Valentino diena LLancoje 2009 02 14

Sunku man patikėti, kad šiandien, tokiame cilivizacijos pakilime, gali tarp dviejų ES šalių pasimesti siuntinys. Visai norėčiau sulaukti savo šmutkių grįžtant iš Čekijos, kur buvau trumpam išemigravus saviapgaulės kėslų vedina. Variantai galimi tokie: 1. Siuntinys neišsiųstas a) seniai mano daiktai išmesti b) tikimasi, kad grįšiu vedina traukos savo šmutkėm, kas būtų labai naivu c) neva laiko nėra 2. Belieka patikėti.

Žinoma, puikiai numanydama savo artimiausius žingsnius, palikau tik tai, ko nelabai ar visai nereikia. Tačiau „the white book“ yra tas daiktas, kurį tikrai turiu atgauti bele kokiais metodais.

Nerealiu greičiu augančiam :D mano interneto kampo skaitytojų ratui, nežinančiam mano visų istorijų, sakau, kad nuo sausio 23 d. iki birželio 25 d. buvau Ispanijoje. Ten gyvenau neįtikėtinai studentišką gyvenimą, net iš dalies palaužusį mano prigimtinį pasipiktinimą visu kuo.

Iš Lietuvos buvo ir dar viena mergina, kurią man norėjosi vadinti dukryte, nors ji dvigubai už mane didesnė, ir mes atrodėm gan komiškai. Dukrytė iš pradžių nuomavosi kambarį pas Albertą, kuris buvo ir tebėra bibliotekininkas. Jų biblioteka dalyvavo tarptautiniame projekte “Balta knyga”. Kiekvienas norintis pasiimdavo visiškai tuščią knygą, ir į ją galėjo rašyti, piešti, lipdyti, vienu žodžiu, kurti savo  knygą. Žinoma, bibliotekines knygas reikia grąžinti. Taip vienoje šalyje pabuvusi baltų knygų paroda keliauja į kitą, jau kiti skaitytojai jas pildo, ir visi jas grąžina į biblioteką. Bet aš apsivogiau, ir ji liko pas mane.

Praėjus mėnesiui, keturi vargšai iš SSRS ir Jugoslavijos susirado puikų butą ir ten persikraustė. Taip prasidėjo baltosios knygos kūrimas. Pirmą dieną, o tai buvo vasario vidurys, visą dieną sėdėjom su Peteriu iš Slovakijos ir nagrinėjomės gramatikos subtilybes. Išmokau pasakyt slovakiškai “myliu, kupranugari”.

Antrą dieną sėdėjom balkone, ir piešėm. Slovėnė Mojca tuo metu bėgiojo po parką, vaidindama atletę. Sėdėjom tam balkone, klausėm muzikos, piešėm, nieko negirdėjom… Kol nepamačiau apačioje persiutusios Mojcės. Ji vargšė pusvalandį į duris beldė, tiek lauko, tiek vidines, kaimynai visi girdėjo; šaukė iš apačios, o mes tiek buvome įsitraukę į meną ir į savo pasaulį, kad užsitarnavom savaitės pyktį.

Valentino dieną (kaip aš jų nekenčiu…) traukiniu vykome į tokį biškį ne kokį miestelį, kur ant uolos įsirengėme restoraną, ir kiekvienas pasinėrėme į savo mažus nykius pasaulius. Tai irgi užfiksuota baltoje knygoje.

Iš tiesų tai keistas gyvenimas buvo. Visiškai skirtingi ir visai svetimi žmonės po vienu stogu, turintys rasti bendrą kompromisą daugeliu aspektų: gėrimai iki ryto, šiukšlių nešimas, visokių lachūdrų netikėtas apsilankymas, vonios užimtumo ir t.t. Dviese gyvenant dėl to kyla bėdų, o čia visa gauja, ir neturinti tokio suinteresuotumo, kaip kad pora. Iš kitos pusės, visi su savo vidiniais maurais, norintys pasikalbėti apie tai kas buvo, yra, bus, nuolat susiduriantys su kažkokiais konfliktais, ir iš esmės nieko ten neturintys, nes tie skaipo pokalbiai neatstoja namų, draugų, lachūdrų.

