Juozas rašo meilės eiles

Nuostabiai Panelei Gabijai – kuklusis Juozelis – Gdanskas. 4.04.2007

(c) rapiddating.com

Šis manifestas yra skirtas visiems nesubrendusiems ožiams (ir perbrendusiems kerpės ir dumblio simbiotams), nesugebantiems suprasti, ko iš tikrųjų nori moterys. Mano tikslas yra kartą ir visiems laikams išaiškinti kaip reikia pakabinti mergą ir išspręsti įsišaknijusias vyrų – moterų tarpusavio santykių problemas.

1. Kontroliuok situaciją, tačiau leisk mergai galvoti, kad viskas jos rankose. Pavyzdys: sugalvok keletą smagių užsiėmimų, tačiau leisk jai rinktis. Ir dėl dievo, nereikia kviesti gotės į Eltono Džono koncertą arba versti fifą išakėti kablais „romantišką“ miško takelį.
2. Sakyk komplimentus. Visi žino, kad pataikavimas nuves toli. Nekartok „kokia tu graži“ kaip užsikirtusi plokštelė. Leisk jai pasijusti gražia. Na visgi karts nuo karto pasakyk „kokia tu graži“, pageidautina detalizuoti (pvz., „negaliu susilaikyti nepalietęs tavo nuostabių plaukų“) – taip įtikinamiau. Parodyk, kad ja didžiuojiesi prieš savo draugus, nes ji gražesnė nei jie kada galėtų pasvajoti.
3. Mistifikuok. Pavyzdys. Pasakyk ką nors panašaus į „man atrodo, kad pažinojau tave dar prieš mums susitinkant“. Žinau kad tai skamba daugiau nei kvailai, bet patikėk, derinant su kitais punktais tai tikrai veikia. Gali apsimesti, kad sapnavai tą patį sapną, kaip ir ji. Įjunk vaizduotę – jei tokios neturi, manau, kad nepadės joks manifestas.
4. Žavėkis jos asmenybe. Mergina pagalvos, kad jūs tikrai suprantat vienas kitą. Nebūtina suprast ką ji šneka – tiesiog žavėkis. Atsargiai!  Negalima leisti jai visai nusišnekėti -  tai gali būti spąstai. Mergina nutars, kad tu mulkis, ir tavęs nebegerbs.
5. Būk šalia, kai jai tavęs reikia. Ji nusilaužė nagą ar susipyko su geriausia drauge?  – parodyk, kad ją palaikai. Pasiūlyk vyriškai protingą problemos sprendimą – bus įtikinamiau, kad tau tikrai rūpi. Jei tokio nesugalvoji, tiesiog išklausyk ir ji pati sugalvos ką daryti. Tuomet tavo darbas parodyti, kad matai, kokia ji stipri ir protinga.
6. Būk atkaklus. Jei ji laužosi, toliau rodyk dėmesį. Leisk suprasti, kad nori su ja bendrauti, net jei ji ir nebus tavo mergina, nes (žr. 4 punktą) žaviesi jos asmenybe. Tačiau nebūk kilimėlis prie kojų, parodyk, kad besižavėdamas ja kaip drauge (galioja tik laužymosi atveu) gali susirasti kitą merginą.
7. Neįkyrėk. Šis punktas reikalauja ypatingo išradingumo ir sugebėjimo reaguoti į situaciją. Turi susivokti ar rašinėti jai kiekvieną dieną, ar palikti vieną pagalvoti. Jei tikrai neveikia punktas 6, turi susimąstyti. Aišku, tau atrodo, kad gali turėti bet kurią mergą žemėje, bet galbūt šita tikrai ne tau (atsakymas, kodėl, greitai išeisianačiame leidinyje „Milijonas priežasčių, kodėl tu nepatinki mergai“.
8. Imkis iniciatyvos (šovinistams, daigams ir musulmonams: prieš skaitydami šį punktą 10 k. Pakartoti „moteris yra laisva asmenybė“). Moteris žavi vyriškumas. Kartas nuo karto parodyk meilų griežtumą. Pavyzdys: geriausai veikia, kai ji girta. Jei matai, kad mergai jau tikrai bloga, paimk ir išnešk ją iš baro arba atimk butelį (tai darydamas stenkis, kad ji nenusilaužtų nagų). Geriausia jei nutaikysi momentą, kai ji jau pati pasąmoningai to nori.
9. Gink. Nebūtina daužyti visų kas jai nepatinka, ypač jei to neleidžia tavo gabaritai. Tačiau visada parodyk, kad jei kas įžeidė ją, vadinasi, įžeidė ir tave.
10. Pataikauk neprarasdamas orumo. Nešiok kavą į lovą ir leisk jai pasijusti maža mergaite, kuri gali išsikaulyti ko nori. Bet savo paties labui jausk saiką. Nusileisk smulkmenose, tačiau rimtuose reikaluose turėk savo nuomonę ir parodyk, kad jūs visų pirma draugai, gerbiantys vienas kito poreikius.

