Lachūdros vizualizacija

Nors man dabar visai  ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.

Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas:  ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.

Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.

P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/02/20/dar-viena-lachudros-foto/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2009/12/14/lachudru-tema-tesiant-daugtaskis/ http://www.taprasme.lt/2009/12/14/lachudru-tema-tesiant-daugtaskis/#comments Mon, 14 Dec 2009 18:25:03 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1128

Lachūdros reakcija į skalbimą

Ką tik įvyko planinis Rupkių klubo susirinkimas. Svarstytos temos:

• Buitis, jums neįdomu;
• Rupkių žmonėjimosi ypatumai ir galimybės XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje;
• Kodėl vyriškoji komentatorių dalis primygtinai tapatinasi su lachūdra?

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems lachūdroms. Taip sprendžiam iš jaučiamo susitapatinimo su subjektyviai apibūdintu  personažu. Manome, kad apie tokio personažo egzistavimą tiesiog nežinojote, ir čia, apie jį persiskaitę, radote patrauklių beigi sau artimų savybių, kurių tyrumą beigi patrauklumą stojote ginti mūru irgi  piestu.

Keliamas atviras klausimas: ką žavaus įžvelgėte rupkiškojoje lachūdros sampratoje?

Kaip jau minėta, lachūdra yra kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės, kol šildosi pseudointelektualo kailiuku, mąslus ir paslaptingas, sugeba bent jau naivias ir jaunas mergaites apžavėti (nes yra labai daug tokių, kurie nesugeba nieko), pastarosios dėl jų akivaizdžiai kankinasi, kitaip nepliektų piktais liežuviais, nes kas gi daugiau belieka, kitaip sakant – romantiška figūra, dramatiškai ir tragiškai neįgali mylėti, bet žadinanti nelaimingą meilę savo atžvilgiu.

O po tuo nesugebėjimu mylėti turbūt slepiasi kokia nors trauma, verta ypatingo apmąstymo ir supratingumo, gal būt netgi kas nors didingesnio nei nesusiklostę santykiai su tėvais, o egzistencinis nusivylimas supančiu pasauliu  ir jo žmogiškojo niekingumo pajauta. Kadangi subtiliai su jumis nieko neišeina, reikia tiesioginio paaiškinimo: mes taip  negalvojame, taip lachūdros galvoja patys apie save.

Dėl to susitapatinote, nes atradote tame tam tikro jus jaudinančio žavesio. Tada lieka neatsakytas klausimas: kodėl dėl viso šito žavumo reikia taip įsižeisti?

Susirinkimo eigoje buvo iškeltos kelios hipotezės:

1. Jums lachūdra patinka, bet nepatinka (ne)jaunos, (ne)naivios, (ne)patyrusios rupkės požiūris, kad lachūdra yra blogai.

2. Jums nepatinka ironiškas tonas, nes nejausti ironijos, (ypatingai autoironijos)  ir neturėti humoro jausmo yra, kaip minėta, lachūdroms būdingo pseudointelektualumo (atsiminkite nuskustą kailiuką) integrali savybė.

3. Prisiskaitėte populiariosios psichologijos, nusprendėte, kad puolame vyrišką giminę, kaip tokią, su visomis jai būdingomis rūšinėmis savybėmis, prisiminėte, kad tai nykstančiai giminei ir atstovaujate, ir išreiškėte šv. (šviežią ir šventą) pasipiktinimą.

4. Jums pasigirdo kažkur kažkada jau girdėti priekaištai.

Kas toliau (klaustukas su papildomais dviem taškais) „?..“

Siūlymai:

• Atsiribokit nuo jums jau žinomos lachūdros termino sampratos: kalba yra gyva, ji evoliucionuoja: mes ant pirminės prasmės pamato dar užstatėme naujų prasmių ir išėjo tai, kas gavosi išėjo.
• Netaikykite lachūdros apibrėžimo sau be pagrindo. Lachūdriškumą, kaip ir visa kita, reikia užsitarnauti: nėra ko čia turkštis svetimos šlovės spinduliuose.
• Besiįdomaujientiems, kas paskatino šį įrašą, žr. čia.

Lachūdros vidinis AŠ. Nuskustas pseudointelektualus kailis

Vis manęs kas nors paklausia. O ir pačiai vieną kartą būtų pravartu apsibrėžti sąvokas.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir  įvairaus plauko objektai yra krikštijami. Lachūdra, drozofilas, nariuotakojis, tas, apie kurį nekalbame ir t.t.

Dabar mano ir kitų Rupkių klubo narių žodyne lachūdra yra bendrinis daiktavardis, žymintis vyriškos giminės asmenį, katras yra emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas.

Skiriamieji požymiai: lachūdros paprastai padaro labai stiprų pirminį įspūdį, mat anie vaikšto pasidabinę pseudointelektualiu kailiu. Asmeninė draugystė su Nyče beigi tarptautinių žodžių žodyno studijavimas vakarais, žinotės, palieka savų pėdsakų. Labai lengva įtikėti lachūdros dvasiškumu ir kitoniškumu. Pastarasis yra  pirmas pavojaus ženklas.

Turint omenyje, kad jaunos ir naivios mergaitės ne visada greitai sumoja, katras intelektualumas yra tikras, katras – tik, deja, pseudo, lachūdra tuo labai apsidžiugina.  Jo vidinis aš net sučepsi matydamas begalinį susižavėjimą. Visiems patinka kai mumis žavisi, bet lachūroms tai yra būtina gyvybės palaikymo sąlyga.  Ne tu, o tavo susižavėjimas juo, tad jis visais įmanomais būdais stengsis jį palaikyti. Dažniausiai pasitaikanti technika -  kontrastingų dėmesio ir ignoravimo metodikų kaitaliojimas.

Stebėkite objekto elgesį tais momentais, kai kur kur nors įžengia. Paprastai lachūdros įžengia į teritoriją (ar tai būtų tavo asmeninė erdvė, ar kabakas) į priekį padavę savo išdidų fasadą. Nepamirškite pažiūrėti jam iš paskos, tai yra, šiek tiek kritiškumo nepakenks.  Nusiėmus rožinius akinius ir pažiūrėjus atidžiau, neretai pasimato iš paskos besivelkantys kaltūnai ir gaurai. Tai gali būti įvardinta kaip problemos, nuovargis ar jau minėtas kitoniškumas, bet siūlau neprarasti kritiškumo ir sveiko proto, kiek ten jo bebūtų.

