Dabar tas Danutės pyragas gali tik dar labiau suknisti nuotaiką, nors ir buvo pirktas jai pataisyti.Tas pats, kaip koks lenkiškas vaflis iš kioskio, kvepiantis vaniline „eglute“. Na ta, kur ant veidrodėlio mašinoje kabo.

Kažkada pirkti Danutės pyragą nuotaikos pataisymui man būtų buvę nesuvokiama. Matyt, su amžiumi savaiminiu būdu mažėja endorfinų, todėl atsiranda saldumynų poreikis.

Kažkada nuėjus į parduotuvę visko norėdavau, ir niekaip negalėdavau išsirinkti. Dabar nenoriu nieko, nes visur visur skraido vaisinės muselės, o su perlinėm kruopom namo parsineši kiaušinėlių, iš kurių išsirita kirmėlaitės, iš kurių – maistinės kandys, ir taip pasaka be galo. Todėl visos kruopos ilgam dings iš mano raciono, tų vaisių ir daržovių, nuo kurių pulkais kyla musės, aš irgi nenoriu, pieno produktai man nepatinka, o vienos mėsos nevalgysiu, nors būtų galima aptarti ir jos, kaip produkto, kelią. Dešros, darytos čiut ne iš kiaulių šerių išspaudų, kažkaip apetito nekelia.

Tai ką, belieka gerti, pasakysit. Kažkada buvo ir taip, kad raudonas vynas namuose galėdavo stovėt metus, ir man jo nereikėdavo.  Nes jau baisiai neskanu. Dabar, žiūriu, nebe tokia mandra pasidariau – kas kokio užfundija, tas ir tinka.

Kažkada, kai buvau mokykloje, atleiskit, jei mane atmintis paveda, mums nebuvo tokių veiklų, už kurių užsikabinęs, pasistiebęs ir ištiesęs kaklą matytum kažkokią perspektyvą. Dariau ten kažką ką ir visi, nes reikėjo, be to, buvo aišku, kad kažką reikės vėliau daryt, o ką – tiesą pasakius, po šiai dienai nežinia.

Jei prieš kokį gerą dešimtmetį aš su draugais būčiau galėjus kurti radiją (ar įgyvendinti kitą projektą, kurį sugalvot ir parašyt yra kas padeda),  tam būtų kas nors davę pinigų, atvažiuotų lektoriai, mane kas nors būtų nusivedęs į tikrą radiją, profesionalai būtų gaminę mano laidai džinglus, pripasakojęs, kad jei man seksis, gal būtų galimybė padirbėti rimčiau, jei už mane, su manim ir dėl manęs visą laiką kovotų pora fantastiškų, draugiškų ir energingų mokytojų – leidžiu sau manyt, kad labai tuo būčiau džiaugusis.

Jei kažkada būčiau mokiusis vien tik atremontuotose klasėse, pertraukas leidus uberfainoje valgykloje, o špargales slėpusi normaliame tūlike, įtariu, kad man būtų buvę smagu. Tuo tarpu dalyje klasių buvo išdaužytas linoleumas, valgykla buvo faina tik dėl picų ir kartu sėdinčių žmonių, o tūlikuose nebuvo durų :) Tokia tad vaikystė ir jaunystė Vilniaus senamiesčio mokykloje :) Nesu savo mokyklos fanatė, esu tas paukštelis, kuris savo lizdą teršia…tik nereikia, tūlikai tikrai buvo be durų.

Šį savaitgalį buvau susitikus su keliolika jaunų žmonių, kurių nelabai supratau.  Gal ir jie manęs, nežinau, man niekas nieko nesakė. Kuria radiją, o nekalba. Turi galimybę klausti, o nuleidę galvas paišo robotukus. Mokosi labai gražioje, sutvarkytoje mokykloje, turi visą reikiamą techniką, labai fainas mokytojas, kurios juos visada užstoja (nors projektą įgyvendinti turėtų patys), bet kažkodėl leidžia sau elgis taip, tarsi tai joms REIKĖTŲ palikusioms savo sergančius vaikus lėkti aptupinėti mokinius.

