Pirkiniai

Pagaliau turiu kada atsisėsti, apsikabinti kompą ir išlieti jam kas ant dūšios guli.  Kurį laiką buvau pačiai sau neįtikėtinai užimta, bet užtat kiek suspėjau padaryt, ką tu ką tu.

Šią savaitę lankiau Kauną. Ten mane ištiko lengvas erdvinis šokas. Kadangi tikslas buvo Soboro apylinkės, ten visur mokama statyt mašiną. Bet kur buvus kur nebuvus išvažiavau ant Akropolio, kurį maniau esant miesto pakraštyje. Ten esu buvus, bet net nesusiejau, kad viskas taip ranka paduot. Kadangi tai buvo mano koks 8 kartas per gyvenimą Kaune, nutariau kaip žmogus paturistauti ir pasižiūrėti senamiestį. Taigi gražu ten. Ir yra visokių mielų keistų kabakų, pvz, BO – blue orange. 50 g. nuo šalčio ginantis išlenkti pats tas. Ir Rotušė gražiai sniegais papuošta, tik tie  ratu sustatyti kioskeliai galėtų būti ne Jacobs, kaip kad dabar, o amatininkų. Dar išliko man klausimas: o kodėl Laisvės alėjos akcentas Soboras neapšviestas naktį? Žinau, kad striuka su pinigais, bet jau Soborą vertėtų apšviesti, manyčiau.

Dar labai smagūs išvažiavimai į autostradą, kur kažkodėl vienintelė šviesa yra į tave atlekiančios akinantys mašinos žibintai. O apie sniegą, šlapdribą ir lenktyninikų genus lietuviuose iš viso nėra ką ir kalbėt. Džiaugiausi, kad namo grįžau.

Atidaviau magistrinį. Turėčiau pažymėti, kad viskas, ką jame taisiau paskutinę naktį, tai buvo maketavimo darbai. Užknisa. O kad 2007 worde yra kažkokių bug’ų, tai tikrai. Ir dar: neturint spell checkingo galima nusižudyt. Mano naudotas metodas buvo toks: visą tekstą kopinti į google translator, lietuvių-lietuvių, ir žiūrėt, ką vingiuoja. Per 80 psl. 7 klaidos. Sunku man tuo patikėt, bet manau, kad yra ir blogesnių variantų už mane. Pvz., žmonės, rišantys du egzempliorius į kietus viršelius, kas kaštuoja 40 lt, nors galima rišti ir į minkštus, kas atseina 9 lt. Tie žmonės matyt mano, kad jie daug protingesni pasirodys. Mano… tai yra, darbo, printeris net tepa šiek tiek, bet jei jau kas nors man ką nors sakys, atsakysiu, kad neturėjau galimybės gauti finansavimo kanceliarinėms išlaidoms, o asmeniniai resursai yra riboti. O tai, žinoma, yra tiesa. ar gerai mane nuteikianti gyvenimo aplinkybė yra ta, kad persikrausčiau į savo namus. Ir kad nereikėjo vienai dėžių tampyt, kaip kad išsikraustant. Esu kiek susiįdomavusi kai kurių žmonių supratimu pvz, apie tvarką, bet nesigadinsiu sau nuotaikos, ji ir taip suges, kai su buitine chemija pradėsiu bendrauti artimiau.

O sunkią darbo, mokslo ir buities savaitę vainikavau apsilankymu Gedimino 9 sendaikčių turguje. Ten užėjau tik paprašyti vaikystės draugės, kad dekupažuotų man apyrankę aguonomis, prie jau turimų neišpasakyto grožio auskarų,  o išėjo.. štai kas: sidabrinė plona apyrankė, kuri nepateko į nuotr. (5 lt)., krištolo vėrinys (5 lt.), auskarai paprastieji iš bele ko (5 lt.), bobutės gamybos karoliai (5 lt.), sagė plaukams (1 lt.), ir lapės kailiu dabinta rankinę (40 lt.). Kailis pilkas, o ne ružavas, kaip kad išėjo nuotraukoje. Žavios man tokios močiutės, auskaruotos ir lakuotais nagais, savo jaunystės fintikliuškas pardavinėjančios. Viena bandė man įkišti ružavus klipsus, pasakodama, kad jaunystėje tai buvo viršūnė, prie iš  Amerikos atsiųstos purpurinės suknutės ir rožinės skraistės labai tiko. Dabar jau išaugusi tokius daiktus. Ponia, iš kurios pirkau lapės rankinuką, dar labiau pagerinta: išsidėjusi Estee Lauder lūpdažius (naujus), visokius karolius ir padėkliukus, man pasakojo, kad visus šituos dalykus ji pirko užsienyje, išskyrus lūpdažį, iš Kristi Anos.  Jos draugė vis savo kailinę kepurę man bandė įsiūlyti, už 10 lt. būčiau paėmus, bet mano galva per didelė :)

Tos, kur man įkišo karolius, iš viso savo supratimą turi. Na, matau, karoliai kaip karoliai, gal ir nieko atrodytų, ir pigūs. Klausiu, kas juos darė. Viena sako: dailininkė darė. Kita šypsosi: dailininkė, kuri čia sėdi. Ana jai tik kumšt į pašonę. Supratau, kad draugė dėjo promachą davus man suprasti, jog pačios darė. Jei dailininkė – turbūt būčiau pirkus nedvejojus.