Greitai susiėmus ir nuskutus pseudointelektualų kailį pasimato tikrasis lachūros AŠ.  Deja, tikrasis vaizdas tėra graudžiai juokingas neva mąslus atsilaupėlis su išdidžiu fasadu. Jei kailio nenuskusit, jis pats pradės plikti, nes žmogaus, net ir lachūdros, galimybės yra ribotos, ir žavėjimosi palaikymo resursai pasibaigia. Bet geriau to nelaukt, daug svarbių išteklių sutaupysit.

Štai toks tatai yra sudėtingas lachūdros termino paaiškinimas. Šis terminas vis labiau plinta ir paprastose buitinėse situacijose, pvz.: ir vėl jis/ji su savo nauja/u lachūdra sėdi?

Kitas terminas yra jobtvajukas, apie kurį kada nors ateityje. Esminis skirtumas yra tas, kad lachūdra pretenduoja į kitoniškumą, mąslumą ir intelektualumą , o jobtvajukas yra kaip tas švelnus margasparnis pievos drugelis, plasnojantis nuo gėlės iki gėlės, nuoširdžiai besidžiaugiantis vasara ir savo niekingai trumpa šlove. Liaudyje girdėjau sinonimą: šūdukų rutuliukų voliotojai.

Dėkoju Rupkei už abi lachūdros vidinio aš vizualizacijas. Pirma – vogta iš interneto, antra – Rupkės draugo brolio pažįstamo arklio brolio vaiko autorinis darbas.

Iš tiesų tai nei viena, nei kita nėra juokingos objektyviai, nes gaila padarų, bet lachūdrų kontekste geresnio pavyzdžio neatrasi.

Mielas padariukas

Kad jau Buriatas pasisklaidė komentaruose, sakydamas, kad visokios besimyluojančios porelės jam atrodo fu…ing fake, įtariu, kad jį lengvas drebulys pradeda krėsti, tad prisiminiau vieną tokį mane nukračiusį virtualios erdvės kampelį.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą ir kito galimybes pakeisti tave. Po penkerių metų Tapkius parašė paskutinį savo įrašą: (…) „Aš laimingas. Aš sutikau Ją. Padariuką, kuris mane pakeitė. Padariuką, kurį galbūt pakeičiau aš.“

Nenoriu nieko įžeisti, bet jei mane kas pavadintų „padariuku“, o dar geriau – mielu padariuku, manau, kad daugiau nieko nebenorėčiau girdėti, ir tai būtų įrašyta kaip į firminius jobtvajukų pasakymus (lachūdros mažumėlę mąslesni būna) beigi įtraukta į artimiausio rupkių susitikimo žiauriųjų temų sąrašą. Man jau dabar bloga, vien sau mintyse tariant šią frazę. Nupurtė.

Apgailestauju, kad tai mano pirmoji ir paskutinė pažintis su šiuo blogu. Pati pažintį su šiais reikalais pradėjau prieš kelis mėnesius, iš to dvasinio nepakankamumo svečioje šalyje, tad ne ką težinau.

Bet dar: aš niekaip nerandu loginio ryšio tarp kažkokio blogo ir asmeninio gyvenimo. Ar tai reiškia, kad blogas buvo kurtas su tikslu susirasti antrą pusę? Jei taip, kaip tai pavyko? Du blogai palaikė draugiškus santykius, dėdavo nuorodas vienas į kitą, dalindamiesi lankytojų srautu, ir tokią gražią abipusiai naudingą draugystę nutarė papildyti labiau praktiškais elementais? O gal buvo susipažinta per komentarus? Vienas kitu pasižavėdavo, o, kai žinia, tai yra pats geriausias balzamas širdžiai? O gal padariukas dirbo kontoroje, teikiančioje hostingo paslaugas, bet ne itin kokybiškas, blogo rašytojui nuolat reikėdavo skambinti ir piktintis?

Paprasčiau būtų, jei šiaip susipažino, kaip visi normalūs žmonės. Kaip, negaliu net įtarti, nes aš nenormali. Ir tada kilo egzistencinis klausimas: ar skirti laiką emocinės beigi intelektualinės kilmės ekshibicionizmui internete, ar ką nors mieeeeeeelo padaryt padariuko labui? Arba gal padariukas pyktelėjo, kad MB (nežinantiems: tai yra mielas „mano brangiausio“ trumpinys) vis prie kompo sėdi, ir uždraudė prie jo artintis.

Mieli vyrai, aš esu labai mieeeeelas padariukas, ir manęs namuose nelaukia nei vyras, nei vaikai. Jei norit, kad nustočiau rašinėti nesąmones, siųskit CV. Jūsų kandidatūrą apsvarstys Rupkių klubas. Brrrrrr, kaip miela.

Už gryną pinigą nevertėtų priimti.

Artėjant didžiosioms metų šventėms, žinoma, kalbu apie Kalėdas ir Naujuosius metus, visi prisimename, kokie esame materialistai ir kokią materialistinę aplinką aplink save turime susibūrę. Visi norim dovanų, ir tai yra nieko baisaus, bet aplinkai tas dovanas suruošti  yra panašu į mažo atominio karo sukeltą chaosą. Visą gyvenimą, kiek prisimenu, mama mums dovanas pirkdavo Kūčių rytą. Bele kas bele kaip. Ir dar, aišku, brangiai ir ilgai eilėse pastovint. Šita buitinė logika man yra nesuprantama. O kiti šeimos nariai iš viso nesivargindavo per daug: kadangi esam trys seserys, tai ir gaudavom tą patį daiktą, tik kitos spalvos. Nesvarbu, kad gal man jo visai nereikia, ir ilgai ilgai svajojau apie kokį šlamštadaiktį, pvz, puzzle su daug daug daug detalių.

Štai yra lapkričio kažkelinta, tikrai nežinau, kelinta, ir aš jau pradėjau rūpintis tomis dovanomis. Taip nutiko tik todėl, kad Dievo meldžiau įkvėpimo ir motyvacijos kuriant tokius neįdomius grafikus, bet jo matyt nėra, nes jis manęs neišgirdo. Tad teko  dirbti vairuotoja ir jaunuosius giminiečius po parduotuves vežioti. Susizgribau, kad jau po pusantro mėnesio verks mano piniginė ir nervų sistema, tad įvykdžiau pirmąjį užpirkimą. Kol yra nuolaidos geriems daiktams, reikia naudotis, bo tuoj ateis didžiųjų  ŠŠŠŠvenčių laukimo metas (DŠLM).

