Seniai turėjau šitą įrašą pabaigti. Pagaliau susiimti ir surašyti viską, ką galvoju apie Žironą (Girona, Žerona, Cherona, Gerona, kaip kas nori, taip tas sako), privertė šį rudenį ir žiemą gauta krūva emeilų su prašymu papasakoti, ar verta ten važiuoti studentauti. Atsakyti tingėjau, bet iš savos patirties žinau, kaip svarbu sulaukti tokio atsakymo, todėl  iš kompo susirinkau visus senus užrašus, ir bandau apjungti į vieną grafomanišką vienetą.

Ne taip atrodo Ispanija

Trumpai drūtai, Žirona yra mažas miestelis Katalonijoje. Tikrai nedidelis – apie 100 000, iš kurių 10 000 – studentai.

Derėtų įsidėti į omenį, kad ten – Katalonija, nes taip gali subliukšti romantiškasis Ispanijos įsivaizdavimas. Su gitarom po langais serenadom niekas nedainuos, flamenko niekas nešoks, ir net ispaniškai nelabai kas su tavim kalbės. Katalonai įsivaizduoja, kad nėra ispanai, vis kovoja už mažių mažiausiai, autonomiją, ir toli gražu ne visi džiaugiasi kalbėdami ispaniškai, nes jie turi savo kalbą. Taip kad mintis išmokti ispanų kalbą galit pamiršti, nebent gyvensit su katalonais, kurie nekalba angliškai, o jūs atkakliai nekalbėsit kataloniškai. Tokia mano, ir kitų užsieniečių ten gyvenusių pusę metų, patirtis. Esu kalbėjusi su lietuviais, ten dabar gyvenančiais – jų teigimu, be katalonų kalbos darbą rasti labai labai sunku. Mergina, ten atsidūrusi dėl šeimyninių aplinkybių, tik atvažiavus skuodė į katalonų kursus. Nors vakar sutikti kolegos pasakojo, kad yra visai ne taip, bet mano patirtis sako būtent tą. Tiesa, dar prisiminiau, kaip viena lietuvaitė norėjo vasaros sezoną praleisti viename iš paplūdimių nešiojant padėklus, ir jai visi savininkai sakė – reikia katalonų kalbos.

Kainos

Antras tikrai svarbus dalykas – ten lietuviui brangu, gaunant 450 eurų stipendijos. Su tokia pačia stipendija pietinėje Ispanijoje būtų galima visai neblogai gyventi. Labai neblogai. Beje, kiek žinau, slovėnai, slovakai gaudavo dar mažiau, apie šimtą eurų. O štai norvegai – po 900 eurų.

Katalonijoje, o ypač Žironoje, kuri, sakoma, yra trečias pagal brangumą miestas visoje Ispanijoje, tikrai brangu. Dienos pietūs už 10 eurų, Ispanijos standartais, yra daug. Toje pačioje Barselonoje, galima rasti pigiau, o pietuose už 7 eurus žmogumi pasijauti.

Yra ir gerų reikalo pusių: parduotuvėje – jei protingai perki, tas pats produktų krepšelis pigiau, arba taip pat kaip Lietuvoje. Tik mėsa brangesnsė. Tik aš nemanau, kad Lietuvoje yra labai pigu…O su Lidl atsargiai reikai, bo ten ir dešros supelijusios, ir šiaip, šlykštu. Mercadona  – geriausia vieta. Jei trūksta juodos duonos, kruopų, silkės ar sūrelių – yra rusų parduotuvė. Neblogas vynas – apie eurą. Tas pats, kur čia keliolika litų kainuoja. O kad rūbai visur pigesni nei čia, tai tą jau visi žino. Brangu yra barai, restoranai, ir visos paslaugos – manikiūrai, pedikiūrai, internetas, sporto klubai, paštas ir panašiai. Jei bute nėra interneto, tai tampa bėda, nes labai, labai sunku tą internetą įsivesti neilgam laikui. Ir brangu, be abejo.

