrą pakartojo gal keturis kartus. Iš pradžių buvo kaip ir nejauku – dvi moterys šveičia iš visų jėgų, visi į mus spokso, nes užsieniečių turbūt ta pirtis gyvenime nemačiusi, tuos stringus liepė nusimauti, bet po to karštis padarė savo – užsimerkiau ir tiesiog bandžiau mėgautis tokiu… gan kietu masažu. Galvą plaudamos jos irgi trynė taip, kad maniau liksiu be plaukų. Bet ką šukuoti liko – šukavimo procedūra truko gal 15 min.

Po apsišvarinimo procedūros sėdėdamos ant laiptų ir laukdamos vyrų matėm visas tas moteris einančias iš pirties, uždengtais plaukais ir formom. Kad viso to grožio vyrai nepamatytų.

Eda po to pasakojo, kad vyrų pirtyje visi jie buvo su apatiniais (čia kaip – moteris į moterį gali žiūrėti, o vyras į vyrą- ne?), o Simo pamatęs vienišą senuką jam padėjo nusiprausti ir jį nutrynė „jis senas, aš privalau padėti“. Tai, kas jiems yra savaime suprantamas dalykas, mūsiškam europietiškam mentalitetui atrodo keistenybė…

Misūrio gyventojai

Po šios pirtelės sekė trumpas pažintinis turas so Misūrio miestelį/kaimelį ir vizitas pas Simo močiutę. Man atrodo, kad žmonės tikrai labai nuoširdžiai džiaugėsi mūsų viešnage, domėjosi mūsų šalimis ir papročiais. Pas močiutę kieme žaidė ir jos mažasis anūkėlis, vardu Rayanas. Tokio išlepusio ir įkyraus vaiko seniai nemačiau. Nors jam tik treji metukai, bet žiūrėdama į jį taip ir mačiau keturias žmonas turintį naglą arabą. Ir jam viskas leidžiama: daro ką nori, rėkauja kada nori, žviegia kai ko negauna, per visų namus kiaurai vaikšto. Berniukas mat.

Rayano seseriai Marijai penkiolika. Ji eina į mokyklą, moka prancūzų kalbą ir šiek tiek angliškai. Na, susikalbėti mums pavyko. Labai graži mergaitė, greitai jau ir tekėti galės… gal jau gali, nežinau, bet skarelės neryšėjo. Keista matyti savo kūnus paslėpusias mergaites, einančias į mokyklą, ir šalia jų – dailią geltona suknele apsirengusią mergaitę. Taip ir likau nesupratusi, ar Marijai dar nėra mėnesinių, ar jei leidžiama rengtis taip, kaip nori. Madų įvairių galima prisižiūrėti. Pvz, juodai apsirengusią ir plaukus užsidengusią mokinę, einančią į mokyklą. Iš po drapanos matosi balti aukštakulniai…

O štai Simo tėtis pyksta ant mamos, jei ji su per trumpa suknele išeina į miestą. Tai reiškia, kad suknelė yra iki kauliukų. Nors namuose jos sijonai siekė iki vidurio blauzdų. Net ir Edos – svetimo vyro – buvimas šalia neprivertė persirengti. Atsidėkodami už priėmimą, Simo patarti, nupirkome jai naktinius, ilgus tokius, rožinius :) sakė, jai patiks.

Simo pasirūpino, kad mums su Mojca būtų padarytos chna tatuiruotės – ant rankų ir pėdų išpaišyti raštai. Ką jie reiškia, nesu tikra, turbūt grožį ir, tikėtina, kad laimę. Į namus atėjo mergaitė, Simo sesers draugė, ir sumaišiusi chna, vandenį, spiritą, pritraukusi to marmalo į švirkštą, pradėjo piešti. Išejo kažkas tarp rudo ir orandžinio, nors man gražiau būtų buvę tamsiai ruda arba juoda. Per kokias penkias dienas nusitrynė, bet atsargiai su nagais – išsitepiau, tai vienintelė galimybė pašalinti orandžinę spalvą – palaukti, kol nagas nuaugs.