Būkit tikri, nesakysiu nei ką nei už kiek pirkau, nes per didelis artimųjų ratas čia šlaistosi, bet visais pirkiniais džiaugiuosi.

Dar puikus DŠLM užsiėmimas yra atvirukų paišymas.

1. Nereikia pirkti (tiesa, priemonės kiek geresnės nėra visai jau pigios)

2. Juos gauti iš tiesų yra maloniau, nei kokį debiliška veido išraiška pasidabinusį kalėdų senio portretą.

2. Joks lachūdra, kad ir koks bjaurus būtų, ranka piešto atviruko neišmes. O tai glosto savimeilę. Tik patarčiau lachūdroms dovanas ir atvirukus gaminti patiems paskutiniams, nes būna ir taip, kad DŠLM jie gali pasiplauti, neatlaikę tos pakilios euforinės nuotaikos, arba  ją sugadinti, arba pareikšti kokią nors nesąmonę, iš serijos „tu čia ką, taip nervus ramini“, o tada dingsta noras iš viso ką nors gero jiems daryt.?  Bet nuo to būna labai vidujai (žinau, blogas žodis) šlykštu.

Jokių didelių sugebėjimų atvirukų paišymui reikia, nes gi nepardavimui, o savo mielumui įrodyti… tarkim.  O su tais atvirukų pardavimais, žinot, sunku šiais laikais, nepamirštant išdarinėtos mokesčių sistemos konteksto ir puikias sąlygas smulkiam namudininkui. Nėr ką čia ir kalbėt ta tema. Tad reikės: Pora lakštų kietesnio popieriaus (Jogailos – Pamėnkalnio beveik ant kampo esanti kanceliarinių prekių parduotuvė turi visų spalvų), kelių spalvų padoresnės kokybės, klijų ir tai, ką rasit namuose. Namų šeimininkės  (kaip aš) tikrai ras visko: ir iš kažkur atsiradusių žvaigždučių, ir bantukų, ir virvučių. Gerai sueina ir blizgantys tušinukai po kelis litus.

Labai kapitalistiškai kokakoliškai pakalbėjau. Tad nepamirškite, kad dabar yra rimties ir susikaupimo metas, Kalėdos – svarbios ypatos gimimo diena, o šiaip jau daug seniau už šį gimtadienį žmonės šventė saulės sugrįžimą. Kaip bežiūrėsi – nėra už ką DŠLM ir  Kalėdų nemėgti. Ir kodėl  aš jų taip NE-KEN-ČIU…

P.S. Tema „ką nors gero daryt“ yra labai subtili ir reikalaujanti atidesnio žvilgsnio. Nėra taip paprasta.

(…)

Įsipareigojusi: sakau pvz : „padovanok man meškiuką“. Jau du kartus sakiau. Tai po antro atsakė „jo jo, aš tau skolingas meškiuką“ Bet meškiuko nėra… O be to net jei būtų, tai ne tas pats, kad pats būtų sugalvojęs.

Vieniša: net negaliu įsivaizduoti, kada ir ar iš viso ateis toks laikas, kai kada su kokiu diedu gyvenimą kursiu.

Įsipareigojusi: reik tikėtis kad ateis. Bet reikėtų vykdyti tam tikrą atranką: susidėti tik su tais kur patinka ir ne lachūdra :) nes kol sėdi su kokiu netinkamu, neini i „koncertus, spektaklius, vynines“ (kur visi žino ko einama :D ) ir gali pražiopsoti kokį tinkamą

Vieniša: bet patinka tik lachūdros :D

Įsipareigojusi:  tada nekursi gyvenimo :( lachūdros tam nepritaikyti.

Tai va. O dėl meškiukų, tai būčiau žinojus, būčiau padovanojus tą meškiuką. Man jau kuris laikas mašinos bagažinėje vežiojausi tokį didelį meškiną, kurio atsiradimo istorija labai įdomi: vienas arabas vienai lietuvaitei jį padovanojo, bet bepakuojant lagaminus jis atsidūrė pas mane. Spintoje pratūnojo pusantrų metų, kol neapsikentus nusprendžiau jį kaip nors panaudoti. Tik kad kapitalistiniai vaikai šiais laikas išlepę, turi krūvas meškiukų, arkliukų, ėriukų, lėlyčių, ir niekuo jų nenustebinsi.  Tad sekmadienį bekraudama obuolius, cukinijas beigi burokus į mašiną, pamačiau sodo keleliu ateinančią mažą mergaitę, tokį nusususį šunelį bevedžiojančią. Paklausiau, ar ji dar žaidžia su žaislais. Ką gali žinoti, jaunimas greitai bręsta šiais laikais. Jo, sako, žaidžiu :) tai aš jai tą meškiuką ir padovanojau. Visas strazdanotas veidelis nušvito, sako „koks gražus…“. Geras darbas vienok, gera teta pasirodžiau.

jei vaikinas sako nenori rimtų santykių

Jei vyras neskambina – ar pačiai skambinti

ka reiskia vedusio vyro zodziai jei buciau laisvas kitai moteriai

kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu

kaip žinoti ar aš jam patinku

ko nori vyrai

kodėl vyrai sako kad nenori rimtų santykių

kodėl vyras neskambina

pilvo apacioje drugeliai

pilvo apacioje lyg drugeliai skraido

Jei su tokiais klausimais ateinate pas mane, jaučiuosi įpareigota pareikšti savo didžiai teisingą nuomonę :D

Iš savo didžiai gilios patirties sprendžiu, kad jei vyras sako, jog nenori rimtų santykių, jis jų ir nenori. Kodėl jis taip sako? Kad žinotum, ir po to nepultum jam į akis. Juk jis iš pat pradžių pasakė, kad nieko iš jo nesitikėtum. Rankos ir sąžinė švarios.

Nenorėti, ar manyti, kad nenori, ir apie tai kalbėti jis tikriausiai turi savų priežasčių, iš kurių nei viena nėra neišaiškinama, bet ne bobų reikalas vyrų problemas ir priežastis aiškintis, ir nėra čia ko kišt letenas į svetimą bardaką. Žinoma, nebent kažkuri turi rimtą polinkį į mazochizmą, suvokia, kad niekas jos pastangų perprasti priežastis neįvertins, kaip, beje, ir jos pačios, ir vis tiek galų gale paaiškės, kad rimtų santykių vyras nenorėjo su ja, ir visa tai priimtina – tai ka gi, sėkmės.