Sėkmės!

————————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Tokį gūdžiais kokiais 2002 aisiais rašytą manifestą aptikau  betvarkydama paaugliškojo palikimo krūvą segtuvuose ir kitose retai tvarkomose vietose. Manifesto autorė yra Rupkė, nors visgi manau, kad prie šių įžvalgų buvo prieita kartu.

Ir dabar aš galiu pasakyt, kad, nors stilistika kiek taisytina, ir tai net ne manifestas, o tiesiog dešimt privalomų įsakymų, bet juk tai yra šventa teisybė. Visgi įžvalgus tas Rupkių klubas buvo, nors ir labai jaunas.

Lachūdros reakcija į skalbimą

Ką tik įvyko planinis Rupkių klubo susirinkimas. Svarstytos temos:

• Buitis, jums neįdomu;
• Rupkių žmonėjimosi ypatumai ir galimybės XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje;
• Kodėl vyriškoji komentatorių dalis primygtinai tapatinasi su lachūdra?

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems lachūdroms. Taip sprendžiam iš jaučiamo susitapatinimo su subjektyviai apibūdintu  personažu. Manome, kad apie tokio personažo egzistavimą tiesiog nežinojote, ir čia, apie jį persiskaitę, radote patrauklių beigi sau artimų savybių, kurių tyrumą beigi patrauklumą stojote ginti mūru irgi  piestu.

Keliamas atviras klausimas: ką žavaus įžvelgėte rupkiškojoje lachūdros sampratoje?

Kaip jau minėta, lachūdra yra kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės, kol šildosi pseudointelektualo kailiuku, mąslus ir paslaptingas, sugeba bent jau naivias ir jaunas mergaites apžavėti (nes yra labai daug tokių, kurie nesugeba nieko), pastarosios dėl jų akivaizdžiai kankinasi, kitaip nepliektų piktais liežuviais, nes kas gi daugiau belieka, kitaip sakant – romantiška figūra, dramatiškai ir tragiškai neįgali mylėti, bet žadinanti nelaimingą meilę savo atžvilgiu.

O po tuo nesugebėjimu mylėti turbūt slepiasi kokia nors trauma, verta ypatingo apmąstymo ir supratingumo, gal būt netgi kas nors didingesnio nei nesusiklostę santykiai su tėvais, o egzistencinis nusivylimas supančiu pasauliu  ir jo žmogiškojo niekingumo pajauta. Kadangi subtiliai su jumis nieko neišeina, reikia tiesioginio paaiškinimo: mes taip  negalvojame, taip lachūdros galvoja patys apie save.

Dėl to susitapatinote, nes atradote tame tam tikro jus jaudinančio žavesio. Tada lieka neatsakytas klausimas: kodėl dėl viso šito žavumo reikia taip įsižeisti?

Susirinkimo eigoje buvo iškeltos kelios hipotezės:

1. Jums lachūdra patinka, bet nepatinka (ne)jaunos, (ne)naivios, (ne)patyrusios rupkės požiūris, kad lachūdra yra blogai.

