Dabar tas Danutės pyragas gali tik dar labiau suknisti nuotaiką, nors ir buvo pirktas jai pataisyti.Tas pats, kaip koks lenkiškas vaflis iš kioskio, kvepiantis vaniline „eglute“. Na ta, kur ant veidrodėlio mašinoje kabo.

Kažkada pirkti Danutės pyragą nuotaikos pataisymui man būtų buvę nesuvokiama. Matyt, su amžiumi savaiminiu būdu mažėja endorfinų, todėl atsiranda saldumynų poreikis.

Kažkada nuėjus į parduotuvę visko norėdavau, ir niekaip negalėdavau išsirinkti. Dabar nenoriu nieko, nes visur visur skraido vaisinės muselės, o su perlinėm kruopom namo parsineši kiaušinėlių, iš kurių išsirita kirmėlaitės, iš kurių – maistinės kandys, ir taip pasaka be galo. Todėl visos kruopos ilgam dings iš mano raciono, tų vaisių ir daržovių, nuo kurių pulkais kyla musės, aš irgi nenoriu, pieno produktai man nepatinka, o vienos mėsos nevalgysiu, nors būtų galima aptarti ir jos, kaip produkto, kelią. Dešros, darytos čiut ne iš kiaulių šerių išspaudų, kažkaip apetito nekelia.

Tai ką, belieka gerti, pasakysit. Kažkada buvo ir taip, kad raudonas vynas namuose galėdavo stovėt metus, ir man jo nereikėdavo.  Nes jau baisiai neskanu. Dabar, žiūriu, nebe tokia mandra pasidariau – kas kokio užfundija, tas ir tinka.

Kažkada, kai buvau mokykloje, atleiskit, jei mane atmintis paveda, mums nebuvo tokių veiklų, už kurių užsikabinęs, pasistiebęs ir ištiesęs kaklą matytum kažkokią perspektyvą. Dariau ten kažką ką ir visi, nes reikėjo, be to, buvo aišku, kad kažką reikės vėliau daryt, o ką – tiesą pasakius, po šiai dienai nežinia.

Jei prieš kokį gerą dešimtmetį aš su draugais būčiau galėjus kurti radiją (ar įgyvendinti kitą projektą, kurį sugalvot ir parašyt yra kas padeda),  tam būtų kas nors davę pinigų, atvažiuotų lektoriai, mane kas nors būtų nusivedęs į tikrą radiją, profesionalai būtų gaminę mano laidai džinglus, pripasakojęs, kad jei man seksis, gal būtų galimybė padirbėti rimčiau, jei už mane, su manim ir dėl manęs visą laiką kovotų pora fantastiškų, draugiškų ir energingų mokytojų – leidžiu sau manyt, kad labai tuo būčiau džiaugusis.

Jei kažkada būčiau mokiusis vien tik atremontuotose klasėse, pertraukas leidus uberfainoje valgykloje, o špargales slėpusi normaliame tūlike, įtariu, kad man būtų buvę smagu. Tuo tarpu dalyje klasių buvo išdaužytas linoleumas, valgykla buvo faina tik dėl picų ir kartu sėdinčių žmonių, o tūlikuose nebuvo durų :) Tokia tad vaikystė ir jaunystė Vilniaus senamiesčio mokykloje :) Nesu savo mokyklos fanatė, esu tas paukštelis, kuris savo lizdą teršia…tik nereikia, tūlikai tikrai buvo be durų.

Šį savaitgalį buvau susitikus su keliolika jaunų žmonių, kurių nelabai supratau.  Gal ir jie manęs, nežinau, man niekas nieko nesakė. Kuria radiją, o nekalba. Turi galimybę klausti, o nuleidę galvas paišo robotukus. Mokosi labai gražioje, sutvarkytoje mokykloje, turi visą reikiamą techniką, labai fainas mokytojas, kurios juos visada užstoja (nors projektą įgyvendinti turėtų patys), bet kažkodėl leidžia sau elgis taip, tarsi tai joms REIKĖTŲ palikusioms savo sergančius vaikus lėkti aptupinėti mokinius.

Kažkada maniau, kad tie, kurie nieko nenori, neturi jokių galimybių atsidurti ten, kur jiems būti nereikia, ir niekas jų neatvarė. Dabar matau, kad klaidingai maniau.  Tik nesuprantu, kaip nieko nenorintys yra ten, kur kviečiami tik norintys. Džiaugiuosi tik už kelias poras žibančių akių – vien dėl jų buvo verta apturėti gerklės skausmus. Čia nuo bandymo kalbėti garsiau už apatiškumo čežesį. Labai bjaurus garsas.

Kažkada nuėjus į klubą stengdavausi vengti kvadratinių formų (galva, korpusas, batai) vyrų žvilgsnių, nes jei tik pažiūri, tai vadinas, jo. O jei nei šokti, nei „kokteiliuko“ nenori, tai užpuola su klausimais „o kodėl, panele, tokia pikta, kas atsitiko? Pasikėlus kokia“ ir panašiai.

