Jau kuris,  ilgas laikas visur kur klausausi Notre Dame de Paris (ir tik neseniai supratau, kad noterdamas reiškia ne ką kitą, kaip mūsų mergelę) miuziklo. Seniai seniai jo klausiausi italų kalba, po to persimečiau ant originalo – prancūzų kalbos, ir klausiausi tik muzikos, nesigilindama į žodžius.  Pradėjus žiūrėti video jūtūbėj, negalėjau nuo jų atsitraukti per dienų dienas: pradėjau klausyt žodžių, susiradau vertimus, išsiaiškinau fabulą. Scenografija, choreografija, vaidyba tiesiog kerinti, ir net prancūzų kalba man pasidarė kiek gražesnė, nei anksčiau. Bet empiriniu tyrimu išsiaiškinau, kad nevalia pasitikėti nei spektakliais, nei filmais, todėl būtinai reikia griebtis rašto žodžio. Taigi dvi dienos – ir V. Hugo „Paryžiaus katedra“ perskaityta, mažum bent vieną išsilavinimo skylę užlopiau.

1. Miuzikle fabula ne visiškai tokia, kaip ji bus tokia, jei išmestos svarbios dalys. Palikta tik meilės istorija, bet ir ta kažkokia re/deformuota. Kad ir kokia graži man būtų Helena Segara, ji tikrai neatrodo kaip 15 – 16 metų čigoniukė, kiek ir buvo Esmeraldai, o tai daug ką keičia – kai tau 15, dar galima suprasti kai kuriuos elgesio nukrypimus. Todėl kai apie meilę verkia brandi moteris (miuzikle) ir jauna naivi mergaitė (knygoje), viskas atrodo skirtingai.

Subrendus labai graži ir seksuali trijų vaikų mama negali įkūnyti jaunos, naivios, vaikiškos mergaitės, kuri nesupranta nei savo grožio, nei patrauklumo galios, nei iš viso žino, kas tai yra. Man labai gražioje miuziklo vietoje, kur Esmeralda dainuoja apie save, Helena Segara akivaizdžiai mėgaujasi savimi, o knygoje penkiolikmetė kvailelė barškino būgneliu ir šokinėjo kartu su savo ožkele, linksmindama variokų galinčius pažerti paryžiečius.

2. Antra, kas man užkliuvo – toji smaragdė Esmeralda, garbės žodis – mulkė. Įsikandusi tą savo pliuškių pliuškį Febius nuėjo tiesiai į mirtį, tiesiog pati prašėsi būti pakariama. Mirti dėl meilės, iš meilės, per meilę, meilėje  – kaip ten jau bebūtų, laikoma baisia romantika, ir iš meilės besikankinantys žmonės atrodo daug tauriau, nei verkiantys, jog neturi ką apsirengti :) Bet šiuo atveju aš matau tik labai kvailą mergą, kurios kvailumo net meilė nesugebėjo užmaskuoti. Febius, Febius… c’mon, jai norėjo padėti išsigelbėti kone visas pasaulis,  ji ką tik atrado motiną, apie kurią galvojo visą gyvenimą, ir vis tiek negalėjo patylėti su tuo savo Febius, kuris suinteresuotas tik ant bledės ir ant babkės.  Knygoje.

O štai miuzikle ta jo meilė panašesnė į širdingą susižavėjimą, jis tikrai blaškosi, ir net savo sužadėtinei pareiškia, kad nėra kuo jo pasitikėti. „Tarp dviejų moterų kurias myliu, tarp dviejų mane mylinčių moterų – ach, argi aš kaltas, kad esu normalus“, -  iš širdies užtraukia Febius. O čigoniukės, kuri visai ne čigoniukė, durnumas kiek pamaskuotas. Gal nepatogu statyt tokį didį reikalą apie durnę?

3. Trečia – Hugo rašymo maniera labai žavinga. Kaip jis subtiliai šaiposi iš visų savo herojų silpnybių, pliuškiškumo, išsidirbinėjimo ir likimų – net miela skaityt :) Maždaug – visiems nepasisekė, o ir Febius sulaukė tokio galo, kokio nusipelnė – vedė.

Didžiai rekomenduoju paskaityti šį kūrinį.  Ne visa literatūra, vadinama klasika, man patinka, bet šis V. Hugo kūrinys – tiesiai į dešimtuką.  Nesuprantu, kaip ta pati tauta gali didžiuotis  nesuprantamai nenormaliais beigbederiais.

Kai kitą kartą būsiu Paryžiuje, būtinai apeisiu aplink katedrą su šios knygos pirmų puslapių kopija rankose, nes skaitaint architektūrinį aprašymą nieko neina suprast nematant objekto prieš akis. O tai bus jau po poros savaičių!

O kai praeitą kartą ten vaikščiojau aplink, dėmesį patraukė mini koncertukas priešais pat katedrą. Žiūrovų nedaug, spėju, vien draugai ir artimieji, bet smagiai atrodo toks mini renginukas tokioje vietoje. Kaži,  jei kokia pogrindinė grupė atsitemptų aparatūrą ir pradėtų rėkauti priešais Vilniaus katedrą, ar juos kas nors suprastų?