2. Jums nepatinka ironiškas tonas, nes nejausti ironijos, (ypatingai autoironijos)  ir neturėti humoro jausmo yra, kaip minėta, lachūdroms būdingo pseudointelektualumo (atsiminkite nuskustą kailiuką) integrali savybė.

3. Prisiskaitėte populiariosios psichologijos, nusprendėte, kad puolame vyrišką giminę, kaip tokią, su visomis jai būdingomis rūšinėmis savybėmis, prisiminėte, kad tai nykstančiai giminei ir atstovaujate, ir išreiškėte šv. (šviežią ir šventą) pasipiktinimą.

4. Jums pasigirdo kažkur kažkada jau girdėti priekaištai.

Kas toliau (klaustukas su papildomais dviem taškais) „?..“

Siūlymai:

• Atsiribokit nuo jums jau žinomos lachūdros termino sampratos: kalba yra gyva, ji evoliucionuoja: mes ant pirminės prasmės pamato dar užstatėme naujų prasmių ir išėjo tai, kas gavosi išėjo.
• Netaikykite lachūdros apibrėžimo sau be pagrindo. Lachūdriškumą, kaip ir visa kita, reikia užsitarnauti: nėra ko čia turkštis svetimos šlovės spinduliuose.
• Besiįdomaujientiems, kas paskatino šį įrašą, žr. čia.

Lachūdros vidinis AŠ. Nuskustas pseudointelektualus kailis

Vis manęs kas nors paklausia. O ir pačiai vieną kartą būtų pravartu apsibrėžti sąvokas.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir  įvairaus plauko objektai yra krikštijami. Lachūdra, drozofilas, nariuotakojis, tas, apie kurį nekalbame ir t.t.

Dabar mano ir kitų Rupkių klubo narių žodyne lachūdra yra bendrinis daiktavardis, žymintis vyriškos giminės asmenį, katras yra emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas.

Skiriamieji požymiai: lachūdros paprastai padaro labai stiprų pirminį įspūdį, mat anie vaikšto pasidabinę pseudointelektualiu kailiu. Asmeninė draugystė su Nyče beigi tarptautinių žodžių žodyno studijavimas vakarais, žinotės, palieka savų pėdsakų. Labai lengva įtikėti lachūdros dvasiškumu ir kitoniškumu. Pastarasis yra  pirmas pavojaus ženklas.

Turint omenyje, kad jaunos ir naivios mergaitės ne visada greitai sumoja, katras intelektualumas yra tikras, katras – tik, deja, pseudo, lachūdra tuo labai apsidžiugina.  Jo vidinis aš net sučepsi matydamas begalinį susižavėjimą. Visiems patinka kai mumis žavisi, bet lachūroms tai yra būtina gyvybės palaikymo sąlyga.  Ne tu, o tavo susižavėjimas juo, tad jis visais įmanomais būdais stengsis jį palaikyti. Dažniausiai pasitaikanti technika -  kontrastingų dėmesio ir ignoravimo metodikų kaitaliojimas.

Stebėkite objekto elgesį tais momentais, kai kur kur nors įžengia. Paprastai lachūdros įžengia į teritoriją (ar tai būtų tavo asmeninė erdvė, ar kabakas) į priekį padavę savo išdidų fasadą. Nepamirškite pažiūrėti jam iš paskos, tai yra, šiek tiek kritiškumo nepakenks.  Nusiėmus rožinius akinius ir pažiūrėjus atidžiau, neretai pasimato iš paskos besivelkantys kaltūnai ir gaurai. Tai gali būti įvardinta kaip problemos, nuovargis ar jau minėtas kitoniškumas, bet siūlau neprarasti kritiškumo ir sveiko proto, kiek ten jo bebūtų.

Greitai susiėmus ir nuskutus pseudointelektualų kailį pasimato tikrasis lachūros AŠ.  Deja, tikrasis vaizdas tėra graudžiai juokingas neva mąslus atsilaupėlis su išdidžiu fasadu. Jei kailio nenuskusit, jis pats pradės plikti, nes žmogaus, net ir lachūdros, galimybės yra ribotos, ir žavėjimosi palaikymo resursai pasibaigia. Bet geriau to nelaukt, daug svarbių išteklių sutaupysit.

