Tikras gėrimas

Minėjau, kad nekenčiu Kalėdų? Vienu metu buvau tuo pradėjus abejoti, bet per vakar ir šiandien sugrįžtu prie savo pradinių nuostatų. Dėl maždaug trijų kilometrų praleisti 50 minučių mašinoje, bandant suvokti, kiek po velnių yra tų eismo juostų, nes jos kone patrigubėjo, ir visa tai normalių žmonių darbo metu, antrą valandą dienos, man atrodo pakankamas argumentas prieš reikalą, vadinamą Kalėdomis.

Na ar jūs visi išprotėjot, ar kas yra, kodėl negalima tų dovanų pradėti dairytis anksčiau? Ir dar į naudą tai išeis, nes kažkodėl knygos, kurias prieš kelias savaites pirkau po keliolika litų, dabar kainuoja beveik keturiasdešimt.    O pradėjus pirkti viską padriat šiandien arba ryt iš ryto, baigsis taip kaip man: paaiškės, kad išsirinktas daiktas kainuoja gerokai daugiau, nei manėt, bet brautis per žmones ieškoti ko nors kito nebeliks sveikatos.

Kalėdų reikalą šiek tiek pataisytų toks oras, koks buvo mūsuose prieš porą dienų – šalta, giedra, snieguota. Šita pliurzė 1. gadina nuotaiką 2. gadina batus  ir kelnes 3. sukelia pavojų keliuose 4. pridaro daug darbo draudikams.

Kažkodėl parduotuvės lankymo metu tiesiu taikymu patraukiau prie tolimiausio skyriaus (bent jau Rimi ten sukiša alkoholį, kad vargšas susierzinęs žmogus praeitų per visą salę ir būtinai ko nors nereikalingo prigriebtų, pėvėzė, datulių), ir trečią kartą per kalendorius metus paėmiau tikro gėrimo. Iš tų trijų kartų pirmą kartą jutau tam poreikį, nes pirmą bonkelę pirkau lachūdrų pagirdymo tikslais, antrą – kad tai buvo pigiausias ir efektingiausias gėralas kapitalistinėje šalyje, o dabar  – genama kalėdinio šurmulio.

Kalėdiniai sausainiai

Tie velnio meduoliai transformavosi į sausainius. Taip nuoširdžiai spaudžiau širdeles, žvaigždeles, ir gėlytes. Po to makalavau glajų, ir su kinietiškom lazdelėm dėliojau taškiukus ir brūkšnelius. Trijose skardose sudėjau į orkaitę, o tešlos dar liko. Ir labai gerai, kad liko. Nes kažkokiu nesuprantamu būdu sugebėjau dalį sausainių sudeginti. Kiti nesudegę, tik gal kiek perkepti, ir nelabai matosi mano teplionės su dviejų spalvų glajumi, bet pačių gražiausių – žvaigždžių – dauguma sudegė. Reikės dar prikepti. Nes tie, kur nesudegę, labai skanūs. Tik kitą kartą daugiau prieskonių dėsiu.

Kaip prasidėjo meduolių istorija, pasakojau prieš kelias savaites čia.

Pirkiniai

Pagaliau turiu kada atsisėsti, apsikabinti kompą ir išlieti jam kas ant dūšios guli.  Kurį laiką buvau pačiai sau neįtikėtinai užimta, bet užtat kiek suspėjau padaryt, ką tu ką tu.