Ir gražiausia – nuolaidų taikymas apsilankymui Katedroje.

Miuziklas irgi rekomenduotinas. Artimiausiu metu Prancūzijoje jo nepamatysit, tad lieka jūtūbė, pradžia čia.

Mano kuklia kaip žemės kirminas nuomone, šitame muzikinime kūrinyje vyrai iš esmių esmės yra geresni dainininkai ir aktoriai. Nu taigis, kunigas Frolo taip kankinasi, kad tikrai tikiu. Visada sakiau, kad šita celibatinė kunigystė – baisus  sadomazochistiškas melas prieš save ir prieš visuomenę.  Patinka Frolo man, vyriškas vyras. O Febius – toks geras bjaurybė,  kad aš jo nuoširdžiai nekenčiu. Toks stovi sau nivtemu, biškį į bordelį, biškį reikia, biški bijau, biški noriu, nežinau ko, o gal nenoriu…  ir ką tu jam. Kvazimodą (čia kaip.. pusiau padarytas?.. nedadarytas, kitaip tariant?) įkūnijantis dainininkas Garou vertas didžiausios pagarbos – taip puikiai dainuoti persilenkus per pusę ne pats lengviausias darbas.  Na ir dar toks gražus kupriukas. O šiaip, jei ką, Kvazimodas buvo kurčias. Kyla noras kiekvieną žodį užlinkinti, kad net ir nenorėdami paklausytumėte, koks ten grožis. Esmeralda, kaip jau minėjau, ne, ana tik šiaip labai graži moteris. Flor de Lis  – ne tokia graži, bet talentinga. Ir jauna, kaip ir turi būti.

Ir ką aš čia darau? Ir vėl klausau to paties šimtą kartų girdėto miuziklo, ir rašau kažkokį pliauzarą. Visada taip darau, kai turiu daug darbo.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/27/meile-kvailumo-neuzmaskuosi/feed/ 3 http://www.taprasme.lt/2010/03/27/skandinavu-literatura/ http://www.taprasme.lt/2010/03/27/skandinavu-literatura/#comments Sat, 27 Mar 2010 19:26:54 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1537 Nėra pas mus parkų kultūros. Neįprasta per pietų pertrauką šildytis prieš saulutę, valgyti iš namų atsineštas salotas, labai retai matau besimokančius/dirbančius žmones.  Tik mamytės stumdo vežimėlius ir paaugliai geria alų. Nuėjus į Sereikiškes kiek sutemus, labai jau nejauku pasidaro. Vasaromis, kaži, gėlių niekas neišrauna?

Miumla: "Pasaulyje nėra nieko baisiau, už mus pačius" (ar čia mažytė Miu?)

Kadangi beveik visą pernai pavasarį ir vasarą praleidau parkuose, šį saulėtą rytą susisupau į pavasarinę skraistę ir patraukiau parko kultūros ieškot. Knygyne už du litus (?!!!) įsigijau skaitalą Agneta Pleijel „Fungi“. Porą valandėlių pasišildžius ant suoliuko, namuose pabaigus šią knygą, turiu pripažinti, kad skandinavų literatūra man vis labiau pradeda patikti.

Skandinavai moka pasakoti. O mano smegenys padaryti taip, kad aš skaitydama seku istoriją.  Nesiseka skaityti ilgų aprašymų ir išmąstymų – akys automatiškai prašoka nesibaigiančius saulėlydžio aprašymus, ir vis ieško pasakojimo. Turbūt todėl A. Kamiu „Svetimas“  perskaičiau su malonumu, o „Kryčio“ niekaip, niekaip neprisijaukinu. Tik atsivertus – atmetimo reakcija, jei per puslapį nėra nei vienos naujos eilutės.

Taigi apie sentimentus skandinavams. Naiviai galvoju, kad dauguma vaikų su skandinavų literatūra nuo mažų dienų susipažinę. Astrida Lindgren, Selma Lagerliof ir Tuvė Janson (ok, suomiai – šiaurės, ne skandinavų tauta, anyway)  – must to read.  Net nekalbu apie H. K. Anderseną. Pridėčiau dar ir Marija Gripė, bet tai būtų jau virš mano naivumo ribų.

Ir kaip kai kurie sumąsto, kad kiekvienas žmogus turi būti perskaitęs kalnus filosofinių traktatų, o šiaip patys nėra skaitę nei vienos šių autorių knygos, man – keista.  Pirmoji asociacija: purvinos panagės, slepiamos po raudonu nagų laku.

Keista ir išgirsti, kad Karlsonas arba muminukai yra „iš multiko“.  Tad gal uždarau potemę.