Štai toks tatai yra sudėtingas lachūdros termino paaiškinimas. Šis terminas vis labiau plinta ir paprastose buitinėse situacijose, pvz.: ir vėl jis/ji su savo nauja/u lachūdra sėdi?

Kitas terminas yra jobtvajukas, apie kurį kada nors ateityje. Esminis skirtumas yra tas, kad lachūdra pretenduoja į kitoniškumą, mąslumą ir intelektualumą , o jobtvajukas yra kaip tas švelnus margasparnis pievos drugelis, plasnojantis nuo gėlės iki gėlės, nuoširdžiai besidžiaugiantis vasara ir savo niekingai trumpa šlove. Liaudyje girdėjau sinonimą: šūdukų rutuliukų voliotojai.

Dėkoju Rupkei už abi lachūdros vidinio aš vizualizacijas. Pirma – vogta iš interneto, antra – Rupkės draugo brolio pažįstamo arklio brolio vaiko autorinis darbas.

Iš tiesų tai nei viena, nei kita nėra juokingos objektyviai, nes gaila padarų, bet lachūdrų kontekste geresnio pavyzdžio neatrasi.

Mielas padariukas

Kad jau Buriatas pasisklaidė komentaruose, sakydamas, kad visokios besimyluojančios porelės jam atrodo fu…ing fake, įtariu, kad jį lengvas drebulys pradeda krėsti, tad prisiminiau vieną tokį mane nukračiusį virtualios erdvės kampelį.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą ir kito galimybes pakeisti tave. Po penkerių metų Tapkius parašė paskutinį savo įrašą: (…) „Aš laimingas. Aš sutikau Ją. Padariuką, kuris mane pakeitė. Padariuką, kurį galbūt pakeičiau aš.“

Nenoriu nieko įžeisti, bet jei mane kas pavadintų „padariuku“, o dar geriau – mielu padariuku, manau, kad daugiau nieko nebenorėčiau girdėti, ir tai būtų įrašyta kaip į firminius jobtvajukų pasakymus (lachūdros mažumėlę mąslesni būna) beigi įtraukta į artimiausio rupkių susitikimo žiauriųjų temų sąrašą. Man jau dabar bloga, vien sau mintyse tariant šią frazę. Nupurtė.

Apgailestauju, kad tai mano pirmoji ir paskutinė pažintis su šiuo blogu. Pati pažintį su šiais reikalais pradėjau prieš kelis mėnesius, iš to dvasinio nepakankamumo svečioje šalyje, tad ne ką težinau.

Bet dar: aš niekaip nerandu loginio ryšio tarp kažkokio blogo ir asmeninio gyvenimo. Ar tai reiškia, kad blogas buvo kurtas su tikslu susirasti antrą pusę? Jei taip, kaip tai pavyko? Du blogai palaikė draugiškus santykius, dėdavo nuorodas vienas į kitą, dalindamiesi lankytojų srautu, ir tokią gražią abipusiai naudingą draugystę nutarė papildyti labiau praktiškais elementais? O gal buvo susipažinta per komentarus? Vienas kitu pasižavėdavo, o, kai žinia, tai yra pats geriausias balzamas širdžiai? O gal padariukas dirbo kontoroje, teikiančioje hostingo paslaugas, bet ne itin kokybiškas, blogo rašytojui nuolat reikėdavo skambinti ir piktintis?

Paprasčiau būtų, jei šiaip susipažino, kaip visi normalūs žmonės. Kaip, negaliu net įtarti, nes aš nenormali. Ir tada kilo egzistencinis klausimas: ar skirti laiką emocinės beigi intelektualinės kilmės ekshibicionizmui internete, ar ką nors mieeeeeeelo padaryt padariuko labui? Arba gal padariukas pyktelėjo, kad MB (nežinantiems: tai yra mielas „mano brangiausio“ trumpinys) vis prie kompo sėdi, ir uždraudė prie jo artintis.

