Tokie tie medeliai tėvynės medeliai

Kai žmogus įsigyja lygintuvą, jam lieka daugiau  laiko sau pačiam. Susikrauni stirtą patalynės, atsitempi lyginimo įrankius priešais teliką, atsainiai jį įsijungi ir pradedi galvoti. O tuo pačiu tai galima traktuoti ir kaip lengvosios atletikos sporto šaką – vis daugiau judi, nei šiaip sėdėdamas. Idant smegenys visai neapgliaumėtų nuo savaitgalinio serialo, bevelyju žiūrėti kokį nors Traval Chanell. Laputaitė lankosi Dijon’e, geria vyną, dosniai pila jį ant jautienos, ir rodo, kaip relaksuojasi po sunkios filmavimo dienos putų vonioje su stebuklingai greitai nykstančia vyno taure. Maždaug dvi sekundės visai taurei.

Kai nuo galvojimo apie savus reikalus vėl pakeliu akis, kita laputaitė pasakoja apie kanadiečius, kurie nusprendė nuosekliai pereiti prie kito gyvenimo etapo ne savo gimtinėje, o kokioje egzotiškoje šalyje. Jaunas šeimos vyras pasakojasi, kaip su žmona tarėsi, kurgi išvykti. Sako, gal Filipinai. Ai, per toli. Tai gal Kosta Rika – o, pats tas. Dar praskamba mintis, kad Kosta Rika yra centrinė Amerika, taigi Amerika, taigi ne taip emociškai ir kultūriškai nuo Kanados, katra irgi juk Amerikos žemyne. Taigi jaunojo vyro trinarė šeima išvyksta į Kosta Riką. Ten atidaro B&B, šeima tampa keturnare.

Prabėga treji metai, tėvai grįžta į Tėvynę (Kanadą) aplankyt tėvų ir draugų, bei vaikams parodyti sniego. Ale gi toks nerimas graužia širdį, kaip ten bus – gal pasirodys, kad ten taip gerai, kad nėra ko į tą kultūriškai nors ir artimą, ale vis tiek svetimą Kostą Riką grįžt. Na ir ką – ogi pasirodo, kad kanadiečiai suprato, kad visgi jų tikrieji namai yra Kosta Rika. Kanadoje reikėjo tiek daug dirbti, vargti, prakaitą lieti ir smegenų ląsteles žudyti dėl saugumo: draudimai, pensijos, kreditai, indėliai, sąskaitos, žodžiu, vargai negalai. O štai Kosta Rikoje – kaip rojuje. Tikri namai. By the way, I don’t speak the local language, sometimes for locals it’s a bit difficult to understand us, they are trying, really trying, but in fact, they don’t understand. Oj, lygintuvą per ilgai laikau ant pagalvės širdelių, čiut nepradeginau iš to susimąstymo – kaip per trejus metus, išvažiavęs gyventi į Kostą Riką, tu, kadanietiškasis žmogau, nesugebėjai išmokti ispanų kalbos? Taigi dar kiek laiko, ir tavo vaikai sugrįžę iš mokyklos į tave kreipsis tų maurų kalba, o tu nieko, ekspatriate, nesuprasi. Savo paties namuose nesuprasi.

Kita istorija į mane prakalba pro karštų garų debesaitį: oh yes, Nikaragva nėra tokia pavojinga, viskas man yra ok, I feel really good here, I discovered myself, I was working so hard to do it, and I really miss my girls. We speak every day, bet jau metai, kaip aš jų nemačiau, – banglentę stipriom rankom pagriebia ir apsuptas vietinių vaikiukų link bangų nuskuodžia antrosios istorijos herojus. Šimtas vietinių pusalkanių vaikų, taigi šimtas burnų kartą per mėnesį užsuka į jo neseniai atidarytą banglentininkų klubą. Kanadietis šypsosi – aš čia atvykau ne tik imti, noriu ir duoti. Mane taip gražiai priėmė vietinė bendruomenė, todėl rengdamas kasmėnesinius susitikimus su varguolių vaikais jaučiuosi prisidedantis prie Nikaragvos gerovės. Oh yes, nice. Tik dukrų, Kanadoje, pasiilgtu.

