Vaiko verksmą išgirdusi sesuo atėjo, pakėlė ją, ir nieko tėvams nesakė.

Kai vaikui atėjo, ir beveik praėjo laikas sėdėti, mergaitė tik stovėjo, bet sėdėti negalėjo. Tėvai suprato, kad kažkas ne taip. Gydytojai sakė, kad reikia operuoti stuburą, kitaip visą gyvenimą liks invalidė. Bet tam reikėjo pinigų, tai reiškia, parduoti karvę. Mama būtų pardavusi ne tik karvę, bet ir save, užtat tėvas griežtai užginė parduoti. Karvę, antro varianto nesvarstė.

Taip ir augo mergaitė, sulinkusi per pusę. Neturėjo nei vienos draugės, net tikros seserys jos šalinosi, nes ji – kitokia.

Baigė invalidų mokyklą, išmoko amato, kuris ją atvedė į biblioteką. Ten 21-erių metų mergina betvarkydama skaitinius, atrado rusišką žurnalą „Sveikata“, kuriame buvo straipsnis apie kuprotą berniuką. Net suvirpėjo perskaičius, kad tokias kupras, kaip jos, Maskvos chirurgai gali atstatyti. Štai, kuprotas, sulinkęs per pusę vaikas, o kitoje nuotraukoje – tiesus, kaip visi žmonės vaikinukas.

Be pinigų, be palaikymo, viena nuvyko į Maskvą, apsigyveno pas gerą bobulytę, ir kitą rytą patraukė į ligoninę. Rodo žurnalą chirurgam, sako – padarykit taip, kaip kad padarėt tam berniukui. Deja, sako jai medikai, ten  – paauglys, tai reiškia, kad jo kūnas dar nesusiformavęs. Jums jau 21eri, jau niekada nebūsite tokia tiesi, kaip jis, bet kiek patiesinti jus galime. Tiesa, visada yra rizika. Galite likti suparalyžuota.

Kupriukė chirurgui sako – jei jūs pamatysite, kad gali man taip atsitikti, tai operacijos metu suleiskite man kokio vaistuko, kad viskas būtų baigta.

Taip pamokinusi medikus mergina atsigulė ant operacinio stalo. Kiek atsilošė, tiesa, taip ir liko visą gyvenimą su kuprele, tik ne tokia milžiniška.

Grįžo į Vilnių, dirbo toliau, norėjo šeimos, suprato, kad joks vyras į ją niekada nežiūrės. Bet vaiką turėti išeis. Gimus vaikui, pradėjo laukti buto, bet įmonės direktoriaus vairuotojas pagrasino, kad jei jis negaus buto tuoj pat, išeis iš darbo. Matyt, geras vairuotojas buvo, bet jaunai mamai pažadėtą vieno kambario butą atidavė tam vairuotojui. Vieno kambario, nes tais laikais vieniša mama su dukra, būdavo manoma, galėjo išsitekti vieno kambario būste, bet jei mama augina sūnų – nori nenori, reikia dviejų kambarių. Taigi taip akiplėšiškai atėmus butą, vieniša mama su dukryte liko laukti toliau. Ir štai, pasisekė – kitas butas pagal eilę buvo dviejų kambarių. Vairuotojas nagus graužė, nes turėjo ir sūnų, ir dukrų. Tik kad labai greit visko norėjo.

Dabar, praėjus keliasdešimčiai metų, šio rašinėlio herojė jau močiutė, metus padėjo dukrai auginti vaiką Airijoje. Dabar gyvena Lietuvoje, savo dviejų kambarių butelyje. Neseniai už skolas antstoliai atėmė butą iš jos dukterėčios su dviem vaikams. Tos sesers, kuri jos visą gyvenimą šalinosi, nes turėjo kuprą (kurią, jei pamiršote, įgijo dėl to, kad ta pati sesuo jos neprižiūrėjo), dukra su vaikais dabar glaudžiasi tame pačiame butelyje. Už dyką, žinoma.

Tiesa, herojės šeimai (jai ir seserims) priklauso senelių žemė privačių namų kvartale prie Vilniaus ir Žvėryne, bet ta žemė ne jų, net nuosavybės dokumentai nepadeda. Sako, mes rūkyti, kai baigsis teismai. Jau 18 metų rūko.