Mieli vyrai, aš esu labai mieeeeelas padariukas, ir manęs namuose nelaukia nei vyras, nei vaikai. Jei norit, kad nustočiau rašinėti nesąmones, siųskit CV. Jūsų kandidatūrą apsvarstys Rupkių klubas. Brrrrrr, kaip miela.

Už gryną pinigą nevertėtų priimti.

Kava lovon. ©WebMD

Gavau šį rytą kavos į lovą. Malonu. Tik nesuprantu, kodėl tai yra laikoma labai romantišku gestu, puikia dienos pradžia ir begaliniu tavo, kaip įdomios ir žavingos asmenybės įvertinimu. Čia jau bus kažkas paleidęs gandą, kuris per laiką tapo elgesio norma, kad save ir kitą gerbiantys ir mylintys žmonės pirmi atsibudę turėtų padaryt tos kavos.  Manau, kad tą gandą paleido lachūdros, nes kavą atnešti nėra daug pastangų reikalaujantis veiksmas, bet juo galima padidinti palankumą. Nors dabar visas šitas pasaulis yra tiek išsikreipęs, kad kai kurios itin linkusios daryti gerą moteriškės (apie vyriškius dar to nesu girdėjus) specialiai keliasi anksčiau, kad jų MB (taip, jei ką, yra trumpinamas „mano brangusis“) apsidžiugintų nuo maloniiai nosį kutenančio kavos aromato.

Kad deramai pateiktum kavą į lovą, reikia kelių sąlygų:

1. Kavą mėgti. O aš jos negaliu pakęsti. Nei kvapo, nei skonio. Nemanykit, kad visi yra kavos gurmanai, labiausiai Kalėdoms norintys kavos aparato. Jei ką, aš noriu sulčiaspaudės, jei jau kalbam apie gėrimus. Pridėkit ir didelę dėžę apelsinų, vardan išbaigtumo. Bravoro juk vis tiek nepadovanosit.

2. Turėti lovos staliuką. Taip vadinasi toks daiktas, kurį galima pamatyt serialuose, kur kambarinė Leticija atneša kavos tironei Karmen į lovą? Be jo, yra didelė rizika kavą išpilti, apsipilti, susideginti ir iš viso susigadinti dieną ir patalynę.

3. NIEKADA negalima gerti kavos po vakaro, kai šventę norėjosi švęsti.

4. Neįsivaizduoti, kad čia jau ohoho kokį darbą padarei, nes dings visas efektas.

Laukia ilga ir daug mąstymo reikalaujanti diena, todėl prieš kimbant į darbus dar truputuką paskystinsiu smegenis.

Rožinė teta su rožiniu šuneliu. Nuotr. telegraph.co.uk

Mano rožinis lagaminas

Vakar dienos spalva buvo skaistus violetas, šiandien- visų atspalvių rožinė. Kone visos mažos mergaitės ją mėgsta, joms ji ir tinka, o štai damoms derėtų apsiriboti rožiniais akcentais. Bet tai tikrai nėra taisyklė. Jūsų dėmesiui – 46 m. moteriškės nuotraukų galerija. Dama nenešiojanti ir namuose neturinti nei vieno kitos spalvos daikto jau ketvirtį amžiaus.  Kaip ji pati sako, jai gatvėje dažnai žmonės atiduoda savo rožinius daiktus, auskarus, papuošalus. „Jiems tai reiškia labai daug, man tai reiškia viską“  – rožinėm lūpom taria Kitten Kay Sera. Šita katytė net į laidotuves eina apsirengusi rožine spalva. Kartą susiruošė į pasimatymą su vyruku, kurį tikėjosi priblokšti savo outfitu. O jis pasirodo mato nespalvotai. Tai buvo jų paskutinis pasimatymas. Damos šunelis, vardu bučkiai (Kisses) kas penkias savaites turi iškęsti maudynes burokų sultyse, itant gaurai įgytų ružaaavą atspalvį. Rožinė spalva moterį daro laimingą, švytinčią ir šiaip, gerai jai nuo to. Norėtųsi tikėti… Reikėtų ir man susirasti tokį paprastą dalyką,  kuris mane priverstų švytėti. Lachūdros – nepaprasta

Visgi jos rožinis Apple ir man įkrito į širdį. Bet aš galiu pasigirti rožiniu lagaminu.