Peteris dabar mokosi Anglijoje, turi naujus tūsus, draugus, drinking vakarus, ir paišo naujas knygas. (Tikiuosi, atsimena nors ką iš mano moralo apie bendrą gyvenimą ir atsakomybę). Dar vienas butiokas, Makedonijos australas, toliau sėkmingai ieško neištyrinėtų moteriškų objektų Prancūzijos robotizmo/robotų…mmmm. tarkim kažkaip taip… universitete, o man kažkodėl ta knyga labai brangi, nes manau, kad pirmą ir paskutinį kartą leidau sau užsiiminėti tokio pobūdžio studentavimu.

Todėl labai noriu, kad niekas mano daiktų nebūtų išmetęs, nes už visus skudurus ir  kvepalus man labiau norisi turėti tą knygą.

Bažnyčia kitoje gatvės pusėje

Oi kiek diskusijų būta apie dievą, bažnyčią, religiją ir t.t.  Ypač su vyno prisisiurbusiais vyrais. Kaip sakė vienas toks, vyrai prisigėrę kalba apie metafiziką. Na o štai kelis vakarus iš eilės diskutavome su draugu apie tai, kuris yra baisus eretikas. Na ir aš tokia, tik į bažnyčią vis dėlto kartas nuo karto nueinu. Kartą per metus. Tiesiog kai viskas užknisa, nei akys, nei ausys nebegali nei regėt, nei klausyt žmonių šurmulio (iš tiesų tai jis galvoje šurmuliuoja), nueinu ir pabūnu ten. Sveikų Marijų nekalbu, ateistams nepritinka. Bet pasėdėti ramumoje ir pamąstyti apie visus gyvenimo maurus gerai.

Taigi kas rytą žadindavo bažnyčios varpai. Nekenčiu aš jų, pusantro mėnesio chroniškas neišsimiegojimas. Bet kaip bebūtų keista, draugas nei karto nėra nuėjęs į kokią bažnyčią, nebent kaip turistas kokioje Florencijoje. Bet labai norėjo gauti vieną jam labai patikusį darbą, tad pradėjo svarstyti apie bažnyčios aplankymą. Taip taip, kai blogai, prisimenam ir mamą, ir dievą.  Bet bijojo. Ko? O pasirodo to, kad nežino, kaip reikia elgtis. Jei visi sėdi mišiose, o jis ateis ir tiesiog pastovės prie sienos, ar kunigas jam nieko nesakys? Skamba labai keistai, bet jis visaip mane įtikinėjo, kad tikrai nežino kaip reikia elgtis. Na, sakau, reikėti niekaip nereikia, nori sėdi ir galvoji, nori freskas apžiūrinėji, nori kunigo ko nors užklausi, nori poterius kalbi.

Ir štai pagaliau jis nuėjo. Grįžo didžiai nustebęs: pirmą kartą po labai ilgo laiko tarpo sakėsi taip ilgai ir giliai mąstęs apie gyvenimą, ką jis daro, ko nori ir t.t. Sakė manęs, kad laiko tiesiog gyvenime nėra apie tai galvoti. Atsirado.

Flamenko atlikėjai būna trijų „pakraipų“: šokėjas/a (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Kai scenoje pasirodė šokėja, auditorija, kurios pusę sudarė užsieniečiai, nuščiuvo. Šokėjai nueinant, visi plojo. Man, kaip moteriai, yra labai gražu žiūrėti į šokančią moterį (ir dar kokią moterį…), ritmingai judančius klubus, plastiškus rankų judesius, mažais flamenko batukais apautas pėdas; ką jau kalbėti apie vyrus. Suknelių grožis – nėriniai, padurkai ir kvarbatkos mano silpnoji vieta – ir spindintys papuošalai mane taip užkerėjo, kad persikrausčiau ant bordiūro vaizdo gaudyt. Life is difficult for short people, kaip sakė viena mažutė vokietukė :)