Kažkada maniau, kad tie, kurie nieko nenori, neturi jokių galimybių atsidurti ten, kur jiems būti nereikia, ir niekas jų neatvarė. Dabar matau, kad klaidingai maniau.  Tik nesuprantu, kaip nieko nenorintys yra ten, kur kviečiami tik norintys. Džiaugiuosi tik už kelias poras žibančių akių – vien dėl jų buvo verta apturėti gerklės skausmus. Čia nuo bandymo kalbėti garsiau už apatiškumo čežesį. Labai bjaurus garsas.

Kažkada nuėjus į klubą stengdavausi vengti kvadratinių formų (galva, korpusas, batai) vyrų žvilgsnių, nes jei tik pažiūri, tai vadinas, jo. O jei nei šokti, nei „kokteiliuko“ nenori, tai užpuola su klausimais „o kodėl, panele, tokia pikta, kas atsitiko? Pasikėlus kokia“ ir panašiai.

Marijampolėje negalėjau neapžiūrėti įvairių dryžuotumų megztukų, aptempiančių išraiškingus vyriškos krūtinės raumenis. Bet mandagiai atsisakius šokti, nei vienas megztukas nei durnų klausimų neuždavinėjo, nei tą patį klausimą kartojo. Ar laikai pasikeitė, ar čia kultūriniai – socialiniai skirtumai Vilnius VS Suvalkija?

Kažkada girdėjau frazių, kad vyro nesusirasiu, nes atseit per daug aiškinu ir knisu protą. Gyvenimas dar nesibaigė, o šito gėrio trūkumo nejaučiu. O tie, kur taip pareiškė, leidžia dienas toleruotinai bledavodami.  Tai va, jei kam nors atrodo, kad jų moterys per daug aiškina, kabinėjasi, rėkia, ir stokoja subtilumo, tai prašyčiau užsukti į Marę, ir pasidairyti ten į merginas.  Labai pasipuošusios, tad žiūrėt gražu, o dėl klausymo – tiesmukumo vienis turbūt kiekviena iš jų. Labai seniai taip daug ir nuoširdžiai nesijuokiau – smagu klausyt žmonių, kurie drebia tai, ką galvoja. Ir dar kalbą paįvairindami žodžiais, kurie patys savaime juokingi.

Beje, žinot, kas yra dikiai ir kodėl jiems derėtų valgyt povaliai? O rytinis taškutis?

Ai, tai va, kaip sakiau, kažkada viskas buvo kitaip. Ypač Danutės pyragas. O Marė – gerai ir dabar.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/feed/ 6 http://www.taprasme.lt/2010/02/24/pagiriamasis-zodis-birstonui/ http://www.taprasme.lt/2010/02/24/pagiriamasis-zodis-birstonui/#comments Wed, 24 Feb 2010 21:27:06 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1475

Birštonas – vienas mano mylimiausių miestelių Lietuvoje. Neslėpsiu, kad nesu miestukų ekspertė, bet jau kai patinka, tai patinka. Nors kiek esu jame buvusi, tai tik darbo reikalais, bet tai nekliudo įvertinti grožį, ramybę, ir žmonių gerumą.

Labai didelį indėlį į emocijas vietos atžvilgiu sudaro žmonės. O pirmas birštonietis, su kuriuo susipažinau, buvo Juozas Aleksandravičius, puikus istorikas, geografas ir istorijų pasakotojas.

Taigi jau prieš kokius ketverius metus pamilau Birštoną, bet vis neprisiruošiau ten sugrįžti. Ne per seniausiai ten lankiausi, na, ir vėl darbo reikalais. Derėjo anksčiau aprašyt, bet įkvėpimas mano nueina kitiems reikalams pastaruoju metu.

Trumpai pasakius, tiems, kurie nori ramybės (man), tai pati ta vieta. Nėra palanginio-druskininkinio šurmulio. Kadangi pastarajį kartą Birštone teko apsilankyti ne vienoje maitinimo įstaigoje, rekomenduoju kriaušių pyragą Kultūros namų kavinėje. Beje, Kultūros namai taip sutvarkyti, kad nei iš tolo neprimena to, kas nūnam lietuviui iškyla prieš akis, išgirdus šį žodžių junginį. O picerijoje – martinį. Trys litai. O gal du pem?