Kadangi laida jau baigėsi, o skarmalų stirta tik nežymiai sumažėjus, monotoniškai dirbu dešine ranka, o abu smegenų pusrutuliai ūžia. Kas čia per prikolas sugalvoti, kad reikia naujų, geresnių namų, ir iš dyko buvimo bele kur išvažiuot? Nes aš taip suprantu pasakymus, kad Kosta Rika yra vat tie tikrieji namai, o Kanada – tai jau ne tiek tikrieji.

Aš vis pagalvoju, kad visai į naudą išeitų kokia pusmečio  – metų kelionė. Jau ir biudžetus pradėjau svarstyti, kiek kur ir už kiek galėčiau pasitrankyt. Be to, kadangi jau keli pažįstami tai išbandė, ir visi grįžo sveiki gyvi bei netapo darbo biržos klientais, irgi įkvepia. Va vieni, va kiti, jei kam įdomu. Dar būna taip, kad žmonėms tiesiog pasipainioja ta antra obuolio puselė (miela, ania, klin klin), katra gimė už Lietuvos sienos ribų, ir gyvenimas taip klostosi, kad tenka pakeisti gyvenamą vietą. Bet šitie išmąstymai, kad „atvažiavau, ir pajutau, kad tai yra mano namai [nors kalbos nemoku], man yra švelniai tariant keistoki. Arba kai kokia lietuvaitė išvažiavusi pas vokiečius (tiksliau, turkus), kebabų kepti, aiškina, kad Lietuva yra šūdas, kad čia nėra galimybių, ir kad jos tikroji tėvynė – Vokietija. Kebabus vyniot, baisi galimybė.  Galėčiau su tuo lygintuvu ir užvažiuot gerai. Iš pavydo, iš ko daugiau, jei kam neaišku.

Gink die, nesakau, kad čia viskas man labai gerai, bet jei pvz., kalbame apie piniginius reikalus, aš gyvenčiau viename bute su dar penkiais žmonėmis, ir pirkčiau nukainotus apipuvusius bananus, kaip  kad daro finansinių reikalų pasitvarkyt į plantacijas ar  stroikes (kurios stabtelėjo, cha) išdundėję, tai visai neprastai susitaupyčiau :) Aš gal net norėčiau porą metų kur nors mokslą kokį pagraužt, arba kokį inovatyvų mokslo lauką arti, būdama didžia mokslininke ar praktike, bet neįsivaizduoju savęs sumąstant, kad man reikia ieškoti naujos Tėvynės.

O kaip tu, ar audi mintį kurs nors Tėvynę kitą rast? Jei taip, kodėl, o jei ne, irgi kodėl? Kodėl kodėl kodėl?

Beje, gerai išlyginus skarmalus, spintoje atsiranda daugiau vietos.

Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija.  Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.

Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete?  Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.

Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu  už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai  – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.

Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.

Keliai yra du: eiti į polikliniką arba į privatų kabinetą.

Kadangi poliklinikų ir kitų panašių įstaigų nuo senovės nekenčiu kaip velnias kryžiaus dėl įvairių priežasčių (neišeina prisiskambinti, ilgai po visur varinėja, reikia laukti, nesiskaito, bjauri atmosfera), užsirašiau privačiai.

Skambinau 15 min., kol pagaliau bobos baigė kalbėti ir padėjo ragelį. Suirzusiu tonu liepė atsinešti kažkokią ū9ęšqų9uhaoihuqy formą, nieko nesupratau, ir jau pradėjo regzti, kaip kuo daugiau man visokių tyrimų padarius. Kaina, sakė, apie 70 lt. Šitai man nepatiko, nes prieš keletą metų mokėjau 40 lt, ir plaučių niekas man nesigviešė šviesti, be to, ten atmosfera yra nemaloni, o ir nesiskaito. Kai prieš penkmetį dariausi pažymą teisėms, man akis tikrino taip: žiūriu žiūriu, ogi nieko nematau toje eilutėje. Man SUDIKTAVO raideles, liepė pakartot, ir tiek žinių.

Taigi man nelabai patiko privatus reikalas, ir pasiskambinau į savo polikliniką, kurioje nesilankiau nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Atsiliepė iš karto, maloniai prisistatė, turėjau garbės su Gražina kalbėt. Tai va, kaip yra: susimoki 34 lt., apsilankai trumpam pas gydytoją, ir iš karto gauni pažymą. Apsiėjau be jokių ųšq9ūėūyuhm blankų iš darbdavio, tik pačiai reikėjo pasirodyt. Paprasta.