Gyventi Žironos bendrabutyje gali tik tie, katrie prasilenkia su realybe. Tai yra tikrai brangiau nei nuomotis kambarį, ir labai toli nuo centro. Na, apie 25 min. To miestelio masteliais – toli. Aš iš pradžių buvau pajamus kambarį už 230 eurų, tik labai nesutapo laikai su ten gyvenančiais asmenimis (mane nervina žolės rūkymas svetainėje kiekvieną dieną), kita mergina – už 300 eurų, ir turėjo atskirą vonios kambarį. Dar vėliau gavo ir buto savininką, kaip priedą. Viena mergaitė už 270 eurų gavo pačiame kambarį BE LANGŲ ir su nuolatiniu stresu dėl piktai žiūrinčių šeimininkų. Kiti gyveno už 200, 230, 240 visai padoriai su fainais šeimininkais. Bet mes padarėm geriau – už 1000 eurų per mėnesį pajamėm didelį didelį butą su dviem voniom, terasa ir didžiuliais langais, taigi gyvenom su savais ir mokėjom po 200. Pusmečio gale komunaliniai buvo gal po 30 eurų… žodžiu, viskas kaip ir aišku. Bendrabučio mažiausia kaina, jei neklystu, 250, normalesnis kambarys 350.

Paskaitos

Paskaitos daugiausia – katalonų kalba. Nieko nesuprasit, jei kalbos nemokat. O netikiu, kad mokat. Tiesa, yra nemokamos katalonų paskaitos, už kurias kitų šalių studentams duoda kreditų, bet lietuviams – ne, nes tai ne specialybinis dalykas. Ir egzaminas – labai sunkus, ir kad jį išlaikytum reikia gauti ne 5, kaip kitus, o 6. Aš, žinoma, jos nesimokiau, nes buvau suimteresuota ispanų kalba. Šios kalbos kursai – mokami. Man atrodo, 200 eurų. Kalbos lygių – bent jau mums – nebuvo, nes nesusidarė grupė. Padariau klaidą mokydamasi tai, ką jau moku. Todėl geriau iš karto išsiaiškinti, kaip ten bus su tais kursais.

Tai va, paskaitos. Tikrai geriau imti anglų kalba, arba jei mokat – ispanų. Nors vienas profesorius, esu tikra, mokėjo angliškai, bet su mumis iš principo nekalbėjo, tik ispaniškai. Tai daugiau pas jį ir neapsilankėm. Mitas, kad visur Erasmus stutentai praslysta. Kitur, kiek žinau, daug kam taip pasisekė, bet mums tai nelabai. Niekam neįdomu, kad tu ne iš jų univero. Čia aš pirmą kartą gyvenime iš egzamino gavau 5. Mokiausi taip, kaip niekada nei viename univere. Tikėjausi tikrai daug, daug daugiau. Bet man dar pasisekė, nes Julian Messina, įsidėmėkit šį gražios išvaizdos, bet vrėdno charakterio argentinietį, gal 20 žmonių surašė pažymius nuo 0 iki 5. Iš jų – dalis užsieniečių studentų. Ir nėjo į kalbas – jei nori perlaikyti, atvažiuok rudenį. Vienai merginai reikėjo kolio metu grįžti namo, tai jis jai iš karto parašė nulį, pareikšdamas, kad jam neįdomu, jei nori, tegul faksu laiko. Ir ką daryti tokiems vargšiukams, kurie turi skolas grįžus į savo univerus? Dėl kažkokio mesinos mokėt už mokslą? Bėda. Gerai, kad ten yra vienintelis geranoriškas žmogus – Erasmus reikalų tvarkytoja Pilar. Ji bandė eiti pas tą argentinietį, kalbėti, bet jis ją pasiuntė po velnių. Tada ji pati, nusispjovus į viską, sukūrė pažymius (tarkim, vienas egzas 7, kitas  – 3, tai parašė du penketus), ir paleido visus namo. Su ja galima net derėtis, kad nerašytų pažymio, o tik įskaitą – tada jau niekas nepamatys, kiek ten penketų ar šešetų parsiveži, ir vidurkio negadins.

