Švediškų būstų ypatumai

- Labas, aš Mišelė, čia mano sesuo Suzana, jos vaikinas Marko, o mama Dubajuje, grįš rytoj. Šunytės vardas Pikė, ji ką tik po operacijos, todėl dreba, – per pagarbų atstumą ištiesusi ranką išpyškina viešbučio Stokholme, kuriame tikėjausi kelioms dienoms apsistoti, devyniolikmetė gyventoja.

Kol mėtausi mandagumo frazėm, apsižiūriu aplink: labai didelis erdvus butas, visas išstatytas kaip iš IKEA katalogo. Na kiekvienas daiktas iš ikeos, ir dar sustatyta taip, kad mažum namų šeimininkė bus tikrai į katalogą žiūrėjus.  Ant sienos prikabina Monikos, namų šeimininkės ir jos dukrų nuotraukos. Dukros kaip dukros, matau prieš akis, bet pusiau prancūzės, pusiau švedės namų šeimininkės grožis – įspūdingas. Virtuvėje pastatytas feikinis židinys, kuriame kūrenasi tris žvakės.

Ekskursija baigta, nes man jau pradėjo darytis neramu. Tai ką, tai čia yra tas kambarys su shared bathroom, kurį maniausi išsinuomavusi? Ten turėjo būti butukas su dviem atskirais kambariais, tad suprantama, kad bathroom yra shared, bet maniau, kad shared su kitais svečiais, kurie gali būti, o gali ir nebūti, o ne su visa plačia gausia švedų familija. Mišelė rodo savo virtuvės šaldytuvą, sako, kad čia galima ką nors pasidėti, jei nusipirksiu, o į klausimą, ar galima pasidaryt arbatos, sako – tik ryte, vakare ne. Tiesą pasakius, man tai nepatinka. Nepatinka dalintis vonia su niekuo, nebent ta vonia yra milžiniško dydžio paskutiniame namo aukšte, bet su savo namiškiais, noriu nenoriu, turiu apsikęsti vienoje vonioje (ir tualete). Bet ryte apsimiegojusiai, užtinusiai ir su tretingais, arba be jų, sliūkinti iki vonios per svetainę, ir praviras virtuvės duris, kur sėdi trys švedai, man nepatinka. Nepatinka jaustis nepatogiai norint vakare pasidaryti arbatos (jei jau gyvenu bute). Ir iš viso, keisti man tie švedai.

Jiems visai normalu nuomoti štai va taip, kambarį. Iš tiesų ten nuomojami du kambariai. Toks šeimos versliukas. Man įdomu, ar jiems patiems smagu, kad nuolat kažkas jų namuose tūno. Normalu, kad karu gyvenanti pora antrą kambarį kam nors nuomoja. Intymumo nulis. Jiems normalu nuomoti butą nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgalį gali dingti kur nori, pirmadienį vėl esi laukiamas. Kadangi Stokholmas mažas, ir ne itin linkęs plėstis, su gyvenamuoju plotu – prastai. O man prastai kelias dienas praleisti svetimų žmonių namuose, bet ką jau padarysi. Kaip minėjau – intymumo nulis.

Kitą dieną iš Abu Dabio grįžo namų šeimininkė Monika. Truputėlį, maždaug 25 m., vyresnė nei nuotraukose, bet tokia pati graži ir žavinga. Sako, sėdėjom su draugėm FB, gėrėm vyną (pasitikslinu – taip, jos chatino ir gėrė vyną kiekviena savo namuose), ir nusprendėm, kad o ko į Abu Dabį nenuskridus. Taigi Monika nusipirko bilietuką iki Kopenhagos, kur gyvena jos antra draugė. Prasiblaivius ryte suprato, kad po poros savaičių skrenda į Dubajų. Bilieto kaina –  400 eurų į abi puses. Ten penkioms dienoms išsinuomojo butą su dviem miegamaisiais, puikiu vaizdu ir įrengimu už 250 eurų dviems žmonėms. Padėjo parašą po pasižadėjimu negerti bute. Man net nespėjus pakelti antakių, Monika patikino, kad jos for sure were drinking, ir kad nėra nieko geriau nei išgerti taurę, o gal ir kelias, vyno prieš einant linksmintis.

Klausant jos pasakojimo puikia anglų kalba, galvoje raizgėsi minčių gyvatynas apie tai, kad iš kur tie švedai taip gerai kalba angliškai, duok dieve man dabar, bunant dvigubai už ją jaunesnei, tiek energijos, ir kad, po velnių, taigi reikia skristi į tą Abu Dabį, ar dar kur nors, ir nustoti zirsti, nes juk nieko sudėtingo nėra truputį savo gyvenimą paįvairinti. Beje, Monika turi dar kelis butus, kuriuos va taip va nuomoja po kambarį. Toks darbas tas darbas. Vyro neturi, praspirtas, bet vestuvinės nuotraukos, kur ji tikriausiai negali savimi atsigrožėti, kabo ant sienos.

Man žmonės neturi kelti pasitikėjimo ar patikti. Jie mane turi įkvėpti – štai ko man reikia iš visų kelionių, pažinčių ir stebėjimų. Šita švedė – prancūzė nutampytu megztiniu savo virtuvėje šerdama šunį šią funkciją tobulai atliko.

Šviesa

Visame bute kiaurą parą dega šviesos. Tiksliau, visuose butuose, kas puikiai matosi iš gatvės. Šviesos plieskia visose parduotuvėse, ofisuose, vitrinose, ir nebaigtoje remontuoti kebabinėje. O kodėl gi ne, jei elektra pas juos labai pigi. Nuo pat vaikystės ant manęs purkštaudavo, kad visur palieku įjungtas šviesas, ir pūstinu aliektrą, tad užaugus to nebedarau. O tai, kas darosi Švedijoje, man tiesiog sukelia fizinį skausmą.

O štai tamsu lyg batų tepale pasidaro jau pusę keturių  po pietų. Gal todėl dauguma švedžių prisidažo kaip svarbiausiam vakarui per karnavalo savaitę -  jei jau vyrai mato, kad merga nusitepliojus kaip su mūrininko mentele, reiškia, kad jau nebegerai. Negaliu sakyt, kad švedės negražios, bet tas nesusvietnas špakliaus kiekis ir kopūstinio principo apdarai gadina visą reikalą. Vyrai visi vienodi. Man – visai gražūs, nes toks pietietiškas mažo juodo suktuko tipas man nelabai, o aukšti giedrų akių labiau dera prie promočiučių pasirinkimo. Tik kad visi švedai atrodo vienodai – klasikinis atsagstytas paltas, storas megztas šalikas, ir kiek trumpelesnės kelnės atidengiančios odinius aulinukus. Tai vainikuoja presliška pričioskė. Jie visi turi čiubus. Kaip kirpčiau… Šiuo metu, kadangi ten žemiau nulio, tikėtina, kad paltai užsagstyti.

Gindamiesi nuo šviesos stygiaus švedai Kalėdas pradeda švęsti gerokai anksčiau nei lietuviai. Jau lapkričio dešimtą dieną pusė miesto švietė girliandomis ir vitrinomis, o kita pusė buvo tik šiaip apkarstyta eglišakiais, žibintais ir girliandom, dar be šviesų. Lapkričio vidurio šviečia visas miestas – lyg tamsos vaiduoklius baidydamas. Man gražu. Languose dega žvakės, ant palangių susodinti meškučiai su raudonom kepurytėm, ir net to seno dėdės ana prie kito staliuko briedžiais margintas megztinis suteikia džiaugsmo. O ten pirkta kvepianti žvakė, turbūt pirma gyvenime, imituoja jaukumą ir dabar. Norisi paprasto gerumo.

Skandinaviškas mandagumas

Jo dar mažiau, nei lietuviškojo. Ateini į parduotuvę, tai Lietuvoje nors ir hienos šypsenomis, bet prisigretina kokia ūdra su maloniu klausimu „gal kuo galiu padėti?“. Stokholme, nors ėjau ne į vieną parduotuvę, pirkimo manijos pagauta, manęs niekas nepaklausė, ko ieškau, ir net įėjus akių nepakėlė nuo žurnalo. Išeinant iš restorano aš paprastai atsisveikinu, bet ten – nėra su kuo – barmenai rodos labai įnikę į savo darbus, ir tavęs net nemato. Viename kabake keliems prancūzams nepardavė alaus, mat jie sukėlė įtarimą, kad yra jaunesni nei 25… savaime suprantama, gerti galima nuo 18, o tas 25   - lėvas būdas pasakyt, kad gal tu eik lauk.

Lietuviai ten kuriam laikui nusėdę sako, kad nėra jokio skandinaviško tolerantiškumo. Tėra tik ignorantiškumas. O lietuviai, trumpam atklydę, matomi iš tolo. Nežinau kas, bet veiduose šviečia, kad lietuvis. Pozoje, eisenoje, drabužiuose. Ir apie ką jie daugiau kalbės, jei ne apie krepšinį… turėtų būti nesmagu, žinant, kad kažkas sėdi prie baro ir viską supranta, ką kalbi ta savo paukščių, t.y., lietuvių kalba.

Skrandžio reikalai

Maistas ten lietuviškas, tik prie visko reikia įkrėsti gerą šaukšą spanguolių uogienės. Net ir prie kotletukų. Kurie mane paveikė blogiau nei visi graikiški, marokietiški, egiptietiški ir net Kalvarijų gatvės kebabinės patiekalai. Vietinis alus – maždaug mūsų kefyro stiprumo. Vietinis, ir ne vietinis alkoholis, kaip turbūt visi žino, nesusvietnai brangus, ir dar ir parduodamas tik valstybinėse pardėse, kurios labai, labai anksti užsidaro. Puiki proga pravalyti organizmą. Ir esmės, tai ir nuo maisto reikėtų prisilaikyti, nes vakarienė dviems, tikrai ne pati prabangiausia, 84 eurus atsiėjo. Bet bent jau tą kartą neapsinuodijau.