Tai kodėl gi aš, ir ne tik aš, bet ir daugelis kitų, turėtų eiti į privatų kabinetą, kur ant tavęs rėkia, liepia atsinešti kažkokius popiergalius, akivaizdžiai bando pridaryti nesąmoningų tyrimų,  jis įrengtas taip, kaip bjauriausias poliklinikos kampas, ir dar už tai mokėti 70 lt? Jei alternatyva yra tą pačią dieną nueiti į polikliniką, susimokėti dvigubai mažiau, ir niekas nereikalauja kažkokių nesuprantamų blankų iš darbdavio? Galima darytis ir nemokamai, tik tada laukti reikia, o šito aš nemėgstu.

Sicilija

Vasarį, nesvarbu, kaip, su kuo, kur gyvensiu, ką veiksiu ir kiek pinigų turėsiu, važiuoju atostogauti. Ta proga prisiminiau vietas, kur esu buvusi, tiesa, ne atostogauti, o dirbti.  Konkrečia proga, kad turiu ant savo stalo „Krikštatėlio“ lektūrą, kurią turėčiau pradėt bandyt skaityt, keliu čia minimaliai aptvarkytą reportažo iš Sicilijos tekstą. Tai yra, išimtą iš lentelės :)

Vaizdą, kurio čia negaliu įkelti, sudaro seni seni siciliečiai, pliekiantys kortom miesto parke, maži vaikiukai, žaidžiantys plėšikus, tingiai skalbinius džiaustančios putlios moterys, už Palermo stogų besileidžianti saulė, apelsinų ir citrinų taškais išmargintos sausros nukamuotos kalvos, pakelėse besiganantys asiliukai, kaip bepročiai Palermo gatvėse važinėjantys bernai, nepraleidžiantys progos leptelti „ciao, bella“, ir žinoma, archyviniai vaizdeliai su visokiais mafijozais.

Nematoma Sicilijos įžymybė

Nuvykę į Siciliją jūs galite pamatyti architektūros paminklus, Etnos ugnikalnį, paragauti vietinių patiekalų, bet dar vienos salos įžymybės šiandien nepamatysit,  nors ji tebeegzistuoja. Mafija, kuri Sicilijoje atsirado dar XIII amžiuje ir buvo sukurta kaip savigynos organizacija, kasdien pasaulyje yra minima dažniau nei pati sala.

Bet sicilietis Vito la Fata pasakoja, kad dar visai neseniai apie mafiją garsiai nebūtų prabilęs nei vienas sicilietis. „Dabar man 31eri. Iki 92ųjų šios tos temos visi vengėme. Dabar apie tai kalbama ir mokyklose ir visuomeninėse institucijose,o Korleonėje, mafijos gimtinėje, iš kurios kilo žymiausi mafijozai, įkurtas didžiausias Antimafijos muziejus“.

Mažyčiame Korleonės miestelyje, tingiai besišildančiame katriuose saulės spinduliuose, mus pasitinka Džino Feličeti. Jis gimė korleoniečių šeimoje, užaugo Anglijoje, bet savo vaikų auginti grįžo į gimtinę, kur dirba Antimafijos muziejuje.

Jis buvo atidarytas 2000 aisiais ir ne be reikalo pasirinktas Korleonės miestelis – ten, kur gimė mafija, ją ir reikia pradėti griauti. Antimafijos muziejaus atstovas rodo į granitinę įkūrimo lentą: „vienas svarbiausių vardų šioje lentoje yra Kofio Anano. JT sekretoriaus vardas mums buvo labai svarbus, norint pasakyti, kad Korlaonė yra antimafijos judėjimo dalis, ir ne visi Korleoniečiai yra mafijozai. Nes nuo tada, kai atsirado mafija, visada buvo ir antimafija“. O mafija atsirado prieš keletą šimtų metų. Žodis „mafija“, tai yra, mano šeima,  žymi ilgą mitais ir legendomis apipintą Sicilijos salos istoriją.

