Bet kai man užrodė štai šį blogą, į jį įjunkau kaip paršelis į batvinius.  Man gražu pasižiūrėti į geras nuotraukas, įdomu pamatyti kaip žmonės gyvena, naudinga į rėmus įkištą fantaziją išlaisvinti pamačius, kokių netikėtų derinių žmonės prisigalvoja savo aprangoje, ir kaip tai žavingai gali atrodyti. Nėra netinkamų rūbų ar aksesuarų, svaru tik, kaip tu juos priderinsi. Kartais mane užvaldo visiškas nesvarbumas, kaip atrodo, o kartais negaliu iš namų išeiti neprisiderinus plaukų segtuko prie batų raištelio (čia iš mamos paveldėta, ji dukrų plaukų kaspinus derino prie kojinaičių raukinukų dar gulimų vėžimėlių laikais).

Todėl atsitiktinių žmonių nuotraukos, katrie dažnai išrodo tikrai įdomiau, nei pilkoji masė Gedimino prospekte, gali tapti įkvėpimo šaltiniu įdomesniam deriniui ar net geresnei nuotaikai.

Štai paskutinis mano susižavėjimo šaltinis.

„To me, my grandmother, Françoise Gerondeau, is the most elegant and the funniest woman in the world. In fact, that photo was taken during the Algerian War, in the late fifties. My Grandfather, who is French, had been mobilized. And just before his departure, he told my grandmother (they were dating for a year) that he didn’t love her and that he would never marry her. But she’s very stubborn, and she asked her brother to take photos of her during their vacations, so that she could send them to my grandfather, and he would fall in love again. The photo you see can testify. Isn’t it childish? To me that story defines exactly my grandmother. That photo must have a great power, since when my grandfather came back, they got married. I wish I had a picture of my grandfather, he was very alluring and elegant too. I think that my aesthetic taste comes from the observation of my grandparents. Both of them really represent a model to me.“

Va čia tai moteris :) Ir kokia graži.. O ir šiaip tas vingažines nuotraukas žiūrėti labai įdomu. Visų pirma, ten yra tikrai labai gražių derinių.  Visų antra, labai gražūs žmonės. Garbingas Rupkių klubas nutarė, kad šiais laikais moterų figūros tikrai ne tokios, kaip seniau. Prieš 50-6-70  ir t.t. metų.  Anksčiau tikrai damų liemenys buvo panašesni į liemenis, o dabar, net nereikia būti užvalgiusiai, bet dažna moteris pasižymi ne ką ryškesniu liemeniu nei pjaustymo lentelė, bei pjaustymo lentelės nuožulnumo pečiais. Kaip mes pastebėjome senose fotografijoje, net ir užvalgiusios moterys puikuojasi bitutės liemeniu. Atidžiau įvertinau praeivių figūras – liekna ar apkūni, bet ryškų liemenį turi reta. Čia kas – nauja evoliucijos pakopa? Ar maisto, nepanašaus į maistą, valgymo pasekmė?

Nora Ephorn

Nyčės „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ ir Noros Ephron „Tas nelemtas mano kaklas“  – labai skirtingi kūriniai, bet abu atsidūrė mano pirkinių krepšelyje. Nyčei reikia susikaupti, o pradinei savaitgalinei reabilitacijai tipo ir antroji, laisvalaikio knyga.

Kuo čia dėtas kaklas? Tuo, kad kad kaklas geriausiai išduoda moters amžių, kaip kad rašoma, nuo 43 metų. Todėl autorė  – romantinių komedijų scenaristė, žurnalistė ir šiaip, nepėščia motera, siūlo jaunoms nešioti atviresnius rūbus, ir jei jos knygą skaito bent viena jauna, greitai apsirengti bikinį ir nenusirengti mažiausiai iki 34 metų. Su bikiniu palauksiu šiltesnių dienų, o visokių golfų ir taip nenešioju, nes jaučiuosi kaip su skafandru. Be to, negražu.

Bet man naujiena buvo tai, kad neįmanoma patempti kaklo, nepatempiant ir veido! Tada tikrai bėda.