Vedusio vyro žodžiai iš serijos „kas būtų jei būtų“, reiškia tik tai, kad to  nėra. Aš irgi galiu pakalbėti, kas būtų, jei būčiau Burkinafaso princesė, bet tai ką? Ogi nieko, tik galvoje suskambėjo klasikinė lietuvių estrados daina „Netikėk ką priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi…“

O jei kam neaišku, ar patinki vyrui, tai manyčiau, jog nepatinki. Kitu atveju būtų aiškiau nei aišku. Nėra jie tokie visiškai į žmones nepanašūs, kad suprasti nebūtų galima. Jei aiškiniesi jau visus metus, patinki jam ar ne,  tai turbūt mėgaujiesi pačios prisipūsta migla akyse. Smagu svaigti, nieko blogo.

Atskirai paminėčiau atvejį vyrų, kuriems baisiai išsipučia visi pasididžiavimo organai (krūtinė), jei jie sugeba kuo geresnį šou surengti moterims, ir jie to sąmoningai siekia: kad tu, mergaite, jame įžvelgtum pasaką. Pirminis reikalo etapas ir yra sudaryti tokį pasimetimo įspūdį: patinku aš ar ne? Vaje vaje. Stick and sweet taktika. Tik ji trumpai veikia.

Vyrai neskambina, nes nenori. Tiesiog. Paprasta. Kodėl nenori? Turbūt todėl, kad jam geriau nekalbėti su tavim, nei kalbėti, ir iš to peršasi išvada, kad gal tu geriau nesikamuok ir rask tokį, kuris norės tau skambinti.

O dėl tų drugelių pilvo apačioje… ko čia gūglinti, jei drugeliai įsiveisė, ir skruzdėlės per odą šmirinėja, visai smagu, tai liudija įvykus cheminę reakciją susitikus dviems individams. Iš tiesų čia labai gražus ir malonus jausmas.

Dabar taip: „kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu“ man kelia minčių, gal gal tai yra žodžiai iš kokios dainos. Nes neįsivaizduoju kokiom kitokiom aplinkybėm kažkas sugalvotų tai gūglinti. Jei koks lachūdra tokią frazę pasakė savo svajonių damai, musiet prie Smetonos augęs, o dama pasimetus nusprendė prasmės ieškoti internete. Pasilieku prie versijos, kad iš dainos žodžių neišmesi.

One flew east,
And one flew west,
And one flew over the cuckoo’s nest.

Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško,
Trečias – virš gegutės lizdo.

Pastaba laiku ir vietoje: angliškai cuckoo ne tik gegutė. Tai ir beprotis.

Labai žliumbiau šiandien. Itin jautrios sielos būtybė esu, jei kas nežinojot. „Skrydis virš gegutės lizdo“ vienas iš nedaugelio filmų, kurį pažiūrėjau nuo pradžios iki galo nesimuistydama, nes šiaip jau mane erzina sėdėjimas ir spoksojimas į vieną tašką. Galėčiau parašyt apie ką tas filmas, jei kartais tokia pat tundra skaito, bet jei netyčia patys sumąstysit pažiūrėti, labai ant manęs pyksit, kad jau viską žinot. Tad tik pora visiškai pašalinių minčių.

Filmo režisierius  Milošas Formanas, o iš tiesų, Janas Tomašas Formanas, yra čekas. Šiek tiek pasišiaušiau: Lietuvos dydžio eks komunistinė šalelė turi daugiau kuo pasigirti pasauliui, nei mano gimtas kraštas. Šiaip aš patriotė, vat, kalba artimiausia sanskritui, Europos (ch)kultūros sostinė, daug ežerų turime, miškai gražūs, trys objektai įtraukti į UNESCO saugomų sąrašą. Dar mano viena meilė sakė, kad lietuviai daugiausia baldų pagamina Europoje. Viskas čia gerai.

Tai va, režisierius čekas, o pagrindinį filmo veikėją įkūnija visų laikų mano meilė Džekas Nikolsonas. Jau kaip aš jį myliu, tai dar nei vieno iš „plakato“ taip nemylėjau. Jau seniokišką Nikolsoną buvau įsimylėjus, bet pamačius jį Rendlio Makmerfio vaidmenyje pagaliau įsivardinau sau, kokie vyrai man patinka (akylesni jau seniai tai žino :D )

Taigi: kresnoki, su pirmaisiais plikimo požymiais (kai kurie jų teigia, kad juos gamta apdovanojo aukštais smilkinais),  svarbi detalė  – bakenbardai. Ne tokie jau visai naftalinu trenkiantys, kaip kad šio paveikslėlio pirmas modelis, bet šis tas turi būti. Arba bent jau puošė dažną mano sutiktą lachūdrą. Dar pageidautina kiek šiurpinantis žvilgsnis, kad per daug gerai nebūtų.

Pažiūrėjus filmą, truputį apie jį pasiskaičiau internete. Ir gerai, kad knygos neatsimenu, nes eilinį kartą filmo siužetas skiriasi nuo knygos, o tai man sukelia lengva apalpulį.

O apie filmą… rekomenduoju.

Kurioje žemėlapio vietoje tūno mano meilė?

Keistus dalykus savyje talpina sąvoka „santykiai“, tiksliau, vyrų ir moterų santykiai. Visus apie juos tauškiama, bandomi rasti dėsningumai, priežastys, metodai, taisyklės arba jų nebuvimų įrodymai, o tai irgi yra taisyklės. Aš šiuo gyvenimo periodu lyg ir neturėčiau per daug ką pasakyti šia tema: nors yra vidinių konfliktų lachūdrų tema, bet klausimų man kyla vis mažiau ir mažiau, ir be to, nėra ką čia kalbėti, veikti reikia.

Paprastai man klausimų daug kyla santykių pradžioje: ką reiškia tai ar šitai, kodėl skambina/neskambina, ko nori, kaip suprasti, čia jau santykiai ar dar ne santykiai ir panašiai, tada pati užsiveliu savo svarstymuose ir iš viso nesąmonė išeina. Bet per pastaruosius metus niekam savo telefonų nedalinau (su viena maža skaudžia išimtimi), niekas protelio nekvaršina, ir šiaip, atrodo, nelabai būtų dėl ko tą santykių temą nagrinėti.