Nuo  nuskriaustųjų gynėjos

Du su puse tūkstančio metų Siciliją valdė svetimi – graikai, kartageniečiai, romėnai, perėjūnai iš Bizantijos, arabai, vikingai, ispanai, austrai. Kai XIX amžiaus antroje pusėje šiaurės italai, vadovaujami Garibaldžio, ginklu vienijančio šalį, užėmė Sicilijos salą, rado ten bet kokios valdžios nekenčiančius gyventojus. Naujieji salos valdytojai pabandė įvesti savo tvarką – prievarta ir dideliais mokesčiais, kas siciliečiams patikti negalėjo, o ypač Korleonės gyventojams, nes čia yra vienos derlingiausių žemių visoje Italijoje, bet jų gyventojai buvo vieni skurdžiausių.

Mafija pirmoji pradėjo spręsti šią neteisybę.  Iš pradžių mafijozai buvo kaip Sicilijos Tadas Blinda, Zoro ar Robinas Hudas – jie padėdavo vargšams neturtingiems siciliečiams, „atgrobdami“ citrinmedžių ir apelsinmedžių giraites iš žemvaldžių.  Tik kova už savą tvarką išsigimė ir tapo organizuotu banditizmu.

Mafijozai pradėjo savo galias naudoti asmeniniams tikslams, tik mafijos skirtumas nuo kitų nusikaltėlių buvo tas, kad nauda turi būti bendra: mafijos, mano šeimos,  narys turi gerbti ir saugoti kitus šeimos ir bendruomenės narius. O kas už šeimos ribų – ne jų reikalas.

„Mafijai svarbu daugelis gerų Sicilijos kultūros etikos aspektų: pagarbą, lojalumas, nuoširdumas.  Esu sutikęs keletą žmonių, kurie priklausė mafijai. Tai džentelmenai, kilnūs, religingi žmonės. Jie ir nori būti patys geriausi ir maloniausi. Bet tik su su savais. Už savo šeimos ribų jie nebe žmonės“ – sako Vito la Fata.

Pasak siciliečio, yra trys mafijos raidos etapai. Iš pradžių mafija kontroliavo žemę. Mafijozams persikėlus į miestą, jie pradėjo veikti statybų sektoriuje, o vėliau perėmė  narkotikų verslą.  II pasaulinio karo metais sąjungininkai, ruošdamiesi išsilaipinti Sicilijoje, susitarė su Amerikos gangsteriu Lukiu Lučianu, kilusiu iš Sicilijos, kad jis organizuos pagalbą antifašistams vokiečių ir italų fašistų užnugaryje. Atsidėkodami sąjungininkai patikėjo “antifašistams” įvairius politinius postus Sicilijos saloje. Mafijai nušvito padangė. Nuo to laiko ji nustojo būti paprasta nusikaltėlių organizacija.

Teisėsaugos kova

Tačiau vidiniai neramumai mafijos stiprybę kiek aplaužė. Netrukus tarp gaujų prasidėjo karas, kuriame žuvo pusantro tūkstančio mafijos narių. Galų gale ir valstybė pradėjo veikti –  buvo apkaltinta beveik 500 mafiozų. Teismo salėje jiems buvo pastatytas milžiniškas narvas, procesas tęsėsi šešerius metus. Mafijos vadeiva, juo tada buvo Toto Riina, ėmėsi kontraveiksmų. Jis susitiko su Italijos ministru pirmininku, yra net liudininkų, mačiusių, kaip jie pasibučiavo. Bet net ir ministras pirmininkas nieko negalėjo padaryti prieš įstatymą. Dauguma mafiozų buvo nuteisti, kai kurie – iki gyvos galvos. Vito la Fata pasakoja, kad tai labai įsiutino Toto Riino.

„1992aisiais  buvo susprogdinti prokurorai Džiovanis Falkone ir Paolo Barselino, kovoję prieš mafiją. Žmonėms to jau buvo per daug. Jie apsisprendė: užteks, daugiau jokios mafijos. Buvo priimta  daug svarbių sprendimų prieš mafiją, ir, ačiū teisėjų drąsai, prasidėjo dar didesnė  kova.“