Knyga parašyta labai lengvu stiliumi, nemažai pliuškiškumo ir autoironijos, bet visa tai atmetus lieka daug kartų girdėta, dėl to banalia vadintina tiesa, kad jaunyste reikia džiaugtis. Ir parašyta įtaigiai.

Reziumavimui puikiai tinka gale surašytas „ką būtų buvę pravartu žinoti“ sąrašėlis. Kadangi ne viskas man asmeniškai tinka, nes dar tiek nenugyvenau, pacituosiu kelis mano dėmesį patraukusius punktus.

• Nesinuomokite, pirkite (galiu pasiginčyti, bet iš esmės sutinku)
• Netekėkite už vyro, su kuriuo nenorėtumėte išsiskirti (suktai čia pasakyta, labai)
• Sofos apdangalo spalva turėtų kuo labiau priminti smėlio spalvą (nesutinku, man kol kas gražiau rožinė)
• Blokuokite kiekvieną nepažįstamą vardą savo pokalbių programoje (ir vaikui aišku, bet kažkada to nedariau, ir turėjau progos įsitikinti klaidą daranti)
• Visi figūros netobulumai, kurie neduoda ramybės būnant 35 metų moteriai, sulaukus 45erių jai kels tikrų tikriausią nostalgiją (metus galima įrašyti kitokius: 14 – 24 pvz, 16 – 26 ir t.t.)
• Viską užsirašinėkite. Rašykite dienoraštį. Daugiau fotografuokite. (o nuotraukas ne kompe laikykit, ir galva tikrai pavedinėja, nesugeba visko atsimint, ką norėtųsi)
• Jeigu tik trečdalis jūsų drabužių yra klaida, jums puikiai sekasi (Klaida ne mano, o gamintojų, gaminančių nekokybiškus rūbus. Spinta mano pilna, o rengtis nėra ką. Ir ne todėl, kad taip sako visos bobos, o todėl, kad tie rūbai po savaitės ar mėnesio nusitampo ir apsipumpuruoja. Taigi daiktas yra, ir apynaujis, bet nebelabai nešiotinas, čia visa bėda).

Paskutinis skyrius iš vis kažkoks niūrus apie mirusius draugus. Ir dar ten parašyta „skinkime dieną“, kas daug padoriau skamba lotyniškai, carpe diem, lietuviškai marazmas kažkoks.

Bet šiaip jau man atrodo, kad yra du būdai kaip gyvent: gyvent čia ir dabar, kaip paskutines savo gyvenimo dienas (netaupyti, nestrateguoti, nepersitempti, žiūrėt, kad dabar būtų gerai, ir nesiparinti), arba dėti pamatus ateičiai (daug dirbti, taupyti, atsakingai rinktis aplinkos žmones, nedaryt nesąmonių, galvoti, kad už dabartinius sunkumus bus atlyginta, esmė -  vėliau pagyvensiu).

Spėju, kad pirmu būdu gyvenantys žmonės yra laimingesni.

Taip besiruošiant miesto rodyti tiek sau, tiek svečiams, supratau, kad reikia patobulinti frizūrą. O tokių daiktų, kaip lakas, žele, putos ir pan. aš neturiu. Tad užpyliau cukrų vandenuku, pamakalavau ir tuo vandeniu formavau ala garbanas (kurių neturiu, o norėčiau). Vat ką duoda visokių praktinių patarimų sovietmečio moterims skaitymas.

Tik va… žiema dabar, o tai negi taip moterytės gražindavosi ir vasarą? O kaip bitės? Širšės? Beigi kiti saldumynų mėgėjai?

Bet šiandien užmačiau labai įdomų dalyką: viešasis profilis „Klausk kosmetologės Linos“. Kosmetologė Lina turi 1.570 fanIŲ, o profilis tikrai vertas dėmesio, kadangi ant sienos moterys palikinėja klausimus, o Lina į juos atsako, labai išsamiai,  šiaip verta pasiskaityti. Visokiuose straipsniuose paprastai surašomi visiems žinomi bendri dalykai, neretai versti iš kokio užsienietiško bobiško žurnalo, nei naudos, nei pramogos.