O kai grįžus namo randi tau išvirtos labai skanios grybų sriubos, net ir šaltis nebeatrodo toks baisus: reikės apžiūrėti Rotušės aikštės eglę ir jomarką.

Taigi lankiausi vienos ponios namuose. Skamba indiška muzika, tarp vešlios kambarinės lapijos sėdi Buda. Raudoni tapetai, raudonos plytelės, raudonom širdelėm apklijuotas šaldytuvas, kampe mėtosi šuns žaislas: guminė keptos vištos pusė. Toks cypiantis žaislas. Šuo toks kaip šuo, bet norėjo ji tai jorkšyro. O anksčiau turėjo rotveilerių porą.

Ponia, manau penkiasdešimtmetį arba jau atšventė, arba tuoj švęs. Graži moteris, tokio Ramutės Daktarienės tipažo. Sako, jei jau televizija, tai reikėtų nueiti kostiumėlį pirkti, bet pinigų nėra. Į kirpyklą šukuoseną pasidaryt – bet net ir labai norint, pinigų tam neturėčiau. O kadaise verslus savo kūrė, pinigus gerus uždirbo, kol vieną dieną liko su keliais tūkstančiais dolerių kišenėje, bet gatvėje. Kauno kavinių keletą turėjo. Nesiplėsiu į pamąstymus Kauno kavinių, dolerių ir rotveilerių tema.

Ponia visai nepėsčia. Kai kartą jos prižiūrimi vaikai pažaidė bažnyčioje mišių metu kunigą ir nuodėmingą nuodėmių pasakotoją, juos tiesiogine to žodžio prasme pro duris išspyrė kunigas. Atkeršydami bernai pradėjo skambinti varpais. „Tai ar tų vaikų problema, kad nėra ką veikti miestelyje, nei diskotekų, nei sporto klubų, ar kunigo, kuris varpų neužrakina?!“

Vakarui baigiantis ponia dėjo tokios kalbos, kad taip ir likau šypsotis be komentarų. Sako – baigėsi pinigai, likau pas draugą.  Du su puse tūkstančio litų užteks mums abiems kol kas. Po mėnesio jis man pareiškė: tu man per brangiai kainuoji.

Nusprendus palaikyt pokalbį, replikuoju „tai toks ten ir vyras“. Ponia sako – jaunas dar. Na, tai koks tas jaunas, smalsauju, kaip mūsų operatorius? O jam 25. Na, šelmiškai šypsosi: pora metų vyresnis… Ir ką, septynerius metus kartu prabuvome. Taip ir užtilau nesugalvojus ką čia pasakyt. Bet ponia toliau vyniojo savo pasigautą mintį.

„Man patinka tokie eksperimentai. O ką – užsikloji antklode, ir viskas tas pats, viskas tas pats“. Dar vis nežinau ką pasakyt, tik šypsausi.

Pro duris mus išlydėjo tokia frazė: „sūnus vis klausia – mama, o tavo pavardė dar tokia pat? O juk aš tik vyrus keičiu, o ne pavardes“.

Moteris dabar norėtų dirbti bibliotekoje. Lyg ir tarp žmonių, lyg ir ne.

Taip su šypsena ir nuostaba ir išėjau. Ar viskas tiesa, ką tą vakarą išgirdau, nesvarbu, isterijos, depresijos ir euforijos nemaža, bet ji tikrai labai stipri moteris ėjus visą gyvenimą prieš srovę.

Puiki pašnekovė, geriausia moteriškosios auditorijos laidoms/leidiniams.

Laisvės alėja. Netoliese dirba moteris, kuriai vyras nieko neperka. Matyt, ne viena tokia.

Šiandien buvau Kaune. Nežinau kodėl tai daug kam pasirodė juokinga. Facebook‘e žmonės „laikino“ šią dienos naujieną ir asmeniškai klausė, ką aš ten veiksiu.

Žinot, ruošiuosi dažnai lankytis Kaune, tad apsižvalgiau, ar pritapsiu. Kodėl žadu lankytis dažnai? Nes man patinka ten. Priežasčių daug. Cituoju „Kaune net žalią spalvą supranta kitaip (apie šviesoforus)“. Turėčiau pritapti, nes vertinant vietą vienas iš svarbesnių kriterijų man yra žmonės. Nemėgstu aš jų, bet jei jie įdomūs ir malonūs, galiu prisitaikyti. O šiandien mačiau ir girdėjau labai įdomių.

Lankiausi „ponių laimėje“, esančioje Laisvės al. Kaip vadinami skudurynai. Pabandysiu perteikti trumpą mano nugirstą dviejų pardavėjų dialogą. Moterys kaip moterys, būčiau sakius,  dabar žinau – ne šiaip  moterys, o rimtos.

Brunetė:  – Tai ką, jis tau iš tiesų nieko neperka?