O tas tėvas, kuris gailėjo karvės, buvo tiltų statytojas. Gėrė, gyvatė, bet gerai dirbo. Todėl išvažiavęs statyti tilto į Lenkiją, ten ir liko.  Už uždarų sienų palikęs žmoną ir penkis vaikus.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/16/tai-tik-vieno-zmogaus-istorija/feed/ 0 http://www.taprasme.lt/2009/10/25/turistinis-sestadienis/ http://www.taprasme.lt/2009/10/25/turistinis-sestadienis/#comments Sun, 25 Oct 2009 17:00:29 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=615 Šeštadienis buvo skirtas grynai turistinėms veikoms. Į Lietuvą atvažiavo draugai iš Portugalijos. Na, gerai, ne draugai, bet geri pažįstami, kurie man daug padėjo kai buvau Lisabonoje darbo reikalais. Ten žmonės fantastiški – jie man atrodo, neatkyla nuo lagaminų. Po draugės vestuvių Pakistane ir Jamaikos smėlio, jie plaukiojo ir Trakų ežere. Na neturim mes nieko tokio tokio pribloškiančio, bet jau tai, kad nelijo, suteikė Trakų piliai savito žavesio.

Gerai pabūti turiste – šiaip pati nesugalvočiau plaukioti jachta (taip vadinasi, ar ne, tokie laiveliukai su bure ir motoru? :) ), nebent toks lachūdra sugalvotų, tai užskaityčiau. Bet su svečiais reikia. Tad susimokam ponui Mečislovui už pusvalandį ekskursijos po Galvės ežerą „Magijos“ laivu 50 lt (kiti už 40 susiderėjo, girdėjau), sulipom, apsikaišėm gelbėjimo liemenėm ir turiu pažymėti, kad labai gerai tą pusvalandį praleidom.

Ponas Mečislovas papasakojo visokių vietinių įdomybių. Štai Galvės ežero ilgis ir plotis yra po du kilometrus. Trakų pilis buvo pastatyta ant trijų salų, kurios dabar patapusios viena, ir turėjo dvi dalis: gyvenamąją ir gynybinę. Veiksmas vykta XV amžiaus pradžioje. Taigi gynybinei daliai  saugoti Vytautas iš Krymo atsivežė 400 karaimų, kurių palikuonys, kaip žinia, ir šiandien Lietuvėlėje gyvena. Iš viso jų dabar yra 200, iš kurių 80 gyvena Trakuose.

Kaip karaimai išvengia kraujomaišos? Na, arba stengiasi vengti? Merginos gali tekėti TIK už karaimo, o karaimai vaikinai pačią gali pačią parsivesti ir iš kitų bendruomenių. Ir po šiai dienai karaimai turi sekmadieninę mokyklėlė, perduoda jaunajai kartai tradicijas.

Ant pilies sienų tokie kaip ir langeliai/bokšteliai/šiaip kažkas prilipdyta. Pasirodo, ten tualetai bebuvę. Vandens lygis aukštesnis buvo, tad labai patogu – viskas tiesiai į vandenį. Šaunūs viduramžiai. XIX amžiaus pabaigoje pastačius Tiškevičių rūmus, vanduo nuleistas, nes reikėjo parūpinti vandeliu ir rūmų prieigas, fontanams laistyti. Prancūzų architekto kurtuose rūmuose, ir italų architekto kurtame sode laiką leidę ponai vietą užleido sovietinaims buržujams, kurie ten poilsio bazę įsirengė. Po šaunosios SSRS žlugimo žlugo ir visos poilsio bazės, bet iš Tiškevičių rūmų padarė nuo Černobilio nukentėjusių vaikų reabilitacijos stovyklą. Po to ketverius metus pastatą niokojo vėjai, lietūs

Tai yra menas iš didžiosios M

, gaisrai ir vandalai, kol galiausiai imtasi priemonių: kaip žinai, fasadas sutvarkytas, interjeras abejotino dizaino, bet tai jau naujojo šeimininko reikalas. Kai susitars įvairios suinteresuotos pusės, kas galės būti tas naujasis šeimininkas.

Dar pagaliau išsiaiškinau, kas ten per baisūs betoniniai statiniai dešinėje pilies pusėje, krante stovi. Ogi Benas Gudelis nusipirkęs buvusią olimpinę irklavimo bazę, laukia, kol ana supus, ir galės kokią vilą pasistatyti. Nes dabar gi negalima nieko statyt prie vandens, kaip žinia. Gi nacionalis parkas.

Buvo pastebėtas ir vienas keistas juodas paukštis, Galvės ežere besiturškiantis. Aš kaip betono vaikas, stebiuosi viskuo, bet ponas Mečislovas sakė, kad niekada ir pats tokio nematęs. Naujas matyt koks, užusieninis, klimato atšilimo paviliotas.

Pasiplaukiojimo pabaigoje pasiteiravau kapitono ir jo laivo vardo. Dar pasigrožėjus oru, išlipau iš to laivo, ir einu sau. O Mečislovas taip neramiai sako: palaukit, o jūs man sumokėjot, ar ne? :) 50 lt rankoje, bet kad sumokėti reikia, kažkaip pamiršau. Ryškiai žmogus pagalvojo, kad dantį bandau užkalbėti, ir dingti nesusimokėjus.