Marijampolėje negalėjau neapžiūrėti įvairių dryžuotumų megztukų, aptempiančių išraiškingus vyriškos krūtinės raumenis. Bet mandagiai atsisakius šokti, nei vienas megztukas nei durnų klausimų neuždavinėjo, nei tą patį klausimą kartojo. Ar laikai pasikeitė, ar čia kultūriniai – socialiniai skirtumai Vilnius VS Suvalkija?

Kažkada girdėjau frazių, kad vyro nesusirasiu, nes atseit per daug aiškinu ir knisu protą. Gyvenimas dar nesibaigė, o šito gėrio trūkumo nejaučiu. O tie, kur taip pareiškė, leidžia dienas toleruotinai bledavodami.  Tai va, jei kam nors atrodo, kad jų moterys per daug aiškina, kabinėjasi, rėkia, ir stokoja subtilumo, tai prašyčiau užsukti į Marę, ir pasidairyti ten į merginas.  Labai pasipuošusios, tad žiūrėt gražu, o dėl klausymo – tiesmukumo vienis turbūt kiekviena iš jų. Labai seniai taip daug ir nuoširdžiai nesijuokiau – smagu klausyt žmonių, kurie drebia tai, ką galvoja. Ir dar kalbą paįvairindami žodžiais, kurie patys savaime juokingi.

Beje, žinot, kas yra dikiai ir kodėl jiems derėtų valgyt povaliai? O rytinis taškutis?

Ai, tai va, kaip sakiau, kažkada viskas buvo kitaip. Ypač Danutės pyragas. O Marė – gerai ir dabar.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/feed/ 6 http://www.taprasme.lt/2009/10/16/sodo-gerybiu-panauda/ http://www.taprasme.lt/2009/10/16/sodo-gerybiu-panauda/#comments Fri, 16 Oct 2009 18:31:36 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=597

Neva ekologiška, sveika ir moteriška

Kažkurią dieną iš sodo parsitempiau kalną obuolių, cukinijų, porų, visokių žolių ir uogų likučių. Džiovinau tas uogas orkaitėj, kai ką sudeginau, kai ką supelėsinau, vienu žodžiu, užsiiminėjau niekais. Senelis praeidamas drebtelėjo: gražu žiūrėt, kai inteligentiški žmonės užsiiminėja tokiais paprastais niekingais darbais. Arbata man šiaip romantizmo troškimo išraiška: juk kaip gera šaltą žiemos vakarą žiūrėti į židinį (teliką, akis,) ir siurbšioti pačios rankų surinktų žolelių uogelių bei stiebelių arbatą… Ai, biški perdeginau tas uogeles, bet esmės nekeičia. Esu moteris, žolelių rinkėja.

O šiandien, po pirmos normalios darbo savaitės po sakyčiau kokių pusantrų metų (free lancinimas, keliavimas, mokslai) , vėl sukišau nagus į buitį ir ėmiausi obuolienių virimo proceso. Obuolių lupimas, sėklų krapštymas, stovėjimas prie puodų, stiklainių kaitinimas (!!!!), tas pats procesas su cukinijom ir morkom,  privedė ne prie gero: vakar taip kruopščiai darytas manikiūras nuėjo gabalais. Užtat septyni slovikai stovi. Dar skaičiau supermamose, kad cukinijos su svarainais duoda ananaso skonį. Teks turgun eiti, svarainių ieškot. Jei dar yra.

Ir čia ne tik romantizmas (gamta, natūralumas, ekologija) veikia, ir net ne tik noras turėti ką nors pačios pasidarytą, bet ir Ispanijoje labai išugdytas skūpumas (taupumas). Be abejo, ten man mažiausiai rūpėjo eiti valgyt į miestą po min. 10 eurų kaskart, jei yra tiek daug galimybių tuos pinigus geriau panaudot: nusipirkti kokį ryanairo bilietą, vyno geresnio, pagaliau skuduras, ir tas geriau.  Praėjo ir buržujiškas paišsidirbinėjimas dar turint maisto, pirkti to paties, laikyti šaldytuve tol, kol sugenda, iš penkių rūšių koncervuotų kukurūzų pirkti vienus brangesnių, nes neva skanesni. O iš tiesų tas pats.

Tai kaip aš visa tokia taupi, na bandanti tokia būti, galiu palikti sode krūvas visokio gėrio paukščiams iškapoti ir supūti? Juolab kad nesena istorija prisimena, kad obuolienės ir marinuoti burokėliai beigi rūgštynės labai dažnai būdavo perkami. Rūgštynių sezoną prasivarčiau Costa Bravos paplūdimiuose, bet cukinijų tai jau tikrai prisimarinuosiu. Tik mane neramina tai, kad supermamos turi daug visokių receptų prirašiusios, ir niekaip negaliu išsirinkti geriausio. Na buitis. Bet smagi.

21:29. Penktadienio vakaras. Einu miegot.