Šatenė:  – Neperka…

Brunetė: – Tai tu taip jam ir sakyk – aš nebūsiu su tavim, nes tu man nieko neperki.

Šatenė:  – Žinai, jei dėl lovos, tai viskas būų labai gerai.

Brunetė:  – O kokia pagrindinė priežastis, kas negerai?

Šatenė:  - Taigi jis nieko neperka man, sakau.

Brunetė:  - Tada taip ir sakyk jam: aš tau per gera, tu man nieko neperki.

Pradėjau prunkšti kaip jauna kumelė pavasario žolę pamačius.

Susimąsčiau: man irgi niekas nieko neperka. Kodėl?

Štai kad ir vakar diena. Buvau Kaune, akademiniais reikalais. Pasivaikščiojau po Laisvės alėją, užsukau į tuliką už litą. Stovimas pasitaikė. Na, ką darysi. Aplankiau Kauno turizmo informacijos centrą, nes man laikinoji sostinė visiškai tamsus miškas, žemėlapį norėjau pasiimti, senamiestį apžiūrėti. Mergaitė tik kaukšt kaukšt lakiniais batukais prikaukšėjo prie manęs, akytėm paklapsėjo ir sako: nuo šiandien žemėlapis už litą. Taip taip, tas paprastas žemėlapis, kur bet kurioje šalyje bet kuriame viešbutyje nemokamai kalnais gali neštis lauk, pas mumis – litas. Krizė. Mieločius. Vis dėlto dėl mokslo atvažiavau.

Pokalbis akademiniais klausimais pasižymėjo keiksmažodžių gausa ir relaksuojančiais skysčiais. Įdomu labai buvo, bet po kelių valandų kaip ir namo prisireikėjo. Bet pakeliui nusipirkau kebabą, nes man pasirodė, kad Kaune reikia valgyt kebabus. Šešis litus kainavo, buvo lengvai pašalęs ir su labai daug česnako, bet visgi valgomas.

Intuicijos dėka susirandu stotį, o ponia kasininkė sako, kad bilietėlis kainuoja 23 lt., su ISIC nuolaidos Lietuvos univere besimokantiems lietuvaičiams negalioja. O normalaus studento pažymėjimo aš neturiu, niekada man jo nereikėjo, jei važiuoju, tai mašina, na bet kai ne su mašina, tai ir bėdos. Aš tik dirst į piniginę – o ten septyniolika litų :) Net česnakai apsivertė skrandyje, nejaugi reikės tranzuoti, galvoju. Korteles nešiotis mečiau tada, kai vienos pamiršau PIN kodą, o kitą nusprendžiau pasaugoti nuo mano šopinimosi priepuolių. Na, miela Gabija, štai ir laikai atėjo :D Kauno stotis, kebabas, 17 lt. kišenėje. Mikruškės vairuotojas pigiau veža, už 20 lt, bet gi neturiu ir tiek :D Tik daug euro centų ir čekiškų kronų, bet musiet neims… gerai išvertus kišenes bendra turima suma buvo 19 lt. 21 ct. Parvežė už tiek.

Sėdžiu mikruškėje, gadinu akis skaitydama „12 Kėdžių“, kol susivokiu, kad lyg ir laikas lipti, jei nenoriu nuo stoties piškom varyt iki mašinos. Bet teko. Nes gi smagi diena turi eitis smagiai.

Bešiaušdama pro buvusią darbovietę sutikau labai smagų dėdę, viršininką, kuris man pusvalandį aiškino gyvenimo prasmę. Jei bus kas neaišku, galėsiu jo vėl paklaust. Sėdus į mašiną, pasiklydau Vilniuje, bet labai skubėjau, ir šiokiom tokiom pastangom išvažiavau iš to man visai nežinomo Šeškinės rajono. Atvykus į tašką B, man buvo pranešta, kad važiuoti nebuvo reikalo, nes įvykis nevyksta. Susinervinau baisiai.

Savo gimtam kieme pasistačius mašiną, užmatau  jaunuolį, kuris su manim sveikinasi. Sako „Gabija, ar prisimeni mane“? aišku, neprisimenu, galvoju, kas tu per vienas? Ogi mes kažkada dirbom kartu. Mda, gerai, kad dirbom, ir?.. Kaimynas mano naujasis. Pakvietė arbatos, po to ir vyno. Pasižymėjo tokiom frazėm, kaip „gal žinai, jau prasidėjo naujas filharmonijos ir teatrų sezonas“, „gal ketvirtadienį lazaniją kartu galėtume kepti“ na ir taip toliau, ir panašiai. Cha cha cho cho, kaip įdomu.

O vakaras pasibaigė sėdint ant mano gimto kiemo supynių su viena iš mano meilių ir diskutuojant apie prasmes ir nesąmones, prieš tai pasidomėjus sąlygom po 22 val. įsigyti alaus.

Taip kad viskas buvo puiku, ir vakar dienos įspūdžių pakanka ir šiai dienai, tad sėdžiu sau ramiai ir mąstau apie koncepcinius veiksnių modelius. Dėl visko kaltas kebabas.