O kai paprastos moterys, kurias kamuoja tokios pat bėdos ir klausimai, jų oda kenčia nuo to pačio šalčio kaip ir mūsų visų – jaučiat bendruomenės vieningą alsavimą? :) – ko nors užklausia, gali ir sau daug ką pritaikyt. Ir tikrai nėra to bjauraus tono, verčiančio pirkti brangiausius tepaliukus ir būtinai apsilankyti jos salone, daug visokių namudinių gražinimosi metodų aprašytų.

Sveiki! Jeigu grįžę jausite, kad Jūsų akys nuvargo nuo darbų, patariu nuprausti jas kontrastiniu „dušu“ (šiltu-šaltu vandeniu). Akių kraujotaką paspartins ir žalios/juodos arbatos kompresiukai, agurkų sultys, petražolių nuoviras. Jeigu turite gelinį kremą su mentolu, kofeinu ar kaštonų ištrauka, irgi tiks.

Kartas nuo karto Lina pameta kokių akcijų atrakcijų, dovanodama masažus ar kitas procedūras, gimtadienius švenčiantiems kainas nuleidžia penktadaliu, ir vilioja nemokamom konsultacijom – už plepėjimą pinigų neima KOL KAS.  Už darbą, žinoma,  ima, bet ne taip labai jau baisiai daug.Ji net atsiprašo, kad artimiausiom dienom negalės taip dažnai atsakinėti, nes bus išvykusi.

Labai protinga, giriu. Tik dar nelabai gerai įvaldžiusi FB: kelios (vogtos iš interneto) nuotraukos įkeltos po du kartus, redaguoti prierašai, bet senas variantas neištrintas, ir salono nuotraukos so so. Pats salonas tai atrodo labai jaukus, bet fotkinta bele kaip, ir į jaukų vaizdelį pvz. netyčia įsipaišo Neptūno vandens bidonėlis. Ir pvz., aš viešai neaprašinėčiau savo vienokių ar kitokių odos problemų, bet daug kas tai daro ir vargo nemato.

Kadangi jau daug metų lankausi pas savo mylimą kosmetologę, tik vieną kartą ją išdavus ir labai dėl to pasigailėjus, kaip ir nelabai norėčiau ją dar kartą išduoti, bet  turiu žmonių, kurie gimtadienį kaip tik švenčia šiom dienom. Tad juos nusiųsiu ant savo kailiuko pasibandyti, o jei nepatiks, papasakosiu Facebook’o moterų bendruomenei.

Laida pradedama jaunos šeimos – Deivio ir nėštukės Renatos duetu. Kai ji paima jį už rankos, atrodo, kaip mama su vyresnėliu. Bet aš turiu tiek naivumo, kad tikiu meile, ir man vis tiek gražu. Bent jau tai buvo pats gražiausias dalykas per visą tiesioginę transliaciją.

Kadangi televizija daro stebuklus, ir, esu įsitikinusi, per visas Lietuvos perlų laidas, stebuklų pridarė daug, finale išsipildė dar viena moterų, kurias Skaiva ir Gediminas Jaunius atkakliai vadina močiutėmis, svajonė: sušokti savo mėgstamiausius šokius.

Trys moterys – trys šokiai. Nesinorėtų nepakankamai jautriai pažiūrėti į garbaus amžiaus damų svajonių išsipildymą, tad gal padžiūgausiu, kad jau kas kas, bet klasikinis valsas, kurio ritmu sukasi klasikine suknele pasidabinusi moteris, skonio receptorių nedirgina.

Ponia Genovaitė gyvena tango ritmu, sako balsas už kadro. Šita motera rami, išlaikyta, švelni, ir daug liūdesio gyvenime patyrus. Kažkuo panaši į Adamkienę, pamaniau. Velnias, ne man vienai taip atrodo, tą patvirtina ir Skaiva. (Dar atradau panašumo ir su Eva Braun, bet tai nėra taip žavinga, kaip būti panašiai į pirmąją šalies damą). Moteris labai gražiai nufilmuoto dvaro prieigose sušoka tango su Gimenezu. Velniava, galvoju, taigi šokėjas visgi, kaip jis taip galėjo išstorėti?..