Miestelyje esama kabakų, tik juose arbatą geria ir rūko tik vyrai.

Moterys turi kitų reikalų, pavyzdžiui, kepti duoną prie namų esančioje lauko kepyklėlėje. Simo mama kaip tik kepė duoną su viena kaimyne, autobuso vairuotojo žmona. Kai kitą rytą Simo su Eda nuėjo pas žmoną paprašyti, kad vairuotojas paliktų vieną autobuso priekyje, toji, stovėdama tarpdury su pižama, pakvietė pusryčių…

Įkišus nosį į tikrą duonos kepyklą, likau apžavėta mane pasitikusio vyriškio. (atsiprašau, techninės bėdos, dingo nuotraukos).  Chi chi, gerulis.

Kažkaip žmonės ten turi problemėlių su dantukais. Bet Misūrio kaime yra ir dantistas :) Ir labai faini žmonės po jo iškaba sėdi.

Esama čia ir kitų profesijų atstovų. Štai, vietinis turgelis. Jei reikia, galima kompiuterių įsigyti. Nebrangiai.

Pavakare aplankėme Simo draugą, tą patį, su kuriuo jis buvo pirtyje. Taip pat Simo. Iš tiesų tai jų abiejų vardai Mahomedai, bet Simo kažkoks trumpinys. Taigi jis gyvena kitame kaimo gale. Labai keistai malonus jausmas eiti tarp geltonų, dienos šiluma alsuojančių mažų namelių, klausytis cikadų čirpimo, lipti plačiais akmeninais laiptais, užtikti mūsų bijantį vabalą, aplankyti tikro marokiečio, gyvenančio tikrame marokietiškame kaime namus, rūkyti kaljaną, šokti pilvo šokį (bernai jį moka šokti tikrai neprastai) ir suprasti, kad per visišką atsitiktinumą čia atsidūriau, ir tikriausiai niekada nebegrįšiu.

Vakare Simo pasakė, kad jo mama nori ką nors pagaminti valgyti, bet mes turėtume nupirki produktų. Pirkom avienos, slyvų ir kuskuso. Jau geriau aš būčiau nemačius, kur ta aviena pirkta… bet patiekalas, pagamintas tame pačiame tadžine, labai, labai skanus. Šį kartą valgiau, nes rankas plovė visi. Mama nevalgė, užtat tėtis prisijungė, paklausinėjo šio bei to ir paliko „vaikus“ vienus.

Kitą dieną pasitrynę po dar mažesnius kaimelius, kur net fotografuoti baisu, nes iš tolo bobos rėkia, dar kartą labai skaniai pavalgę Simo mamos gaminių, parvykome į Fez, kur mūsų jau laukė Nordis. Tiesa, pakeliui Mojca susirado naują gerbėją, labai neblogai atrodantį anglų kalbos mokytoją, kuris visais būdais bando išvažiuoti į Kanadą. Kaip ir daugelis gudresnių marokiečių.

Vietoje pabaigos

Nesitikėjau iš savęs išspausti tiek atsiminimų. O kad ir kiti darbai man taip greitai rašytųsi… bet iš tiesų kelionė į Maroką buvo daug įspūdingesnė, nei visos Florencijos ir Valencijos kartu sudėjus. Ir turbūt dėl to, kad susipažinome su maloniais žmonėmis, nežiūrinčiais į mus kaip į pinigų maišus, pamatėme vietų, kurios neįtrauktos į turistinius gidus. Ir, jei tik bus galimybių, labai norėčiau aplankyti Nordi ir Simo kitamet.

P.S. nepasakosiu, kaip prie mūsų prisikabino muitininkai, nes neužpildėme lapeliūkštyje sao gyvenamosios vietos. Iš kur mums žinoti kažkokių užkampių adresus? Jau norėjau rašyti Hotel Arabia (esu tikra, kad toks yra), kad tik atstotų, bet paleido ir taip.

