Kainos mane pašiurpino. Kadangi esu tik turistė, niekieno nekomandiruota, ir nežinau jokių spec. vietelių, man 20 eurų už dienos pietus pasirodė brangoka. Gal šiurpo pojūtį padidino ir bjauriai purškiantis lietus. Tad nusipirkom stipriausio įmanomo belgiško pasididžiavimo, ir smukom į krūmus, tai yra, kaštonų giraitę. Pakeliui pritraukėm senukų dėmesį, katrie mums įnirtingai bandė vokiškai išaiškinti kažką apie vietovę. Šešeri metai mokykloje praėjo veltui, nes nieko nesupratau.

Ir žinot, Gento centre, po tais kaštonais, ramiai sau vaikštinėja gaidys ir vištos! Va taip, paprastai priešais universitetą.

Kiek prasigiedrijus, pamatėm tą tikrąjį Gento grožį, apie kurį žmonės kalba. Tiesa, kiek rekonstruojamą ir apdangstytą. Bet gėlėmis išpuošti žibintai, akmenimis grįstos gatvelės, palei kanalus įrengtos gražios terasos, puošnūs prekybininkų namai, ir ažūriniai bažnyčių bokštai liko matyti. Man visuose miestuose gražiausia – senamiesčiai. Ir iš viso,man  patinka tik seni miestai. Todėl šiuo aspektu Gentas gerai. Gera ir sutikti žmones, su kuriais prieš metus kartu bandėm perprasti katalonų subtilybes tuometiniuose mūsų namuose – Gironoje. Turiu pastebėti, kad tiek daug besimokančių žmonių kaip belgai aš nepažįstu. Išbėga dviems valandoms, ir vėl lekia atgal prie užrašų, nes egzaminas – kitą savaitę. Pfffff, kitą savaitę – tai beveik, kaip po metų…

Kas blogai? Kaip minėjau, anglų kalba ten yra problema, ir šiaip keistoki žmonės. Štai, norim pasidėt daiktus į saugyklą, ir dar pasivaikščioti iki traukinio. Arba nemokam, arba neveikia užraktas. Angliškai – neparašyta. Na, apgraibom lyg ir suprantam, bet neveikia. Klausiam berniuko užu lango – ar veikia saugyklos?  – Na taip, veikia, instrukcija juk yra,  – nepatenkintas burbteli. Kaip ten ką bedarėm, nu neveikia, nors užmušk. Mandagiai paprašau berniuko parodyti, kaip tuo daiktu naudotis. Deja, jaunuolis negali palikti savo darbo vietos, o jei mes nemokam, tai nemokės ir jis. Va kaip yra.

Blogai ir tai, kad pietų metu, kaip aš suprantu pietus, niekur negausi pavalgyt. Viskas uždaryta nuo maždaug dviejų iki kokių keturių – penkių, įskaitant ir labiausiai nusmurgusias picerijas. Taip eini eini žmogus, ir paskutinę viltį baigi prarasti, kai pamatai kažkokią hamburgerinę. Žinot, net ir makdonaldas kartais kokią salotą ar pomidorą įdeda, bet aliejuje išmirkusios neva mėsos gabalas įdedamas į bandelę, pagardinamas tame pačiame aliejuje suskrudintais svogūnais ir apvaroma kečupu – man bjauru. Vietiniai sakė, kad labai skanus tas hamburgeris, bet sunku patikėti. Tad geriausia, ką gavau – paprastas kebabas, kuriame šilta buvo tik mėsa. O nuėjus į kavinę meniu išrašytas prancūzų ir olandų kalbomis, angliškai  – nieko. Padavėjas sako, aš jums išversiu: atverčia pirmą lapą – viskas iš žuvies; antras lapas – mėsa; trečias – desertai ir t.t. Labai paaiškėjo, ačiū, viso gero.