Tačiau žvelgdama į Lotynų Amerikos ritmu bandančią judėti 77 metų pretendentę į Lietuvos perlus, pasidabinusia pigia raudona blizgančia trumpa vulgaria suknele, skystus geltonus plaukelius susuktus į barbiškas garbanas, visiškai nekoordinuojamus judesius ir medinę veido išraišką, pajuntu tik lengvu pasipiktinimu atmiežtą gailestį. Argi nebūtų visiems geriau, jei laidos kūrėjai būtų damą atkalbėję nuo trumputės suknelės ir pietietiškų ritmų?  Bent jau šokėjui Artūrui Bajor, kuris spalvingąją damą vedžiojo šypsodamasis pro sukąstus dantis, tikrai būtų buvę geriau.

Atskiro paminėjimo prašosi Skaivos įkūnytas Madam personažas. Pirma mintis – tiesiog Madam yra bordelių motušių mandresnis užvadinimas. Ne tai. Tada tai turėtų būti labai rafinuoto elgesio dama. Skaiva mano supratimu niekaip negali persikūnyti į tokį personažą: nei išvaizda, nei kalbėjimo tonu ir turiniu. Arogancijos rodymas visiškai neturi būti klykimas išsprogdinus akis ant moteriškių, kurioms dar ir sunkiai sekasi atskirti, kur čia vaidyba, kur ne. „Mano dvaras, ką noriu tą ir klausiu“ – klykteli. Esu senamadiškai auklėta, ir man neatrodo gražu klykauti ant močiučių jokiom aplinkybėm. Tai yra isteriška, o ne arogantiška. Gediminas Jaunius iki misterio taip pat netraukia. Ypač, kai šokdino nugalėtoją, o šokti – nemoka.

Laidos metu rodytas ir Skaivos monologas apie tai, kaip ji jautėsi Madam kailyje. Plika akimi pastebima, kad geriau ji ir atrodo, ir jaučiasi savam kailyje. Madam outfite ji net atrodo negražiai, tarkime, makiažo ir plunksnuotų plaukų aksesuarų dermė sukuria kinų kuoduotosios įspūdį.

Kadangi studijoje sėdėjo, ir, jei gerai supratau, ir Lietuvos perlus puošė ne kas kitas, kaip unikalus reiškinys Lietuvos teritorijos mados ir stiliaus padangėje Mantas Petruškevičius, spėju, jis ir bus kyštelėjęs nagelius prie viso šito.

O kad prie Valinskienės padurkų nagų nekiša net ir Mantas, jau seniai atrodo. Ši Tautos ir Valinsko išrinktoji jaučia silpnybę rožinei spalvai: ja dabinosi ir per Grybauskaitės inauguraciją, ir per Lietuvos perlų finalą. Tiesa, šį kartą tai buvo ciklameno spalva. Matyt, atsižvelgta į tai, kad niūriame kostiumų fone ir švelni rožinė susilauks deramo dėmesio, o štai scenoje reikia labiau sužibėti. „Laaaaaaaai-min-gi laaaaaaiko neskaičiuoja“ – neatlygintinai traukia Seimo narė, o režisierius vis rodo į taktą linguojančias tris finalininkes bei laidos vedėjus. Nežinau ar dėl to, kad lyg ir ne tuščia salė sudaro visiškos tuštumos įspūdį, ir nėra ten ką rodyt, ar dėl meninių užmanymo, labai ilgai laikomi planai, o kartais išeina taip, kad žydrasis ekranas rodo damos veidą, kurį staiga užstoja gerokai sulieknėjęs Ingos stuomuo. Tai yra, liemuo. Arba dešinė krūtis, kiek mažesnė už kairiąją, kaip kad įprasta dešiniarankėms.

Štai Gediminas Jaunius parodo pirmuosius rezultatus – pirmauja sambos šokėja Ona.

- Kaip manote, ar išlaikysite lyderystę iki finalo pabaigos?. – klausia Jaunius Onos.