Bet kad skandinavų literatūra ir brandesniam amžiui  tinkama. Vienas skandinaviškos tiek vaikiškos, tiek literatūros vyresniems bruožas – melancholija, lengvas liūdesys.  Ta pati „Pepė Ilgakojinė“ man atrodo kiek liūdnoka knyga, ką jau kalbėti apie „Brolius Liūtaširdžius“, „Mijo, mano Mijo“, ir tik nesakykit, kad Anderseno „Undinėlė“ ypatingai ypatingiausiai linksma istorija. Skaidraus liūdesio pilni ir pasakojimai apie Trolius Mumius, ir iš viso, neskaičiau nei vienos skandinavų knygos, apie  kurią taip negalėčiau pasakyti. Paaugus tai atsiskleidžia visom kitom spalvom ir prasmėm,  pamatai visai kitas prasmes, todėl in my humble opinion, ir suaugę turėtų atsiversti vaikystės knygas.

Taigi šiandien sudorota Agnetos Pleijel „Fungi“ irgi pasižymi tokia savybe.  Net nežinau, ar tai romanas apie meilę, kaip kad mažom raidėm parašyta ant viršelio, ar filosofinis romanas, o gal viskas kartu. Kas tik neįkvepia rašytojų rašyti – štai A. Pleijel įkvėpė A. Šopenhauerio veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ epizodas apie į krantą lipančias kiaušinių dėti vėžles. Žinot, tikrai gera knyga.

Kiti skandinavų kūriniai, su kuriais vertėtų susipažinti: Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas“, Herbjorg Wassmo knygos (“Dinos knyga“,  „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“), Klas Ostergren „Džentelmenai“, S. Lagerliof  „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Tik juos visus skaitant lengvas šiurpas laksto.

Dar vieną skandinavų knygą užmačiau, žadu įsigyt T. Lindgren „Dorė Biblija“. „Humanitas“ knygyne visai gerų knygų esama už įspūdingai mažą kainą. Kad tik nelytų kiaurą parą.

Nora Ephorn

Nyčės „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ ir Noros Ephron „Tas nelemtas mano kaklas“  – labai skirtingi kūriniai, bet abu atsidūrė mano pirkinių krepšelyje. Nyčei reikia susikaupti, o pradinei savaitgalinei reabilitacijai tipo ir antroji, laisvalaikio knyga.

Kuo čia dėtas kaklas? Tuo, kad kad kaklas geriausiai išduoda moters amžių, kaip kad rašoma, nuo 43 metų. Todėl autorė  – romantinių komedijų scenaristė, žurnalistė ir šiaip, nepėščia motera, siūlo jaunoms nešioti atviresnius rūbus, ir jei jos knygą skaito bent viena jauna, greitai apsirengti bikinį ir nenusirengti mažiausiai iki 34 metų. Su bikiniu palauksiu šiltesnių dienų, o visokių golfų ir taip nenešioju, nes jaučiuosi kaip su skafandru. Be to, negražu.

Bet man naujiena buvo tai, kad neįmanoma patempti kaklo, nepatempiant ir veido! Tada tikrai bėda.

Knyga parašyta labai lengvu stiliumi, nemažai pliuškiškumo ir autoironijos, bet visa tai atmetus lieka daug kartų girdėta, dėl to banalia vadintina tiesa, kad jaunyste reikia džiaugtis. Ir parašyta įtaigiai.

Reziumavimui puikiai tinka gale surašytas „ką būtų buvę pravartu žinoti“ sąrašėlis. Kadangi ne viskas man asmeniškai tinka, nes dar tiek nenugyvenau, pacituosiu kelis mano dėmesį patraukusius punktus.

• Nesinuomokite, pirkite (galiu pasiginčyti, bet iš esmės sutinku)
• Netekėkite už vyro, su kuriuo nenorėtumėte išsiskirti (suktai čia pasakyta, labai)
• Sofos apdangalo spalva turėtų kuo labiau priminti smėlio spalvą (nesutinku, man kol kas gražiau rožinė)
• Blokuokite kiekvieną nepažįstamą vardą savo pokalbių programoje (ir vaikui aišku, bet kažkada to nedariau, ir turėjau progos įsitikinti klaidą daranti)
• Visi figūros netobulumai, kurie neduoda ramybės būnant 35 metų moteriai, sulaukus 45erių jai kels tikrų tikriausią nostalgiją (metus galima įrašyti kitokius: 14 – 24 pvz, 16 – 26 ir t.t.)
• Viską užsirašinėkite. Rašykite dienoraštį. Daugiau fotografuokite. (o nuotraukas ne kompe laikykit, ir galva tikrai pavedinėja, nesugeba visko atsimint, ką norėtųsi)
• Jeigu tik trečdalis jūsų drabužių yra klaida, jums puikiai sekasi (Klaida ne mano, o gamintojų, gaminančių nekokybiškus rūbus. Spinta mano pilna, o rengtis nėra ką. Ir ne todėl, kad taip sako visos bobos, o todėl, kad tie rūbai po savaitės ar mėnesio nusitampo ir apsipumpuruoja. Taigi daiktas yra, ir apynaujis, bet nebelabai nešiotinas, čia visa bėda).

Paskutinis skyrius iš vis kažkoks niūrus apie mirusius draugus. Ir dar ten parašyta „skinkime dieną“, kas daug padoriau skamba lotyniškai, carpe diem, lietuviškai marazmas kažkoks.