Dar viena šaunuolė dėstytoja neleido laikyti egzamino, nes du egzai vyko tuo pačiu metu, ir jai buvo nesvarbu, kad fiziškai negalima būti dviejuose egzuose vienu metu. Pilar taip pat nieko nesugebėjo su ja išsiderėti, tik girdėjau, kaip ta dėstytoja klykė viduryje koridoriaus. Tada Pilar paėmė pernai metų egzus, išdalino mums, ir tai vadinosi egzaminas. Tai kaip ir sakiau, tik ji išsuko daugelio mūsų kailius, bet tokio bjaurumo ir piktumo dėstytojų dar neteko matyt. Vėl – gal čia tik mums taip pasisekė. Nes apie tą pačią klyksnę esu girdėjus, kad labai faina (jei ką, abu, ir argentinietis, ir šita dėsto Economia Mundial). Užtat labai fainos buvo PR paskaitos. Dėstytojas kalbėjo kataloniškai, vertė į anglų iš karto, bet visai įdomu palyginus.

Apibendrinant – nu nežinau, man nepatiko so called dėstymas ten.

Akyčių atvėrimui

Bet kas važiuoja ten mokytis?  Studentauti! Kiekvieną ketvirtadienį visi erasmus lėkdavo į kokteilių barą la Boheme, ir šiaip retas kuris nepagiriotas paskaitose sedėdavo, jei sėdėdavo iš viso. Bet ne tai man buvo smagiausia.

Smagiausia yra Ryanairo oro uostas ir skrydžiai už 10 eurų. Traukinys iki Barselonos už 11 eurų į abi puses. Mašina aplėkti aplinkines grožybes ir visus aplinkinius paplūdimius (iki jūros – 40 km). Rytinis turgus su tikrai nepalyginamai su maximinėm daržovėm ir vaisiais. Festivaliai: baracos, svogūnų festivalis, koncertų naktis, ir iubergraži gėlių savaitė (tą savaitę viskas dvigubai pabrangsta). Labai labai gražus senamiestis. Ir šiaip, tie, kurie skrenda į Gironos oro uostą važiuodami į Barseloną, galėtų pusdienį ir ten praleisti – nėra čia ko nuvertinti mažo miestelio.

Kad išvažiavau, nesigailiu, tik antrą kartą niekur panašiai nevažiuočiau. Didelės nostalgijos nejaučiu, Man norisi ramaus gyvenimo, nesvarbu, kur, bet kai aplink mane buvo daug daug daug jaunų mergikių ir berniokų, pirmą kartą išvažiavusių iš namų, pirmą kartą be mamos priežiūros, pirmą kartą pamačiusių vyną po vieną eurą, ir atradusių galimybę duotis su visais iš eilės, ramybės daug nebuvo. Viskam savas metas, kaip sakant, bet dabar jaučiausi iš univero paėmusi viską, ką galėjau, tad dabar bręsta reikalas kitų tikslų išsikelti, ir važiuoti pasaulio žiūrėti su kitokių interesų turinčiais.

Bet manau, kad TAU (jei tu esi studentas) važiuoti verta. Klausimo tokio net nėra.

Tingiu dėti daug nuotraukų. Bet tikrai labai gražu. Netikit? Pažiūrėkit „Kvepalus“. Dalis vaizdų – iš Žironos.

Valentino diena LLancoje 2009 02 14

Sunku man patikėti, kad šiandien, tokiame cilivizacijos pakilime, gali tarp dviejų ES šalių pasimesti siuntinys. Visai norėčiau sulaukti savo šmutkių grįžtant iš Čekijos, kur buvau trumpam išemigravus saviapgaulės kėslų vedina. Variantai galimi tokie: 1. Siuntinys neišsiųstas a) seniai mano daiktai išmesti b) tikimasi, kad grįšiu vedina traukos savo šmutkėm, kas būtų labai naivu c) neva laiko nėra 2. Belieka patikėti.

Žinoma, puikiai numanydama savo artimiausius žingsnius, palikau tik tai, ko nelabai ar visai nereikia. Tačiau „the white book“ yra tas daiktas, kurį tikrai turiu atgauti bele kokiais metodais.