Šią savaitę lankiau Kauną. Ten mane ištiko lengvas erdvinis šokas. Kadangi tikslas buvo Soboro apylinkės, ten visur mokama statyt mašiną. Bet kur buvus kur nebuvus išvažiavau ant Akropolio, kurį maniau esant miesto pakraštyje. Ten esu buvus, bet net nesusiejau, kad viskas taip ranka paduot. Kadangi tai buvo mano koks 8 kartas per gyvenimą Kaune, nutariau kaip žmogus paturistauti ir pasižiūrėti senamiestį. Taigi gražu ten. Ir yra visokių mielų keistų kabakų, pvz, BO – blue orange. 50 g. nuo šalčio ginantis išlenkti pats tas. Ir Rotušė gražiai sniegais papuošta, tik tie  ratu sustatyti kioskeliai galėtų būti ne Jacobs, kaip kad dabar, o amatininkų. Dar išliko man klausimas: o kodėl Laisvės alėjos akcentas Soboras neapšviestas naktį? Žinau, kad striuka su pinigais, bet jau Soborą vertėtų apšviesti, manyčiau.

Dar labai smagūs išvažiavimai į autostradą, kur kažkodėl vienintelė šviesa yra į tave atlekiančios akinantys mašinos žibintai. O apie sniegą, šlapdribą ir lenktyninikų genus lietuviuose iš viso nėra ką ir kalbėt. Džiaugiausi, kad namo grįžau.

Atidaviau magistrinį. Turėčiau pažymėti, kad viskas, ką jame taisiau paskutinę naktį, tai buvo maketavimo darbai. Užknisa. O kad 2007 worde yra kažkokių bug’ų, tai tikrai. Ir dar: neturint spell checkingo galima nusižudyt. Mano naudotas metodas buvo toks: visą tekstą kopinti į google translator, lietuvių-lietuvių, ir žiūrėt, ką vingiuoja. Per 80 psl. 7 klaidos. Sunku man tuo patikėt, bet manau, kad yra ir blogesnių variantų už mane. Pvz., žmonės, rišantys du egzempliorius į kietus viršelius, kas kaštuoja 40 lt, nors galima rišti ir į minkštus, kas atseina 9 lt. Tie žmonės matyt mano, kad jie daug protingesni pasirodys. Mano… tai yra, darbo, printeris net tepa šiek tiek, bet jei jau kas nors man ką nors sakys, atsakysiu, kad neturėjau galimybės gauti finansavimo kanceliarinėms išlaidoms, o asmeniniai resursai yra riboti. O tai, žinoma, yra tiesa. ar gerai mane nuteikianti gyvenimo aplinkybė yra ta, kad persikrausčiau į savo namus. Ir kad nereikėjo vienai dėžių tampyt, kaip kad išsikraustant. Esu kiek susiįdomavusi kai kurių žmonių supratimu pvz, apie tvarką, bet nesigadinsiu sau nuotaikos, ji ir taip suges, kai su buitine chemija pradėsiu bendrauti artimiau.

O sunkią darbo, mokslo ir buities savaitę vainikavau apsilankymu Gedimino 9 sendaikčių turguje. Ten užėjau tik paprašyti vaikystės draugės, kad dekupažuotų man apyrankę aguonomis, prie jau turimų neišpasakyto grožio auskarų,  o išėjo.. štai kas: sidabrinė plona apyrankė, kuri nepateko į nuotr. (5 lt)., krištolo vėrinys (5 lt.), auskarai paprastieji iš bele ko (5 lt.), bobutės gamybos karoliai (5 lt.), sagė plaukams (1 lt.), ir lapės kailiu dabinta rankinę (40 lt.). Kailis pilkas, o ne ružavas, kaip kad išėjo nuotraukoje. Žavios man tokios močiutės, auskaruotos ir lakuotais nagais, savo jaunystės fintikliuškas pardavinėjančios. Viena bandė man įkišti ružavus klipsus, pasakodama, kad jaunystėje tai buvo viršūnė, prie iš  Amerikos atsiųstos purpurinės suknutės ir rožinės skraistės labai tiko. Dabar jau išaugusi tokius daiktus. Ponia, iš kurios pirkau lapės rankinuką, dar labiau pagerinta: išsidėjusi Estee Lauder lūpdažius (naujus), visokius karolius ir padėkliukus, man pasakojo, kad visus šituos dalykus ji pirko užsienyje, išskyrus lūpdažį, iš Kristi Anos.  Jos draugė vis savo kailinę kepurę man bandė įsiūlyti, už 10 lt. būčiau paėmus, bet mano galva per didelė :)