Bet jau kelinta diena esu nustebusi kai kurių žmonių suvokimo ir jausmų jungčių sudėtingumu. Pradėkime nuo pačio keisčiausio per mano labai ilgą gyvenimą (23 metai) sutikto „santykių“ atvejo.

Kadai kadaise, kai mane buvo apėmęs begalinis noras mokytis kalbų, užsiregistravau tinklalapyje, kuriame renkasi tokie patys kalbų norintys išmokti. Pasiūliau anglų ir lietuvių, paprašiau vokiečių, rusų ir ispanų. Keli atrašė, su keliais truputi pakalbėjau, į kelis nesureagavau, nes noras mokytis buvo pakeistas kažkuriuo kitu noru, dabar nepamenu, kuriuo.

Ir štai vieną dieną į mano skype vartus pasibeldžia australas, norintis mokytis lietuvių kalbos. Pasirodė įdomus atvejis, galima ir pamokinti jį pagrindinių frazių. Bet man visgi labai įdomu sužinoti, kodėl jam staiga parūpo mažos šalelės, kažkur Europos šiaurėje, kalba. Darbas? Ne. Seneliai nuo karo pabėgo pas kengūras? Ne. Tai gal draugę iš Lietuvos turi? Ne. Tarkime, pamatė sužinojo ką nors tooookio apie Lietuvą (ir kas gi tai galėtų būti….)? Ne.

Tokiame paslapties šyde susisupęs australas su manimi kalbejo gal dvi dienas, kol man pradėjo nusibosti, ir aš vis nuožmiau pradėjau plėšti iš jo atsakymą, kuo ta Lietuva jį domina. Vyriškis nenorėjo atsakyti, nes bijojo, kad aš jį išmesiu iš skype. Pažadėjau to nedaryti, jei jau jam tai svarbu… nors keista, kad jam tai svarbu, bet tegul.

Ir štai atsakymas, kuo jį domina mano gimtas kraštas. Jis, jo paties teigimu, yra jausmų žmogus. Intuicija išvystyta iki aukščiausio lygio. Taigi australas, vieną dieną bežiūrėdamas pasaulio žemėlapį, užmetė akį į Europos šiaurę, ir ties Švedija jo žvilgsnis pastiro, ir per visą kūną nuimpulsavo nuojauta: štai čia yra mano laimė. Tačiau žvilgsnis pakrypo kiek į rytus, ir ten, žinoma, pamatė mažą žemės lopinėlį vardu LIETUVA. Jausmų žmogus nusišypsojo: tai yra mano vieta, mano laimė, ten manęs laukia mano meilė. Šiuo įsitikinimu persipildė kiekviena jo kūno ląstelė. Nuo to momento praėjo ketveri metai. Lietuvos idėja australo neapleido nei akimirkos, kol galiausiai jis nusprendė griebti jautį už ragų, ir pradėti veikti, ne tik svajoti.

Štai kaip mano internetinis draugas atklydo į MyLanguageExchange.com , ir štai kaip susirado mane.

Ir tai dar ne viskas. Manyje (tiksliau mano skype kontakte) jis pajuto tūnant jo laimę. Aš esu pati gražiausia (skype nuotrauka), protingiausia (laužyta anglų kalba), įdomiausia (nes klausinėju apie jį) ir visa kokia –iausia. Į lovą jis man neš apelsinų sultis, gamins vakarienes, barstys rožių žiedlapius, vešis į kažkokias egzotiškas salas.. vienu žodžiu, bus gerai. Toks pokalbis vyko pora valandų, iki tol, kol man reikėjo eiti į darbus. Tą patį vakarą susitikau su vienu tokiu vietiniu lachūdra, ir man visiškai nebebuvo nei įdomu, nei juokinga, ką tas australas rašinejo. O rašė jis man ir eiliuotas fantazijas apie mane, atplaukiančią iš šiaurės medine valtimi, pasirėdžiusią balta siuvinėta plėvesuojančia suknele, o jis, mane pamatęs per savo langą Sidnėjuje, išbėga, paima mane ant rankų ir mes gražiai ir laimingai gyvenam. Ir ilgai…

Bet reikalas tas, kad jis atvažiavo į Lietuvą. Per pačius šalčius. Nežinau kokių tikslų vedinas, bet su manim susitikti norėjo. Man tai dzin, bet kai pasidarė nuobodu,  nusprendžiau pažiūrėti, kas ten per ozis svaigsta. Įspūdžio nepadarė, mano gyvenimo nepakeitė susitikimas :D gyvenimas ėjo kaip ėjęs, išvažiavau į Ispaniją, kur vis gaudavau žinučių nuo mano atkaklaus gerbėjo. O vakar jis man parašė, kad turi gerų naujienų man. Blyn, galvoju, nejaugi jis man nori kelionę į Australiją padovanoti??? Vat ir ne. O geros naujienos man turėtų būti tokios, kad jis įstojo į VU mokytis lietuvių kalbos. Ne, nu tikrai puiku, kai pagalvoji, pačios geriausios kada nors mano išgirstos naujienos. Ypač jei prisimokys tiek, kad galėtų perskaityti mano rašinėlį apie jį, nes google translator keistai verčia.

What did u find in Lithuania?.. Nieko… found nothing, just pain and tears.

Welcome to Lithuania, dear oz! We all find the same, just pain and tears..

Kitą savaitę būsiu Lietuvoje, sakė, labai džiaugiasi tuo. KAIP MAN SMAGU, TAI NEGALIU! tegyvuoja ligos!

Einu ta proga siurbti grindų, nes šeriuosi kaip pasiutusi gyvatė.

P.S. Paveikslėlį nuknisau iš čia.

o man tajp pat panasei yra… as isimylejau vajkina is puskes kiemo.o ten nuvaziuoju tik karta per metus, nes mus skiria 300 kilometru.kai mes su juo susirasinejam jis wisada deda smailus, maloniai atsako…o ir kaj kartu kieme bunam labaj maloniai elgiasi.labai dawg sypsosji kaj mes snekam. tajgi nezinaw ar asj am patinku ar ne.