Antimafijos muziejuje bet kuris norintis gali pavartyti visų mafijozų bylas. Jų čia pilnos lentynos. Tačiau į mafijos istoriją yra įėję keli svarbiausi mafijos bosai. Pats žiauriausias mafijos bosas Toto Riino  pradėjo veikti prieš 30 metų. Jis buvo vadintas žvėrimi, nes taip, kaip žudė jis, niekas nežudė.    Jis žudė vaikus, moteris, kas iki tol prieštaravo mafijos garbės kodeksui. Manoma, kad Toto Riina,  Korleonės mafijos šeimos bosas, suvienijo ir valdė visą  visą Sicilijos organizuotą nusikalstamumą. Dabar jis sėdi kalėjime, kaip ir daugelis kitų mafijozų. 2006aisiais buvo areštuotas paskutinis žinomas mafijos bosas Bernardas Provenzanas, Toto Riinos įpėdinis, pramintas „Korleonės Fantomu“, policijos ieškotas apie 40 metų.  Dabar mafijos boso vardas nebeskamba taip plačiai, bet Vito pasakoja, kad mafijos struktūra nuo amžių išliko tokia pati.

„Mafija valdoma  piramidės principu. Kiekvieną Sicilijos vietovę kontroliuoja atskira šeima, vadinama mandamenti, kurioje taip yra yra sava hierarchija. Visos mandamenti kartu sudaro kupolą – tai lyg  taryba, kuri koordinuoja visą Sicilijos mafiją. Pastaruoju metu teisėjai sako, kad struktūra taip nebėra tokia stipri, jie nuolat nesusitinka, teritorijos nėra padalintos, nes daug mafijozų sėdi kalėjime, o ir tarpusavyje vyksta karai“.

Griežta hierarchinė struktūra ir subordinacija yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl teisėsaugai labai sunku apkaltinti aukščiausiuosius šeimos asmenis. Dažnai žemesnieji nariai net nežino, kas pirmasis davė konkrečios nusikalstamos veiklos nurodymus ir net nevisada žino, kam iš tiesų jie dirba. O už kalbėjimą jų laukia mirtis – parklupdytas išdavikas nušaunamas šūviu į burną. Kad daugiau nekalbėtų.

Mafijos romantika ir realybė

Donas Vitas Korleonė. "Krikštatėvis"

Mafija siciliečiams asocijuojasi su ašaromis ir krauju, bet vakarų kino pramonė sugebėjo šiuos žiaurumus taip suromantinti, kad dabar daugeliui mafija tikriausiai asocijuojasi su kultiniu serialu „Sopranai“ ar „Krikštatėviu“, kuris labiausiai ir išgarsino mažą miestelį Korleonę.

Džino labiausiai norėtų, kad nuo jo miesto nukristų mafijos šešėlis.

„Holivudo kūryba nėra tiesa, ir man skaudu sutikti taip galvojančius užsieniečius, nes mums mafija yra  kančia, žiaurumas, kraujas. Štai vienas mafijozas dabar sėdi kalėjime, nes nužudė 11 metų vaiką kaip bausmę jo tėvams – jo tėvas pradėjo bendradarbiauti su policija. Tokia yra realybė, nieko neturinti su filmais“.

Kiekvienas Korleonės gyventojas yra matęs „Krikštatėvį“, ir jei jį rodytų šį vakarą, žiūrėtų dar kartą, daug kas žiūri ir „Sopranus“, bet dėl to jaunoji karta yra įsižeidusi, – žaibuoja akimis Džino.

„Taip, „Krikštatėvis“ išryškino Korleonę žemėlapyje, čia pradėjo lankytis daug turistų, bet jie kalba tik apie „Krišktatėvį“, o ne apie paminklus ir kultūrą. Mes turime 101 bažnyčią – kiek tai žino? Kiek čia skulptorių, dailininkų, rašytojų, meno kūrinių, bet niekam tai neįdomu. Kodėl reikia teršti gražaus miestelio vardą? Dėl keturių žiaurių žmonių? Atvažiuokite ir pamatysite, kaip yra, – kviečia Džino.

2007 vasara

Moterys fotografuojasi. Nuotr. madhabirfy.blogspot.com

“Jei norit daug užsidirbti, važiuokit pas arabus“ – tokia buvo  diskusijos pradžia apie pinigus, arabus ir moterų priespaudą tuose kraštuose. Žinoma, kalbant apie pinigus, galvokit apie kičine prabanga tviskančią Arabiją, ne apie varguoliškus šabakštynus. Prieš porą  dešimčių metų vakariečius pas arabus vilioję turtai kiek nuseko, tačiau porai metų pasiryžti palaidot save vardan pinigų vis dar apsimoka.