Per langą

Leidžiantis atrodo, kad vien tik ežerai aplink. Bet koks beprotis tiestų kelius per ežerus? Ogi ten ne ežerai, o sniegas, nuo kurio mano akis jau atprato. O šienai dar nesuvežti, pūpso balto celofano apraduose. Kurvų pakelėse nėra. O Latvijoje  – yra. Arba ten šiaip merginos tigriniais kailiniais, rožinėm pirštinėm, baltom timpėm ir peroksidiniais plaukais pakelėse stovi, fūrų aromatais kvėpuoja. Latviškam miške dvi bobos paršo ružavumo treningais su pjūklu pušį pjausto – koks proziškas vaizdelis.

Labai gražūs švediški mediniai namukai baltom langinėm. Ir arkliai balti sprangią rudens žolę, vos tik sniegui nutirpus,  vis dar rupšnoja. Virš senamiesčio tvarkingu trikampiu parskrenda žasys – ir vėl man pasakos galvoje, kaip antai, apie Nilso keliones…[turbūt tos vaikystės iliuzijos vedina kažkada sugalvojau, kad noriu ten gyvent. Praėjo. Nebent vasarai.] Lyg netyčiom išlindusi saulė per bažnyčios vitražą spalvotai apšviečia netoli altoriaus gaudynes žaidžiančius vaikus. Kitoje gatvės pusėje restorane darbuojasi durininkas, kuriam visada reikia palikti dešimt kronų. Už tai, kad jo matomoje teritorijoje pasikabini paltą.Vitrinų languose daug visokio šlamšto šlamštelio, bet mano mylimiausių trolių spalvotais plaukais – nėra. Nei vieno. Užtat gražių ryžų arkliukų, molinukų, medinukų ir kitų ukų – gausu. Suvenyrai man ne itin,  o arkliukų – auskariukų – neberadau, pamiršau, kur mačiau. O fotiko langelyje gal dešimą kartą žiūriu nuotraukas ir negaliu patikėti – aš moku čiuožti! Sėdžiu autobuse į oro uostą net šypteliu – toks baltas purvinas pasatas važiuoja. Galvoju, kaip link Kupiškio kur nors. “Danijos” raudonas maišas ir lietuviški numeriai įrodo, kad panašiai ir yra.

Dabar pradedu manyt, kad pirmiausia ir turėjau pradėti rašyti nuo lietuvių. Išlipu iš lėktuvo, nudardu iki kasų, pirksiu bilietus iki Stokholmo. O kortelės mano neima. Ir bankomatai neveikia. Ir jiems labai giliai dzin, kokiu būdu aš apleisiu oro uosto teritoriją. Stoviu, lūpą kramtau, iš to siuto ašaros akyse, ir nežinau, ką čia gudriau sugalvot. Matau, du tokie geziški bachūriukai, iš veidų, akuratnai lietuviai, trinasi. Klausiu, ar ir jiems tokia bėda. Ne, sako, mes čia tai dirbam, atvaro draugas pasiimti. Stoviu toliau, nerezultatyviai mąstau. Prieina kalbintas lietuvis, duoda man kupiūrą, sako  – nusipirk bilietą. Likau be amo (kaip tas amas atrodo?).

Dabar tas Danutės pyragas gali tik dar labiau suknisti nuotaiką, nors ir buvo pirktas jai pataisyti.Tas pats, kaip koks lenkiškas vaflis iš kioskio, kvepiantis vaniline „eglute“. Na ta, kur ant veidrodėlio mašinoje kabo.

Kažkada pirkti Danutės pyragą nuotaikos pataisymui man būtų buvę nesuvokiama. Matyt, su amžiumi savaiminiu būdu mažėja endorfinų, todėl atsiranda saldumynų poreikis.

Kažkada nuėjus į parduotuvę visko norėdavau, ir niekaip negalėdavau išsirinkti. Dabar nenoriu nieko, nes visur visur skraido vaisinės muselės, o su perlinėm kruopom namo parsineši kiaušinėlių, iš kurių išsirita kirmėlaitės, iš kurių – maistinės kandys, ir taip pasaka be galo. Todėl visos kruopos ilgam dings iš mano raciono, tų vaisių ir daržovių, nuo kurių pulkais kyla musės, aš irgi nenoriu, pieno produktai man nepatinka, o vienos mėsos nevalgysiu, nors būtų galima aptarti ir jos, kaip produkto, kelią. Dešros, darytos čiut ne iš kiaulių šerių išspaudų, kažkaip apetito nekelia.

Tai ką, belieka gerti, pasakysit. Kažkada buvo ir taip, kad raudonas vynas namuose galėdavo stovėt metus, ir man jo nereikėdavo.  Nes jau baisiai neskanu. Dabar, žiūriu, nebe tokia mandra pasidariau – kas kokio užfundija, tas ir tinka.

Kažkada, kai buvau mokykloje, atleiskit, jei mane atmintis paveda, mums nebuvo tokių veiklų, už kurių užsikabinęs, pasistiebęs ir ištiesęs kaklą matytum kažkokią perspektyvą. Dariau ten kažką ką ir visi, nes reikėjo, be to, buvo aišku, kad kažką reikės vėliau daryt, o ką – tiesą pasakius, po šiai dienai nežinia.

Jei prieš kokį gerą dešimtmetį aš su draugais būčiau galėjus kurti radiją (ar įgyvendinti kitą projektą, kurį sugalvot ir parašyt yra kas padeda),  tam būtų kas nors davę pinigų, atvažiuotų lektoriai, mane kas nors būtų nusivedęs į tikrą radiją, profesionalai būtų gaminę mano laidai džinglus, pripasakojęs, kad jei man seksis, gal būtų galimybė padirbėti rimčiau, jei už mane, su manim ir dėl manęs visą laiką kovotų pora fantastiškų, draugiškų ir energingų mokytojų – leidžiu sau manyt, kad labai tuo būčiau džiaugusis.

Jei kažkada būčiau mokiusis vien tik atremontuotose klasėse, pertraukas leidus uberfainoje valgykloje, o špargales slėpusi normaliame tūlike, įtariu, kad man būtų buvę smagu. Tuo tarpu dalyje klasių buvo išdaužytas linoleumas, valgykla buvo faina tik dėl picų ir kartu sėdinčių žmonių, o tūlikuose nebuvo durų :) Tokia tad vaikystė ir jaunystė Vilniaus senamiesčio mokykloje :) Nesu savo mokyklos fanatė, esu tas paukštelis, kuris savo lizdą teršia…tik nereikia, tūlikai tikrai buvo be durų.

Šį savaitgalį buvau susitikus su keliolika jaunų žmonių, kurių nelabai supratau.  Gal ir jie manęs, nežinau, man niekas nieko nesakė. Kuria radiją, o nekalba. Turi galimybę klausti, o nuleidę galvas paišo robotukus. Mokosi labai gražioje, sutvarkytoje mokykloje, turi visą reikiamą techniką, labai fainas mokytojas, kurios juos visada užstoja (nors projektą įgyvendinti turėtų patys), bet kažkodėl leidžia sau elgis taip, tarsi tai joms REIKĖTŲ palikusioms savo sergančius vaikus lėkti aptupinėti mokinius.

Kažkada maniau, kad tie, kurie nieko nenori, neturi jokių galimybių atsidurti ten, kur jiems būti nereikia, ir niekas jų neatvarė. Dabar matau, kad klaidingai maniau.  Tik nesuprantu, kaip nieko nenorintys yra ten, kur kviečiami tik norintys. Džiaugiuosi tik už kelias poras žibančių akių – vien dėl jų buvo verta apturėti gerklės skausmus. Čia nuo bandymo kalbėti garsiau už apatiškumo čežesį. Labai bjaurus garsas.

Kažkada nuėjus į klubą stengdavausi vengti kvadratinių formų (galva, korpusas, batai) vyrų žvilgsnių, nes jei tik pažiūri, tai vadinas, jo. O jei nei šokti, nei „kokteiliuko“ nenori, tai užpuola su klausimais „o kodėl, panele, tokia pikta, kas atsitiko? Pasikėlus kokia“ ir panašiai.

Marijampolėje negalėjau neapžiūrėti įvairių dryžuotumų megztukų, aptempiančių išraiškingus vyriškos krūtinės raumenis. Bet mandagiai atsisakius šokti, nei vienas megztukas nei durnų klausimų neuždavinėjo, nei tą patį klausimą kartojo. Ar laikai pasikeitė, ar čia kultūriniai – socialiniai skirtumai Vilnius VS Suvalkija?

Kažkada girdėjau frazių, kad vyro nesusirasiu, nes atseit per daug aiškinu ir knisu protą. Gyvenimas dar nesibaigė, o šito gėrio trūkumo nejaučiu. O tie, kur taip pareiškė, leidžia dienas toleruotinai bledavodami.  Tai va, jei kam nors atrodo, kad jų moterys per daug aiškina, kabinėjasi, rėkia, ir stokoja subtilumo, tai prašyčiau užsukti į Marę, ir pasidairyti ten į merginas.  Labai pasipuošusios, tad žiūrėt gražu, o dėl klausymo – tiesmukumo vienis turbūt kiekviena iš jų. Labai seniai taip daug ir nuoširdžiai nesijuokiau – smagu klausyt žmonių, kurie drebia tai, ką galvoja. Ir dar kalbą paįvairindami žodžiais, kurie patys savaime juokingi.

Beje, žinot, kas yra dikiai ir kodėl jiems derėtų valgyt povaliai? O rytinis taškutis?

Ai, tai va, kaip sakiau, kažkada viskas buvo kitaip. Ypač Danutės pyragas. O Marė – gerai ir dabar.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/feed/ 6 http://www.taprasme.lt/2010/10/16/pere-lachaise-kapines/ http://www.taprasme.lt/2010/10/16/pere-lachaise-kapines/#comments Sat, 16 Oct 2010 08:11:39 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1735 Niekada jokioje kelionėje nesilankiau kapinėse, o ir lietuviškose būnu retai. Apie žmogų pagalvoju ir taip, o nuėjusi ant kapo nežinau ką daryt. Bet gyvenant ranka paduoti prie garsiųjų Pere – Lachaise (Perlašezo) kapinių, šviečiant saulei nuėjom ir ten. Ir man patiko. Nepatiko tai, kad tik man vienai patiko, ir mąstau – gal man jau kokie marazmai pasireiškia?