- Manau, kad išlaikysiu lyderystę iki finalo pabaigos. Būčiau labai laiminga, – pilnu gražiu sakiniu atsako kandidatė į Lietuvos perlus.

Šiuos damos žodžius palydi merginų vokalinis ansamblis YVA. Jų atliekamas kūrinys pasakoja istoriją apie paparacius, katrie tikisi surasti nėštumo testą, bei vis taikosi palįsti po sijonais. Stebėtinai tinkamas tekstas „močiučių“ draugijoje. Kito jaunatviško intarpo metu neva poniškai apsirengusios mergaitės apspito Jaunių. Ar į tokį marazmą žmogus papuola savo noru, kažkada norėjęs tyrai tarnauti dievui? – man kyla įtarimų, kad čia nagus bus prikišęs pats Liucipierius. Pasirodo, tai buvo Kirdeikio išmąstytas „choreografinis šaržas“, cituoju Jaunių.

Dabar sunku rasti laidą, kurios pradžioje, viduryje ar pabaigoje nebūtų kam nors dėkojama už patalpas, skrydžius, vaišes ar apdarus. Gruodžio 20 d. pabaigoje madam Skaiva pakvietė dvare, kuriame vyko filmavimas, sutikti naujuosius metus. Sunkmetis visiems sunkmetis.

Tiesa, Lietuvos perlu tapo p. Genovaitė, aidint laidos aristokratų pasisakymams „moterys, kurios jau turėtų sėdėti seniai ant pečiaus“ ir „super močiutės“.

O tai, kad laidos metu buvo balsuojama PRIEŠ vieną ar kitą ponią, o ne UŽ, ir kad tai tebuvo pakartota kokius tris kartus, panašu į žiūrovo klaidinimą.

Kas nusprendė, kad Oksana Pikul yra blondinišką grožį įkūnijanti motera? Tvarijonaitė geriau tai vizualizavo. Na kaip sacharininė blondinė ji man graži buvo. Ir net spėju, kad kiek gudresnė. Bent nepamenu, kad būtų sutikus save pjaustyt ir kištis silikoną į jauną liauną savo kūnelį, kam ryžosi Oksana ir jos draugytės. Mano subjektyvia nuomone, ji ne itin graži, o ir tas bukumas nepuošia.  Žinoma, aš pavydžiu :) Gal dėl to jai tokia garbė, kad išdrįso ankstyvosios jaunystės metais pasidaryti štai tokias žavingas karštas nuotraukėles močiutės kilimo fone.  Ir negi dėl to ji dabar – viena seksualiausių Lietuvos moterų, marketingistų ekspertų teigimu. Tiesa, ji dar moka pakalbėt, ir yra drąsi, todėl yra visų Olialia mergikių zavadyla. Štai kokią sparnuotą frazę Oksana sako kažkur youtubėje: „“vienas iš moters seksualumo simbolių yra jos krūtinė. Visi tai žino, vyrai – labiausiai“.

„Jeigu žmogus pirmą kartą mato televizorių, jis apie elitą iš viso nieko neįtaria“- dailiu piršteliu man prieš nosį mojuoja Oksana. Kas tuos tekstus rašo? Taigi supykinti gali nuo tokio darbo.

Mis Lietuva 2009 Nuotrauka - posh.lt

-Gabija, ar tau graži naujoji „Mis Lietuva“ [darbe girdėjau diskusiją, kad kabutėse reikia rašyti]?, – paklausė manęs aštuoniolikmetė sesuo.

- Na, nežinau, nėra negraži, – besipjaudama su viena savo meile per skype skubriai atsakiau.

- Man tai ji baisi. Na, gerai, nebaisi, bet paprasta eilinė merga. Nu ji yra paprasta labai, – virtualias daržoves laistydama burba sesuo.

- O ta, Martiros..kažkaip….kažkokia, graži tau? – nusprendžiu pasiaiškinti sesutės skonį.

- Nežinau jos, man Jurkutė gražesnė. Tokias reikia siųsti, nes ten visos tokios gražios, o ta šių metų, paprasta, jokia, – atsako man sesuo.