Bet šiaip jau man atrodo, kad yra du būdai kaip gyvent: gyvent čia ir dabar, kaip paskutines savo gyvenimo dienas (netaupyti, nestrateguoti, nepersitempti, žiūrėt, kad dabar būtų gerai, ir nesiparinti), arba dėti pamatus ateičiai (daug dirbti, taupyti, atsakingai rinktis aplinkos žmones, nedaryt nesąmonių, galvoti, kad už dabartinius sunkumus bus atlyginta, esmė -  vėliau pagyvensiu).

Spėju, kad pirmu būdu gyvenantys žmonės yra laimingesni.

Įsigijau šiandien tokį protingą vadovėlį. Aišku, galėjau sulaukti, kol gausiu jį dovanų, bet šį kartą pati apsirūpinau ištekliais: įlėkiau į Vilniaus knygų mugę dešimčiai minučių, prigriebiau reikalingąją gudriąją knygą,  pamačiau savimi patenkintą Užkalnio veidelį ir dar porą garbių literatų, nuo kurių lengvai padvelkė brenduku, o kad jau TV nieko gero visiškai nerodo, belieka tik tą knygyščią skaityt.

„Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje įvyko didelių pokyčių. Visuomenė pasiekė naują būvį – perėjo iš industrinės į informacinę visuomenę“. Ir t.t. ir panašiai.

Knyga prieš miegą: Fracoise Sagan „Angelas Sargas“.  27metė rašytoja ( tai buvo 1968 m.)   šį, tarkim, detektyvinį romaną, parašė per mėnesį, vis užgerdama riešutų trauktine.

Nors Sagan kūriniai apibūdinami kaip rafinuotai elegantiški, man ši knyga, reikia pripažinti, pirmoji pažintis su autore,  truputį jokia. Prisėdau, perskaičiau, pora trejetą citatų pabandžiau  prisiminti, kad kur pseudo intelektualiam pokalby pavartočiau (nes iki intelektualaus netraukia nei mano pašnekovai, nei aš, nei citatos :) ), na ir viskas.

Visa pasakojimo intriga ir siužetas labai gerai numanomas jau knygos pradžioje. Tad tikėjausi bent pasigilinimo į neva žmogiškąsias gelmes, bet nei šis, nei tas – čiūžt paviršiumi ir va, o gi nieko. 27metė kalba 45 metų moters balsu. Nelabai išeina rašyt apie išgyvenimus neegzistuojančios moters, išgyvenusios daug daugiau, nei tu pati, vardu. Taip ir atrodo, kad Doroti, romano „aš“, yra jauna naivi mergeliūtė, o ir 40metis jos „gyvenimo partneris“, antraeilis vaidmuo,  koks jaunas gaidukas. Angelas sargas – na, jo personažas jau savaime yra toks lengvai kryptelėjęs.

Retorinis klausimas:  kaip gali pykti ant žmogaus, kuris nužudė tris žmones dėl to, kad padarytų tau malonumą?, – klausia F. Sagan.

Ir tai antroji iš eilės knyga, ant kurios viršelio pavaizduotas automobilis.

Trys draugai

Kadangi vakar išlaikiau paskutinį universitetinį egzaminą savo gyvenime, jei tik nesugalvosiu „profesinės kvalifikacijos“ kelti, leidžiu drybsoti lovoje ir skaityt savo malonumui.

Vakar naktį pasiskolinta Erich Maria Remarque knyga „Trys draugai“ šiandien jau perskaityta. Ties 464 psl. pradėjau žliumbti, tai tęsėsi iki knygos pabaigos ir penkiolika minučių po to. Susigraudinau kaip reta, arba kaip ir kiekvieną pastarąjį kartą, skaitant grožinę knygą, nes moksliniai straipsniai manęs negraudina.

Liūdna, liūdnai pasibaigianti, bet negniuždanti, su mažu vilties žiburėliu istorija apie meilę, draugystę beigi kitas vertybės. Taip pat apie nūdien aktualią krizinę „laiko dvasią“, nes veiksmas vyksta didžiosios depresijos metais.

Paprastai aš labai atmestinai perskaitau visokius apraaaaašyyyymus vaizdų vaizdelių, šį kartą skyriau tam deramą kiekį dėmesio, nes paprasčiausiai  gražu ir įtaigu. Pavyzdžiui, mane tokios detalės, kaip netradicinių spalvų Remarko dangus (geltonas kaip žalvaris, žalias kaip obuolys, arba šviesiai žalias, kaip neprinokęs obuolys) labai sukoncentruoja į aprašymų skaitymus:  net jaučiuosi lengvai apsišvietus.