]]> http://www.taprasme.lt/2009/08/21/marokas-iii-tikroji-autentika/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2009/08/12/hes-just-not-that-into-you/ http://www.taprasme.lt/2009/08/12/hes-just-not-that-into-you/#comments Wed, 12 Aug 2009 11:19:59 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=207 Įvedžiau į google klausimą: ar aš jam patinku. Ir likau nustebus: šis klausimas tikrai labai aktualus. Pvz,

o man tajp pat panasei yra… as isimylejau vajkina is puskes kiemo.o ten nuvaziuoju tik karta per metus, nes mus skiria 300 kilometru.kai mes su juo susirasinejam jis wisada deda smailus, maloniai atsako…o ir kaj kartu kieme bunam labaj maloniai elgiasi.labai dawg sypsosji kaj mes snekam. tajgi nezinaw ar asj am patinku ar ne.

Bet labai juoktis nereikia, nes ne visi gali rašyti be klaidų, o toks klausimas yra kilęs mums visoms. Ir ne po vieną kartą, nors mes ir protingos, ir išsilavinusios, ir karjeros siekiančios, ir bet koks durnius mums netinka ir panašiai. Bet su draugėm pusė, jei ne daugiau, praleisto laiko yra skirta pokalbiams apie vyrus, kurių elgesys netenkina, ir to priežasčių išaiškinimui, kitaip – pateisinimų ieškojimui. Kokias intelektualines aukštumas esame pasiekusios, bet duodu savo plaukus nukirpti, kad VISOS apie tai kalbam. Ir ne tik kvailos paauglės taip daro. Dažnai mėgstu pasiklausyti svetimų pokalbių kabakuose, parduotuvėse, gatvėse – visur tas pats.

Ir man pačiai šis klausimas ramybės neduodavo. Kiek save prisimenu, turbūt kiekvieną kartą susidėjus su kokiu lachūdra, man buvo neaišku – nori jis ko nors ar ne, jei nenori, tai ko lenda, o jei nori, tai kažkaip nesistemingai, gal tikrai jis daug dirba/mokosi, čia as nieko neveikiu, o vat jis tikrai pavargęs, juk tikrai neseniai išsiskyrė su merga (tikra kalė), turbūt aš gasdinu, nes labai spaudžiu, ir šiaip draugės sako, kad vyrai manęs bijo. BULLSHIT.

Kartas nuo karto pro pateisinimų ieškojimo miglą prasibraudavo aštri kaip peilis mintis: jei vyras nori, jis nebijo. Paskambinti laiko visada atsiras. Vadinasi, nenori, nereikia jam. O jei nereikia, tai kam man reikia? Bet visada atsirasdavo kas nors, kas pakurstydavo mintį, kad nėra ko spausti, reikia laiko ir t.t., ir iš viso, aš niekada vyro nesusirasiu, nes trūksta moteriško švelnumo (drįstu prieštarauti, reikalui esant galiu pristatyti liudininkų). Tai jei man laiko nereikia, kodėl jam reikia? Ne todėl, kad žmonės skirtingi, o todėl, kad jam nepatinku. Štai kur atsakymas, brangiosios, ir nereikia teisinti tų lachūdrų ir įžvelginėti to, ko nėra. NĖRA. NĖ-RA.

Aišku, garbės nedaro, kad man tokį paprastą dalyką įsisamoninti prireikė perskaityti populiarų skaitalą „Ne taip jau jam ir patinki“. Vakar draugas grįždamas iš darbo patikrino pašto dėžutę, o ten – siuntinukas nuo vyrų teisinimų ekspertės ir saviapgaulės karalienės – „Sekso ir miesto“ konsultantų naujasis šventas raštas moterims apie tai, kaip perprasti vyrus. Visada kažkur giliai žinojau, kad nėra čia ko perprasti ir ieškoti prasmių, nes viskas aišku, bet kartais taip malonu paapgaudinėti save ir pasistatyti smėlio pilį…

Minėta karalienė užsiminė, kad knygą atsiųs, bet atvirai pasakius, daug kas ką užsimena, tad nelabai ir tikėjausi. O štai, wuolia – siuntinukas namuose. Iš karto išplėšiau iš draugo rankų, atlupau popierius, griuvau į lovą ir atsiribojau nuo pasaulio. Pasaulis, tiesa, tuo nebuvo patenkintas.