Tad kiek plačiau pasidomėjau šia galimybe, be abejo, palankesne vyrams, nei moterims. Štai autentiškas pasakojimas vyriško, porai metų vakarietišką gyvenimą pakeitusį į Saudo Arabijos kultūrą ir pinigus. O štai čia yra visas blog’as/konsultacijų versliukas apie tenykščius gyvenimo malonumus ir ne visai. Iš tiesų, visai neblogas ir su labai daug naudingų patarimų.

Pasirodo, nėra taip jau viskas paprasta. Maloniai nuteikia popieruko pasirašymas, kuriame sakoma, kad alkoholio, narkotikų ir pornografijos importas/ naudojimas gali būti baudžiamas mirties bausme.

Pagrindinės sritys, kuriose vakariečiai neršia arabų kraštuose, yra gynyba, sveikatos apsauga, IT, telekomunikacijos ir bankinis sektorius. Gerai būti ir anglų kalbos mokytoju. O visokius purvinus darbus dirba indai, bangladešiečiai (?), pakistaniečiai ir filipiniečiai.

Vergovės puošmena Burj Al Arab

Kiekviena moteris turi nešioti chalatą, kaip jis ten vadinasi, abaja gal. Vietinės visos prisidengusios plaukus,dauguma ir veidą. Užsienietės gali to ir nedaryti, bet štai yra pasitaikę, kad religinė policija paprašė užsidengti plaukus. Saudo Arabijoje moterys negali vairuoti, ir nežinau, kaip yra su užsienietėm, bet vietinės moterys vienos negali gyventi: arba su tėvais, arba su vyru, arba su broliu.

Kaip suprantat, alkoholis draudžiamas. Išradingi vakariečiai patys jo pasigamina. Galima jo ir nusipirkti, tik jis labai brangus, o ir bausmė, jei tave pagaus, nevilioja. Ką tik užsinorėjau šimto gramų pakelti už mūsų pagiriotą kraštą.

Vakariečiai gyvena savo atskirame rezervate, kur viskas taip, kaip ir vakaruose: baseinai, sporto salės ir t.t., kur NETGI galima maudytis su maudymosi kostiumėliu. Kitur – ne, nes gausi kirčių į padus, mažių mažiausiai. Keliauti taip pat nėra taip paprasta: reikia turėti leidimą, norint išvykti toliau nei dešimt mylių nuo miesto, o išvykti iš šalies reikia gauti exit vizą. Pavadinčiau tai šių laikų vergija.

Kituose arabų kraštuose gal mažą mažytį truputuką švelniau. Bent jau moterys vairuoti gali. Mačiau vieną darbo skelbimą marketingo vadybininkei, būtinai moteriai (?), kur pageidavimas yra teisės.

Bet visus šiuos nepatogumus atperka pinigai: maistą ir gyvenamą plotą paprastai apmoka darbdavys, alga itin džiuginanti, kelionė į ten ir atgal paprastai apmokama, yra visi draudimai ir t.t.,   o mokesčių nėra jokių. Bent jau taip buvo ne per seniausiai. Ir naftingos šalys kenčia nuo viso to džiaugsmo, kuris vadinamas ekonominiu sunkmečiu, tik kiek mažesniu mastu.

Vis gi manau, kad verta ieškoti IT specialisto arba bankininko, kuris su manimi važiuotų pas arabus. Beveik radau :) :) :)

O mažiau maivantis, iš tiesų įdomu, kaip ten žmonėms sekasi pinigą kalti ir vergauti arabams. Šokėjų, konsumatorių ir sultonų meilužių istorijos irgi įdomios. Lyg ir pati Riaubiškytė ten karjeros pradžioje arabus džiugino.

Puikusis džemperiukas sunkiai dienai

Dirbti savaitgalį yra labai liūdna. Ne tik dėl to, kad paprastai žmonės savaitgalį nedirba, kad gal būti sunku ryte, kad norit lengviau jaustis įsimontavau į  vyrišką džemperį, o dėl to, kad nėra žinių. Kapitalistinio/socialistinio  pasaulio naujienų visada būna, tai Pakistanas, tai Afganistanas, kai Nobelio taikos premijos laureatas Obama ką nors teigteli. O ką sakyt apie Lietuvą? Perėjus per visus portalus  ir pažiūrėjus į topus vaizdelis margas. Nuklausiau Lietuvos radijo pirmąją naujieną – kapai. Važiuodami ant kapų, neskubėkite, nesigrūskite, uždarykite langus, nepalikite įjungtų šildytuvų ir krosnių. LR auditorijai itin aktualu.