Nors Perlašezo kapinės yra vienos lankomiausios pasaulyje, bet spalio sekmadienio popietė nepriviliojo eilinių gaujų japonų ir dar visokių kitokių panašių, čia pirmas dalykas, kas man patiko. Tie, kuriuos priviliojo, po kapinės vaikštinėjo su planais, ieškodami žymių žmonių kapų (Edith Piaf, Maria Callas, Isadora Duncan, Max Ernst, Šopenas, Jim Morrison, Balzakas ir Moljeras, ir taip toliau, ir panašiai). Man kažkaip lankyti mirusius pagal planą nesinorėjo, todėl tik šiaip pasivaikščiojom ir paspoksojom. Tam ploto yra, nes šios kapinės yra didžiausia Paryžiaus žalioji zona (internetuose rašo, kad 44 ha, bet man sunkiai su tokias masteliais).

Lietuvoje kapinės atrodo natūralesnės – daugiau palikta visokių kalvų, takelių, medžių, visi kapai su žolyte, gėlytėm, samanom, ir ant visų yra po paminklą bent šiokį tokį. Ten – visi kapai akmeniniai, marmuriniai ar kitos panašios medžiagos. Gėlių niekas nesodina ir net nemerkia – tiesiog sudėtos puokštės ir vazonai. Paminklų irgi ne daug, jei kalbam apie paprastus žmones (kiek jie gali būti paprasti tose kapinėse). Užtat kičinių keramikinių lentelių – apstu. Kiekvienas nuo savęs atneša tokią, užrašęs – vaikai tavęs ilgisi, ar kažkas panašaus. Turbūt net neužrašo, parduoda gatavas. Visai įprastas dalykas ant to marmuro gabalo padėti nuotrauką rėmelyje. Mačiau tiesiog atspausdintų ir įlaminuotų nuotraukų. Vieną kapą pamačius net apsižliumbiau. Atkreipiau dėmesį, nes jis labai kitoks – apdėtas kaštonais, daug vazonų, padėtas mažojo princo atvaizdas, apdėtas naktį šviečiančiom žvaigždėm,  stikliniame inde sudėti draugų palinkėjimai, o kitame – tėvų žodžiai ką tik palaidotam 25 m. Džiulijanui. „Vaikeli, surask savo žvaigždę ten, nes šiame gyvenime tau nepavyko jos rasti. Mama“, – kažkas panašaus buvo parašyta ant vieno išmarginto akmenuko.

Kaip minėjau, specialiai neieškojau jokių didžių kapų, bet savaime užėjom Oscaro Wild’o kapą. Jau labai jis kitoks – didžiulis nuogas sfinksas Wilde veidu, nubučiuotas, nurašinėtas, nuverktas. Ir tiesą pasakius, nelabai suprantu, už ką jis toks išskirtinai mylimas. Už kūrybą? Orientaciją? Ar dar už ką nors, ko nežinau? O šitas sfinksas ankščiau turėjo ir didelį vyrišką pasididžiavimą, bet liko iškastruotas padorumo vardan.

O šiaip, kaip danguje, taip ir žemėje, arba atvirkščiai. Galingieji ir turtingieji net ir kapinėse nori turėti rūmus ir būti aukščiau už paprastą liaudį. Todėl tos kapinės atrodo kaip ištisas miestas su mažais nameliais, dviaukščiais kotedžais ir rūmais – kuris galingesnis, to ir kapas panašesnis į pilis. Yra ir obeliskų, ir arkų, ir visokiausių skulptūrų, ir karinės simbolikos, ir mažų arenų – visko, kas išskirtų tavo kapą iš paprastų kapų. Kai kuriuose iš šių „namelių“, nežinau net kaip pavadinti, aiškiai matomi girtavimo pėdsakai. Nemanau, kad numirėliai atsikelia gramo padaryt, tiesiog taip kai kurie žmonės linksminasi. Dar jiems patinka laužyt tų koplytėlių  duris. Aptikau vienas, man labai patikusias – senos surūdijusios durys, kuriose išpjautos Dovydo žvaigždės, o per jas matosi labai gražus vitražas. Ten Marija, ar ne?.. Kaip visiška priešingybė koplyčių didybei – paprasta žolė, be vardų, be datų, tik su padėtomis gėlėmis. Ten irgi amžino poilsio vieta. Per laidotuves žmonės suneša pačių įvairiausių spalvų gėlių, neapsiribodami balta, kaip pas mus, ir kaip antkapį gali pastatyti kėdę. Kai kurie paryžiečiai į kapines ateina tiesiog pasėdėti ir paskaityti knygų. Nes ten jiems ramiau. Viskas ten kitaip.

Su mielu noru dėčiau nuotraukas po pastraipos, bet kažkoks bug’as lenda ir man viskas išsikraipo, todėl daug paprastesnis variantas – dėt galeriją.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/16/pere-lachaise-kapines/feed/ 1 http://www.taprasme.lt/2010/10/15/paryzius-per-savaitgali/ http://www.taprasme.lt/2010/10/15/paryzius-per-savaitgali/#comments Fri, 15 Oct 2010 21:14:43 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1709 Savaitgalis Paryžiuje – pačiai sau galima pradėt pavydėt. Tik tiek, kad kai pirmą kartą buvau Paryžiuje, man šis meilės ir šviesos miestas visai nepatiko. Bet šį kartą – buvo beveik labai gerai.

Informacija prastai googlinantiems

Pradėsiu nuo logistinių dalykų – galima skristi su AirBaltic’u tiesiai, bet labai jau nekokie skrydžių laikai. Galima skristi iš Kauno. Kol kas išskrenda penktadienį, greit keisis į rytinį šeštadienio reisą. Grįžimas tik pirmadienį. Jei dar yra nežinančių, kad negalima neštis dviejų litrų butelių į saloną, primenu. Tiesą pasakius, buvau šoke, nes Karmėlavoj gal penki žmonės atrodė tai girdintys pirmą kartą, kai iš tašių traukė butelius pilnus įvairių skysčių. Uogienių irgi negalima. Daugybė žmonių skrendančių į Paryžių, nežino, kaip iki jo nuvažiuoti. Vienintelis būdas – kelionė autobusu, kaina į abi puses 30 eurų. Grafikas pritaikytas prie skrydžių. Ir nesugalvokit važiuoti taksi – labai brangu, ir siaubingai neprotinga. Girdėjau ir tokių kalbų lėktuve… Taigi visa tai surašyta visose loluliukuose ir t.t., niekaip nesuprantu, kaip galima važiuot iš savo zabičiūnų visai nieko nežinant.

Taip pat galiu pasidžiaugti, kai trikampiai tautiečiai, aiškiai moterų priversti važiuoti į „meilės miestą“, sugeba prisigerti lėktuve, užmigti tūlike, o autobuse į miestą tris kartus apsivemti ant grindų. Jam neatidavė daiktų tol, kol jo moteris neišvalė visko. Jei mano draugas tokį fintą  iškrėstų, nerasčiau savyje reikiamos tolerancijos dozės niekaip. Užteks bjaurybių.

Butas Paryžiuje

Nuo šiol ir visados čia jamsiu tik butukus – studijas. Tokia mintis kilo pasiskaičius čia. Tiesa, mūsų įspūdžiai kiek geresni. Visiška fantastika: labai labai gražus 35 kv. m. butas, netoli metro, prie pat père-lachaise kapinių, netoliese Paryžiaus katedros, su absoliučiai pilnu įrengimu, įskaitant indaplovę ir grotuvą, minimum keturios miegamos vietos – 80 eurų. Tai jei važiuoji keturiese, po 20, ir maistą gali gamintis iš vietinio turgaus produktų, ir iš viso viskas nebrangiai išeina. Ten gali jus ir labai nustebinti, pvz, atėjus „namo“, galite rasti didžiulį kalną rožių. Tiesa, kiek pastovėjusių, bet vis tiek nuostaba :)

Dress kodas

Paryžiaus metro nėra eskalatorių. Jei lagamine gausu batelių ir suknelių, gali paskausti vieną nugaros pusę. Paryžiuje nėra didelės rizikos sutikti kokį pažįstamą, ir galima skanauti laipsniuotus gėrimus gatvėje. Todėl apsimesti, kad naktiniai marškiniai yra suknelė, o po vidurnakčio įsigyti buteliukų čia daug parankiau. MacDonaldas visur nuodėmė, bet visgi lietuviškas makdonaldas yra pats švariausias iš visų matytų. O žiauriausi vaizdai mane ištiko būtent Paryžiuje – stora stora stora juodaodė atsilaupiusiais žaliai lakuotais nagais, vietoj „iš jūsų tiek ir tiek, pone“, tik akis užvertusi ištiesia ranką, o visur visur visur ant grindų prilašėję kraujo ir daugiau nebesidairiau, nes kažko negera pasidarė. Paryžius nešvarus, per naktį visi kampai numyžami, kas rytą gatves tenka plaut. Kaip pasakojo viena lėktuve sutikta porelė, antrą kartą nevažiuotų vien dėl tos nešvaros. Bet maloniau žiūrėti pozityviai į viską.

