Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. „Ulise“ ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.

Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą  alubarių – airių  teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“.  Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.

Olis ir Edis

Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino  pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja:  „Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją:  ir apie  džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją“.

Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.

„Aš daug metų grojau gitara,  prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau…  tikrai netikėjau…  Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.“

Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: „Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina.  Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą“.

Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: „Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal  7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.“

Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.

Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius  gali pakartoti iš pirmo paklausymo.

Rocky Road to Dublin

While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
„Hurrah me soul“ says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load „hurray !“ joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down

the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.

Filmas seniai pažiūrėtas, ašara išspausta. Kaip sakė kolegė, liejant ašaras skaitymo ir filmų žiūrėjimo metu, ilsisi superego. Filmą marinavau kompe pusę metų, nes pavadinimas neįtiko, maniau būsiant kokią šaudo gaudo stiliaus nesąmonę, bet prieš porą mėnesių persigalvojau. Šiek tiek netikrumu dvelktelėjo, bet kad jau taip gražiai Jamie Cullum dainuoja, o kaip žinia, atitinkamas muzikinis fonas gali atitinkamai nuteikti. Tai koks dešimtas šiais metais matytas filmas, nes neturiu kantrybės jiems. Bet pažiūrėjau visą nuo pradžių iki galo. Patinka man tokie išoriniai surūgėliai, kaip Klinto Eastwoodo Kovalskis.

One flew east,
And one flew west,
And one flew over the cuckoo’s nest.

Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško,
Trečias – virš gegutės lizdo.

Pastaba laiku ir vietoje: angliškai cuckoo ne tik gegutė. Tai ir beprotis.

Labai žliumbiau šiandien. Itin jautrios sielos būtybė esu, jei kas nežinojot. „Skrydis virš gegutės lizdo“ vienas iš nedaugelio filmų, kurį pažiūrėjau nuo pradžios iki galo nesimuistydama, nes šiaip jau mane erzina sėdėjimas ir spoksojimas į vieną tašką. Galėčiau parašyt apie ką tas filmas, jei kartais tokia pat tundra skaito, bet jei netyčia patys sumąstysit pažiūrėti, labai ant manęs pyksit, kad jau viską žinot. Tad tik pora visiškai pašalinių minčių.

Filmo režisierius  Milošas Formanas, o iš tiesų, Janas Tomašas Formanas, yra čekas. Šiek tiek pasišiaušiau: Lietuvos dydžio eks komunistinė šalelė turi daugiau kuo pasigirti pasauliui, nei mano gimtas kraštas. Šiaip aš patriotė, vat, kalba artimiausia sanskritui, Europos (ch)kultūros sostinė, daug ežerų turime, miškai gražūs, trys objektai įtraukti į UNESCO saugomų sąrašą. Dar mano viena meilė sakė, kad lietuviai daugiausia baldų pagamina Europoje. Viskas čia gerai.

Tai va, režisierius čekas, o pagrindinį filmo veikėją įkūnija visų laikų mano meilė Džekas Nikolsonas. Jau kaip aš jį myliu, tai dar nei vieno iš „plakato“ taip nemylėjau. Jau seniokišką Nikolsoną buvau įsimylėjus, bet pamačius jį Rendlio Makmerfio vaidmenyje pagaliau įsivardinau sau, kokie vyrai man patinka (akylesni jau seniai tai žino :D )

Taigi: kresnoki, su pirmaisiais plikimo požymiais (kai kurie jų teigia, kad juos gamta apdovanojo aukštais smilkinais),  svarbi detalė  – bakenbardai. Ne tokie jau visai naftalinu trenkiantys, kaip kad šio paveikslėlio pirmas modelis, bet šis tas turi būti. Arba bent jau puošė dažną mano sutiktą lachūdrą. Dar pageidautina kiek šiurpinantis žvilgsnis, kad per daug gerai nebūtų.

Pažiūrėjus filmą, truputį apie jį pasiskaičiau internete. Ir gerai, kad knygos neatsimenu, nes eilinį kartą filmo siužetas skiriasi nuo knygos, o tai man sukelia lengva apalpulį.

O apie filmą… rekomenduoju.