Ir daugumai žmonių tai turbūt daug įdomiau ir naudingiau, nei „naujiena“ apie tai, kad Seimo dar vienas nepakartojamas komitetas ketina svarstyti dar vieno genialaus įstatymo projekto papildymo papildymą.

Ir  vaizdą gražų ant tokios „naujienos“ galima uždėti, kapeliai, gėlelės, žvakelės. Ciniška, žinau. Vakar kiemsargių protesto vaizdeliu žavėjausi. Kažkaip pati savim pasibaisėjau: žmonės, turintys už vis dėlto nelabai lengvą darbą (keltis anksti ryte, lyja sninga nesvarbu, fizinis darbas) gauti ir taip mažus pinigus, jų negauna 4 mėn. Solidarizuojasi, protestuoja. O mano komentaras šiam įvykiui buvo toks: gražus vaizdas. Vat ką reiškia saulė: tos geltonos ir oranžinės liemenės labai gerai atrodo žydram dangaus fone. Ir tie stikliai gražiai pašviesti.

Dėl viso pikto, paaiškinkit jūs man:

Liuksemburgas, spalio 30 d. (ELTA). (…) Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, šių metų rugsėjį nedarbas siekė 13,8 proc.

Vilnius, spalio 30 d. (BNS). Spalio 29 dieną šalyje buvo 232,1 tūkst. bedarbio statusą turinčių žmonių (prieš savaitę – 230,8 tūkst.) – tai, BNS skaičiavimais, sudarė 10,85 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų.

Kam yra reikalingi spec. skaičiavimai pagal neaišku kokias metodikas, jei yra oficiali statistika, sakanti, koks nedarbo lygis? Na, gerai, rugsėjo duomenys, kiek yra šią minutę bedarbių Eurostato skaikliukai neskelbia, bet juk 1) spalį nenutiko nieko tokio, dėl ko 3 proc. sumažėtų nedarbas 2) spalis dar nesibaigia, oficialių duomenų nėra, todėl naudotini rugsėjo duomenys. Arba tai labai protinga, ir mano logika tiesiog neturi pajėgumų tam suprasti, arba labai priešingai.

Keista vidinė informacijos reitingavimo sistema.

Namus. Vaikus. Mirtį.

Lepšius (prastesnysis lachūdrų porūšis)

Užimtumą, darbą nuo 9 iki 5 bei geriausią dietą.

Kaip pagaliau išmokau (mokausi) bent kažko, kas iš tiesų yra įgūdis, o ne šakarmakar tralialia, belekas belekaip.

Rudenį (? – žiemą?).

Tarkime, dabar semiuosi medžiagos ir empirinių mano išsikeltų hipotezių įrodymų.

Taip nutiko ir man: neseniai baigiau išeiti iš proto nuo neveiklos, dabar mano laikas yra suplanuotas minutės tikslumu. Iš apsileidelės tinginės pavirtau jauna žavia veiklia cha cha. Realijos tokios, kad atėjus ryte į darbą į darbą, kaip atsisėdu, taip atsistoju tik vakare, net rūkyti neidama. Jau pirma, o jau trys, ir kažkaip staigiai šešios. Po savaitės bus geriau, nes aš mokausi dirbti, nu bet dabar tai ką aš žinau. Be to, laikas tiksi mano nenaudai magistrinio atžvilgiu. Laikas visada tiksi žmonių nenaudai, pastebėjau tokį jo bruožą. Ir šiaip, man norisi kur nors nueiti vakare, todėl taip ir išeina, kad iš nieko neveikiančios tapau užimta nuo ryto iki nakties. Todėl apleidau ir šią emocinio ekshibicionizmo kertelę.

Vakar buvau Jurgos koncerte. Už manęs stovėjo tokia porelė. Iš  kur tokių idiotų būna, tai aš nežinau. Vyrui (vyriškis toks jau pabuvęs, nebe 17) vis kartojo „Jurga kurva, Jurgita kurvita“. Čia toks prikolas, ar kaip, paaiškinkit jūs man.