Paprastai iš kur nors grįžus pajuntu norą į darbą eiti su nubrizgusiais džinsais ir maike, mesti dažytis, į rūsį išnešti aukštakulnius, ir į nieką nekreipti dėmesio – laisvė papūgoms. Po Paryžiaus iš niekada neatidarinėjamų stalčių pradėjo lįsti šalikėliai, sijonėliai ir atidaryta seniai pamiršta papuošalų dėžutė, nes kokį pusmetį man užteko vienų mažų perlinių auskarų. Man gražūs tikri paryžiečiai. Visokiom skarom apsivyniojusios arabės ir auksais švytinčios juodaodės man neįkvepia noro puoštis, bet elegantiškos, visada pasidažiusios, dailiais bateliais grindinį minančios moterys gali ir įkvėpti. Ir susiraukšlėjusios senučiukės pasakiškai atrodo (man visada pasidaro labai gaila  mūsų senukų, kurie su ta ašarota pensija ir už šildymą neišgali susimokėti).  Bet čia – Paryžius, kitose Prancūzijos vietose įkvėpimo nepajutau. Paryžiuje ir vyrai įkvepia. Kaip rašo Maliboo, lietuvės moterys turėtų visus savo apsipešiojusius lietuvius palikti… prancūzai turi savo keistenybių, bet jie tikrai geriau atrodo ir kvepia už tūlą lietuvį. Negi sunku kartais kokį marškinį apsirengti? Kalbant apie keistenybes – apstulbau pamačiusi elegantišką dviratį minantį vyriškį, ant kurio nugaros nagus suleidusi tupėjo pasišiaušusi katė.

O netikros paryžietės, nors ir neįkvėpia, bet įdomios pažiūrėti. Bandžiau apžiūrinėti mandagiai, nežinau, ar pavyko. Mačius aš nemažai visokių autentikų, bet taip prabėgom, kad nebūdavo kada spoksoti. Bet kai pamatau įspūdingo stoto juodaodę – tailandienę kažkokią, pasidabinusią auksiniai bordiniu apdaru, prie kurio priderintas makiažas – bordiniai antakiai ir labai labai auksiniai vokai ir lūpdažis, negaliu nežiūrėti. Negaliu nežiūrėti ir į visiškai kaip ir anime multiko japones mergytes. Ir į labai prisidažiusias ir ryškų manikiūrą pasidariusias arabes, visa kita slepiančias po tom savo paklodėm.

Ir tokie va žmonės laksto kaip išprotėję, užkemša metro, ten miega, skaito knygas, klauso muzikos ir retai šypsosi. Ir moka už vaikų supynes parke.

Valgo ir nestorėja

Prancūzų konditeriniai gaminiai net ir mane, saldumynų nekentėją, truputį įtikino. Tik niekaip nesuprantu, kaip kiekvieną rytą kirsdami kruasanus, trapias bandeles su šokoladu, ant visko tepdami sviestą, džemą ir medų, negana to, vakarieniaudami naktimis, jie sugeba išlikti tokie liekni,  Aš jau po dviejų savaičių tokių pusryčių neįtilpčiau į įprastus rūbus, o sąžinė ir po dviejų dienų pradeda graužti. Tuos džemus pradeda lapnoti vos tik pienu gyvi nustoję būti vaikai. Kas yra košė jie iš viso nežino. Tiesa, parduotuvėje yra avižų košės, ir dar vienų kažkokių bjaurių kruopų iš P. Amerikos, bet nieko daugiau.

Bet būnant Paryžiuje nesulapnoti ko nors daugiau nei švieži traškantys kruasanai iš ryto irgi nepadoru. Bet turbūt dar nepadoriau sulapnoti nedidelį, bet labai skanų kish (toks pyragiukas su bele kuo, šį kartą tai buvo krabų mėsa, kumpis ir dar kažkas) už 70 lt iš gurmaniško maisto parduotuvės Le Nôtre. O šiaip maisto galima nusipirkti iki išnaktų mažose arabų parduotuvėse, tik kad ten nieko labai gero nėra… sekmadieniais jokia parduotuvė nedirba, taip pat šeštadienį jose – eilės. O vaisius ir daržoves man mieliau buvo pirkti tose pačiose mažose parduotuvėse, bent jau gali išsirinkti, kurio vaisiaus nori, nes parduotuvėse viskas supakuota. Ir jie ten valgo kažkokius keistus grybus, visai skanius, bet atrodančius kaip visiški Dzūkijos miškų šungrybiai.

Tęsiu ką pradėjau prieš tai. Užsimerkiu prieš Paryžiaus  bjaurumus, ir ieškau gėrio :D

Laimingi šilumoje gyvenantys

Spalį, kai Lietuvoje be pirštinių ir kepurės jau seniai iš namų neinu, o laiką maloniau leisti darbe, nei namuose, nes pirmajame bent jau šilta, leisti sau šmirinėti su šortais ir maikute – man daugiau nieko ir nereikėtų. Į pačius turistinius objektus nelindome, nes Paryžiuje būsiu dar ne kartą, o trumpą šiltą savaitgalį praleisti patalpose neatsirado noro. Bet pasivaikščioti aplink juos, kad ir aplink Paryžiaus katedrą, labai smagu, nes šiaip ne taip pradėjau justi paryžietišką dvasią, apie kurią svaigsta šio miesto gerbėjai. Ypatingai ją sustiprino automatus į priekį atstatę kareiviai.

Tai va, palei Seną susėdę paryžiečiai pardavinėja senas knygas, senus Playboy, senas fotografijas ir atvirukus, ant Senos upės kranto deginasi ir garbios, į kailius susivyniojusios ponios, ir dailiai nuaugę vyriškiai tik su apatiniais, o kad viskas neatrodytų labai gražiai, šalia miega į skudurus susivynioję benamiai.

Bet tai netrukdo jaunavedžiams fotografuotis katedros fone. Dėl jaunavedžių – jie čia labai įdomūs. Vieną rytą atsibudau nuo mašinų pypsėjimo. Pasirodo, arabų vestuvių svita nusprendė sustoti viduryje sankryžos ir užbėgti į vietinį visai ne kokį barą, nepaisydami mašinų srauto trypčioti pagal magelių skleidžiamus arabiškus ritmus. O karieta prariedėjusi žydų porelė nesustodami maigė savo mobiliuosius. Tai paryžietiška romantika.

Liuksemburgo sodai

Eifelio šį kartą nemačiau, ir nenorėjau matyti – nemanau, kad žiūrėdama į jį pajusiu ką nors daugiau, nei žiūrėdama į Vilniaus TV bokštą.  Elizėjaus laikai jau po pirmo vizito pasirodė nieko neverti – didelės vitrinos, didelė gatvė, didelės kainos. Ir ką? Užtat Liuksembiurgo soduose galėčiau praleisti ne vieną popietę. Mano  mergaitiškai natūrai  labai patinka gėlynai, alėjos, fontanai, ir visur jaučiama laisvė. Visame parke, tiek tarp gėlynų, tiek prie fontano, tiek auksinių kaštonų alėjose pristatyta geležinių kėdžių, kurias gali susistatyti kaip tik nori – kad ir lovą pasidaryti. Ką su mielu noru ir daro kostiumuoti dėdės, snaudžiantys pokaičio miego, ir studentai, ir dviračiu atmynusios sijuonuotos elegantiškos moterys. Valandą ten sėdėjau – gulėjau, ir kvėpavau laisve, kurią sutrikdė tik policininko švilpukas, perspėjantis dviračius stumti, o ne minti, ir labai isteriškos anglės – britės motinos nesibaigiantys klyksmai ant savo dviejų visai nieko blogo nedarančių vaikų.

Tarp kaštonų senukai sprendžia  sudoku, azartiškesni  – susėdę ant languotų stalų bando nukirsti svetimas karalienes, pasiraitojusios kelnes žurnalus skaito moterys, iš biurų pabirę tarnautojai užkandžiauja, o vaikai šnarina prikritusius geltonus medžių lapus. Jau išeinant iš sodų pamačiau, kad ten ir medų kopinėja! Į Vilniaus Sereikiškių parką man biški baisu eiti, o jei ten būtų geležinės kėdės, jas arba išvogtų į savo sodus, arba į metalo supirktuves sunešiotų.

Iš provincijos

Man kelia šiokią tokią antipatiją miestai, kuriuose nėra aiškiai apibrėžto centro ir senamiesčio. Paryžiuje, kaip ir Londone, kiekvienas rajonas – tarsi mažas miestas, bet po truputį apsiprantu. Kas iš tiesų gražu – gatvių architektūrinis sprendimas. Namai ir gatvės išrikiuoti ne stačiu kampu, kaip pas mus, bet taip, kad pro langus patektų kuo daugiau saulės, be to, visada supranti kur esi, nes gatvės tolumoje visada matosi koks nors žinomas objektas.  O dar tie balkonėliai ir visuose juose žaliuojančios gėlytės ir medeliai paprastą pasivaikščiojimą paverčia dar vienu geru jausmu.

Ir dar kartą pasijutau, kad esu kilimo iš kaimo :) Kažkurioje gatvėje stovėjo trys paprastos išvaizdos žmonės, į kuriuos visi labai labai žiūrėjo. Pasirodo, ten buvusi manekenė, jos vyras prodiuseris, ir didis aktorius. Ir visi prašo autografų, kalbina, ir sako, gyvenime nesitikėję tokius žmonės pamatyti gyvai. O tai kas mūsų per žvaigždės? Bet kurią iš mūsų žvaigždžių kas dieną galima sutikti gatvėje, Gariūnuose ir tavo kieme vedžiojant šunį, ir nemanau, kad tai daug kam daro įspūdį. Štai mažos ir didelės šalies vienas iš skirtumų. Jau net nenoriu kalbėt apie tas mūsų žvaigždes, nes net nepadoru žmonėms tokius objektus pateikti  kaip adoracijos vertus. O adoruoti vis tik kažką norisi.

Sena muzika – gera muzika :D

Vakare – kultūrinė programa: miuziklas pagal Joe Dassin gyvenimą. Koncertas buvo dideliame sename kino teatre, kurio lubos – žvaigždėtas dangus, sienos – balkonėliai su gėlėmis, o susirinkusi publika – savo akimis dar mačiusi ir Dassin’ą. Mes tikrai ten buvom patys jauniausi :D Bet gerai žinomų kūrinių gyvas atlikimas, interpretacijos, geri balsai ir režisūra man labai patiko. Truputį buvo juokinga stebėti iš proto einančius prancūzus, ir net atsistojusias šėlstančias moteriškes :) Ir truputį graudu buvo klausytis Juliano Dassin „dueto“ su tėvu. Joe Dassin mirė 41 metų, kai Julianui buvo vos šeši mėnesiai.