Tiesa, be to, kas tikrai tekste yra (patys skaitykit), įžvelgta ir labai jau rupkiškas prasminis laukas: ten tikrai galima pasižiūrėti, kaip moteris tvarkosi su kompleksų kamuojamo vyro elgesiu, ir, jei manotės, kad tai pravers, pasimokyti šio to.

o man tajp pat panasei yra… as isimylejau vajkina is puskes kiemo.o ten nuvaziuoju tik karta per metus, nes mus skiria 300 kilometru.kai mes su juo susirasinejam jis wisada deda smailus, maloniai atsako…o ir kaj kartu kieme bunam labaj maloniai elgiasi.labai dawg sypsosji kaj mes snekam. tajgi nezinaw ar asj am patinku ar ne.

Bet labai juoktis nereikia, nes ne visi gali rašyti be klaidų, o toks klausimas yra kilęs mums visoms. Ir ne po vieną kartą, nors mes ir protingos, ir išsilavinusios, ir karjeros siekiančios, ir bet koks durnius mums netinka ir panašiai. Bet su draugėm pusė, jei ne daugiau, praleisto laiko yra skirta pokalbiams apie vyrus, kurių elgesys netenkina, ir to priežasčių išaiškinimui, kitaip – pateisinimų ieškojimui. Kokias intelektualines aukštumas esame pasiekusios, bet duodu savo plaukus nukirpti, kad VISOS apie tai kalbam. Ir ne tik kvailos paauglės taip daro. Dažnai mėgstu pasiklausyti svetimų pokalbių kabakuose, parduotuvėse, gatvėse – visur tas pats.

Ir man pačiai šis klausimas ramybės neduodavo. Kiek save prisimenu, turbūt kiekvieną kartą susidėjus su kokiu lachūdra, man buvo neaišku – nori jis ko nors ar ne, jei nenori, tai ko lenda, o jei nori, tai kažkaip nesistemingai, gal tikrai jis daug dirba/mokosi, čia as nieko neveikiu, o vat jis tikrai pavargęs, juk tikrai neseniai išsiskyrė su merga (tikra kalė), turbūt aš gasdinu, nes labai spaudžiu, ir šiaip draugės sako, kad vyrai manęs bijo. BULLSHIT.

Kartas nuo karto pro pateisinimų ieškojimo miglą prasibraudavo aštri kaip peilis mintis: jei vyras nori, jis nebijo. Paskambinti laiko visada atsiras. Vadinasi, nenori, nereikia jam. O jei nereikia, tai kam man reikia? Bet visada atsirasdavo kas nors, kas pakurstydavo mintį, kad nėra ko spausti, reikia laiko ir t.t., ir iš viso, aš niekada vyro nesusirasiu, nes trūksta moteriško švelnumo (drįstu prieštarauti, reikalui esant galiu pristatyti liudininkų). Tai jei man laiko nereikia, kodėl jam reikia? Ne todėl, kad žmonės skirtingi, o todėl, kad jam nepatinku. Štai kur atsakymas, brangiosios, ir nereikia teisinti tų lachūdrų ir įžvelginėti to, ko nėra. NĖRA. NĖ-RA.

Aišku, garbės nedaro, kad man tokį paprastą dalyką įsisamoninti prireikė perskaityti populiarų skaitalą „Ne taip jau jam ir patinki“. Vakar draugas grįždamas iš darbo patikrino pašto dėžutę, o ten – siuntinukas nuo vyrų teisinimų ekspertės ir saviapgaulės karalienės – „Sekso ir miesto“ konsultantų naujasis šventas raštas moterims apie tai, kaip perprasti vyrus. Visada kažkur giliai žinojau, kad nėra čia ko perprasti ir ieškoti prasmių, nes viskas aišku, bet kartais taip malonu paapgaudinėti save ir pasistatyti smėlio pilį…

Minėta karalienė užsiminė, kad knygą atsiųs, bet atvirai pasakius, daug kas ką užsimena, tad nelabai ir tikėjausi. O štai, wuolia – siuntinukas namuose. Iš karto išplėšiau iš draugo rankų, atlupau popierius, griuvau į lovą ir atsiribojau nuo pasaulio. Pasaulis, tiesa, tuo nebuvo patenkintas.

Niekada nemėgau populiariosios literatūros, juo labiau savipagalbos psichologinių knygų, bet ši naujoji biblija buvo puiki metodinė medžiaga mano vykdomai savisusivokimo programai „durninai save, aukseli“. Knyga perskaitoma per pora valandų. Patariu pasiimti paišelį ir pasižymėti išminties perlus, gerai juos pergalvoti ir prieiti prie deramų išvadų (nors save pakankinti patinka, žinau).

Dalį išminties pakonspektavau. Gal nors viena moteriška siela susivoks, kad ne taip jau jam ir patinki… Visos tos nesąmonės, kad vyrai yra taumuoti, išsigandę, pasimetę ir nereikia jų spausti – bullshit. „Visos susitikinėjame su tuo pačiu vaikinu (…) tai iš mūsų pateisinimų sulipdytas vyras“. Nu akurat. Amen.