Taigi lankiausi vienos ponios namuose. Skamba indiška muzika, tarp vešlios kambarinės lapijos sėdi Buda. Raudoni tapetai, raudonos plytelės, raudonom širdelėm apklijuotas šaldytuvas, kampe mėtosi šuns žaislas: guminė keptos vištos pusė. Toks cypiantis žaislas. Šuo toks kaip šuo, bet norėjo ji tai jorkšyro. O anksčiau turėjo rotveilerių porą.

Ponia, manau penkiasdešimtmetį arba jau atšventė, arba tuoj švęs. Graži moteris, tokio Ramutės Daktarienės tipažo. Sako, jei jau televizija, tai reikėtų nueiti kostiumėlį pirkti, bet pinigų nėra. Į kirpyklą šukuoseną pasidaryt – bet net ir labai norint, pinigų tam neturėčiau. O kadaise verslus savo kūrė, pinigus gerus uždirbo, kol vieną dieną liko su keliais tūkstančiais dolerių kišenėje, bet gatvėje. Kauno kavinių keletą turėjo. Nesiplėsiu į pamąstymus Kauno kavinių, dolerių ir rotveilerių tema.

Ponia visai nepėsčia. Kai kartą jos prižiūrimi vaikai pažaidė bažnyčioje mišių metu kunigą ir nuodėmingą nuodėmių pasakotoją, juos tiesiogine to žodžio prasme pro duris išspyrė kunigas. Atkeršydami bernai pradėjo skambinti varpais. „Tai ar tų vaikų problema, kad nėra ką veikti miestelyje, nei diskotekų, nei sporto klubų, ar kunigo, kuris varpų neužrakina?!“

Vakarui baigiantis ponia dėjo tokios kalbos, kad taip ir likau šypsotis be komentarų. Sako – baigėsi pinigai, likau pas draugą.  Du su puse tūkstančio litų užteks mums abiems kol kas. Po mėnesio jis man pareiškė: tu man per brangiai kainuoji.

Nusprendus palaikyt pokalbį, replikuoju „tai toks ten ir vyras“. Ponia sako – jaunas dar. Na, tai koks tas jaunas, smalsauju, kaip mūsų operatorius? O jam 25. Na, šelmiškai šypsosi: pora metų vyresnis… Ir ką, septynerius metus kartu prabuvome. Taip ir užtilau nesugalvojus ką čia pasakyt. Bet ponia toliau vyniojo savo pasigautą mintį.

„Man patinka tokie eksperimentai. O ką – užsikloji antklode, ir viskas tas pats, viskas tas pats“. Dar vis nežinau ką pasakyt, tik šypsausi.

Pro duris mus išlydėjo tokia frazė: „sūnus vis klausia – mama, o tavo pavardė dar tokia pat? O juk aš tik vyrus keičiu, o ne pavardes“.

Moteris dabar norėtų dirbti bibliotekoje. Lyg ir tarp žmonių, lyg ir ne.

Taip su šypsena ir nuostaba ir išėjau. Ar viskas tiesa, ką tą vakarą išgirdau, nesvarbu, isterijos, depresijos ir euforijos nemaža, bet ji tikrai labai stipri moteris ėjus visą gyvenimą prieš srovę.

Puiki pašnekovė, geriausia moteriškosios auditorijos laidoms/leidiniams.

Laisvės alėja. Netoliese dirba moteris, kuriai vyras nieko neperka. Matyt, ne viena tokia.