Nepigiu traukiniu – į Briuselį. Ten mus pasitiko EK dirbantis ispanas. Jis iš  žmonių tipo, manančių, kad yra geresni, įdomesni už kitus, ir be abejo, daugiau žino. Kartais, turiu pripažinti, paslystu ir mane tai apžavi :) Kokiai vienai dienai labai įdomu pabendrauti su žmogum, kuris visaip pučiasi ir rodo savo žinias, patirtį ir šaunumą. Iš jo ir sužinojau terminą „čifur“ . Kas tai yra – įraše apie Slovėniją. Taigi su viso ko žinovu ir jo draugu patraukėme į naktinį klubą. Pirmą kartą gyvenime pasiteisino mano pomėgis net ir dviem dienom keliaujant įsimesti ką nors puošnesnio, ir blizgesnio. Mažuliukas alaus buteliukas – 6 eurai, aišku, įėjimas mokamas, ir trachdibidach, jei nori nosį pasipudruoti/nusičiurkšti/plaukus pasitvarkyt – dar minumum 50 euro centų atbašliuoti reikia ilgakojei trumpasijonei Madam Pipi. Man šokas.

Ryte perėjus per šeštadieninį turgų eilinį kartą pasižadu nieko nepirkti Lietuvoje. Aš apie kainas. O šlamštas tai tas pats, kaip visur, tik kad žymiai pigiau. Ir man visada buvo klausimas – iš kur jie gauna visokių Loreal’ių, MaxFactor’ių, kad po to juos pardavinėja už 1 eurą? Tai nėra brangi kosmetika, tad nemanau, kad ją padirbinėja, bet po vieną eurą – manau, vagia. Būtų įdomu pamatyt, kaip. Aišku, įdomiausia turgaus vieta – sendaikčiai. Iš tokios storos apsidangsčiusios arabės pirkau didelius sidabrinius auskarus.

Teko apsilankyti ir absolutely arabiškoje kavinukėje, kur moterys nei kojos turbūt nekelia. Ištikus begaliniams skausmams neliko nieko kito, kaip tik eiti į pirmą užeigą ir bandyti atgauti kvapą, svarstant, tai apendicitas ar tik šiaip. Buvo šiaip.

Kaip ir prideda esant Briuselyje, kaip ir kiekvieną kartą, gėrėm labai skanų vyšninį alų (kur jo pirkti Lietuvoje?) ir valgėm nesusvietnai nesveikas riebias bulvytes  centrinėje aikštė. Tai – vienintelė graži vieta tame mieste mano akimis. Sėdi sau ant akmens ir stebi visą pasaulio margumyną praeinantį pro tavo akis. Iš visų kampų puola bernvakarius ir mergvakarius švenčiančios grupelės, bet kokią savo paslaugą parduodantys už eurą. Galėjom paprašyt už eurą alaus nupirkt, tada nesusimąstėm.

Tas sisiojantis Briuselio berniukas  kažkaip įspūdžio nepadarė pirmą kartą, nei antrą, nei trečią, nei per šias atostogas. Aplink besigrūdantys japonai erzina. Gal tiesiog nuotaika ne kokia buvo.

Ir pabaigai pamokymas: vaikai, nepirkit niekada niekada bilietų labai anksčiam/ankstui/ankstam/?? ei, kaip tas linksnis?/ tebūnie – ankstyvam/ rytui, nes: mokėsite už taksi, oro uoste teks miegoti sėdint, nes apsauga neleidžia atsigult, ir iš viso  nustebinsite save, prisiminę, kad  vos prieš kelias dienas buvote ganėtinai solidus personažas, o dabar – miegate oro uoste :)

Ryanair’o bilietų kainos:

Kaunas – Briuselis: 8 eurai (3+5)

Briuselis – Venecija: 8 eurai (3+5)