Per pertrauką kilo poreikis pasinuodyti, o žiebtuvėlio kaip visada neturėjau. Tad papračiau vienos mergičkos, užsienietės. Per antrą pertrauką vėl ją sutikau, parūkėm kartu, pakalbėjom angliškai, ir aš užklausiau, iš kur ji yra. Sako: Lithuania. Mano akys kad išsipės… Litva, Litva, Litauen – bando ji man aiškinti. Na, man gal nereikia aiškinti, kas yra Litva, sakau lietuviškai, puikiai žinau. Tada jos akys išsiplėtė. Štai taip netikėtai sutikau lietuvę, jau pusę metų gyvenančią Brno. Tiesa, jos mama lenkė, o tėtis rusas, kalba tikrai ne pati švariausia, kas trečias žodis angliškas, nes tai jos darbinė kalba, mokėsi ji Lenkijoje, studijavo Italijoje, gyveno pusėje Europos, jos draugas šveicaras, bet jaučiasi ji lietuvė. Štai ir tapatumo klausimas: kas yra lietuvis? kas gimė Lietuvoje, kalba lietuviškai, kieno tėvai lietuviai, kieno pasas lietuviškas, – KAS? Norėčiau, kad mano vaikai, nesvarbu, kur būtų gimę, save laikytų lietuviais. Jei nutiks taip, kad jie gims tarkime Madagaskare, nejaugi jie sakys, kad yra madagaskariečiai?…

Kiekvieną kartą, kai nušlepsėdavau iki netoliese esančios maksimytės, išleisdavau daugiau, nei dabar parsitempusi maišą maistelio. Čia aš apie Lietuvą. Pirmas savaites Ispanijoje irgi džiaugsmingai akys blizgėjo aplankius supermarketą. Pigu man ten viskas buvo, o jei kas ne pigu, tai taip pat, kaip Lietuvoje. O gyvenau aš viename brangiausių Ispanijos miestų.

Taigi nepatingėjau ir paskaičiavau daugiau mažiau tiksliai ko ir už kiek prisipirkau.

Ryt žadu gadinti produktus ir gaminti slovėnišką patiekalą, kažkas panašaus į slyvas bulvėse, tad čia ingridientai:

Rupaus malimo miltai, kg 1.30 lt

Gabalinis cukrus, kg 3.60 lt

Bulvės, du kg 1.5 lt

Slyvos, kg 2.27 lt

Jei pavyks patiekalas, papasakosiu kaip gaminti

Dar pirkau tai, ką įsivaizdavau esant sveiku maistu (rytinio straipsnio pasėkmė. Išskyrus bulkas ir šokoladus)

Dvikilograminis arbūzas – 2 lt

Pyragas koks tai paprastas su varške 3.25 lt

Obuoliukai aštuoni 1.30 lt

Citrinos dvi 1.36 lt

Pomidorai šeši 1.5 lt

Duona 1.16 lt

Vaisinė arbata 1 lt

Du šokoladukai 70 ct.

Iš viso išleidau apie 21 litą.

Kaip bedarbei studentei man viskas brangu yra, bet žvelgiant iš platesnės perspektyvos, man atrodo tai pi-gu. Aš jau nekalbu apie alų, kuris jei kabake kainuoja daugiau nei 3.50 už puslitrį, yra nežmoniškai brangus.

Anglų kalba ne su visais pabendrausi, o visos tos slavų kalbos man oj kaip sudėtinga. Čekiškai moku kelis žodžius, bet gi negaliu su buteliu prisigretinusiam dėdei sakyti „chudaček“ – vargšeli. Tad mano vakaro sugėrove patapo viena krepšininkė, kuriai teko išmokti angliškai bevarinėjant kamuolį po Europą. Pradeda mosikuoti kokiu šešioliktu šampano buteliu, priekaištingai apžvelgia visų taures, pareiškia, kad jai reikia vietos, taip kad šiop šiop, gerkit greičiau! Bože.

Sportinis šampano atidarinėjimas suteikė drąsos. Perėmiau vieno pažįstamo pažįstamo turko patirtį. Jis, prisisiurbęs džino su toniku, puikiai kalba ir angliškai, ir ispaniškai, bet blaivas beveik nieko neišlemena, o tik kartoja klausimus.

-Ayhan,will you go to La Boheme tonight?

-Yes, Gabija, I will go to La Boheme tonight.

štai tokie tie pokalbiai būdavo.

Taigi vakarui įsisiūbavus, įsitaisiau tarp dviejų čekų, visai nekalbančių angliškai. Na ir ką, ir kalbėjom kažkaip, pati nesuprantu kaip. Prahos metro išmokau keletą žodžių: įėjimas, išėjimas, persėdimas ir angelas. Dar moku pasakyti „burokas, šuo, katė, alus, varna, bažnyčia, vargšiukas, ko nori?“. Įdomus pokalbis mūsų buvo. Prasmingas toks. Naujojo mano draugo, kurio vardo nežinau, bet vadinau angelu, nes garbanotas kaip gyvatė, sūnus lakstė aplink ir rinko šampano kamščius.