Tos, kur man įkišo karolius, iš viso savo supratimą turi. Na, matau, karoliai kaip karoliai, gal ir nieko atrodytų, ir pigūs. Klausiu, kas juos darė. Viena sako: dailininkė darė. Kita šypsosi: dailininkė, kuri čia sėdi. Ana jai tik kumšt į pašonę. Supratau, kad draugė dėjo promachą davus man suprasti, jog pačios darė. Jei dailininkė – turbūt būčiau pirkus nedvejojus.

O kai grįžus namo randi tau išvirtos labai skanios grybų sriubos, net ir šaltis nebeatrodo toks baisus: reikės apžiūrėti Rotušės aikštės eglę ir jomarką.

Meduolių gamybos procesas

Pusvalandį knisausi po žmonių namus ir ieškojau savo vaikystės knygos. Didelės, mėlynos, su seniu šalčiu ant viršelio. Angliškos. Ten porinamos gražios istorijos, mokoma daryti angeliukus, rišti dovanėles ir kepti sausainius. Tik jiems man zgrebnumo užtekdavo: su daug kardamono, gvazdikėlių ir kvapnių pipirų. Knyga nerasta.

Šeimyninio jaukumo instinkto vedina, prasikapsčiau kokono puslapyje (ten viskas šeimyniškai jauku, net ir pora reklaminių rašinukų) ir aptikau kalėdinių meduolių, vadinamųjų  „katarinkų“ receptą. Labai jau panašu į maniškius sausainius, tad pasiraičiau rankoves ir… tris dienas daviausi po parduotuves.

Meduolių sąrašas

Kaip matote  sąrašėlyje, nieko ypatingo man nereikėjo. Savaitgalį Maximoje buvo 20 proc. nuolaida medaus produktams, tad nusipirkau iš tikro, ir dirbtinio medaus. Kažkaip lyg jau ir virš padorumo ribų tikrą medų į visokius kepinius dėti. Maišiau. Dėl tų nuolaidų:  Norfoj dirbtinis medus pigiau ir be nuolaidos :)

Kitą dieną po darbo galvojau susipirkti kitus reikalingus daiktus. Sviestas, kiaušiniai ir miltai – paprasta. Cinamono, kvapniųjų pipirų, gvazdikėlių ir imbiero buvo namuose. Anyžiai, muskatas ir  kardamonas, pirkti Egipto – Maroko turguose, nei karto nenaudoti per dvejus metus, net dantim sugriežiau iš to įniršio , palikti svečiose šalyje. Tai dabar štai kaip yra: nei mažoj, nei didelėj maximoj šių, pasirodo, retenybių, nėra. Nei mažoj, nei didelėj Rimi nėra, o pardavėja akis išvertė, tokius žodžius išgirdusi. Norfoj, kuri pasižymi didžiausiu prieskonių stendu, taip pat nėra. Pramogų ir prekybos sostinėje Akropolyje – nėra. „Iki“ neapžiūrėjau, nes jau nervai nelaikė.

Keli pasistebėjimai Akropolio tema: pirmą kartą per kokius metus važiavau link Akropolio vakare, ir pirmą kartą pamačiau tas Ozo magiškasias raudonasias linijas. Kraupios jos, kaip beveik išnykęs pulsas. Ir man Ozas asocijuojasi su žalia spalva.

Akropolio Aprangoje, per kurią norėjau patekti į kitą pardės galą, net žagtelėjau iš nuostabos: ogi striukės viena prie kitos dratais pririštos. Stoviu, žiūriu, kas tai per įdomybė. Pardavėja prišoka „gal pasimatuot norit“? Ne, nenoriu, tik man įdomu, kas tatai per dratai. Ogi nuo vagių saugosi, brangias odines striukes rišdami, ir jau seniai, tik kad aš kaip tokių brangių neperku, nepastebėjus buvau. Bet nepatinko man tai.