Šiandien buvau Kaune. Nežinau kodėl tai daug kam pasirodė juokinga. Facebook‘e žmonės „laikino“ šią dienos naujieną ir asmeniškai klausė, ką aš ten veiksiu.

Žinot, ruošiuosi dažnai lankytis Kaune, tad apsižvalgiau, ar pritapsiu. Kodėl žadu lankytis dažnai? Nes man patinka ten. Priežasčių daug. Cituoju „Kaune net žalią spalvą supranta kitaip (apie šviesoforus)“. Turėčiau pritapti, nes vertinant vietą vienas iš svarbesnių kriterijų man yra žmonės. Nemėgstu aš jų, bet jei jie įdomūs ir malonūs, galiu prisitaikyti. O šiandien mačiau ir girdėjau labai įdomių.

Lankiausi „ponių laimėje“, esančioje Laisvės al. Kaip vadinami skudurynai. Pabandysiu perteikti trumpą mano nugirstą dviejų pardavėjų dialogą. Moterys kaip moterys, būčiau sakius,  dabar žinau – ne šiaip  moterys, o rimtos.

Brunetė:  – Tai ką, jis tau iš tiesų nieko neperka?

Šatenė:  – Neperka…

Brunetė: – Tai tu taip jam ir sakyk – aš nebūsiu su tavim, nes tu man nieko neperki.

Šatenė:  – Žinai, jei dėl lovos, tai viskas būų labai gerai.

Brunetė:  – O kokia pagrindinė priežastis, kas negerai?

Šatenė:  - Taigi jis nieko neperka man, sakau.

Brunetė:  - Tada taip ir sakyk jam: aš tau per gera, tu man nieko neperki.

Pradėjau prunkšti kaip jauna kumelė pavasario žolę pamačius.

Susimąsčiau: man irgi niekas nieko neperka. Kodėl?

(…)

Įsipareigojusi: sakau pvz : „padovanok man meškiuką“. Jau du kartus sakiau. Tai po antro atsakė „jo jo, aš tau skolingas meškiuką“ Bet meškiuko nėra… O be to net jei būtų, tai ne tas pats, kad pats būtų sugalvojęs.

Vieniša: net negaliu įsivaizduoti, kada ir ar iš viso ateis toks laikas, kai kada su kokiu diedu gyvenimą kursiu.

Įsipareigojusi: reik tikėtis kad ateis. Bet reikėtų vykdyti tam tikrą atranką: susidėti tik su tais kur patinka ir ne lachūdra :) nes kol sėdi su kokiu netinkamu, neini i „koncertus, spektaklius, vynines“ (kur visi žino ko einama :D ) ir gali pražiopsoti kokį tinkamą

Vieniša: bet patinka tik lachūdros :D

Įsipareigojusi:  tada nekursi gyvenimo :( lachūdros tam nepritaikyti.

Tai va. O dėl meškiukų, tai būčiau žinojus, būčiau padovanojus tą meškiuką. Man jau kuris laikas mašinos bagažinėje vežiojausi tokį didelį meškiną, kurio atsiradimo istorija labai įdomi: vienas arabas vienai lietuvaitei jį padovanojo, bet bepakuojant lagaminus jis atsidūrė pas mane. Spintoje pratūnojo pusantrų metų, kol neapsikentus nusprendžiau jį kaip nors panaudoti. Tik kad kapitalistiniai vaikai šiais laikas išlepę, turi krūvas meškiukų, arkliukų, ėriukų, lėlyčių, ir niekuo jų nenustebinsi.  Tad sekmadienį bekraudama obuolius, cukinijas beigi burokus į mašiną, pamačiau sodo keleliu ateinančią mažą mergaitę, tokį nusususį šunelį bevedžiojančią. Paklausiau, ar ji dar žaidžia su žaislais. Ką gali žinoti, jaunimas greitai bręsta šiais laikais. Jo, sako, žaidžiu :) tai aš jai tą meškiuką ir padovanojau. Visas strazdanotas veidelis nušvito, sako „koks gražus…“. Geras darbas vienok, gera teta pasirodžiau.