Pirmieji apsiuostinėjimai-pirmieji didieji klausimai

Tik nereikia sakyti, kad niekada negalvojai, kodėl tavo telefoną turintis vyras tau neskambina, ar galima skambinti pirmai, arba kiek laiko turi praeiti iki antro pasimatymo. Gregas ir Liza bando atverti tau akis:

Vaikinas duoda savo tel numerį (skaipą, emeilą, FB), ir sako: kai norėsi susitikti, paskambinsi. Jis leidžia kontroliuoti padėtį? Nifiga, tai jis dabar rinksis, kalbėti jam su tavim, ar ne. [Patirties išbandyta]

Vyrams patinka gauti tai, KO NORI. Vyrai neužmiršta, kaip smarkiai jiems patinkate. Todėl padėk ragelį. Vyrai moka naudotis telefonu. Vyrai nepamiršta. Jie nusprendžia „to nedaryti“ (neskambinti, nekviesti, nevesti etc).

Dažnos kelionės, serganti mama ir kitos aplinkybės – bullshit.

Skambinimas sutartu laiku – tai pirmoji jūsų meilės ir pasitikėjimo statomo namo plyta. Jeigu jis nesugeba pakloti vienos plytos, mažule, tu niekada neturėsi namo. O lauke šalta.

Dabar šiek tiek apie laiką, jo kiekį ir panaudojimą. Kiek kartų esi girdėjusi, kad jūsiškis yra labai užsiėmęs? O dabar pagalvok, kada buvai taip užsiėmus, kad nerastum laiko minutę pakalbėti su žmogum, kurio balsą girdėti gera. Jei nesi transatlantinių skrydžių pilotė (99.9999 proc, kad nesi), ir neatlikai širdies persodinimo operacijų visai futbolo komandai iš karto, turbūt nelengva prisiminti tokią užimtą dieną, kad nei minutės laiko nėra. Tai vat, aš taip visada ir galvojau, bet kartais (dažnai…) paapgaudinėju save, kad „jis iš tiesų turi rimtą priežastį būti labai užimtas, nes pati matau, kad labai daug dirba“ BULLSHIT. Nes:

„Tikrai užsiėmęs“ yra tas pats, kaip „ne taip jau ir patinki“. Kitaip tariant, „tu nesi svarbi“. Žodis „užsiėmęs“ yra tik mėšlo krūva, dažniausiai jį vartoja subingalviai. [papildymas iš šalies: užsiėmęs=kitą kartą] Užsiėmęs – tai subingalvis. Subingalvis – tai vaikinas, su kuriuo susitikinėji. Atmink: vyrai niekada nėra per daug užsiėmę gauti tai, ko nori. Esi verta sumauto skambučio. [pamėkliškai spoksoti į telefoną – išbandytas savęs kankinimo metodas]

Dabar apie vieną pagrindinių sąvokų. Fui, kaip man nepatinka žodis „draugauti“. Skamba vaikiškai. Bet jei mes neapsibrėšime sąvokų, visada galėsime jomis manipuliuoti. Ir kitas galės daryti tą patį!!! Ką mąsto vyras, kiaurą savaitę miegantis mano lovoje SU MANIMI, valgantis mano gamintą vakarienę, besipažindinantis su mano draugais, pristatydamas mane saviškiams, bet niekada taip ir neįvardinęs, kokie santykiai mus sieja? Paklausti – baisu (na žinot, nenoriu spausti). Gregas sako šitaip (šventa tiesa vienok)

Turi teisę išsiaiškinti kas vyksta tarp tavęs ir to, su kuriuo dulkiniesi. Juo labiau pasitikėsi savimi ir žinosi, kad esi verta to (ir dar daugiau), tuo dažniau, visai nesunkiai ir nedramatiškai galėsi kelti savo didžiuosius klausimus. Garantuoju. Saugokitės žodžio „draugas“. Jį dažnai vartoja vyrai arba juos mylinčios moterys, kad galėtų pateisinti patį nedraugiškiausią elgesį. Asmeniškai aš ieškodamas draugų pasirenku tuos, dėl kurių nereikės užmigti su ašaromis akyse.

Pavyzdžiai: pradedi su draugeliu fiti miti, bet reikalai užstringa, pasiteisinimas „jis nenori sugriauti mūsų draugystės“ yra bullshit. TU JAM NE TAIP IR PATINKI.

Vaikinai pasakoja jums, kaip jaučiasi, net jeigu atsisakote klausyti ir ir tikėti jais. „Nenoriu rimtų santykių“ iš tikrųjų reiškia „nenoriu rimtų santykiu su tavimi“ arba „nesu tikras, kad esi būtent ta“. (Apgailestauju). Laiko leidimas kartu nėra susitikinėjimas. Vaikinas be jokių įsipareigojimų besitrinantis po tavo gyvenimą = tu jam nepatinki.