Užtat labai patiko dvi arbatų/kavų parduotuvės. Man tokios vietos asocijuojasi su namų šiluma, cinamono ir keptų obuolių žiemos pavakare, jaukiai spragsinčiu židiniu. Čia dėl knygų skaitymo vaikystėje. Norisi atėjus į tokią krautuvėlę pasijusti kaip pas kokią mielą močiutę namuose. Ir kai tik pamatau furiją harpiją pardavėją kasandrą ar milisandrą, klijuotais nagais sklaidančią „Klubą“, gražios iliuzijos iliuzija dinga. O vakar ir vienoj, ir kitoj parduotuvėj pasitiko labai malonios vyresnio amžiaus moterys, kurios mano vaizduotės galiomis turi daug daugiau šansų tapti svetingomis močiutėmis. Ne, angelėli, akropolyje prieskonių nėra. Taip praėjo antra diena.

Trečioji diena:  apsilankymas ekologiškų prekių parduotuvėje  Jakšto g-vėje sėkmingas.  Tik kiekvienas prieskonis po 9 lt. Labai jau brangūs būtų išėję tie meduoliai. Tik pardavėja maloni pasitaikė, pasiūlė imti masala chai, kurioje yra visi man reikalingi prieskoniai. Porą šaukštų į mišinį, ir nereikės terliotis su prieskonių malimais. 7 lt, ir panaudojama tinka ne tik kartą prieš Kalėdas. Nors buvau pagatava  mokėti už tris pakelius. Gerai, gal grįšiu į tą pardę, pvz, aguonų aliejaus.

Neseniai baigiau minkyt tešlą. Kiekviename jos etape būčiau galėjus ją žalią sušlamšt. Visgi išsitraukiau ir seną pipirmalę, kurioje pritryniau turimų nemaltų priekonių, dar pritarkavau imbiero, ir minkiau, minkiau, minkiau. Miltų reikėjo tikrai daugiau nei nurodyta recepte, arba sovietiniai matai skiriasi nuo dabartinių. Privariau per daug medaus. Bet gal nieko.  Suvyniojau į plėvelę ir padėjau šaldytuvan kokioms porai savaičių, kad prisigertų prieskonių kvapas.  Žmonės sakė, kad pūdytos tešlos vaizdinys kiek primena pūdytą skandinavišką silkę, bet tai reiškia, kad žmonės už tai atsiims ir nieko iš manęs negaus. Jei tik kas gero išeis.

Po kelių savaičių gaminsiu glajų ir versiu kaspinėlius.

Kalėdų senelis dedasi į galvą, ko nori vaikučiai

Po darbų ir užklasinių veiklų vykdžiau Kalėdų senelio, elfo  ir kokio nors jų draugo kostiumų paiešką. Metodas: paprastasis googlinimas. Trukmė: valanda. Išvada nr. 1. lietuviai prekybininkai, turėkit nors kiek sąžinės didindami kainas. Jei žmonės perka internetu, tai jiems nieko nereiškia ir pasigooglint po užsienietiškas parduotuves.   2. Nieko, be tradicinio raudono kostiumo, mielas žmogau, nerasi.

Tų kostiumų reikia vienam vaikučių renginiui. Kadangi biudžetas mažumėlę riboja, minties užsisakinėti, siūti ir dizaininti atsisakyta, nors taip gautume patį puikiausią kostiumą.