Ai, dėl idiotų. Pasirodo, yra žmonių, kuriems labai smagu padėti metalinę šiukšlių dėžę vidury Geležinio vilko gatvės. O ypatingai smagu tiems, kurie naktį tą dėžę pamato už kelių metrų. Adrenalino gavau kaip reikiant.

Bet užtat Telšius pamačiau. Įvažiavus į miestą pasitinka užrašas Žemaitijas suostinę, ar kažkaip panašiai, telšiškiai mane pataisys. Tai va, ta suostinę man priminė Vokietijos ar Čekijos miestelius. Ir Kėdainius. Nedideli mūriniai namai ir iš balkonų svyrančios gėlės tokį įspūdį musiet sudarė. Ant skelbimų stulpų viršūnių tupi varnos – vėtrungės. Labai jau jos simpatiškos, auksinėm uodegom. Turiu nuotraukų, bet tai ką, neturiu laido jas persikelti, dar vis Čekijoje :( Labai patiko vienas toks skelbimas: „Senosios estrados vakaras“ Rugsėjo 23 d. Kaina 3 lt. Pradžia 19 val. Taurė šampano tik 3 lt. Vakaro programą ves Dainius (Žemaitijos radijas).

Jūra kor daug vondens

Dar labai patiko Turgaus aikštėje pastatytas gaublys, ant kurio užrašyta „Pėrmėjė žmuonės bova žemaitė —iduomus (Aduoms) ėr eiva (Ėiva)“. Gaubly pažymėtos tokios vietos: Dėlele daug žemaitiu y Vėlnius. Ta y tai kitokia, paprasta i su pagaliuku, ale mano kompas neturi žemaitiškų raidžių. Dar viena vieta: Jūra kor daug vondens. Nesisilaikysiu, ir pavogsiu nuotr. iš interneto.

O štai miesto laikrodis pasidabinęs meškos statula. Po laikrodžiu sėdi vietinė bendruomenė – latreliai tokie. Aš nutraukiau tą laikrodį, bet man latrelis pradėjo rodyt špygas ir ilg netrukęs prisiartino per nesaugų atstumą. Pradėjo rėkt, kad jį fotkinau „melage tu, rudaake, parodyk nuotraukas, tada patikėsiu“. Žemaitiška kalba visa tai. Aš bandau eit, jis man neleidžia. Ir dar priėjo jo dama, tokia labai išpurtusi, bet pasidažiusi moteriškė. Sako „duok ant buteeeelio, aš tau eilėraštį papasakosiu apie tą mešką“. Šiaip tai, iš kur man žinoti, ar tokie du nesugalvos man trinktelėti. Visai nusigandus buvau, bet kažkaip ištrūkau iš jų kvapnios apsupties.

Tadu keleliu žemyn, pro turgelį, kur pardavinėmos „timpos“ ir „visas laidojimo paslaugas“ nukėblinau iki Masčio ežero. Ten telšiškiai musiet labai mėgsta baliavoti, nes po suoliuku kancarų ir alaus kamštelių gausu, nors už pusės metrų šiukšliadėžė stovi. Tyku ramu, šuo koks suloja, koks senelis su anūku praeina, saulė šildo…įsisupau į savo margą šaliką ir tūnojau kaip susna.

Kolega ėjo valgyti į kabaką „Žemaitoks“. Sakė, nelabai suprato padavėjos  atsakymo į klausimą, ką skanaus turi valgyt. Pridegusiais riebalais po to labai prasmirdo. Priminė tuos laikus, kai eidavom į dailioškę valgyti, pas Elytę. Vat toks pat kvapas.

Ir net su tikrais telšiškiais buvau susitikus. Visa giminė – stomatologai. Močiutė, mama, du sūnūs ir marti. Koks ten tas žemaičių charakteris? Uždari ir kieto būdo? KA-PO-TI žmonės pasitaikė, tad tik du sakinius iš išplėšiau.  Gyvenimėli, kada tu pablogėsi?..

Gyvenimėlis pablogėjo tada, kai praskriejus kiek pageltusia ir paraudonavusia autostrada, atsistojom į siaubulingą kamštį prie Vingio parko. Fejervekų festivalis net ir sunkmečiu sutraukia daug ratuotų estetų. Kada vilniečiai išmoks, kad į tokius renginius nėra ko važiuoti su mašina?