Niekada nemėgau populiariosios literatūros, juo labiau savipagalbos psichologinių knygų, bet ši naujoji biblija buvo puiki metodinė medžiaga mano vykdomai savisusivokimo programai „durninai save, aukseli“. Knyga perskaitoma per pora valandų. Patariu pasiimti paišelį ir pasižymėti išminties perlus, gerai juos pergalvoti ir prieiti prie deramų išvadų (nors save pakankinti patinka, žinau).

Dalį išminties pakonspektavau. Gal nors viena moteriška siela susivoks, kad ne taip jau jam ir patinki… Visos tos nesąmonės, kad vyrai yra taumuoti, išsigandę, pasimetę ir nereikia jų spausti – bullshit. „Visos susitikinėjame su tuo pačiu vaikinu (…) tai iš mūsų pateisinimų sulipdytas vyras“. Nu akurat. Amen.

Pirmieji apsiuostinėjimai-pirmieji didieji klausimai

Tik nereikia sakyti, kad niekada negalvojai, kodėl tavo telefoną turintis vyras tau neskambina, ar galima skambinti pirmai, arba kiek laiko turi praeiti iki antro pasimatymo. Gregas ir Liza bando atverti tau akis:

Vaikinas duoda savo tel numerį (skaipą, emeilą, FB), ir sako: kai norėsi susitikti, paskambinsi. Jis leidžia kontroliuoti padėtį? Nifiga, tai jis dabar rinksis, kalbėti jam su tavim, ar ne. [Patirties išbandyta]

Vyrams patinka gauti tai, KO NORI. Vyrai neužmiršta, kaip smarkiai jiems patinkate. Todėl padėk ragelį. Vyrai moka naudotis telefonu. Vyrai nepamiršta. Jie nusprendžia „to nedaryti“ (neskambinti, nekviesti, nevesti etc).

Dažnos kelionės, serganti mama ir kitos aplinkybės – bullshit.

Skambinimas sutartu laiku – tai pirmoji jūsų meilės ir pasitikėjimo statomo namo plyta. Jeigu jis nesugeba pakloti vienos plytos, mažule, tu niekada neturėsi namo. O lauke šalta.

Dabar šiek tiek apie laiką, jo kiekį ir panaudojimą. Kiek kartų esi girdėjusi, kad jūsiškis yra labai užsiėmęs? O dabar pagalvok, kada buvai taip užsiėmus, kad nerastum laiko minutę pakalbėti su žmogum, kurio balsą girdėti gera. Jei nesi transatlantinių skrydžių pilotė (99.9999 proc, kad nesi), ir neatlikai širdies persodinimo operacijų visai futbolo komandai iš karto, turbūt nelengva prisiminti tokią užimtą dieną, kad nei minutės laiko nėra. Tai vat, aš taip visada ir galvojau, bet kartais (dažnai…) paapgaudinėju save, kad „jis iš tiesų turi rimtą priežastį būti labai užimtas, nes pati matau, kad labai daug dirba“ BULLSHIT. Nes:

„Tikrai užsiėmęs“ yra tas pats, kaip „ne taip jau ir patinki“. Kitaip tariant, „tu nesi svarbi“. Žodis „užsiėmęs“ yra tik mėšlo krūva, dažniausiai jį vartoja subingalviai. [papildymas iš šalies: užsiėmęs=kitą kartą] Užsiėmęs – tai subingalvis. Subingalvis – tai vaikinas, su kuriuo susitikinėji. Atmink: vyrai niekada nėra per daug užsiėmę gauti tai, ko nori. Esi verta sumauto skambučio. [pamėkliškai spoksoti į telefoną – išbandytas savęs kankinimo metodas]

Dabar apie vieną pagrindinių sąvokų. Fui, kaip man nepatinka žodis „draugauti“. Skamba vaikiškai. Bet jei mes neapsibrėšime sąvokų, visada galėsime jomis manipuliuoti. Ir kitas galės daryti tą patį!!! Ką mąsto vyras, kiaurą savaitę miegantis mano lovoje SU MANIMI, valgantis mano gamintą vakarienę, besipažindinantis su mano draugais, pristatydamas mane saviškiams, bet niekada taip ir neįvardinęs, kokie santykiai mus sieja? Paklausti – baisu (na žinot, nenoriu spausti). Gregas sako šitaip (šventa tiesa vienok)