Manimi stebėjosi, iš kur aš žinau visas dainas, bet juk Joe Dassin’as buvo labai populiarus SSRS, kur aš spėjau gimti, ir iš vaikystės atsimenu, kaip mama klausėsi jo plokštelių. Bet kitą kartą tikrai eisiu į „Paryžiaus katedrą“, nes jau sezonas bus prasidėjęs, negaliu sulaukt. Ir iš viso, svetimoje vietoje labai verta apsilankyti kokiame kultūringame renginyje – įspūdis garantuotas, ir rimtesniu žmogumi pasijauti.

Bus daugiau

O labiausiai man patiko père-lachaise kapinės. Ne visai tipiškas turistinis objektas, bet neapžiūrėti Prancūzijos panteono, juolab kad prie jo gyvenom, man būtų tiesiog neišėję. Taip patiko, kad raukiu šitą temą, ir pratęsiu kitoje, nes ir taip per daug  visko. Bet šiaip jau, matyt, Paryžiui reikia laiko. Jaukius mažus  miestelius man lengviau pamilti.

Seniai turėjau šitą įrašą pabaigti. Pagaliau susiimti ir surašyti viską, ką galvoju apie Žironą (Girona, Žerona, Cherona, Gerona, kaip kas nori, taip tas sako), privertė šį rudenį ir žiemą gauta krūva emeilų su prašymu papasakoti, ar verta ten važiuoti studentauti. Atsakyti tingėjau, bet iš savos patirties žinau, kaip svarbu sulaukti tokio atsakymo, todėl  iš kompo susirinkau visus senus užrašus, ir bandau apjungti į vieną grafomanišką vienetą.

Ne taip atrodo Ispanija

Trumpai drūtai, Žirona yra mažas miestelis Katalonijoje. Tikrai nedidelis – apie 100 000, iš kurių 10 000 – studentai.

Derėtų įsidėti į omenį, kad ten – Katalonija, nes taip gali subliukšti romantiškasis Ispanijos įsivaizdavimas. Su gitarom po langais serenadom niekas nedainuos, flamenko niekas nešoks, ir net ispaniškai nelabai kas su tavim kalbės. Katalonai įsivaizduoja, kad nėra ispanai, vis kovoja už mažių mažiausiai, autonomiją, ir toli gražu ne visi džiaugiasi kalbėdami ispaniškai, nes jie turi savo kalbą. Taip kad mintis išmokti ispanų kalbą galit pamiršti, nebent gyvensit su katalonais, kurie nekalba angliškai, o jūs atkakliai nekalbėsit kataloniškai. Tokia mano, ir kitų užsieniečių ten gyvenusių pusę metų, patirtis. Esu kalbėjusi su lietuviais, ten dabar gyvenančiais – jų teigimu, be katalonų kalbos darbą rasti labai labai sunku. Mergina, ten atsidūrusi dėl šeimyninių aplinkybių, tik atvažiavus skuodė į katalonų kursus. Nors vakar sutikti kolegos pasakojo, kad yra visai ne taip, bet mano patirtis sako būtent tą. Tiesa, dar prisiminiau, kaip viena lietuvaitė norėjo vasaros sezoną praleisti viename iš paplūdimių nešiojant padėklus, ir jai visi savininkai sakė – reikia katalonų kalbos.

Kainos

Antras tikrai svarbus dalykas – ten lietuviui brangu, gaunant 450 eurų stipendijos. Su tokia pačia stipendija pietinėje Ispanijoje būtų galima visai neblogai gyventi. Labai neblogai. Beje, kiek žinau, slovėnai, slovakai gaudavo dar mažiau, apie šimtą eurų. O štai norvegai – po 900 eurų.

Katalonijoje, o ypač Žironoje, kuri, sakoma, yra trečias pagal brangumą miestas visoje Ispanijoje, tikrai brangu. Dienos pietūs už 10 eurų, Ispanijos standartais, yra daug. Toje pačioje Barselonoje, galima rasti pigiau, o pietuose už 7 eurus žmogumi pasijauti.

Yra ir gerų reikalo pusių: parduotuvėje – jei protingai perki, tas pats produktų krepšelis pigiau, arba taip pat kaip Lietuvoje. Tik mėsa brangesnsė. Tik aš nemanau, kad Lietuvoje yra labai pigu…O su Lidl atsargiai reikai, bo ten ir dešros supelijusios, ir šiaip, šlykštu. Mercadona  – geriausia vieta. Jei trūksta juodos duonos, kruopų, silkės ar sūrelių – yra rusų parduotuvė. Neblogas vynas – apie eurą. Tas pats, kur čia keliolika litų kainuoja. O kad rūbai visur pigesni nei čia, tai tą jau visi žino. Brangu yra barai, restoranai, ir visos paslaugos – manikiūrai, pedikiūrai, internetas, sporto klubai, paštas ir panašiai. Jei bute nėra interneto, tai tampa bėda, nes labai, labai sunku tą internetą įsivesti neilgam laikui. Ir brangu, be abejo.

Gyventi Žironos bendrabutyje gali tik tie, katrie prasilenkia su realybe. Tai yra tikrai brangiau nei nuomotis kambarį, ir labai toli nuo centro. Na, apie 25 min. To miestelio masteliais – toli. Aš iš pradžių buvau pajamus kambarį už 230 eurų, tik labai nesutapo laikai su ten gyvenančiais asmenimis (mane nervina žolės rūkymas svetainėje kiekvieną dieną), kita mergina – už 300 eurų, ir turėjo atskirą vonios kambarį. Dar vėliau gavo ir buto savininką, kaip priedą. Viena mergaitė už 270 eurų gavo pačiame kambarį BE LANGŲ ir su nuolatiniu stresu dėl piktai žiūrinčių šeimininkų. Kiti gyveno už 200, 230, 240 visai padoriai su fainais šeimininkais. Bet mes padarėm geriau – už 1000 eurų per mėnesį pajamėm didelį didelį butą su dviem voniom, terasa ir didžiuliais langais, taigi gyvenom su savais ir mokėjom po 200. Pusmečio gale komunaliniai buvo gal po 30 eurų… žodžiu, viskas kaip ir aišku. Bendrabučio mažiausia kaina, jei neklystu, 250, normalesnis kambarys 350.

Paskaitos

Paskaitos daugiausia – katalonų kalba. Nieko nesuprasit, jei kalbos nemokat. O netikiu, kad mokat. Tiesa, yra nemokamos katalonų paskaitos, už kurias kitų šalių studentams duoda kreditų, bet lietuviams – ne, nes tai ne specialybinis dalykas. Ir egzaminas – labai sunkus, ir kad jį išlaikytum reikia gauti ne 5, kaip kitus, o 6. Aš, žinoma, jos nesimokiau, nes buvau suimteresuota ispanų kalba. Šios kalbos kursai – mokami. Man atrodo, 200 eurų. Kalbos lygių – bent jau mums – nebuvo, nes nesusidarė grupė. Padariau klaidą mokydamasi tai, ką jau moku. Todėl geriau iš karto išsiaiškinti, kaip ten bus su tais kursais.

Tai va, paskaitos. Tikrai geriau imti anglų kalba, arba jei mokat – ispanų. Nors vienas profesorius, esu tikra, mokėjo angliškai, bet su mumis iš principo nekalbėjo, tik ispaniškai. Tai daugiau pas jį ir neapsilankėm. Mitas, kad visur Erasmus stutentai praslysta. Kitur, kiek žinau, daug kam taip pasisekė, bet mums tai nelabai. Niekam neįdomu, kad tu ne iš jų univero. Čia aš pirmą kartą gyvenime iš egzamino gavau 5. Mokiausi taip, kaip niekada nei viename univere. Tikėjausi tikrai daug, daug daugiau. Bet man dar pasisekė, nes Julian Messina, įsidėmėkit šį gražios išvaizdos, bet vrėdno charakterio argentinietį, gal 20 žmonių surašė pažymius nuo 0 iki 5. Iš jų – dalis užsieniečių studentų. Ir nėjo į kalbas – jei nori perlaikyti, atvažiuok rudenį. Vienai merginai reikėjo kolio metu grįžti namo, tai jis jai iš karto parašė nulį, pareikšdamas, kad jam neįdomu, jei nori, tegul faksu laiko. Ir ką daryti tokiems vargšiukams, kurie turi skolas grįžus į savo univerus? Dėl kažkokio mesinos mokėt už mokslą? Bėda. Gerai, kad ten yra vienintelis geranoriškas žmogus – Erasmus reikalų tvarkytoja Pilar. Ji bandė eiti pas tą argentinietį, kalbėti, bet jis ją pasiuntė po velnių. Tada ji pati, nusispjovus į viską, sukūrė pažymius (tarkim, vienas egzas 7, kitas  – 3, tai parašė du penketus), ir paleido visus namo. Su ja galima net derėtis, kad nerašytų pažymio, o tik įskaitą – tada jau niekas nepamatys, kiek ten penketų ar šešetų parsiveži, ir vidurkio negadins.

Dar viena šaunuolė dėstytoja neleido laikyti egzamino, nes du egzai vyko tuo pačiu metu, ir jai buvo nesvarbu, kad fiziškai negalima būti dviejuose egzuose vienu metu. Pilar taip pat nieko nesugebėjo su ja išsiderėti, tik girdėjau, kaip ta dėstytoja klykė viduryje koridoriaus. Tada Pilar paėmė pernai metų egzus, išdalino mums, ir tai vadinosi egzaminas. Tai kaip ir sakiau, tik ji išsuko daugelio mūsų kailius, bet tokio bjaurumo ir piktumo dėstytojų dar neteko matyt. Vėl – gal čia tik mums taip pasisekė. Nes apie tą pačią klyksnę esu girdėjus, kad labai faina (jei ką, abu, ir argentinietis, ir šita dėsto Economia Mundial). Užtat labai fainos buvo PR paskaitos. Dėstytojas kalbėjo kataloniškai, vertė į anglų iš karto, bet visai įdomu palyginus.