Dabar gi visas pasirinkimas apsiriboja skaisčiai raudona, raudona ir burgundiško vyno spalva, gražesniu arba susniškesniu kailiuku. Nei mėlyno, nei žalio, nei kailinio kostiumo nerasta. Radau vieną mėlyną. Negražus. Coca cola reklaminė kampanija išstūmė visus Senelius Kalėdas, žalias kaip skarota eglutė milines, žvaigždėto dangaus tonus, Šiaurės žvėrelių kailius

Tiesa, moterims yra visokių apdarų, panašu, kad iš iš žiemos miego išjudinti Kalėdų senelį skirtų, sužadinti, įaudrinti kaip pirmąją sniego pūgą. Yra ir vienas visuose shopuose atsikartojantis juodo latekso apdaras vyrams. Toks originalus senelis. Pažiūrėjus Ebay ir dar porą parduotuvių, prasmės ieškoti toliau – nėra, nes prekės kartojasi. Kiniečiai matyt neturi gilios Kalėdų senelio kostiumų kūrimo tradicijos. Tiesa, finansinė išraiška kita. Nuo 10 dolerių iki šešių šimtų. Dolerių.

Atrodytų, taip nesunku būtų apkarstyti kostiumo diržą kailio bumbuliukais, lapių uodegom, priklijuoti kokių nors aplikacijų – bet pasirodo, nelengva.

Elfo kostiumas

Štai čia yra kostiumas, kuriuo pamėgę prekiauti lietuviai. Jei viskas yra taip, kaip parašyta, tai šį kostiumą galima lietuviai. O kiti lietuviai juos pardavinėja. Štai,  www.reklaminiaidrabuziai.lt už jį prašo 242.00 Lt.  Kita parduotuvė, www. efor.lt, tą patį kostiumą siūlo už 306.80 Lt Žada atsiųsti per 3 – 5 dienas, pristatymo kaina, priklausomai, kur pristato, 5, 10, 14 lt.  Turint omenyje, kad 310 lt yra 133 doleriai, arba 80 svarų, ir pažiūrėjus, kokius kostiumus už tiek galima nusipirkti ir parsisiųsti, belieka galvot, kad perkant prekę lietuvišką Lietuvoje, darai gerą darbą.

Pakalbėkime apie elfus. Radau, kad kažkieno dėdė siuva tikrus elfo apsiaustėlius, užsimeti ant pečių, ir tampi nematomas :)   Bet kaip tik ieškojau  tokio, kuris būtų matomas ir patiktų vaikams. Vienas dažniausiai pasikartojančių modelių yra dešiniajame šone.   Jį pardavinėja ir  www.rinkaplius.lt  Už 225.00Lt. Pristatymas – per 14 darbo dienų. Ta prasme, pasiųsti iš vieno mikro šalies krašto į kitą, o neretai, ir į tą patį miestą, užtrunka 14-18 dienų. Ar jie supranta, kad iš JAV ir Kinijos greičiau ateina prekės? Kiek kainuoja siuntimas, neradau taip greitai, o jei reikia ieškoti ilgai, man nervai nelaiko ir aš einu lauk. Beje, nesu unikali.

Čia -jis kainuoja 30  svarų. Atsiuntimas-17 svarų. Daugoka, bet bendroje sumoje sumokate 47 svarus, kas yra 181 litų, ir greičiau, nei per dvi savaites, galite pavirsti elfiuku. Taigi per kelias minutes radau 43 lt pigesnį elfo kostiumą, kurį atsiųs tikrai greičiau, nei per 14 darbo dienų. Toliau neieškojau, nes man nelabai gražus šitas drabužis, bet jaučiu, kad rasčiau dar kišenei priimtinesnių variantų. Mąstau taip: jei jau aš moku naudotis kompiuteriu bent minimaliai, žodžių junginį Santa Claus costume/suit žinau, nebijau pirkti internetu, tai kodėl aš turėčiau pirkti tą pačią prekę brangiau, ir laukti jos ilgiau?