jei vaikinas sako nenori rimtų santykių

Jei vyras neskambina – ar pačiai skambinti

ka reiskia vedusio vyro zodziai jei buciau laisvas kitai moteriai

kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu

kaip žinoti ar aš jam patinku

ko nori vyrai

kodėl vyrai sako kad nenori rimtų santykių

kodėl vyras neskambina

pilvo apacioje drugeliai

pilvo apacioje lyg drugeliai skraido

Jei su tokiais klausimais ateinate pas mane, jaučiuosi įpareigota pareikšti savo didžiai teisingą nuomonę :D

Iš savo didžiai gilios patirties sprendžiu, kad jei vyras sako, jog nenori rimtų santykių, jis jų ir nenori. Kodėl jis taip sako? Kad žinotum, ir po to nepultum jam į akis. Juk jis iš pat pradžių pasakė, kad nieko iš jo nesitikėtum. Rankos ir sąžinė švarios.

Nenorėti, ar manyti, kad nenori, ir apie tai kalbėti jis tikriausiai turi savų priežasčių, iš kurių nei viena nėra neišaiškinama, bet ne bobų reikalas vyrų problemas ir priežastis aiškintis, ir nėra čia ko kišt letenas į svetimą bardaką. Žinoma, nebent kažkuri turi rimtą polinkį į mazochizmą, suvokia, kad niekas jos pastangų perprasti priežastis neįvertins, kaip, beje, ir jos pačios, ir vis tiek galų gale paaiškės, kad rimtų santykių vyras nenorėjo su ja, ir visa tai priimtina – tai ka gi, sėkmės.

Vedusio vyro žodžiai iš serijos „kas būtų jei būtų“, reiškia tik tai, kad to  nėra. Aš irgi galiu pakalbėti, kas būtų, jei būčiau Burkinafaso princesė, bet tai ką? Ogi nieko, tik galvoje suskambėjo klasikinė lietuvių estrados daina „Netikėk ką priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi…“

O jei kam neaišku, ar patinki vyrui, tai manyčiau, jog nepatinki. Kitu atveju būtų aiškiau nei aišku. Nėra jie tokie visiškai į žmones nepanašūs, kad suprasti nebūtų galima. Jei aiškiniesi jau visus metus, patinki jam ar ne,  tai turbūt mėgaujiesi pačios prisipūsta migla akyse. Smagu svaigti, nieko blogo.

Atskirai paminėčiau atvejį vyrų, kuriems baisiai išsipučia visi pasididžiavimo organai (krūtinė), jei jie sugeba kuo geresnį šou surengti moterims, ir jie to sąmoningai siekia: kad tu, mergaite, jame įžvelgtum pasaką. Pirminis reikalo etapas ir yra sudaryti tokį pasimetimo įspūdį: patinku aš ar ne? Vaje vaje. Stick and sweet taktika. Tik ji trumpai veikia.

Vyrai neskambina, nes nenori. Tiesiog. Paprasta. Kodėl nenori? Turbūt todėl, kad jam geriau nekalbėti su tavim, nei kalbėti, ir iš to peršasi išvada, kad gal tu geriau nesikamuok ir rask tokį, kuris norės tau skambinti.

O dėl tų drugelių pilvo apačioje… ko čia gūglinti, jei drugeliai įsiveisė, ir skruzdėlės per odą šmirinėja, visai smagu, tai liudija įvykus cheminę reakciją susitikus dviems individams. Iš tiesų čia labai gražus ir malonus jausmas.

Dabar taip: „kad ir ne mano esi bet tave vienintele sirdy turiu“ man kelia minčių, gal gal tai yra žodžiai iš kokios dainos. Nes neįsivaizduoju kokiom kitokiom aplinkybėm kažkas sugalvotų tai gūglinti. Jei koks lachūdra tokią frazę pasakė savo svajonių damai, musiet prie Smetonos augęs, o dama pasimetus nusprendė prasmės ieškoti internete. Pasilieku prie versijos, kad iš dainos žodžių neišmesi.