Turi teisę išsiaiškinti kas vyksta tarp tavęs ir to, su kuriuo dulkiniesi. Juo labiau pasitikėsi savimi ir žinosi, kad esi verta to (ir dar daugiau), tuo dažniau, visai nesunkiai ir nedramatiškai galėsi kelti savo didžiuosius klausimus. Garantuoju. Saugokitės žodžio „draugas“. Jį dažnai vartoja vyrai arba juos mylinčios moterys, kad galėtų pateisinti patį nedraugiškiausią elgesį. Asmeniškai aš ieškodamas draugų pasirenku tuos, dėl kurių nereikės užmigti su ašaromis akyse.

Pavyzdžiai: pradedi su draugeliu fiti miti, bet reikalai užstringa, pasiteisinimas „jis nenori sugriauti mūsų draugystės“ yra bullshit. TU JAM NE TAIP IR PATINKI.

Vaikinai pasakoja jums, kaip jaučiasi, net jeigu atsisakote klausyti ir ir tikėti jais. „Nenoriu rimtų santykių“ iš tikrųjų reiškia „nenoriu rimtų santykiu su tavimi“ arba „nesu tikras, kad esi būtent ta“. (Apgailestauju). Laiko leidimas kartu nėra susitikinėjimas. Vaikinas be jokių įsipareigojimų besitrinantis po tavo gyvenimą = tu jam nepatinki.

Toliau. Jau užsiminta apie lovos dalybas. Tačiau kartais būna taip, kad šioje srityje atsiranda nenumatytų nesklandumų ir klausimų, į kuriuos atsakymo kaip ir nesinori sau garsiai pasakyti. Taigi seksas. Jautri tema, į kurią įeina: seksualumo suderinamumas, partnerių skaičius, verbalika šia tema, savęs vertinimas ir t.t. Pačios žinot. Vis dėlto:

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nesimylite. Vienas didžiausių malonumų gyvenime – gauti sekso. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, turėtų mažiausiai trukdyti tuo mėgautis. [Žinoma, pirmas mėnesis yra pirmas mėnesis, tačiau pati supranti, kad negerai jei santykiuose atsiranda tarkime kelių savaičių trukmės štilis. Tam pateisinimas gali būti tik medicininiai sutrikimai, mano pastaba]. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, neturi seksu mėgautis su kitom. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis miega su kita. Triukas „išbristi iš kitos makšties sausam“ neturi išdegti. Vadinkime išdavystę tuo, kas ji yra: visiška pasitikėjimo išdavyste. Išdavikai – tai žmonės, kurie turi apskaičiuoti daug dalykų, kurie visa tai daro būdami šalia jūsų ir žaisdami jūsų jausmais. Išdavystė yra išdavystė, visai nesvarbu, kiek kartų ir su kuo tai įvyko. Niekada neprasidėk su vaikinu, kuris negali atsakyti, kodėl taip elgiasi, sako ar daro.

Ar yra tekę girdėti pasisakymų apie tai, kaip jis bijo: intymumo, santykių, dar bele kokių nesąmonių? Čia as nesu taip kategoriškai nusiteikus, nes manau, kad iš tiesų yra žmonių, kuriems sunkumų kelia neigiama praeities patirtis, tiksliau, visiems mums tai kelia sunkumų, tačiau kai kuriems yra sunkiau su tuo susitvarkyti. Tačiau Gregas labai taikliai įvardino tokią situaciją:

Intymumo baimė: žinoma, nemažai žmonių buvo įskaudinti praeityje ir dabar jaučia intymumo baimę. Jie gali bėgti, nešti savo subinę pas psichiatrą, jeigu turi kokią rimtą bėdą, tačiau jis niekada neslėps to nuo tavęs.