Artėjant didžiosioms metų šventėms, žinoma, kalbu apie Kalėdas ir Naujuosius metus, visi prisimename, kokie esame materialistai ir kokią materialistinę aplinką aplink save turime susibūrę. Visi norim dovanų, ir tai yra nieko baisaus, bet aplinkai tas dovanas suruošti  yra panašu į mažo atominio karo sukeltą chaosą. Visą gyvenimą, kiek prisimenu, mama mums dovanas pirkdavo Kūčių rytą. Bele kas bele kaip. Ir dar, aišku, brangiai ir ilgai eilėse pastovint. Šita buitinė logika man yra nesuprantama. O kiti šeimos nariai iš viso nesivargindavo per daug: kadangi esam trys seserys, tai ir gaudavom tą patį daiktą, tik kitos spalvos. Nesvarbu, kad gal man jo visai nereikia, ir ilgai ilgai svajojau apie kokį šlamštadaiktį, pvz, puzzle su daug daug daug detalių.

Štai yra lapkričio kažkelinta, tikrai nežinau, kelinta, ir aš jau pradėjau rūpintis tomis dovanomis. Taip nutiko tik todėl, kad Dievo meldžiau įkvėpimo ir motyvacijos kuriant tokius neįdomius grafikus, bet jo matyt nėra, nes jis manęs neišgirdo. Tad teko  dirbti vairuotoja ir jaunuosius giminiečius po parduotuves vežioti. Susizgribau, kad jau po pusantro mėnesio verks mano piniginė ir nervų sistema, tad įvykdžiau pirmąjį užpirkimą. Kol yra nuolaidos geriems daiktams, reikia naudotis, bo tuoj ateis didžiųjų  ŠŠŠŠvenčių laukimo metas (DŠLM).

Būkit tikri, nesakysiu nei ką nei už kiek pirkau, nes per didelis artimųjų ratas čia šlaistosi, bet visais pirkiniais džiaugiuosi.

Dar puikus DŠLM užsiėmimas yra atvirukų paišymas.

1. Nereikia pirkti (tiesa, priemonės kiek geresnės nėra visai jau pigios)

2. Juos gauti iš tiesų yra maloniau, nei kokį debiliška veido išraiška pasidabinusį kalėdų senio portretą.

2. Joks lachūdra, kad ir koks bjaurus būtų, ranka piešto atviruko neišmes. O tai glosto savimeilę. Tik patarčiau lachūdroms dovanas ir atvirukus gaminti patiems paskutiniams, nes būna ir taip, kad DŠLM jie gali pasiplauti, neatlaikę tos pakilios euforinės nuotaikos, arba  ją sugadinti, arba pareikšti kokią nors nesąmonę, iš serijos „tu čia ką, taip nervus ramini“, o tada dingsta noras iš viso ką nors gero jiems daryt.?  Bet nuo to būna labai vidujai (žinau, blogas žodis) šlykštu.

Jokių didelių sugebėjimų atvirukų paišymui reikia, nes gi nepardavimui, o savo mielumui įrodyti… tarkim.  O su tais atvirukų pardavimais, žinot, sunku šiais laikais, nepamirštant išdarinėtos mokesčių sistemos konteksto ir puikias sąlygas smulkiam namudininkui. Nėr ką čia ir kalbėt ta tema. Tad reikės: Pora lakštų kietesnio popieriaus (Jogailos – Pamėnkalnio beveik ant kampo esanti kanceliarinių prekių parduotuvė turi visų spalvų), kelių spalvų padoresnės kokybės, klijų ir tai, ką rasit namuose. Namų šeimininkės  (kaip aš) tikrai ras visko: ir iš kažkur atsiradusių žvaigždučių, ir bantukų, ir virvučių. Gerai sueina ir blizgantys tušinukai po kelis litus.

Labai kapitalistiškai kokakoliškai pakalbėjau. Tad nepamirškite, kad dabar yra rimties ir susikaupimo metas, Kalėdos – svarbios ypatos gimimo diena, o šiaip jau daug seniau už šį gimtadienį žmonės šventė saulės sugrįžimą. Kaip bežiūrėsi – nėra už ką DŠLM ir  Kalėdų nemėgti. Ir kodėl  aš jų taip NE-KEN-ČIU…

P.S. Tema „ką nors gero daryt“ yra labai subtili ir reikalaujanti atidesnio žvilgsnio. Nėra taip paprasta.