Toliau. Jau užsiminta apie lovos dalybas. Tačiau kartais būna taip, kad šioje srityje atsiranda nenumatytų nesklandumų ir klausimų, į kuriuos atsakymo kaip ir nesinori sau garsiai pasakyti. Taigi seksas. Jautri tema, į kurią įeina: seksualumo suderinamumas, partnerių skaičius, verbalika šia tema, savęs vertinimas ir t.t. Pačios žinot. Vis dėlto:

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nesimylite. Vienas didžiausių malonumų gyvenime – gauti sekso. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, turėtų mažiausiai trukdyti tuo mėgautis. [Žinoma, pirmas mėnesis yra pirmas mėnesis, tačiau pati supranti, kad negerai jei santykiuose atsiranda tarkime kelių savaičių trukmės štilis. Tam pateisinimas gali būti tik medicininiai sutrikimai, mano pastaba]. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, neturi seksu mėgautis su kitom. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis miega su kita. Triukas „išbristi iš kitos makšties sausam“ neturi išdegti. Vadinkime išdavystę tuo, kas ji yra: visiška pasitikėjimo išdavyste. Išdavikai – tai žmonės, kurie turi apskaičiuoti daug dalykų, kurie visa tai daro būdami šalia jūsų ir žaisdami jūsų jausmais. Išdavystė yra išdavystė, visai nesvarbu, kiek kartų ir su kuo tai įvyko. Niekada neprasidėk su vaikinu, kuris negali atsakyti, kodėl taip elgiasi, sako ar daro.

Ar yra tekę girdėti pasisakymų apie tai, kaip jis bijo: intymumo, santykių, dar bele kokių nesąmonių? Čia as nesu taip kategoriškai nusiteikus, nes manau, kad iš tiesų yra žmonių, kuriems sunkumų kelia neigiama praeities patirtis, tiksliau, visiems mums tai kelia sunkumų, tačiau kai kuriems yra sunkiau su tuo susitvarkyti. Tačiau Gregas labai taikliai įvardino tokią situaciją:

Intymumo baimė: žinoma, nemažai žmonių buvo įskaudinti praeityje ir dabar jaučia intymumo baimę. Jie gali bėgti, nešti savo subinę pas psichiatrą, jeigu turi kokią rimtą bėdą, tačiau jis niekada neslėps to nuo tavęs.

Ir iš tiesų dalis žmonių nemoka/negali „saugiai prisirišti“, ir tam jie gali turėti labai daug priežasčių, bet nėra nei vienos priežasties, kodėl mane tai turėtų dominti. Kai išmoksi, visada žinai kur mane rasti. Va. O kol kas aš turiu daug ką nuveikti.

Ko vyrai iš tiesų bijo? Tik ne to, kur mes jų jų baimes įžvelgiame. Vienintelis dalykas, ko vyrai bijo, tai tiesiai šviesiai pasakyti, kad mes jų netraukiame, nedominame, ir iš viso, ne taip jau labai ir patinkame. Jie tik bijo mus įskaudinti, tai yra, pasirodyti niekšais.

Taigi neleiskite savo troškimui būti mylimoms ir jausti prieraišumą aptemdyti protą. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nori matytis tik apsvaigęs (alkoholis, narkotikai, vienatvės užduoti jausmai, susufokusuojantys į netolimą objektą – tave. Mano pastaba).

Dabar serija skirta toms, kurios ilgus metus susitikinėja/gyvena su vyru, bet kalbos apie vestuves nėra (nors tu to nori). Arba toks, kurioms kažkada užmovė sužadėtuvių žiedą, tačiau prie altoriaus iki šiol taip ir nenuvedė.

Gregas sako: mano nuomone, jei tau reikia sukti galvą norint sugalvoti geriausią būdą užsiminti apie vedybas žmogui, su kuriuo artimai bendravai gana ilgą laiką, tavo popieriai prasti. Panelės, argi reikia taip gėdytis? Noras ištekėti yra visai normalus dalykas; lygiai taip pat normalu klausti, ar įsivaizduojate save susituokusią arba kaip jis jausis vedęs. Investavusi X metus (įrašom metų skaičių) savo laiko neabejotinai turi teisę žinoti apie savo ateitį. Jei jis sako, kad nenori tuoktis, o tai, kaip ir kaip būtų gaila, iš tikrųjų reiškia: jis nenori vesti tavęs. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nenori tavęs vesti.

Saviapgaulės valandėles apie tai, kad „man nerūpi, ką sako giminės“, ir „man gerai ir be tų vestuvių“ turėtų sekti atvirumo sau valandėlė, ar tikrai nerūpi. Nes jei nerūpėtų, tai ir minčių tokių nebūtų. Ar ne taip. Jei ne taip, atsiprašau.

Auksinė frazė: Aš dar nepasirengęs. Tai dažniausias pasiteisinimas pasaulyje, kuris atrodo, visada suveikia. Moterims patinka laukti, kol vyrai pasiruoš. Jums, moterims, patinka nuolat laukti. Išvada: negaišk laiko su vaikinu, kuris tave verčia klausinėti bet ko, kas susiję su jo jausmais tau.

Tas balvonas (lachūdra, asilas, idiotas, nevykėlis, mano vienintelė meilė etc) mane paliko. Paverkime, prisigerkime, skambinkime naktimis, aprėkime jį, permiegokime girtumo minutę su kitu balvonu, ir bandykime rasti būdų, kaip pasimaišyti tam asilui po kojom – kad susiprastų, ką prarado. ERROR.