Apibendrinant – nu nežinau, man nepatiko so called dėstymas ten.

Akyčių atvėrimui

Bet kas važiuoja ten mokytis?  Studentauti! Kiekvieną ketvirtadienį visi erasmus lėkdavo į kokteilių barą la Boheme, ir šiaip retas kuris nepagiriotas paskaitose sedėdavo, jei sėdėdavo iš viso. Bet ne tai man buvo smagiausia.

Smagiausia yra Ryanairo oro uostas ir skrydžiai už 10 eurų. Traukinys iki Barselonos už 11 eurų į abi puses. Mašina aplėkti aplinkines grožybes ir visus aplinkinius paplūdimius (iki jūros – 40 km). Rytinis turgus su tikrai nepalyginamai su maximinėm daržovėm ir vaisiais. Festivaliai: baracos, svogūnų festivalis, koncertų naktis, ir iubergraži gėlių savaitė (tą savaitę viskas dvigubai pabrangsta). Labai labai gražus senamiestis. Ir šiaip, tie, kurie skrenda į Gironos oro uostą važiuodami į Barseloną, galėtų pusdienį ir ten praleisti – nėra čia ko nuvertinti mažo miestelio.

Kad išvažiavau, nesigailiu, tik antrą kartą niekur panašiai nevažiuočiau. Didelės nostalgijos nejaučiu, Man norisi ramaus gyvenimo, nesvarbu, kur, bet kai aplink mane buvo daug daug daug jaunų mergikių ir berniokų, pirmą kartą išvažiavusių iš namų, pirmą kartą be mamos priežiūros, pirmą kartą pamačiusių vyną po vieną eurą, ir atradusių galimybę duotis su visais iš eilės, ramybės daug nebuvo. Viskam savas metas, kaip sakant, bet dabar jaučiausi iš univero paėmusi viską, ką galėjau, tad dabar bręsta reikalas kitų tikslų išsikelti, ir važiuoti pasaulio žiūrėti su kitokių interesų turinčiais.

Bet manau, kad TAU (jei tu esi studentas) važiuoti verta. Klausimo tokio net nėra.

Tingiu dėti daug nuotraukų. Bet tikrai labai gražu. Netikit? Pažiūrėkit „Kvepalus“. Dalis vaizdų – iš Žironos.

Prieš porą savaičių pirmą kartą skridau tomis raudonomis žvaigždutėmis. Baisiai norėjau miego, bet dar spėjau nužiūrėti stiuardeses ir stiuardus.

1. Tos ryškiai raudonos lūpos. Joms išdalina lūpdažius vienodus, ar kaip? Tokia ryški raudona tinka tikrai ne visoms, bet jei jos visos taip pasidažiusios, matyt, tokia pas jas darbo tvarka. Fail…

2. Tie ryškiai raudoni nagai. Pradedu įtarti, kad kosmetikos krepšelis yra uniformos dalis. Tiesa, grįžtant atgal mačiau ir nelakuotų nagų, bet matyt, pvz, rožiniai nagai uždrausti, nes keltų asociacijų su flylal’u.

3. Raudoni bateliai. Turbūt ir juos davė, nes visų vienodi. Atsimenu flylal’o stiuardų vadės viešai dėstomas svajones, kad norėtų visoms savo mergaitėms vienodus batelius įgyti, bet tam reikia finansų, jų, žinoma nėra, bet būtų taip gerai…

4. Lėktuvas tikriausiai perpirktas iš Ryanair’o. Pati esu maža moterytė, todėl ir Ryanair’o lėktuvuose sugebu susivynioti į pusiau patogią poziciją. Reikalas tas, kad ten sėdynės sumontuotos super kompaktiškai, kėdės neatsilenkia ir tau baisiai nepasisekė, jei esi gimęs aukštu žmogumi. Man pasirodė, kad star1airlines perspjovė ir ryanair’ą ir įkišo dar vieną kėdžių eilę, nes ir savo neilgų kojų neturėjau kur dėti. O  kai lėktuvas kyla, norėtųsi galvą šiek tiek atlošti, bet atlošas toks status, kad kyla rizika sprandą nusisukti.

5. Sėdint gale puikiai išgirsti stiuardų kalbas. Kaip jiems nusibodo skraidyti, kad neišlaikė kažkokio egzamino, kaip eisis tartis su dėstytojais, ir kaip į tą Antaliją nenori  skrist, gal pavyks pasikeisti.

6. Miela, kad duoda saldainiukų ir vandens. Tai antrasis skirtumas tarp jų ir Ryanairo. Pirmas, kaip minėjau, sėdynės. O pirmuoju reisu Girona – Vilnius skridę žmonės pasakojo, kad juos vaišino šampanu.

Tiesa, kažkada ieškodama savęs norėjau būti stiuardese. Ne tai kad norėjau, tiesiog nežinojau, ko noriu. Net į pokalbį nuėjau, bet ten tik pasidariau išvadą, kad  tam flylalui tikrai reikėtų keisti personalo vadovę, bei sužinojau, kad minimalus stiuardų ūgis turi būti 160 cm, kitaip nepasieks lentynų.

Miegoti ir keliaujant norisi

Ibiza, Valencija, Gozo sala, Maltos sala, Viena, Briuselis, Venecija – tai vietos, kuriose lankydamasi apsistojau pas vietinius žmones. Ana tokie vat tinklalapiai padeda juos surasti: hospitalityclub.org ir couchsurfing.com.  Nežinantiems trumpai aiškinu: keliaudamas apsistoji pas vietinius žmones, arba šiaip jie tau aprodo miestą, ir būtų malonu, kad ir tu pats taip pat elgtumeisi su kitais. Taigi tokio keliavimo metodika turi savų pliusų: ekonomiška; pamatai to, ko nerašo turistiniuose giduose; naujos pažintys.

Kadangi mano studentiškiausiais Erasmus metais iš mūsų buto nuolat kas nors keliavo (aš, dėl savo niūrios prigimties, buvau sėsliausia), nusprendėm mus priimančiam pasauliui atsidėkoti tuo pačiu: suteikdavom pastogę ir patarimą keliautojas. Labai smarkiai apmažindavau jų kvotas, nes buvau pati pikčiausia iš visų mūsų namų, bet to sum up, priėmėm gal tris lietuvius, prancūzę, amerikietį, du vokietukus, latvę, australų porelę, pora slovėnių, ir dabar taip greitai neatsimenu, bet žinau, kad tųjų keliautojų būta ir daugiau.

Vis dėlto mano namai Vilniuje yra mano namai, kaip aš noriu, taip ir gyvenu, ir čia miega tik išrinktieji. Tokia logika besivadovaudama Vilniuje dar nieko nebuvau priėmusi. Iki šio sekmadienio.  Taip jau išpuolė, kad per mano gudragalviškumą vienu kart pas mane įgriuvo trys svečiai: baltarusė ir du vokietukai.

Prieš aptardama kultūrinius skirtumus, tikriausiai tarp “vakarų” ir “rytų”, trumpai papasakosiu apie savo sutiktus “hosts” – tuos, kurie mane priėmė.

Ibiza: Omaras, nuostabus host, kilimo iš Peru. Daug mums padėjo ir stengėsi dėl tokių nupiepelių. Negalėjo mūsų apnakvydinti, tad priprašė pas savo draugą Antonio (maždaug 60 m.). Darė mums vakarienę, klojo lovas, ir mes persigandom, kad nupirkto gero vyno butelio neužteks. Po tos kelionės kone kas dieną paplepėdavom, skype arba telefonu, konsultavau jį moterų klausimų, jis guodė mane dėl visų lachūdrų, pasikalbam ir dabar, praėjus pusantrų metų (o dievulyti, greitu tempu darausi nebe jauna) vienu žodžiu, bent jau tikiuosi, kad pabendrausim ir toliau. Jei jo pavydi draugė jo nesukapos. O toji pavydi draugė, keliaudama iš Paryžiaus į Ibizą, apsistojo pas mane Gironoje, nes aš jaučiausi morališkai įsipareigojusi už tokį svetingą Omaro priėmimą.

Valencija: Emilio. Išsiuntėme 80 requestus, gavome teigiamą atsakymą tik iš jo. Vietoje keturių žadėtų žmonių pas jį apsilankėme penkiese. Pasivaikščiojome po centrą, atsigėrėme. Kažko. Žinoma, mes jį vaišinome. Kitą dieną gaminom jam vakarienę, ir šaldytuve palikome ne tik daug produktų, bet ir nemažai skardinių alaus. Beplaukiodami vietinės reikšmės ežere, mokėjome ir už jo bilietą. Po pusės metų planavome susitikti Prahoje, bet dėl nenumatytų kliūčių tai nepavyko.

Gozo sala: Mario. Vienintelis host toje saloje, metų – link 60. Labai įdomus personažas, vertas vieno  mano įrašo, kurio niekaip nesugebu suredaguoti, paviešinimo. Gamino mums vakarienę ir rodė visus savo turtus, tai yra, vienetinius knygų leidimus, akmenų kolekcijas, kone smėlio pavyzdžius ir panašias pusšiukšles. Aš ne apie knygas. Be proto norėjo bendrauti, bet mes pasistengėm rasti veiklos ir be jo. Baisiai užgraužė sąžinė, niekaip nesugalvojom, ką jam nupirkti, tad tiesiog priskyniau labai gražių gėlių, ir pasistengiau bent kažkiek papuošti jo šiukšliną ir purviną buitį.

Malta: Stevenas. Mus priėmė paskutinę  minutę, nes turi labai daug sentimentų Lietuvai. Jau man sunku ir beprisiminti kaip ten ką, bet jis mums suorganizavo butą, vien tik mums vieniems. Už tai jam ir jo mamai, kuri leido į tuščią butą kvietaliotis bele kokius keliautojus, kažką padovanojom. Turėjom padovanot. Neatsimenu.

Marokas: Nordi su draugais. Be kalbų – jie tikrai neturi pinigų, tad užsimerkėm į tai, kad pirkdami produktus vakarienei (mokėjom tai mes), visko prisikrovė dešimt kartų daugiau, nei derėtų. Važiuodami apžiūrinėti vietinių įžymybių, mokėjom jiems už bilietus. Jo mamai padovanojom naktinius marškinius. Truputį cirkas, bet tai ką.