Per tris mėnesius nesugebėjau susirinkti nuotraukų. Gėda.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/17/trys-dienos-belgijoje/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-belgijos/ http://www.taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-belgijos/#comments Mon, 03 Aug 2009 09:12:02 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=74 Patį pirmą vakarą atvykusi į Belgiją, išėjau pasivaikščioti, nors daug labiau norėjosi miegoti. Bevaikštinėjant senovinio Flandrijos miesto Briugės gatvelėmis manęs vis neapleido jausmas, kad aš čia jau esu buvusi. Nelabai tikiu pranašystėm, antrais, trečiais ar dar neaišku kelintais gyvenimais, todėl tikrai pradėjau svarstyti, gal kada ir teko čia lankytis. Belgijoje esu buvusi ne kartą, tačiau visada šalies pažinimas užsivaigdavo tiek Briuselio centru ir Europos Sąjungos institucijų rajonu. Tiesa, kartą pavyko nuvažiuoti į kitą miestą, kurio pavadinimo neprisimenu, bet viskas labai primena Briugę – taigi netikėdama antrais gyvenimais, leidau sau nuspręsti, kad Briugėje aš tikrai buvau, tiesiog buvo naktis, ir dienos šviesoje viskas atrodo kitaip… nors Briugėje buvau tik vieną dieną, ir tą pačią lijo, vis dėlto tikiu, kad tai yra vienas gražiausias Belgijos miestų. Visas senamiestis išraižytas vandens kanalų, kurių vanduo dieną naktį skalauja gėlėmis apsodintys mūrinius senovinius namelius, o šalimais kartas nuo karto praplaukia turistų pilnos valtelės.

Mus lydėjo viena belgė vardu Biki. Kaip tik tuo metu, kai pro mus praplaukė vienas turistinis laivelis, su Biki stovėjome ant tilto. Vienas pusamžis vyrukas, tikriausiai gidas, puolė mums mojuoti ir kažką šūkauti olandų kalba – ką, suprasti niekaip negalėjau. Biki išraudo, sukrizeno sau į delną ir man sako: viskas labai keista. Gertas mane myli jau dešimt metų, ir kiekvieną kartą, kai stoviu ant šio tilto, mes susitinkame. Tik jis vandenyje, o aš ant žemės…

Vieno dalyko Briugėje ir nepamačiau – tai seniausia miesto saldainių parduotuvė. Ten savo akimis galima pamatyti, kaip liejamos įvairiaspalvės karamelės, stingsta šokoladinės širdelės, nameliai ir žmogeliukai. Bet atradau laiko susitikti su garsiausiu Belgijos akinių dizaineriu. Va čia tai žmogus… „jei aš pamatyčiau kad mano akinius nešioja ponas Bušas arba ponas Putinas, tuoj pat parašyčiau laišką pasiūlydamas akinius perpirkti – negaliu pakęsti, kad mano akinius nešioja blogi žmonės“ – pasakė menininkas, užgesindamas kokią 12 cigaretę per pusvalandį.

Tai nebuvo vienintelis susitikimas su Belgijos menininkais – Dailės akademijos studentas Konstantinas kone visą laiką praleidžia namuose ir paišo komiksus. Nors pas mus daugiau žmonių mano, kad komiksai yra skirti vaikams, Konstantinas tam griežtai prieštarauja – komiksai, kaip ir knygos ar filmai, būna ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems. Ir dar kokiems suaugusiems – tikrai pasišventę komiksų gerbėjai negaili ir kelių tūkstančių eurų už kokią nors žymaus komiksų personažų veikėjo Tintino statulėlę. O to Tintino Lietuvoje niekas nežino… bet Smurfus žino visi – jie irgi belgų kūrinys, ir gana senas – mažiesiems nykštukams jau kelios dešimtys metų.

Toks buvo mano greitas žvilgnis į Belgiją – šalį, kurią garsina šokoladas, alus ir komiksai. Na, dar ES institucijos, bet apie tai – kitą kartą.

2007 rugėjis