Bet labai juoktis nereikia, nes ne visi gali rašyti be klaidų, o toks klausimas yra kilęs mums visoms. Ir ne po vieną kartą, nors mes ir protingos, ir išsilavinusios, ir karjeros siekiančios, ir bet koks durnius mums netinka ir panašiai. Bet su draugėm pusė, jei ne daugiau, praleisto laiko yra skirta pokalbiams apie vyrus, kurių elgesys netenkina, ir to priežasčių išaiškinimui, kitaip – pateisinimų ieškojimui. Kokias intelektualines aukštumas esame pasiekusios, bet duodu savo plaukus nukirpti, kad VISOS apie tai kalbam. Ir ne tik kvailos paauglės taip daro. Dažnai mėgstu pasiklausyti svetimų pokalbių kabakuose, parduotuvėse, gatvėse – visur tas pats.

Ir man pačiai šis klausimas ramybės neduodavo. Kiek save prisimenu, turbūt kiekvieną kartą susidėjus su kokiu lachūdra, man buvo neaišku – nori jis ko nors ar ne, jei nenori, tai ko lenda, o jei nori, tai kažkaip nesistemingai, gal tikrai jis daug dirba/mokosi, čia as nieko neveikiu, o vat jis tikrai pavargęs, juk tikrai neseniai išsiskyrė su merga (tikra kalė), turbūt aš gasdinu, nes labai spaudžiu, ir šiaip draugės sako, kad vyrai manęs bijo. BULLSHIT.

Kartas nuo karto pro pateisinimų ieškojimo miglą prasibraudavo aštri kaip peilis mintis: jei vyras nori, jis nebijo. Paskambinti laiko visada atsiras. Vadinasi, nenori, nereikia jam. O jei nereikia, tai kam man reikia? Bet visada atsirasdavo kas nors, kas pakurstydavo mintį, kad nėra ko spausti, reikia laiko ir t.t., ir iš viso, aš niekada vyro nesusirasiu, nes trūksta moteriško švelnumo (drįstu prieštarauti, reikalui esant galiu pristatyti liudininkų). Tai jei man laiko nereikia, kodėl jam reikia? Ne todėl, kad žmonės skirtingi, o todėl, kad jam nepatinku. Štai kur atsakymas, brangiosios, ir nereikia teisinti tų lachūdrų ir įžvelginėti to, ko nėra. NĖRA. NĖ-RA.

Aišku, garbės nedaro, kad man tokį paprastą dalyką įsisamoninti prireikė perskaityti populiarų skaitalą „Ne taip jau jam ir patinki“. Vakar draugas grįždamas iš darbo patikrino pašto dėžutę, o ten – siuntinukas nuo vyrų teisinimų ekspertės ir saviapgaulės karalienės – „Sekso ir miesto“ konsultantų naujasis šventas raštas moterims apie tai, kaip perprasti vyrus. Visada kažkur giliai žinojau, kad nėra čia ko perprasti ir ieškoti prasmių, nes viskas aišku, bet kartais taip malonu paapgaudinėti save ir pasistatyti smėlio pilį…

Minėta karalienė užsiminė, kad knygą atsiųs, bet atvirai pasakius, daug kas ką užsimena, tad nelabai ir tikėjausi. O štai, wuolia – siuntinukas namuose. Iš karto išplėšiau iš draugo rankų, atlupau popierius, griuvau į lovą ir atsiribojau nuo pasaulio. Pasaulis, tiesa, tuo nebuvo patenkintas.

Niekada nemėgau populiariosios literatūros, juo labiau savipagalbos psichologinių knygų, bet ši naujoji biblija buvo puiki metodinė medžiaga mano vykdomai savisusivokimo programai „durninai save, aukseli“. Knyga perskaitoma per pora valandų. Patariu pasiimti paišelį ir pasižymėti išminties perlus, gerai juos pergalvoti ir prieiti prie deramų išvadų (nors save pakankinti patinka, žinau).

Dalį išminties pakonspektavau. Gal nors viena moteriška siela susivoks, kad ne taip jau jam ir patinki… Visos tos nesąmonės, kad vyrai yra taumuoti, išsigandę, pasimetę ir nereikia jų spausti – bullshit. „Visos susitikinėjame su tuo pačiu vaikinu (…) tai iš mūsų pateisinimų sulipdytas vyras“. Nu akurat. Amen.

Pirmieji apsiuostinėjimai-pirmieji didieji klausimai

Tik nereikia sakyti, kad niekada negalvojai, kodėl tavo telefoną turintis vyras tau neskambina, ar galima skambinti pirmai, arba kiek laiko turi praeiti iki antro pasimatymo. Gregas ir Liza bando atverti tau akis:

Vaikinas duoda savo tel numerį (skaipą, emeilą, FB), ir sako: kai norėsi susitikti, paskambinsi. Jis leidžia kontroliuoti padėtį? Nifiga, tai jis dabar rinksis, kalbėti jam su tavim, ar ne. [Patirties išbandyta]

Vyrams patinka gauti tai, KO NORI. Vyrai neužmiršta, kaip smarkiai jiems patinkate. Todėl padėk ragelį. Vyrai moka naudotis telefonu. Vyrai nepamiršta. Jie nusprendžia „to nedaryti“ (neskambinti, nekviesti, nevesti etc).

Dažnos kelionės, serganti mama ir kitos aplinkybės – bullshit.

Skambinimas sutartu laiku – tai pirmoji jūsų meilės ir pasitikėjimo statomo namo plyta. Jeigu jis nesugeba pakloti vienos plytos, mažule, tu niekada neturėsi namo. O lauke šalta.

Dabar šiek tiek apie laiką, jo kiekį ir panaudojimą. Kiek kartų esi girdėjusi, kad jūsiškis yra labai užsiėmęs? O dabar pagalvok, kada buvai taip užsiėmus, kad nerastum laiko minutę pakalbėti su žmogum, kurio balsą girdėti gera. Jei nesi transatlantinių skrydžių pilotė (99.9999 proc, kad nesi), ir neatlikai širdies persodinimo operacijų visai futbolo komandai iš karto, turbūt nelengva prisiminti tokią užimtą dieną, kad nei minutės laiko nėra. Tai vat, aš taip visada ir galvojau, bet kartais (dažnai…) paapgaudinėju save, kad „jis iš tiesų turi rimtą priežastį būti labai užimtas, nes pati matau, kad labai daug dirba“ BULLSHIT. Nes:

„Tikrai užsiėmęs“ yra tas pats, kaip „ne taip jau ir patinki“. Kitaip tariant, „tu nesi svarbi“. Žodis „užsiėmęs“ yra tik mėšlo krūva, dažniausiai jį vartoja subingalviai. [papildymas iš šalies: užsiėmęs=kitą kartą] Užsiėmęs – tai subingalvis. Subingalvis – tai vaikinas, su kuriuo susitikinėji. Atmink: vyrai niekada nėra per daug užsiėmę gauti tai, ko nori. Esi verta sumauto skambučio. [pamėkliškai spoksoti į telefoną – išbandytas savęs kankinimo metodas]

Dabar apie vieną pagrindinių sąvokų. Fui, kaip man nepatinka žodis „draugauti“. Skamba vaikiškai. Bet jei mes neapsibrėšime sąvokų, visada galėsime jomis manipuliuoti. Ir kitas galės daryti tą patį!!! Ką mąsto vyras, kiaurą savaitę miegantis mano lovoje SU MANIMI, valgantis mano gamintą vakarienę, besipažindinantis su mano draugais, pristatydamas mane saviškiams, bet niekada taip ir neįvardinęs, kokie santykiai mus sieja? Paklausti – baisu (na žinot, nenoriu spausti). Gregas sako šitaip (šventa tiesa vienok)

Turi teisę išsiaiškinti kas vyksta tarp tavęs ir to, su kuriuo dulkiniesi. Juo labiau pasitikėsi savimi ir žinosi, kad esi verta to (ir dar daugiau), tuo dažniau, visai nesunkiai ir nedramatiškai galėsi kelti savo didžiuosius klausimus. Garantuoju. Saugokitės žodžio „draugas“. Jį dažnai vartoja vyrai arba juos mylinčios moterys, kad galėtų pateisinti patį nedraugiškiausią elgesį. Asmeniškai aš ieškodamas draugų pasirenku tuos, dėl kurių nereikės užmigti su ašaromis akyse.

Pavyzdžiai: pradedi su draugeliu fiti miti, bet reikalai užstringa, pasiteisinimas „jis nenori sugriauti mūsų draugystės“ yra bullshit. TU JAM NE TAIP IR PATINKI.

Vaikinai pasakoja jums, kaip jaučiasi, net jeigu atsisakote klausyti ir ir tikėti jais. „Nenoriu rimtų santykių“ iš tikrųjų reiškia „nenoriu rimtų santykiu su tavimi“ arba „nesu tikras, kad esi būtent ta“. (Apgailestauju). Laiko leidimas kartu nėra susitikinėjimas. Vaikinas be jokių įsipareigojimų besitrinantis po tavo gyvenimą = tu jam nepatinki.

Toliau. Jau užsiminta apie lovos dalybas. Tačiau kartais būna taip, kad šioje srityje atsiranda nenumatytų nesklandumų ir klausimų, į kuriuos atsakymo kaip ir nesinori sau garsiai pasakyti. Taigi seksas. Jautri tema, į kurią įeina: seksualumo suderinamumas, partnerių skaičius, verbalika šia tema, savęs vertinimas ir t.t. Pačios žinot. Vis dėlto:

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nesimylite. Vienas didžiausių malonumų gyvenime – gauti sekso. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, turėtų mažiausiai trukdyti tuo mėgautis. [Žinoma, pirmas mėnesis yra pirmas mėnesis, tačiau pati supranti, kad negerai jei santykiuose atsiranda tarkime kelių savaičių trukmės štilis. Tam pateisinimas gali būti tik medicininiai sutrikimai, mano pastaba]. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, neturi seksu mėgautis su kitom. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis miega su kita. Triukas „išbristi iš kitos makšties sausam“ neturi išdegti. Vadinkime išdavystę tuo, kas ji yra: visiška pasitikėjimo išdavyste. Išdavikai – tai žmonės, kurie turi apskaičiuoti daug dalykų, kurie visa tai daro būdami šalia jūsų ir žaisdami jūsų jausmais. Išdavystė yra išdavystė, visai nesvarbu, kiek kartų ir su kuo tai įvyko. Niekada neprasidėk su vaikinu, kuris negali atsakyti, kodėl taip elgiasi, sako ar daro.

Ar yra tekę girdėti pasisakymų apie tai, kaip jis bijo: intymumo, santykių, dar bele kokių nesąmonių? Čia as nesu taip kategoriškai nusiteikus, nes manau, kad iš tiesų yra žmonių, kuriems sunkumų kelia neigiama praeities patirtis, tiksliau, visiems mums tai kelia sunkumų, tačiau kai kuriems yra sunkiau su tuo susitvarkyti. Tačiau Gregas labai taikliai įvardino tokią situaciją:

Intymumo baimė: žinoma, nemažai žmonių buvo įskaudinti praeityje ir dabar jaučia intymumo baimę. Jie gali bėgti, nešti savo subinę pas psichiatrą, jeigu turi kokią rimtą bėdą, tačiau jis niekada neslėps to nuo tavęs.

Ir iš tiesų dalis žmonių nemoka/negali „saugiai prisirišti“, ir tam jie gali turėti labai daug priežasčių, bet nėra nei vienos priežasties, kodėl mane tai turėtų dominti. Kai išmoksi, visada žinai kur mane rasti. Va. O kol kas aš turiu daug ką nuveikti.

Ko vyrai iš tiesų bijo? Tik ne to, kur mes jų jų baimes įžvelgiame. Vienintelis dalykas, ko vyrai bijo, tai tiesiai šviesiai pasakyti, kad mes jų netraukiame, nedominame, ir iš viso, ne taip jau labai ir patinkame. Jie tik bijo mus įskaudinti, tai yra, pasirodyti niekšais.

Taigi neleiskite savo troškimui būti mylimoms ir jausti prieraišumą aptemdyti protą. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nori matytis tik apsvaigęs (alkoholis, narkotikai, vienatvės užduoti jausmai, susufokusuojantys į netolimą objektą – tave. Mano pastaba).

Dabar serija skirta toms, kurios ilgus metus susitikinėja/gyvena su vyru, bet kalbos apie vestuves nėra (nors tu to nori). Arba toks, kurioms kažkada užmovė sužadėtuvių žiedą, tačiau prie altoriaus iki šiol taip ir nenuvedė.

Gregas sako: mano nuomone, jei tau reikia sukti galvą norint sugalvoti geriausią būdą užsiminti apie vedybas žmogui, su kuriuo artimai bendravai gana ilgą laiką, tavo popieriai prasti. Panelės, argi reikia taip gėdytis? Noras ištekėti yra visai normalus dalykas; lygiai taip pat normalu klausti, ar įsivaizduojate save susituokusią arba kaip jis jausis vedęs. Investavusi X metus (įrašom metų skaičių) savo laiko neabejotinai turi teisę žinoti apie savo ateitį. Jei jis sako, kad nenori tuoktis, o tai, kaip ir kaip būtų gaila, iš tikrųjų reiškia: jis nenori vesti tavęs. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nenori tavęs vesti.