Čia, jei ką, buvo dviratininkų šventė, o tai reiškia, kad į užmiesčio barą visi suvažiavo dviračiais. Ir grįžo tuo pačiu būdu, tik ne taip paprastai.

Viena maža moterytė pradėjo namo važiuoti ne savo dviračiu – susipainiojo šiek tiek, vieno aukšto dėdės priemonę nusavino. Nors vos vos pedalus siekė. O tikrasis dviračio savininkas važiuodamas namo mažumėlę nusivertė į krūmus. Kažin, kokios nuobaudos taikomos už dviračio vairavimą išgėrus?

O prizai už dviratininkavimą nusėdo mano tašėje, nes vienintelė ne dviračiu atvažiavau. Taigi dabar rankinėje yra: gertuvė, fleškė kitaip pasakius, siuvimo reikmenų rinkinys, dviratininko apranga, krūva pakvietimų į sporto klubą, manikiūro rinkinys, trys peiliai.

Štai taip šventę vakar švenčiau.

Per savo gyvenimą neteko susipažinti su daugeliu kaimynų, nes gyvenau gan sėsliai. Pirmus 19 savo gyvenimo metų apie juos žinojau viską, ką ir pridera žinoti nedidelio daugiabučio gyventojai : vardus, pavardes, metus, šeimynines istorijas, laimes ir dramas, darbovietes ir šunų vardus.

Dar trejus metus, pakeitusi gyvenamąją vietą, apie naujuosius kaimynus nežinojau nieko, išskyrus tai, kad mėgsta pilką, rudą ir juodą spalvas, kartais pykstasi, ką išduoda nelabai gerai izoliuotos sienos ir įsivaizduoja, kad jauni žmonės yra turtingi.

Tiesa, buvo toks Artioma, kuris mėgdavo išgerti, ir rytais šūkauti po langu. Man laikinai besikraustant iš namų, vieną kiek sunkoką pošventinį , šaltą sausio rytą, jis padėjo į mašiną nusinešti šlamštadėžės – dėžes prikrautas įvairių sentimentų apraiškų.

Keletą mėnesių gyvenau Ispanijoje. Kaimynai pasižymėjo itin didele gyvenimo patirtim, sukaupta per kokių 80-120 metų, netolerancija muzikai, vėjo trankomoms durims ir garsiu juoku, ir ant durų klijuojamais rašteliais apie galimybę kviesti policiją dėl padidinto decibelų kiekio.

Dabar gyvenu tokioje bendruomenėje, kuri man yra visiškai neįprasta. Žmonės bendrauja laiptinėmis, o laiptinėje yra penki butai. Įėjimas į juos yra iš atskiros lauko laiptinės. Taigi butas nr. 19 kiekvieną trečiadienį rengia suneštinius vyno vakarus, pašviestus žvakių šviesų. Laiptinės bendruomenė susėdusi aptarinėja įvairius gyvenimo reikalus, gurkšnoja vyną, glosto bendruomenės šuniukus ir taip paprastai džiaugiasi trečiadienio vakarais. Kol kas man tai nėra labai džiugu, nes vargina kalbos barjeras, bet bendruomenė džiaugiasi, galėdama tobulinti savo anglų kalbos žinias ir krykštauti iš lietuviškų žodžių galūnių, tokių, kaip jorkšyro terjerAS.

Be abejo, ir rūkymo pertraukėlės vyksta toje pačioje laiptinėje – balkone. Ten visada kuris nors iš kaimynų skaito žurnalą, aiškinasi santykius, laisto geles, džiausto skalbinius arba paprasčiausiai nieko neveikia. Norėdama lengvai pasinuodyti, esu priversta socializuotis ir palaikyti pokalbį bent jau draugiška šypsena. Jau pradedu svarstyti galimybę rūkyti per langą, nes mano šiaurietiškui būdui visai nesinori blykčioti šypsenom ir pasakoti apie save tik todėl, kad turiu žalingą įprotį – rūkyti.