Ir vėl abi įkrentam į kompiuterius. Reikia meilei paaiškint, kad gal ne vien jis kaltas, kad aš pikta, o aplinka, visą dieną trukdžius man:  sms, skambučiais, skype ir emeilais, jobtvajukai, siaubingai pilant lietui iššokantys iš šalutinių kelių, tariamam autoritetui nuolat kniauktelėjimu pritariančios lachūdros, na ir šiaip, nėra man nuotaikos gražiai kalbėt.  O  sesei baigia daržovės nudžiūti.

Terminologija: lachūdros ir jobtvajukai – blogi žmonės. Mano meilė- geras žmogus.

Šiandien apsilankiau  gydomosios kosmetologijos centre Jogailos gatvėje. Ten praleistą valandą galiu prilyginti pačiai šlykščiausiai savo gyvenimo valandai. Bent jau per pastariusius kalendorinius metus.

Ateinu į kabinetą gal keliom minutėm per anksti. Ten kažkoks bachūriukas guli, o tetute ties jo veidu dirba. Oi, sakau, atsiprašau, aš palauksiu koridoriuje.

- Prisėskit, jums bus jaukiau viduj, – sako man pusamžė moteris. Apsidairau po mažą kambarėlį, ir prisėdu ant tolimiausios kėdės. Man visai nėra smagu žiūrėti kaip kažkokiam vyrui daro veido procedūras, o be to, ir jam neturėtų būti labai malonu. Nudelbiu akis sau į batus. Tūnau.

- Mergaite, nusiplaukit rankas – irzliai pasako moteris, kaip vėliau paaiškės, Bronelė vardu. Man jau darosi baisu, bet rankas nusiplaunu. Pagaliau įsidrąsinu pakelti akis ir pažiūrėti į tą vyriškį. O tu dieve brangus, jam per visą veidą kraujas bėga, o moteriškė su švirkštu kad darbuojasi. Tikrai turėjau nubalti iš siaubo. Galvoju, ar tik man nereikia atsiprašyti ir greituoju būdu dingti.

- Andriau, tu pasėdėk dabar biški, kol mergaitę apžiūrėsiu. Nors ne, tu išeik į koridorių, gal mergaitei nejauku prieš tave kojas kilnoti. Viskas, galvoju, man šakės. Kojas kilnoti???

- Bet čia gi nusirenginėti nereikia, – bandau sukaupusi drąsą juokauti.

- Nu nereikia. Eik nusiplauk veidą, nusišluostyk rankas, veidą palik drėgną, – įsakmiai sukomanduoja Bronelė. Man labai baisu. Bet padarau kaip liepiama. Prieš guldama atsargiai klausiu:

- O jūs ir man taip darysite, kaip tam vaikinui? Su tiek kraujo.

- Tu gulk tik, mergaite. Vat, sakau, iš karto tarp mūsų kontakto nėra. Tau taip nedarysiu, pas jį oda baisi. Važinėja net iš Šilutės pas mane. O tu ką, niekada nesi spuogo spaudus? Ir ką, kraujas nebėgo? Klausia ji mat, ar jai kraujas nebėgs. Atsipalaiduok, visa įsitempus. Aš dirbti negaliu. Tai va, veido valymo šiandien tau nedarysiu, tik kaukę uždėsiu.

Viskas, aš užsimerkiau, ir pradėjau melstis. Neatsimenu savęs tiek netekusios žado. Na gerai, atsimenu, kad iš siaubo praradau bele kokią komunikacijos dovaną, bet tai susiję su asmeniniais santykiais, o ne  su paslauga, už kurią aš moku. Taip tūnau sau užsimerkus kelias minutes, o Bronelė burbuliuoja toliau.

- Užsirašysit po Vėlinių. Gi ant kapų važiuosi, mergaite, ar ne?

- O… kodėl jūs… ką tai … kas iš to?

- Vat, kas iš to, klausi, mergaite. Bijai? Nepasitiki? Aš dirbu keturiasdešimt metų, puikiai žinau, ką darau,  – balbatuoja moteriškė, tepdama mano veidelį kažkokiu pylingu.

