Štai kad ir vakar diena. Buvau Kaune, akademiniais reikalais. Pasivaikščiojau po Laisvės alėją, užsukau į tuliką už litą. Stovimas pasitaikė. Na, ką darysi. Aplankiau Kauno turizmo informacijos centrą, nes man laikinoji sostinė visiškai tamsus miškas, žemėlapį norėjau pasiimti, senamiestį apžiūrėti. Mergaitė tik kaukšt kaukšt lakiniais batukais prikaukšėjo prie manęs, akytėm paklapsėjo ir sako: nuo šiandien žemėlapis už litą. Taip taip, tas paprastas žemėlapis, kur bet kurioje šalyje bet kuriame viešbutyje nemokamai kalnais gali neštis lauk, pas mumis – litas. Krizė. Mieločius. Vis dėlto dėl mokslo atvažiavau.

Pokalbis akademiniais klausimais pasižymėjo keiksmažodžių gausa ir relaksuojančiais skysčiais. Įdomu labai buvo, bet po kelių valandų kaip ir namo prisireikėjo. Bet pakeliui nusipirkau kebabą, nes man pasirodė, kad Kaune reikia valgyt kebabus. Šešis litus kainavo, buvo lengvai pašalęs ir su labai daug česnako, bet visgi valgomas.

Intuicijos dėka susirandu stotį, o ponia kasininkė sako, kad bilietėlis kainuoja 23 lt., su ISIC nuolaidos Lietuvos univere besimokantiems lietuvaičiams negalioja. O normalaus studento pažymėjimo aš neturiu, niekada man jo nereikėjo, jei važiuoju, tai mašina, na bet kai ne su mašina, tai ir bėdos. Aš tik dirst į piniginę – o ten septyniolika litų :) Net česnakai apsivertė skrandyje, nejaugi reikės tranzuoti, galvoju. Korteles nešiotis mečiau tada, kai vienos pamiršau PIN kodą, o kitą nusprendžiau pasaugoti nuo mano šopinimosi priepuolių. Na, miela Gabija, štai ir laikai atėjo :D Kauno stotis, kebabas, 17 lt. kišenėje. Mikruškės vairuotojas pigiau veža, už 20 lt, bet gi neturiu ir tiek :D Tik daug euro centų ir čekiškų kronų, bet musiet neims… gerai išvertus kišenes bendra turima suma buvo 19 lt. 21 ct. Parvežė už tiek.

Sėdžiu mikruškėje, gadinu akis skaitydama „12 Kėdžių“, kol susivokiu, kad lyg ir laikas lipti, jei nenoriu nuo stoties piškom varyt iki mašinos. Bet teko. Nes gi smagi diena turi eitis smagiai.

Bešiaušdama pro buvusią darbovietę sutikau labai smagų dėdę, viršininką, kuris man pusvalandį aiškino gyvenimo prasmę. Jei bus kas neaišku, galėsiu jo vėl paklaust. Sėdus į mašiną, pasiklydau Vilniuje, bet labai skubėjau, ir šiokiom tokiom pastangom išvažiavau iš to man visai nežinomo Šeškinės rajono. Atvykus į tašką B, man buvo pranešta, kad važiuoti nebuvo reikalo, nes įvykis nevyksta. Susinervinau baisiai.

Savo gimtam kieme pasistačius mašiną, užmatau  jaunuolį, kuris su manim sveikinasi. Sako „Gabija, ar prisimeni mane“? aišku, neprisimenu, galvoju, kas tu per vienas? Ogi mes kažkada dirbom kartu. Mda, gerai, kad dirbom, ir?.. Kaimynas mano naujasis. Pakvietė arbatos, po to ir vyno. Pasižymėjo tokiom frazėm, kaip „gal žinai, jau prasidėjo naujas filharmonijos ir teatrų sezonas“, „gal ketvirtadienį lazaniją kartu galėtume kepti“ na ir taip toliau, ir panašiai. Cha cha cho cho, kaip įdomu.

O vakaras pasibaigė sėdint ant mano gimto kiemo supynių su viena iš mano meilių ir diskutuojant apie prasmes ir nesąmones, prieš tai pasidomėjus sąlygom po 22 val. įsigyti alaus.

Taip kad viskas buvo puiku, ir vakar dienos įspūdžių pakanka ir šiai dienai, tad sėdžiu sau ramiai ir mąstau apie koncepcinius veiksnių modelius. Dėl visko kaltas kebabas.

Per savo gyvenimą neteko susipažinti su daugeliu kaimynų, nes gyvenau gan sėsliai. Pirmus 19 savo gyvenimo metų apie juos žinojau viską, ką ir pridera žinoti nedidelio daugiabučio gyventojai : vardus, pavardes, metus, šeimynines istorijas, laimes ir dramas, darbovietes ir šunų vardus.

Dar trejus metus, pakeitusi gyvenamąją vietą, apie naujuosius kaimynus nežinojau nieko, išskyrus tai, kad mėgsta pilką, rudą ir juodą spalvas, kartais pykstasi, ką išduoda nelabai gerai izoliuotos sienos ir įsivaizduoja, kad jauni žmonės yra turtingi.

Tiesa, buvo toks Artioma, kuris mėgdavo išgerti, ir rytais šūkauti po langu. Man laikinai besikraustant iš namų, vieną kiek sunkoką pošventinį , šaltą sausio rytą, jis padėjo į mašiną nusinešti šlamštadėžės – dėžes prikrautas įvairių sentimentų apraiškų.

Keletą mėnesių gyvenau Ispanijoje. Kaimynai pasižymėjo itin didele gyvenimo patirtim, sukaupta per kokių 80-120 metų, netolerancija muzikai, vėjo trankomoms durims ir garsiu juoku, ir ant durų klijuojamais rašteliais apie galimybę kviesti policiją dėl padidinto decibelų kiekio.

Dabar gyvenu tokioje bendruomenėje, kuri man yra visiškai neįprasta. Žmonės bendrauja laiptinėmis, o laiptinėje yra penki butai. Įėjimas į juos yra iš atskiros lauko laiptinės. Taigi butas nr. 19 kiekvieną trečiadienį rengia suneštinius vyno vakarus, pašviestus žvakių šviesų. Laiptinės bendruomenė susėdusi aptarinėja įvairius gyvenimo reikalus, gurkšnoja vyną, glosto bendruomenės šuniukus ir taip paprastai džiaugiasi trečiadienio vakarais. Kol kas man tai nėra labai džiugu, nes vargina kalbos barjeras, bet bendruomenė džiaugiasi, galėdama tobulinti savo anglų kalbos žinias ir krykštauti iš lietuviškų žodžių galūnių, tokių, kaip jorkšyro terjerAS.

Be abejo, ir rūkymo pertraukėlės vyksta toje pačioje laiptinėje – balkone. Ten visada kuris nors iš kaimynų skaito žurnalą, aiškinasi santykius, laisto geles, džiausto skalbinius arba paprasčiausiai nieko neveikia. Norėdama lengvai pasinuodyti, esu priversta socializuotis ir palaikyti pokalbį bent jau draugiška šypsena. Jau pradedu svarstyti galimybę rūkyti per langą, nes mano šiaurietiškui būdui visai nesinori blykčioti šypsenom ir pasakoti apie save tik todėl, kad turiu žalingą įprotį – rūkyti.