Tada pagal programą, aišku, kibinai, o vakare, irgi beveik pagal programą – Paparaciai. Viskas ten gerai, tik vakarui įsibėgėjus biškį sunervino kažkokie praplikę italai, kiekvieną riestą užpakalį apžiūrinėjantys. O prieš išeinant labai sunervino dvi tokios blondinės, garantuotai kokios verslo vadybos studentės, ir jų dialogas. Maždaug: pažiūrėk į šitą senį, ką jis čia daro.  „Tas senis“ tai tas portugalas. Jam metų apie 40, tikrai neišsipustęs, sėdi sau paprastas pietietiško gymio vyras su kelnėm ir marškiniais, ir sėdi. Taip gėda pasidarė už tas mergas, už tas replikas, už  tokį požiūrį ir už viską viską. Nekenčiu aš kartais šito krašto.

Vienoje nuotraukų ji lyg ir dvidešimtmetė, ilgom juodom kasom iki juosmens, sėdi ant gonkų laiptelių. Vienas aukštakulnis batelis nuspirtas, rankoje sugniaužta skarelė. Prie kairio kelio prišlijęs kokio tai ūsuoto pono kelias. Ponas sėdi greta, drąsiai žiūri kažkur į šoną nuo objektyvo. Vyriškis plaukus į viršų sušukavęs, virš lūpų vešlūs, tačiau trumpi ūsiukai. Balti marškiniai, tvarkingai surištas šlipsas. Kitoje atviruko-nuotraukos pusėje nėra jokio užrašo. Buvo ir pražuvo.

Imu dar vieną nuotrauką. Ten labai dailia rašysena išvingiuota: „Atsiminimui draugystėj praleistų valandų. Adelei nuo J. Goštauto. Upyna, 1925 VI, 27 d“. Bernaitis iš Upynos savo portretą padovanojo: šukuosena atkilus per penkis centimetrus nuo galvos, pasišiaušęs, į švarko kišenaitę sukišęs languotą nosinaitę, baltų marškinukų apykaklė pastatyta, tik kampai virš šlipso mazgo palenkti. Kaip supratau, tai madinga buvo.

Kitoje nuotraukoje ji susiglaudus su kažkokiu jaunuoliu. Tvarkingas sklastymas jau nebe dešinėje, o kairėje pusėje, plaukai susegti į kuodą, pečiai apgaubti jau minėta skarele. Jaunuolis lengvai melancholiško veido, bet simpatiškas. Švarko kišenėje – parkeris ir nosinaitė. Užrašas kitoje pusėje: prisiminimui ir pavyzdžiui brangiai Stasytei nuo Ados. 1925 IX 23. Pasirodo, mano proprosenelė savo draugėms vykdė moralinį spaudimą susirasti bernus pagaliau! Birželį vienas prisiminimui nuotraukas dedikavo, rugsėjį ji prieš drauges nosį rietė :)

Dar vienoje nuotraukoje jaunuolis visu ūgiu. Ypatingai subtilus fonas, lyg ir medžiai, lyg ir debesys, lyg ir žolės, vienu žodžiu, kažkoks peizažas. Jaunuolis stovi rankas įrėmęs į šonus. Čia kaip suprantu, sportinė apranga: tinklinė permatoma maikė trumpom rankovėm, ir balti šortai su juostele šone. Batai kai batai, ir kojinės iki pusės blauzdų. Vyrukas gražus, tikrai. Juozas vardu. „Kaip užmirši šį kraštelį, išvažiuosi kur toli, pažvelgusi į paveikslėlį prisiminki kiek mane. Panelei Adeliukei Juozas. 1926 XI 13″ Vis negaliu atsistebėti rašto gražumu ir rafinuotumu.

Dar keletas nuotraukų su prie jos prigludusiais vyrais, viena kažkur pievose tarp avilių, antra su baline suknia, trečia su draugais kažkur pamiškėje. Tada pradėjo atsirasti nuotraukų su mano proseneliu, kareivis anas buvo. Kaip supratau, tykus toks. O Adeliukė su draugytėm pievoje gulėdama, skrybėlaitę į šoną numetusi, cigaterus rūkė! Pasirodo, ir gitara daug metų grojo, savo dukrom į miestus siuntė nuotraukas su Nemuno peizažu…Ištekėjo Adelė vėlai, 33 metų. Pasakojo, kad vienas jos kavalierių, su dvaru, į Sibirą išvežtas buvo.

Kiek daug gali papasakoti tėvai ir seneliai apie mūsų protėvius, bet kiek kartų aš esu ko nors klausus?..