Ir iš tiesų dalis žmonių nemoka/negali „saugiai prisirišti“, ir tam jie gali turėti labai daug priežasčių, bet nėra nei vienos priežasties, kodėl mane tai turėtų dominti. Kai išmoksi, visada žinai kur mane rasti. Va. O kol kas aš turiu daug ką nuveikti.

Ko vyrai iš tiesų bijo? Tik ne to, kur mes jų jų baimes įžvelgiame. Vienintelis dalykas, ko vyrai bijo, tai tiesiai šviesiai pasakyti, kad mes jų netraukiame, nedominame, ir iš viso, ne taip jau labai ir patinkame. Jie tik bijo mus įskaudinti, tai yra, pasirodyti niekšais.

Taigi neleiskite savo troškimui būti mylimoms ir jausti prieraišumą aptemdyti protą. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nori matytis tik apsvaigęs (alkoholis, narkotikai, vienatvės užduoti jausmai, susufokusuojantys į netolimą objektą – tave. Mano pastaba).

Dabar serija skirta toms, kurios ilgus metus susitikinėja/gyvena su vyru, bet kalbos apie vestuves nėra (nors tu to nori). Arba toks, kurioms kažkada užmovė sužadėtuvių žiedą, tačiau prie altoriaus iki šiol taip ir nenuvedė.

Gregas sako: mano nuomone, jei tau reikia sukti galvą norint sugalvoti geriausią būdą užsiminti apie vedybas žmogui, su kuriuo artimai bendravai gana ilgą laiką, tavo popieriai prasti. Panelės, argi reikia taip gėdytis? Noras ištekėti yra visai normalus dalykas; lygiai taip pat normalu klausti, ar įsivaizduojate save susituokusią arba kaip jis jausis vedęs. Investavusi X metus (įrašom metų skaičių) savo laiko neabejotinai turi teisę žinoti apie savo ateitį. Jei jis sako, kad nenori tuoktis, o tai, kaip ir kaip būtų gaila, iš tikrųjų reiškia: jis nenori vesti tavęs. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nenori tavęs vesti.

Saviapgaulės valandėles apie tai, kad „man nerūpi, ką sako giminės“, ir „man gerai ir be tų vestuvių“ turėtų sekti atvirumo sau valandėlė, ar tikrai nerūpi. Nes jei nerūpėtų, tai ir minčių tokių nebūtų. Ar ne taip. Jei ne taip, atsiprašau.

Auksinė frazė: Aš dar nepasirengęs. Tai dažniausias pasiteisinimas pasaulyje, kuris atrodo, visada suveikia. Moterims patinka laukti, kol vyrai pasiruoš. Jums, moterims, patinka nuolat laukti. Išvada: negaišk laiko su vaikinu, kuris tave verčia klausinėti bet ko, kas susiję su jo jausmais tau.

Tas balvonas (lachūdra, asilas, idiotas, nevykėlis, mano vienintelė meilė etc) mane paliko. Paverkime, prisigerkime, skambinkime naktimis, aprėkime jį, permiegokime girtumo minutę su kitu balvonu, ir bandykime rasti būdų, kaip pasimaišyti tam asilui po kojom – kad susiprastų, ką prarado. ERROR.

Noras būti su kitu žmogumi kartais verčia mus tenkintis mažiau, daug mažiau, net visiškai mažiau, negu norėtume iš tikrųjų. Tačiau: Ne taip jau jam ir patinki, jeigu tave palieka. Dūsavimai kitame ragelio gale, kad „tavęs pasiilgau“ neturėtų pakeiti fakto suvokimo, kad jis vis dar tas pats tipas, kuris tave paliko, tas pats, kuris neseniai pažiūrėjęs į tavo gražų veidelį, įvertinęs tave ir tavo privalumus, pareiškė, kad tavo draugijos jam nebereikia. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis kažkur pradingo. (…)Nieko nėra blogiau, kaip negauti atsakymo versle, draugaudamas ir ypač išgyvendamas meilės nuotykį. Tačiau blogiausia, kad nesulaukti atsakymo ir yra atsakymas. Skyrybos – tai galutinis veiksmas, o ne demokratinis sprendimas. Nelįsk jam į akis bandydama priminti, kokia esi puiki. Tegul jo motina jį apšaukia. Tu per daug užsiėmusi.