Staiga atsidaro durys ir įvaro kažkoka Bronelės kolegė. Aš klausausi dešimties minučių pasakojimo apie tai, kaip jai skaudėjo dantį, liežuvis už kažko kliuvo, nuėjo pas dantistą, o tas rado paliktą kanale adatą. O Mindaugui iš viso blogai buvo – taip supūliavo, toks ištinęs vaikščiojo… Man tikrai darėsi fiziškai silpna. Bandžiau galvoti apie ką nors gražaus, mielas lachūdriškas minutes, paliktus darbus, namus, kurių labai pasiilgau, kaip spintą reikės susitvarkyti, kur nutrenkiau nebaigtą skaityti Camiu knygą, kad vertėtų kokią kelionę paplanuoti –niekas nepadėjo. Man ašaros akyse pradėjo kauptis net iš to streso. Bronelė pakeitė plokštelę: ant kapų buvo, geltonos ir baltos gėlės, o ją toks liūdesys apėmė. Visas, galvoju, verksiu jau.

Bronelės kolegė dingo. Bet įvirto kažkokia blondinė, kuri tik ras, išsirengė iki liemenuko, pasiskundė, kad priaugo keturis kilus. Mane nuvarė ant sofkutės, kol kaukė aktyvus skleis, paguldė tą blondinę. Taigi, ji yra mokytoja, lankosi bažnyčioje, nešioja ryškų staniką, turi, jos teigimu, geros kokybės ilgą sijoną, jos nemėgsta darbe, nes visi pavydi. Bronelė pasakoja apie mergaitę, kuri išsigando kraujo ant vaikino veido. Blooooga. Bet bėgti visa pritepliota irgi negaliu.

Na, baigėsi visas kaukinimosi laikas, rengiuosi paltą, ir galvodama, kaip čia neapsižliubti, atsisveikinėju.

- Mergaite, o plika bamba žiemą nevaikštai? – mane išlydi grėsmingas klausimas.

- Nu ką jus, tikrai ne, – baimingai atsakau.

- Taip ir maniau, protinga mergaitė esi.

Verkti neverkiau, bet taip šlykštu buvo, jog šiąnakt joks sapnas egzistencinius niekius neprasibraus pro Bronelės sugeneruotus košmarus. Turiu pripažinti tik vieną dalyką: tie kos kremukai ir kaukės tikrai gerą efektą turi.

Nuotrauką nugvelbiau iš čia.

Ar dar maža visokių anoreksijų ir bulimijų kamuojamų mergaičių? Berniukų irgi yra, tik daug mažiau. Aš negaliu klausyt draugių pasiguodimų, kad jų storos blauzdos arba kad riebalai kaupiasi ant nugaros, gerai, kad ne ant ausų. Pasakojo man kompetentingas žmogus, kad savo mediko praktikoj yra turėjęs mergaičių, atvežtų tiesiai iš mokyklos, kur nualpo. Pradeda nurenginėt jas, į ligoninės drabužį vilkt, o po džinsais – penki treningai. Kad tėvai nesuprastų, jog dukra nevalgo, nes jie nieko nesuvokia, nesupranta, kad ji per stora. O visas kūnas, net ir veidas, plaukeliais pasidengęs, nes vargšas organizmas bando šilumą kaip nors išlaikyti. Dar pasakojo, kaip viena pacientė slėpė nuo sesučių nesuvalgytus pusryčius, karštas bandeles, kišo jas į triusikus,  ir spėkit, ar nenusidegino jautrių vietų.Teko pažinoti ir tokią, kuri save bausdavo visišku negalvymu, nes žinoma, jautėsi per stora. Visiškai nusistekeno, paguldė į ligoninę, šalia visko diagnozavo ir depresiją ar dar kažką, bijau pasakyt ką, nes nežinau. Nuo vaistų išstorėjo dvigubai. Štai toks pasikūdinimas ten buvo.

Esu pasibaisėjusi. Ir dar neteko sutikti tokio vyro, kuriam būtų labai gražu 40 kg sverianti 178 ūgio moteris. Gal aišku, jie man to nesako,  nes esu ir sunkesnė, ir žemesnė, tad laikosi takto. Bepročių pasaulis.