Noras būti su kitu žmogumi kartais verčia mus tenkintis mažiau, daug mažiau, net visiškai mažiau, negu norėtume iš tikrųjų. Tačiau: Ne taip jau jam ir patinki, jeigu tave palieka. Dūsavimai kitame ragelio gale, kad „tavęs pasiilgau“ neturėtų pakeiti fakto suvokimo, kad jis vis dar tas pats tipas, kuris tave paliko, tas pats, kuris neseniai pažiūrėjęs į tavo gražų veidelį, įvertinęs tave ir tavo privalumus, pareiškė, kad tavo draugijos jam nebereikia. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis kažkur pradingo. (…)Nieko nėra blogiau, kaip negauti atsakymo versle, draugaudamas ir ypač išgyvendamas meilės nuotykį. Tačiau blogiausia, kad nesulaukti atsakymo ir yra atsakymas. Skyrybos – tai galutinis veiksmas, o ne demokratinis sprendimas. Nelįsk jam į akis bandydama priminti, kokia esi puiki. Tegul jo motina jį apšaukia. Tu per daug užsiėmusi.

Kodėl mus traukia nepasiekiami? Susisaistę su kitom moterim/vyrais, davę kunigystės įžadus ar šiaip, neatsiejami nuo savo debilumo? Tai yra klausimas, į kurį turime atsakysi sau pačios, vienos, ramiai, gal su profesionalia pagalba, bet tik jokiu būdu ne empirinio tyrimo metu, tikintis, kad kada nors tas ar anas lachūdra atsisaistys ir susisaistys su mumis.

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis vedęs (ir kitaip nepasiekiamas). Jei jis tau nepriklauso, vadinasi, jis vis dar jos. Pasistenk, kad tau nereikėtų ketverių metų draugystės staiga suvokti, kad tavo vaikinas yra tikra savanaudiška kiaulė. Veikiausiai ponas Mulkis bandė tau jau nuo pat pirmos dienos parodyti, kad toks yra.

Liūdna, bet taip yra: pasaulyje yra daugybė vyrų, kuriems aš nepatikau, nepatikau ir nepatiksiu. Kaip ir yra labai daug vyrų, kurie man nepatiko, nepatinka ir niekada nepatiks. Bet į pasimatymus ėjau ir negaliu garantuoti, kad neisiu. Esu sutikus daug balvonų, idiotų ir lachūdrų, iškrypėlių ir despotų, alkoholikų ir priklausomų nuo sekso, chroniškų darboholikų ir bedarbių, melagių ir viršgaidžių. Ir tai nekvestionuoja mano, kaip moters vertės. Kažkur yra tas, kuris man/tau/jai patiks. Ir kuriam aš/tu/ji patiks. Nice and easy, be jokių nesąmonių.

Vaikščiodama į pasimatymus sutiksi gana daug keistuolių ir šiknių. Tai neišvengiama kaip mirtis ir mokesčiai. Nuo tavęs priklauso vienintelis dalykas – kiek ilgai leisi šiems džentelmenams trainiotis savo gyvenime. Kilus abejonėms, turėtum žinoti – dešimt minučių nuo tada, kai pirmą kartą pamatai jų nepriimtiną elgesį (arba uodegą). Dešimt minučių per akis, kad spėtum apsirengti ir ištrinti savo numerį iš jo telefono atminties. (…) Taip, vienatvė užknisa daugelį žmonių. Suprantu, suprantu, suprantu. Bet vis dėlto turiu pasakyti, kad, mano giliu įsitikinimu, būti šalia asmens, kuris verčia jus prastai jaustis ar negerbia jūsų, yra dar blogiau. Ir taip turi vieną šiknaskylę. Antros tau nereikia.

Amen. Nesi linkusi vadovautis cosmopilitan patarimais ar panašiom nesąmonėm, yra tekę ir pirmai skambinti, ir pastangų neadekvačiai daug įdėti, bet Gregas per visą knygą nori pasakyti vieną dalyką: jei vyras tavęs nori, jis tave pasiims. Kad ir kaip žeidžiančiai tai skambėtų (tai blia, aš gi ne daiktas, kad mane kas nors pasiimtų – taip galvoji? Žinau. ŽINAU. Ne daiktas ir vyras, tad nėra jo jų jamti, jei patys neprisiduoda į nelaisvę).

Esu tikra, kad ir galėtų būti parašyta analogiška knyga skirta vyrams, nes besikankinančių ir atsakymų ieškančių (nors jie labai aiškūs) vyrukų irgi nemažai.

Pvz: ne taip jai ir patinki, jei

1. Ji atostogauja su draugais ar tėvais, o ne su tavimi.
2. Ji nepyksta, jei pamiršti jos gimtadienį/vardadienį/draugystės pradžią
3. Ji neprašo tavo pagalbos persikraustant. Jai padeda brolis.
4. Ji jau metus draugauja su kitu.

Ir t.t. ir panašiai. Bet neįdomu man, ko nesupranta vyrai.