Viena: bernaičiui  iš Jungtinių Tautų suraitėm iliustruotą padėkos laišką. Bernaitis labai smagus, tik neleido traukti piniginės, tad kas beliko.

Briuselis: bernaitis prašė vietinio vyno, bet su rankiniu bagažu negalėjom jo atvežti. Paskutinį vakarą lakstėm po visas parduotuves ieškodami vyno, bet viskas baigėsi taip: vyno neradom, o mus pasikvietė į klubą. Man buvo siaubingai gėda, kad nieko jam nepadovanojom.

Venecija: lengvai apsipūtęs jaunuolis žavingomis akimis taip ir gyvena: pinigų nėra, kas pas jį gyvena – tas pats, vienu žodžiu, viskas jam gerai, bet gerti tai norisi. Alų girdėm nesustodami.

Ir visa mūsų keliautojų šaika, kilimo iš “rytų” – manėme, kad jei jau atsisėdam žmonėms ant sprando, nemokam už viešbutį, ir iš esmės, trikdom jų normalų gyvenimo ritmą, nepavaišinti alum ar nepadaryt vakarienės – yra kone nuodėmė.

O štai tų žmonių, kurie apsistojo pas mus, požiūris.

Amerikietis pirko tris vyno butelius, po to viską padalino į tris dalis, ir paskaičiavo, kad kiekvienam mokėti po 1.20 euro. Pasirodo, jis irgi skrido į Maltą su mumis, tad prisiprašė į mūsų išsinuomotą mašiną. Kadangi aš furija, pasakiau, kad daugiau nei dienos aš jo nepakęsiu, nes jam į galvą neatėjo, kad mes už tą mašiną mokam, o jis ne. Vairuotojai nupirko hamburgerį. Už gerą vairavimą atsidėkojo.

Dvi slovėnės, keliaudamos su rankiniu bagažu, pirko tėvams vyno. Suprantant, kad jo vežtis negalėjo. Tad nukeliavo į paštą ir išsiuntė.

Vokietukai kepė picą ir pavaišino ir mus.

Daugiau neatsimenu, bet žinau, kad niekas, niekas, visiškai niekas nedarė taip, kaip darėm mes:  į galvą niekam neateidavo nupirkti kad ir to bele kokio vyno už eurą, ar atvežti kokį paprastą suvenyrą. Na, tie vokietukai picos davė J Kadangi esu paprasta moteriškė, mąstau irgi paprastai: mažos dovanėlės stiprina draugystę. Jei taupai ant viešbučio ir tūnai pas mane, tai būk malonus.

Ir grynai asmeninė mano šeimininkės patirtis: trys žmonės mano svetainėje reiškia: negaliu dirbti, negaliu daryti jogos pratimų priešais tv (nedarau to, čia šiaip), negaliu ryte strikinėti po namus visur aplink save mėtydama rūbus (nes negaliu išsirinkti), ir panašiai.

Dar reikia įvertinti ir tai, kad po darbo jaučiuosi turinti su savo svečiais praleisti kažkiek laiko, parodyti kokius nors barus, paplepėti apie dieną. Man patinka papliurpti apie šį bei tą, štai, sužinojau kuo kvepia feromonai, susipažinti su kitokiais žmonėmis, nuoširdžiai pasijuokti – juk apie tai ir yra visas hospitality konceptas. Kai ryte reikėjo keltis šeštą padėti susikalbėti su taksistais, o dieną reikia atrodyt gražiai, vieną kitą protingą sakinį suregzti ir dar ir pamąstyti apie darbus, supranti, kad tokie svečiai iš tikrųjų yra sunkus darbas.

Bet niekaip neįkertu, kas per auklėjimas yra visiškas nesupratis, jog man reikia atsidėkoti bent jau vyno taure už 5  lt, jei jau sėdim kartu? Buvom Savam kampe, o ten yra pigu net ir lietuviui. Prie jų alaus prirekomendavau paragauti keptos duonos. Gerai, suvalgiau kelis duoniukus, bet kai atėjo eilė sąskaitai, jie gražiai atskaičiavo po šešis litus už alų, tą duoną pamiršę.  O grįžtant namo taksi sumąstė, kad taksistas nori juos išdurti ant dviejų litų.

Visame šitame kontekste aš vieno nesuprantu: ar tai mes, vargšė rytų Europa, esame per daug visiems dėkingi ir sureikšminam kitų vargą dėl mūsų dėl savo giluminių tautinių nepilnavertiškumo kompleksų, ar tie supuvę vakarai išnaglėję iki negalėjimo?

Update: ką tik pamačiau ant stalo baltarusiško šokolado ir labai gražų baltarusių mergaitės laiškelį :) Sakau, kad kažkas su tais rytais – vakarais yra kitaip.

Kainos mane pašiurpino. Kadangi esu tik turistė, niekieno nekomandiruota, ir nežinau jokių spec. vietelių, man 20 eurų už dienos pietus pasirodė brangoka. Gal šiurpo pojūtį padidino ir bjauriai purškiantis lietus. Tad nusipirkom stipriausio įmanomo belgiško pasididžiavimo, ir smukom į krūmus, tai yra, kaštonų giraitę. Pakeliui pritraukėm senukų dėmesį, katrie mums įnirtingai bandė vokiškai išaiškinti kažką apie vietovę. Šešeri metai mokykloje praėjo veltui, nes nieko nesupratau.

Ir žinot, Gento centre, po tais kaštonais, ramiai sau vaikštinėja gaidys ir vištos! Va taip, paprastai priešais universitetą.

Kiek prasigiedrijus, pamatėm tą tikrąjį Gento grožį, apie kurį žmonės kalba. Tiesa, kiek rekonstruojamą ir apdangstytą. Bet gėlėmis išpuošti žibintai, akmenimis grįstos gatvelės, palei kanalus įrengtos gražios terasos, puošnūs prekybininkų namai, ir ažūriniai bažnyčių bokštai liko matyti. Man visuose miestuose gražiausia – senamiesčiai. Ir iš viso,man  patinka tik seni miestai. Todėl šiuo aspektu Gentas gerai. Gera ir sutikti žmones, su kuriais prieš metus kartu bandėm perprasti katalonų subtilybes tuometiniuose mūsų namuose – Gironoje. Turiu pastebėti, kad tiek daug besimokančių žmonių kaip belgai aš nepažįstu. Išbėga dviems valandoms, ir vėl lekia atgal prie užrašų, nes egzaminas – kitą savaitę. Pfffff, kitą savaitę – tai beveik, kaip po metų…

Kas blogai? Kaip minėjau, anglų kalba ten yra problema, ir šiaip keistoki žmonės. Štai, norim pasidėt daiktus į saugyklą, ir dar pasivaikščioti iki traukinio. Arba nemokam, arba neveikia užraktas. Angliškai – neparašyta. Na, apgraibom lyg ir suprantam, bet neveikia. Klausiam berniuko užu lango – ar veikia saugyklos?  – Na taip, veikia, instrukcija juk yra,  – nepatenkintas burbteli. Kaip ten ką bedarėm, nu neveikia, nors užmušk. Mandagiai paprašau berniuko parodyti, kaip tuo daiktu naudotis. Deja, jaunuolis negali palikti savo darbo vietos, o jei mes nemokam, tai nemokės ir jis. Va kaip yra.

Blogai ir tai, kad pietų metu, kaip aš suprantu pietus, niekur negausi pavalgyt. Viskas uždaryta nuo maždaug dviejų iki kokių keturių – penkių, įskaitant ir labiausiai nusmurgusias picerijas. Taip eini eini žmogus, ir paskutinę viltį baigi prarasti, kai pamatai kažkokią hamburgerinę. Žinot, net ir makdonaldas kartais kokią salotą ar pomidorą įdeda, bet aliejuje išmirkusios neva mėsos gabalas įdedamas į bandelę, pagardinamas tame pačiame aliejuje suskrudintais svogūnais ir apvaroma kečupu – man bjauru. Vietiniai sakė, kad labai skanus tas hamburgeris, bet sunku patikėti. Tad geriausia, ką gavau – paprastas kebabas, kuriame šilta buvo tik mėsa. O nuėjus į kavinę meniu išrašytas prancūzų ir olandų kalbomis, angliškai  – nieko. Padavėjas sako, aš jums išversiu: atverčia pirmą lapą – viskas iš žuvies; antras lapas – mėsa; trečias – desertai ir t.t. Labai paaiškėjo, ačiū, viso gero.

Nepigiu traukiniu – į Briuselį. Ten mus pasitiko EK dirbantis ispanas. Jis iš  žmonių tipo, manančių, kad yra geresni, įdomesni už kitus, ir be abejo, daugiau žino. Kartais, turiu pripažinti, paslystu ir mane tai apžavi :) Kokiai vienai dienai labai įdomu pabendrauti su žmogum, kuris visaip pučiasi ir rodo savo žinias, patirtį ir šaunumą. Iš jo ir sužinojau terminą „čifur“ . Kas tai yra – įraše apie Slovėniją. Taigi su viso ko žinovu ir jo draugu patraukėme į naktinį klubą. Pirmą kartą gyvenime pasiteisino mano pomėgis net ir dviem dienom keliaujant įsimesti ką nors puošnesnio, ir blizgesnio. Mažuliukas alaus buteliukas – 6 eurai, aišku, įėjimas mokamas, ir trachdibidach, jei nori nosį pasipudruoti/nusičiurkšti/plaukus pasitvarkyt – dar minumum 50 euro centų atbašliuoti reikia ilgakojei trumpasijonei Madam Pipi. Man šokas.