Saviapgaulės valandėles apie tai, kad „man nerūpi, ką sako giminės“, ir „man gerai ir be tų vestuvių“ turėtų sekti atvirumo sau valandėlė, ar tikrai nerūpi. Nes jei nerūpėtų, tai ir minčių tokių nebūtų. Ar ne taip. Jei ne taip, atsiprašau.

Auksinė frazė: Aš dar nepasirengęs. Tai dažniausias pasiteisinimas pasaulyje, kuris atrodo, visada suveikia. Moterims patinka laukti, kol vyrai pasiruoš. Jums, moterims, patinka nuolat laukti. Išvada: negaišk laiko su vaikinu, kuris tave verčia klausinėti bet ko, kas susiję su jo jausmais tau.

Tas balvonas (lachūdra, asilas, idiotas, nevykėlis, mano vienintelė meilė etc) mane paliko. Paverkime, prisigerkime, skambinkime naktimis, aprėkime jį, permiegokime girtumo minutę su kitu balvonu, ir bandykime rasti būdų, kaip pasimaišyti tam asilui po kojom – kad susiprastų, ką prarado. ERROR.

Noras būti su kitu žmogumi kartais verčia mus tenkintis mažiau, daug mažiau, net visiškai mažiau, negu norėtume iš tikrųjų. Tačiau: Ne taip jau jam ir patinki, jeigu tave palieka. Dūsavimai kitame ragelio gale, kad „tavęs pasiilgau“ neturėtų pakeiti fakto suvokimo, kad jis vis dar tas pats tipas, kuris tave paliko, tas pats, kuris neseniai pažiūrėjęs į tavo gražų veidelį, įvertinęs tave ir tavo privalumus, pareiškė, kad tavo draugijos jam nebereikia. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis kažkur pradingo. (…)Nieko nėra blogiau, kaip negauti atsakymo versle, draugaudamas ir ypač išgyvendamas meilės nuotykį. Tačiau blogiausia, kad nesulaukti atsakymo ir yra atsakymas. Skyrybos – tai galutinis veiksmas, o ne demokratinis sprendimas. Nelįsk jam į akis bandydama priminti, kokia esi puiki. Tegul jo motina jį apšaukia. Tu per daug užsiėmusi.

Kodėl mus traukia nepasiekiami? Susisaistę su kitom moterim/vyrais, davę kunigystės įžadus ar šiaip, neatsiejami nuo savo debilumo? Tai yra klausimas, į kurį turime atsakysi sau pačios, vienos, ramiai, gal su profesionalia pagalba, bet tik jokiu būdu ne empirinio tyrimo metu, tikintis, kad kada nors tas ar anas lachūdra atsisaistys ir susisaistys su mumis.

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis vedęs (ir kitaip nepasiekiamas). Jei jis tau nepriklauso, vadinasi, jis vis dar jos. Pasistenk, kad tau nereikėtų ketverių metų draugystės staiga suvokti, kad tavo vaikinas yra tikra savanaudiška kiaulė. Veikiausiai ponas Mulkis bandė tau jau nuo pat pirmos dienos parodyti, kad toks yra.

Liūdna, bet taip yra: pasaulyje yra daugybė vyrų, kuriems aš nepatikau, nepatikau ir nepatiksiu. Kaip ir yra labai daug vyrų, kurie man nepatiko, nepatinka ir niekada nepatiks. Bet į pasimatymus ėjau ir negaliu garantuoti, kad neisiu. Esu sutikus daug balvonų, idiotų ir lachūdrų, iškrypėlių ir despotų, alkoholikų ir priklausomų nuo sekso, chroniškų darboholikų ir bedarbių, melagių ir viršgaidžių. Ir tai nekvestionuoja mano, kaip moters vertės. Kažkur yra tas, kuris man/tau/jai patiks. Ir kuriam aš/tu/ji patiks. Nice and easy, be jokių nesąmonių.

Vaikščiodama į pasimatymus sutiksi gana daug keistuolių ir šiknių. Tai neišvengiama kaip mirtis ir mokesčiai. Nuo tavęs priklauso vienintelis dalykas – kiek ilgai leisi šiems džentelmenams trainiotis savo gyvenime. Kilus abejonėms, turėtum žinoti – dešimt minučių nuo tada, kai pirmą kartą pamatai jų nepriimtiną elgesį (arba uodegą). Dešimt minučių per akis, kad spėtum apsirengti ir ištrinti savo numerį iš jo telefono atminties. (…) Taip, vienatvė užknisa daugelį žmonių. Suprantu, suprantu, suprantu. Bet vis dėlto turiu pasakyti, kad, mano giliu įsitikinimu, būti šalia asmens, kuris verčia jus prastai jaustis ar negerbia jūsų, yra dar blogiau. Ir taip turi vieną šiknaskylę. Antros tau nereikia.

Amen. Nesi linkusi vadovautis cosmopilitan patarimais ar panašiom nesąmonėm, yra tekę ir pirmai skambinti, ir pastangų neadekvačiai daug įdėti, bet Gregas per visą knygą nori pasakyti vieną dalyką: jei vyras tavęs nori, jis tave pasiims. Kad ir kaip žeidžiančiai tai skambėtų (tai blia, aš gi ne daiktas, kad mane kas nors pasiimtų – taip galvoji? Žinau. ŽINAU. Ne daiktas ir vyras, tad nėra jo jų jamti, jei patys neprisiduoda į nelaisvę).

Esu tikra, kad ir galėtų būti parašyta analogiška knyga skirta vyrams, nes besikankinančių ir atsakymų ieškančių (nors jie labai aiškūs) vyrukų irgi nemažai.

Pvz: ne taip jai ir patinki, jei

1. Ji atostogauja su draugais ar tėvais, o ne su tavimi.
2. Ji nepyksta, jei pamiršti jos gimtadienį/vardadienį/draugystės pradžią
3. Ji neprašo tavo pagalbos persikraustant. Jai padeda brolis.
4. Ji jau metus draugauja su kitu.

Ir t.t. ir panašiai. Bet neįdomu man, ko nesupranta vyrai.