Nerealiu greičiu augančiam :D mano interneto kampo skaitytojų ratui, nežinančiam mano visų istorijų, sakau, kad nuo sausio 23 d. iki birželio 25 d. buvau Ispanijoje. Ten gyvenau neįtikėtinai studentišką gyvenimą, net iš dalies palaužusį mano prigimtinį pasipiktinimą visu kuo.

Iš Lietuvos buvo ir dar viena mergina, kurią man norėjosi vadinti dukryte, nors ji dvigubai už mane didesnė, ir mes atrodėm gan komiškai. Dukrytė iš pradžių nuomavosi kambarį pas Albertą, kuris buvo ir tebėra bibliotekininkas. Jų biblioteka dalyvavo tarptautiniame projekte “Balta knyga”. Kiekvienas norintis pasiimdavo visiškai tuščią knygą, ir į ją galėjo rašyti, piešti, lipdyti, vienu žodžiu, kurti savo  knygą. Žinoma, bibliotekines knygas reikia grąžinti. Taip vienoje šalyje pabuvusi baltų knygų paroda keliauja į kitą, jau kiti skaitytojai jas pildo, ir visi jas grąžina į biblioteką. Bet aš apsivogiau, ir ji liko pas mane.

Praėjus mėnesiui, keturi vargšai iš SSRS ir Jugoslavijos susirado puikų butą ir ten persikraustė. Taip prasidėjo baltosios knygos kūrimas. Pirmą dieną, o tai buvo vasario vidurys, visą dieną sėdėjom su Peteriu iš Slovakijos ir nagrinėjomės gramatikos subtilybes. Išmokau pasakyt slovakiškai “myliu, kupranugari”.

Antrą dieną sėdėjom balkone, ir piešėm. Slovėnė Mojca tuo metu bėgiojo po parką, vaidindama atletę. Sėdėjom tam balkone, klausėm muzikos, piešėm, nieko negirdėjom… Kol nepamačiau apačioje persiutusios Mojcės. Ji vargšė pusvalandį į duris beldė, tiek lauko, tiek vidines, kaimynai visi girdėjo; šaukė iš apačios, o mes tiek buvome įsitraukę į meną ir į savo pasaulį, kad užsitarnavom savaitės pyktį.

Valentino dieną (kaip aš jų nekenčiu…) traukiniu vykome į tokį biškį ne kokį miestelį, kur ant uolos įsirengėme restoraną, ir kiekvienas pasinėrėme į savo mažus nykius pasaulius. Tai irgi užfiksuota baltoje knygoje.

Iš tiesų tai keistas gyvenimas buvo. Visiškai skirtingi ir visai svetimi žmonės po vienu stogu, turintys rasti bendrą kompromisą daugeliu aspektų: gėrimai iki ryto, šiukšlių nešimas, visokių lachūdrų netikėtas apsilankymas, vonios užimtumo ir t.t. Dviese gyvenant dėl to kyla bėdų, o čia visa gauja, ir neturinti tokio suinteresuotumo, kaip kad pora. Iš kitos pusės, visi su savo vidiniais maurais, norintys pasikalbėti apie tai kas buvo, yra, bus, nuolat susiduriantys su kažkokiais konfliktais, ir iš esmės nieko ten neturintys, nes tie skaipo pokalbiai neatstoja namų, draugų, lachūdrų.

Peteris dabar mokosi Anglijoje, turi naujus tūsus, draugus, drinking vakarus, ir paišo naujas knygas. (Tikiuosi, atsimena nors ką iš mano moralo apie bendrą gyvenimą ir atsakomybę). Dar vienas butiokas, Makedonijos australas, toliau sėkmingai ieško neištyrinėtų moteriškų objektų Prancūzijos robotizmo/robotų…mmmm. tarkim kažkaip taip… universitete, o man kažkodėl ta knyga labai brangi, nes manau, kad pirmą ir paskutinį kartą leidau sau užsiiminėti tokio pobūdžio studentavimu.

Todėl labai noriu, kad niekas mano daiktų nebūtų išmetęs, nes už visus skudurus ir  kvepalus man labiau norisi turėti tą knygą.