Kodėl mus traukia nepasiekiami? Susisaistę su kitom moterim/vyrais, davę kunigystės įžadus ar šiaip, neatsiejami nuo savo debilumo? Tai yra klausimas, į kurį turime atsakysi sau pačios, vienos, ramiai, gal su profesionalia pagalba, bet tik jokiu būdu ne empirinio tyrimo metu, tikintis, kad kada nors tas ar anas lachūdra atsisaistys ir susisaistys su mumis.

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis vedęs (ir kitaip nepasiekiamas). Jei jis tau nepriklauso, vadinasi, jis vis dar jos. Pasistenk, kad tau nereikėtų ketverių metų draugystės staiga suvokti, kad tavo vaikinas yra tikra savanaudiška kiaulė. Veikiausiai ponas Mulkis bandė tau jau nuo pat pirmos dienos parodyti, kad toks yra.

Liūdna, bet taip yra: pasaulyje yra daugybė vyrų, kuriems aš nepatikau, nepatikau ir nepatiksiu. Kaip ir yra labai daug vyrų, kurie man nepatiko, nepatinka ir niekada nepatiks. Bet į pasimatymus ėjau ir negaliu garantuoti, kad neisiu. Esu sutikus daug balvonų, idiotų ir lachūdrų, iškrypėlių ir despotų, alkoholikų ir priklausomų nuo sekso, chroniškų darboholikų ir bedarbių, melagių ir viršgaidžių. Ir tai nekvestionuoja mano, kaip moters vertės. Kažkur yra tas, kuris man/tau/jai patiks. Ir kuriam aš/tu/ji patiks. Nice and easy, be jokių nesąmonių.

Vaikščiodama į pasimatymus sutiksi gana daug keistuolių ir šiknių. Tai neišvengiama kaip mirtis ir mokesčiai. Nuo tavęs priklauso vienintelis dalykas – kiek ilgai leisi šiems džentelmenams trainiotis savo gyvenime. Kilus abejonėms, turėtum žinoti – dešimt minučių nuo tada, kai pirmą kartą pamatai jų nepriimtiną elgesį (arba uodegą). Dešimt minučių per akis, kad spėtum apsirengti ir ištrinti savo numerį iš jo telefono atminties. (…) Taip, vienatvė užknisa daugelį žmonių. Suprantu, suprantu, suprantu. Bet vis dėlto turiu pasakyti, kad, mano giliu įsitikinimu, būti šalia asmens, kuris verčia jus prastai jaustis ar negerbia jūsų, yra dar blogiau. Ir taip turi vieną šiknaskylę. Antros tau nereikia.

Amen. Nesi linkusi vadovautis cosmopilitan patarimais ar panašiom nesąmonėm, yra tekę ir pirmai skambinti, ir pastangų neadekvačiai daug įdėti, bet Gregas per visą knygą nori pasakyti vieną dalyką: jei vyras tavęs nori, jis tave pasiims. Kad ir kaip žeidžiančiai tai skambėtų (tai blia, aš gi ne daiktas, kad mane kas nors pasiimtų – taip galvoji? Žinau. ŽINAU. Ne daiktas ir vyras, tad nėra jo jų jamti, jei patys neprisiduoda į nelaisvę).

Esu tikra, kad ir galėtų būti parašyta analogiška knyga skirta vyrams, nes besikankinančių ir atsakymų ieškančių (nors jie labai aiškūs) vyrukų irgi nemažai.

Pvz: ne taip jai ir patinki, jei

1. Ji atostogauja su draugais ar tėvais, o ne su tavimi.
2. Ji nepyksta, jei pamiršti jos gimtadienį/vardadienį/draugystės pradžią
3. Ji neprašo tavo pagalbos persikraustant. Jai padeda brolis.
4. Ji jau metus draugauja su kitu.

Ir t.t. ir panašiai. Bet neįdomu man, ko nesupranta vyrai.