Ryte perėjus per šeštadieninį turgų eilinį kartą pasižadu nieko nepirkti Lietuvoje. Aš apie kainas. O šlamštas tai tas pats, kaip visur, tik kad žymiai pigiau. Ir man visada buvo klausimas – iš kur jie gauna visokių Loreal’ių, MaxFactor’ių, kad po to juos pardavinėja už 1 eurą? Tai nėra brangi kosmetika, tad nemanau, kad ją padirbinėja, bet po vieną eurą – manau, vagia. Būtų įdomu pamatyt, kaip. Aišku, įdomiausia turgaus vieta – sendaikčiai. Iš tokios storos apsidangsčiusios arabės pirkau didelius sidabrinius auskarus.

Teko apsilankyti ir absolutely arabiškoje kavinukėje, kur moterys nei kojos turbūt nekelia. Ištikus begaliniams skausmams neliko nieko kito, kaip tik eiti į pirmą užeigą ir bandyti atgauti kvapą, svarstant, tai apendicitas ar tik šiaip. Buvo šiaip.

Kaip ir prideda esant Briuselyje, kaip ir kiekvieną kartą, gėrėm labai skanų vyšninį alų (kur jo pirkti Lietuvoje?) ir valgėm nesusvietnai nesveikas riebias bulvytes  centrinėje aikštė. Tai – vienintelė graži vieta tame mieste mano akimis. Sėdi sau ant akmens ir stebi visą pasaulio margumyną praeinantį pro tavo akis. Iš visų kampų puola bernvakarius ir mergvakarius švenčiančios grupelės, bet kokią savo paslaugą parduodantys už eurą. Galėjom paprašyt už eurą alaus nupirkt, tada nesusimąstėm.

Tas sisiojantis Briuselio berniukas  kažkaip įspūdžio nepadarė pirmą kartą, nei antrą, nei trečią, nei per šias atostogas. Aplink besigrūdantys japonai erzina. Gal tiesiog nuotaika ne kokia buvo.

Ir pabaigai pamokymas: vaikai, nepirkit niekada niekada bilietų labai anksčiam/ankstui/ankstam/?? ei, kaip tas linksnis?/ tebūnie – ankstyvam/ rytui, nes: mokėsite už taksi, oro uoste teks miegoti sėdint, nes apsauga neleidžia atsigult, ir iš viso  nustebinsite save, prisiminę, kad  vos prieš kelias dienas buvote ganėtinai solidus personažas, o dabar – miegate oro uoste :)

Ryanair’o bilietų kainos:

Kaunas – Briuselis: 8 eurai (3+5)

Briuselis – Venecija: 8 eurai (3+5)

Per tris mėnesius nesugebėjau susirinkti nuotraukų. Gėda.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/17/trys-dienos-belgijoje/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/09/16/tai-tik-vieno-zmogaus-istorija/ http://www.taprasme.lt/2010/09/16/tai-tik-vieno-zmogaus-istorija/#comments Thu, 16 Sep 2010 18:20:19 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1650 Penkių vaikų mama ir tėtis išskubėjo į darbus, mažąją devynių mėnesių dukrelę palikę kartu su dvylikamete sesute. Ši mažąją paguldė ant siuvimo mašinos stalo, ir nuėjo tvarkytis savo reikalų. Mergaitė vartėsi vartėsi, ir nukrito. Apačioje buvo atidarytas stalčius. Manote, kūdikis minkštai nusileido ant jame buvusių siuvinių? Ne, mergaitė nugara trenkėsi į stalčiaus kraštą ir susilaužė stuburą.

Vaiko verksmą išgirdusi sesuo atėjo, pakėlė ją, ir nieko tėvams nesakė.

Kai vaikui atėjo, ir beveik praėjo laikas sėdėti, mergaitė tik stovėjo, bet sėdėti negalėjo. Tėvai suprato, kad kažkas ne taip. Gydytojai sakė, kad reikia operuoti stuburą, kitaip visą gyvenimą liks invalidė. Bet tam reikėjo pinigų, tai reiškia, parduoti karvę. Mama būtų pardavusi ne tik karvę, bet ir save, užtat tėvas griežtai užginė parduoti. Karvę, antro varianto nesvarstė.

Taip ir augo mergaitė, sulinkusi per pusę. Neturėjo nei vienos draugės, net tikros seserys jos šalinosi, nes ji – kitokia.

Baigė invalidų mokyklą, išmoko amato, kuris ją atvedė į biblioteką. Ten 21-erių metų mergina betvarkydama skaitinius, atrado rusišką žurnalą „Sveikata“, kuriame buvo straipsnis apie kuprotą berniuką. Net suvirpėjo perskaičius, kad tokias kupras, kaip jos, Maskvos chirurgai gali atstatyti. Štai, kuprotas, sulinkęs per pusę vaikas, o kitoje nuotraukoje – tiesus, kaip visi žmonės vaikinukas.

Be pinigų, be palaikymo, viena nuvyko į Maskvą, apsigyveno pas gerą bobulytę, ir kitą rytą patraukė į ligoninę. Rodo žurnalą chirurgam, sako – padarykit taip, kaip kad padarėt tam berniukui. Deja, sako jai medikai, ten  – paauglys, tai reiškia, kad jo kūnas dar nesusiformavęs. Jums jau 21eri, jau niekada nebūsite tokia tiesi, kaip jis, bet kiek patiesinti jus galime. Tiesa, visada yra rizika. Galite likti suparalyžuota.

Kupriukė chirurgui sako – jei jūs pamatysite, kad gali man taip atsitikti, tai operacijos metu suleiskite man kokio vaistuko, kad viskas būtų baigta.

Taip pamokinusi medikus mergina atsigulė ant operacinio stalo. Kiek atsilošė, tiesa, taip ir liko visą gyvenimą su kuprele, tik ne tokia milžiniška.

Grįžo į Vilnių, dirbo toliau, norėjo šeimos, suprato, kad joks vyras į ją niekada nežiūrės. Bet vaiką turėti išeis. Gimus vaikui, pradėjo laukti buto, bet įmonės direktoriaus vairuotojas pagrasino, kad jei jis negaus buto tuoj pat, išeis iš darbo. Matyt, geras vairuotojas buvo, bet jaunai mamai pažadėtą vieno kambario butą atidavė tam vairuotojui. Vieno kambario, nes tais laikais vieniša mama su dukra, būdavo manoma, galėjo išsitekti vieno kambario būste, bet jei mama augina sūnų – nori nenori, reikia dviejų kambarių. Taigi taip akiplėšiškai atėmus butą, vieniša mama su dukryte liko laukti toliau. Ir štai, pasisekė – kitas butas pagal eilę buvo dviejų kambarių. Vairuotojas nagus graužė, nes turėjo ir sūnų, ir dukrų. Tik kad labai greit visko norėjo.

Dabar, praėjus keliasdešimčiai metų, šio rašinėlio herojė jau močiutė, metus padėjo dukrai auginti vaiką Airijoje. Dabar gyvena Lietuvoje, savo dviejų kambarių butelyje. Neseniai už skolas antstoliai atėmė butą iš jos dukterėčios su dviem vaikams. Tos sesers, kuri jos visą gyvenimą šalinosi, nes turėjo kuprą (kurią, jei pamiršote, įgijo dėl to, kad ta pati sesuo jos neprižiūrėjo), dukra su vaikais dabar glaudžiasi tame pačiame butelyje. Už dyką, žinoma.

Tiesa, herojės šeimai (jai ir seserims) priklauso senelių žemė privačių namų kvartale prie Vilniaus ir Žvėryne, bet ta žemė ne jų, net nuosavybės dokumentai nepadeda. Sako, mes rūkyti, kai baigsis teismai. Jau 18 metų rūko.

O tas tėvas, kuris gailėjo karvės, buvo tiltų statytojas. Gėrė, gyvatė, bet gerai dirbo. Todėl išvažiavęs statyti tilto į Lenkiją, ten ir liko.  Už uždarų sienų palikęs žmoną ir penkis vaikus.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/16/tai-tik-vieno-zmogaus-istorija/feed/ 0 http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/ http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/#comments Wed, 15 Sep 2010 19:37:32 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1642 Pradėjus gyventi nuo kelionės iki kelionės keistai išsikreipia laiko, darbų ir negandų suvokimas. Viskas atrodo daug geriau.

Vasara prasidėjo šalta ir vėjuota Belgija. Ne pirmą ir ne antrą kartą buvau tame krašte, bet pirmą kartą paprastosios turistės statuse.  Ir man – nepatiko. Iš Belgijos – tiesiai į Veneciją, vietą, kuri mano prioritetinių vidinę ramybę suaktyvinančių vietų  sąraše yra tarp antros – trečios vietos. Tada – pėsčiomis į Slovėniją, šalį, kažkuo panašią į Lietuvą, tik nei kalnų, nei žalių ežerų, nei naminių asilų mes neturime. Skrydis iš Austrijos į Londoną, iš ten – į Prancūzijos Luaros slėnį. Pakerėjo.

Gera vasara buvo ir Lietuvoje – saulėlydžiai Trakuose, seniai nematyta Baltijos jūra, relaksacija Birštone, laimėti keli vidiniai konfliktai, iš naujo atrastas nesavanaudiškas žmonių gerumas. Nespėjo ateiti ruduo, kaip ir vėl – Londonas, vėliau – Prancūzija ir Švedija. Viskas trumpiems savaitgaliems, bet po jų  visa rutina, buitis ir nuovargis atrodo visai kitaip.  Tik pikta, kad kodėl kažkoks belgas gali sau skraidyti vien savaitgaliais į daugybę vietų – Roma, Gran Kanarija ir t.t. ir panašiai – už kelis ar keliasdešimt eurų. Po darbo sėda į lėktuvą, pasivaikšto, sekmadienį grįžta. O jei man reikia kur nors skristi tik savaitgaliui, vienintelė galima vieta   – Londonas. Nuėmus tiesioginį Airbaltiko skrydį, liko tik star1airlines. Suprantama, konkurencijos nėra, kainos ne pačios maloniausios, bet net jei ir užsimerkus į tai – daugiau skrydžių tik savaitgaliui nėra.

Yra gerai. Nauji mokslo metai, naujos žinios, nauji darbai ir planai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/15/laikas-dalijamas-skrydziu/feed/ 2