Picerija tai ta vieta, kur renkasi miestelio jaunimėlis įvairiom progom, pvz, kašio pažiūrėti. Po dienos darbų nuėjom ir mes ten, tik aš nepasirūpinau savo išorinu grožiu, ir pasidabinau džemperiu. Įėjus vidun, pamaniau, kad labai teisingai atrodau, nes visame kabake nebuvo nei vienos moters, tik kokie 20  bernų. Paragavus, paragavus, einant namo, užkalbino trys iš jų, rūkantys tarpduryje. Labai mandagiai palinkėjo gero vakaro. Tikėjausi blogiau :) Horizonte mačiau Birštono vyriją po du, po du, einant namo. Tiesia trajektorija. Tvarkinga viskas:  moterys, kaip ir reikia, namuose, vyrai pažiūri kašį, išgeria po porą alaus, ir be jokių problemų nei darymo, nei ieškojimo –  gražiai namo.

Užtat kitą dieną išvis likau be žado. Žioplumo, išsiblaškymo (ne mano)  įtakoje, ar tiesiog ne taip susiklosčius žvaigždėms, pametėm mašinos raktelius. Džipo, BMW, naujo, brangaus. Mašinoje – jokių slapukų. Na, nėra raktelių, nėra. Kol iš Vilniaus atvažiuos autobusas su atsarginiais rakteliais, mes neramia širdim dirbam, ir vis nervingai pakrizenam, ar dar rasim mašiną.

Radom mašiną, ir raštelį užu lango. Rasti BMW rakteliai. 8676xxxxxx.  Susitikus su radėju, išsižiojau iš nuostabos: ateina du tokie bernaičiai, na tokie, truputį išsigąsčiau, jei kalbintų. Sako: radom ant kelio, jau du kartus buvo pervažiuoti, pradėjom spaudalioti, žiūrim, atsirakino. Tai galvojom biški pralėkti, bet ai, nelėkėm. Tada jūsų visur ieškojom, ėjom per sanatorijas, savivaldybę, gal kas girdėjo. O jūs buvot versmėje ir kultūrnamy, ar ne?

Įdomiausia, kad ten ir buvom. Taigi visas miestas jau žinojo apie mus ir mūsų veiklą. Beje, kad bernaičiai mūsų ieškojo, faktas, nes raštelis buvo suraitytas ant vienos iš sanatorijų lapuko, o iki jos paėjėti reikėjo.

Tai toks tas Biršono jaunimas. Ponas Juozas sako, kad birštoniečiai, nenorėdami atsilikti nuo visos Lietuvos statistikos, per metus nuvaro vieną mašiną. Teisingai, reikia, kitaip dar pamanys žmonės, kad Birštonas tai koks kaimas.

Kavinukėje prie stoties šypsojausi klausydamas trijų draugių pokalbio. Draugės pensijinio amžiaus, sėdi sau, geria kavutę ir brenduką, ir balbatuoja apie vyrus. Kuris vinį moka įkalti, iš kurio kokia nauda, viena sakė vyro neturi, ale jai šildymą kompensuoja valdžia :)

Maži miesteliai man patinka ir savo lapatynais. Skudurynais. Na, kaip bevadinsi. Tai štai, pagrindinėje gatvėje, einant link picerijos ir Tulpės sanatorijos, yra du skudurynai. Vienas priešas kitą. Viename mums sako: kad visi tokie žmonės geri būtų, kaip jūs… nėra Birštone žmonių, nėra. O kitame aptikom nuostabią pakabą naujų Papaya rūbų.

Bet čia vis buitis. Nagi tikrai sau viešai pasižadu šį pavasarį ten bent porą dienų pailsėti. Visokie masažai su čiobreliais savaime aišku, kad gėris yra, bet aš labai vertinu ir pasivaikščiojimus Nemuno promenada, o ir nuo Vytauto kalno gražūs Nemuno vaizdai atsiveria. Žiemą Vytauto kalnas virsta slidinėjimo trąsa, su papėde čiuožinėjumui.

Patinka.

Dabar laikai kiti atėjo. Kapitalistiniai. Paskutinį kartą kaip reikalas atostogavau prie Baltijos jūros gal prieš ketverius metus. Porą kartų važiavau žiemą, na, dar šią vasarą porą dienų buvau į palapinę pajūry įlindus, tik lietaus buvo daugiau nei saulės. Užtat per tą laiką prisimaudžiau Viduržemio jūroje prie Kipro, Maltos, Ispanijos, Italijos krantų, Atlanto vandenyne prie Portugalijos kranto, Raudonojoje jūroje prie Hurgados. Sakau, kad kapitalistiniai laikai atėjo. Man pigiau buvo iki Egipto dešimčiai dienų važiuoti, nei Nidoje tą patį laiką būti.

Visą šitą prisiminimų seriją sugeneravo straipsnis štai gi toks, vakarų spauda apie Lietuva parašė, ir ne apie tai, kaip kas ką nudūrė, tai jau pasiekimas. Bet tai nežinau aš, nežinau. Mane kone asmeniškai įžeidžia Lietuvos tapatinimas su sovietija, nors čia jau mažos engtos tautos palikuonės kompleksas. Taip ir norisi papurkštauti, kad Nida nieko bendro neturi su sovietine vasaros stovykla, bet tiek to, nes musiet turi. Bet man patinka nepatinkančias detales nutylėti :)  Aš net per Lietuvos verslo sąlygų pristatymą vienoje iš paskaitų Ispanijoje griežtai uždraudžiau kolegai sakyt, kad lietuvių antra kalba yra rusų, sakiau, anglų :)

Aš gal per daug atitrūkus nuo realijų, bet nepamenu, kad kada būčiau mačiusi uodų debesį. „Winged beasts“. Šiaip tai gražus pavadinimas. Dar labai smagiai skamba „almost medieval, photographs of life in the area in the early 20th century.“ Viduramžių fotografijos iš XX amžiaus pradžios, vat čia tai originalu, ir būtų gerai, jei būtų tiesa apie viduramžių nuotraukas. Jei lietuviai (kuršiai) būtų išradę fotoaparatą viduramžiais, taigi pasaka būtų buvusi, o ne gyvenimas! Ir Vytauto tikrą portretą turėtume, ne kokius ten paveikslus su šermuonėlio apykakle.

Štai čia pradėjau juoktis balsu:

We steered the children away from some pictures of a man eating a live crow (captioned „Biting to kill the crow“) and towards some model cottages. (National Geographic reported earlier this year that the tradition of crow-eating for sexual potency is being revived in modern Lithuania.

Yra, yra tekę girdėti apie pavargusius vyrus „daug darbo, nervinė įtampa, neturiu jėgų“. Tai mielos modernios Lietuvos moterys, valdomos taip pat irgi moterų, jūs tik ragatkę iš po pagalvės ištraukit, valso žingsneliu į balkoną, ir pykš į medyje miegančią varną! žiūrėkit, taikykit į kelio girnelę, kad nepabėgtų, bet gyva liktų. Laimikį  parneškit ir  duokit vyrui paskanauti.

Nereikės jokių seksopatologų, šeimos konsultantų ir panašių viduramžių specialistų. Modernioje Lietuvoje modernios moterys laikosi modernių tradicijų, oj negaliu, einu varną suvalgysiu hahaha

Ir iš tiesų tai man gėda, kad vos tik kas nors parašo apie šį dievo pamirštą kampelį, visi iš visų kampų puola komentuoti ir piktintis. Bet aš esu lietuvė, iš to paties krašto, kur žmonės nepailsdami piktinasi, kad buvome pavadinti aštriadančiais lietuviais, Hanibalo Lekterio tėvyne vaizduoti, arklieną valgantys. Todėl taip ir darau.