„Krwa bl*t varom čionai, delibai bl*t, pistoletą išsitrauksiu, varyk tik… „, – aidi nuaidi per kapinių kalnelius nutolstančio jaunuolyno skardūs balsai.

Ir šiaip kapinės, tamsa, mirtis ir atsiminimai dirgina, bet  nebrendylų burundukų rudens atostogų fiesta  siaubingai erzina. Nieko nesimato, bet puikiai girdisi. Atsargiai dėlioju kojas, kad neišsitiečiau ant trinkelių, o ir ant kapo užžirglioti nesinori.  Aplenkia toks vaikinukas su štatyvu, matyt bus iš menininkų padermės, atsisuka ir spokso. Ai, galvoju, tamsu, maža ką jis ten mato.  Einu toliau. Po kokių penkiolikos minučių tas pats vaikinukas čiut ne griebia mane už rankovės, ir sako „ir vėl susitikom“. Labai nejauku pasidarė. Aha, sakau, susitikom, ir nėriau už pirmo antkapio.

Nuo sausio 13 paminklo atsklinda paaugliški berniukiški riksmai: „niekas, aš pasakiau niekas šiame pasaulyje neįžeidinės mano mylimų žmonių. Kas jis toks, kad tave nx siuntinėtų ir žiurke vadintų? Gerai, pupa, ne kumščiais, ne kumščiais, bet žodžiais aš padarysiu taip, kad jis prieš tave ant kelių eitų!“. Tokia maždaug aštuonių paauglių kompanija mat Vėlines mini.

Na, ir ko tik tie žmonės neveikia kapinėse. Jei jie visi užtiltų, būtų labai gražu.

O išeinant iš kapų girdžiu kalbantis porelę:  „einam,  supažindinsiu tave su savo tėvais“, – sako vaikinas draugei.

„Nepamirškite, kad sekmadienį naktį laikrodis pasukamas viena valanda atgal“, – toks buvo vienas iš paskutinių Ričardo Doveikos sakinių per mišias. Ir tai mane visiškai dakalė. Pasigedau tik informacijos, kad Vėlinių žvakės visuose prekybos centruose dabar parduodamos su 40 proc. nuolaida.

Ir šiaip, esu lengvai nukraupusi tokiais pamokslais, kurį girdėjau šiandien. Nors mišios buvo bendrai už visus mirusius rašytojus „tautos dainius“, kažkodėl ponas Ričardas du kartus paminėjo V. Kernagį, ir kaip džiaugiasi matydamas jo žmoną Dalią, taip pat, kad galėjo palaiminti jo paminklą. Ir man džiugu, kad va, papildė kišenę, bet atleiskit man, kodėl dabar reikia visiems tai žinoti, ir kodėl reikia a.a. Kernagį ir jo šeimą kažkodėl linksniuoti mišių metu?

Kitas mane jau iki lengvo prunkštimo privedęs kunigo paragrafas – apie tai, kaip jau ne viename interviu jo visi žurnalistai klausia, ar didis paminklas – meilės, ar tuštybės išraiška. O kaži, interviu viešas paskaičiavimas – kieno čia išraiška? Dieviškojo žodžio apskelbtis?

Turėtų būti seminarijoje kokie užsiėmimai, skatinantys bent truputį pagalvoti, kaip pats atrodai iš šono.

Žiū, man tas Doveika jau antrą kartą užkliūna.

O dėl jo įžvalgų šį vakarą – jis teigė, kad rašantys žmonės savo kūrybos nepadeda į stalčius, o spausdina iš meilės žmonijai. Nesutinku. Manau, kad iš meilės sau.

Šiaip man mišiose visada būna liūdna. Žiūriu į žmones, į sulinkusias močiutes, į gražaus stoto karštligiškai rožinį kalbančius kunigus (kokį vieną gražų mačiau šiandien, kunigas, ar vienuolis, na kažkas tokio, su paltu buvo, neįžiūrėjau gerai), klausau laibais balseliais turavojamų giesmių, ryžtingai sakomų frazių „aš kaltas, labai kaltas“…

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/29/valanda-su-kunigu-ricardu-doveika/feed/ 7 http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/ http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/#comments Thu, 28 Oct 2010 18:26:54 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1847 Kažkada „Danutės“ pyragas buvo saldumynas, dėl kurio iš karto išversdavau mamos parneštus maišus. Pjaustydavau mažais gabaliukais, išdarinėdavau po sluoksnelį, kad tik nesibaigtų.

Dabar tas Danutės pyragas gali tik dar labiau suknisti nuotaiką, nors ir buvo pirktas jai pataisyti.Tas pats, kaip koks lenkiškas vaflis iš kioskio, kvepiantis vaniline „eglute“. Na ta, kur ant veidrodėlio mašinoje kabo.

Kažkada pirkti Danutės pyragą nuotaikos pataisymui man būtų buvę nesuvokiama. Matyt, su amžiumi savaiminiu būdu mažėja endorfinų, todėl atsiranda saldumynų poreikis.

Kažkada nuėjus į parduotuvę visko norėdavau, ir niekaip negalėdavau išsirinkti. Dabar nenoriu nieko, nes visur visur skraido vaisinės muselės, o su perlinėm kruopom namo parsineši kiaušinėlių, iš kurių išsirita kirmėlaitės, iš kurių – maistinės kandys, ir taip pasaka be galo. Todėl visos kruopos ilgam dings iš mano raciono, tų vaisių ir daržovių, nuo kurių pulkais kyla musės, aš irgi nenoriu, pieno produktai man nepatinka, o vienos mėsos nevalgysiu, nors būtų galima aptarti ir jos, kaip produkto, kelią. Dešros, darytos čiut ne iš kiaulių šerių išspaudų, kažkaip apetito nekelia.

Tai ką, belieka gerti, pasakysit. Kažkada buvo ir taip, kad raudonas vynas namuose galėdavo stovėt metus, ir man jo nereikėdavo.  Nes jau baisiai neskanu. Dabar, žiūriu, nebe tokia mandra pasidariau – kas kokio užfundija, tas ir tinka.

Kažkada, kai buvau mokykloje, atleiskit, jei mane atmintis paveda, mums nebuvo tokių veiklų, už kurių užsikabinęs, pasistiebęs ir ištiesęs kaklą matytum kažkokią perspektyvą. Dariau ten kažką ką ir visi, nes reikėjo, be to, buvo aišku, kad kažką reikės vėliau daryt, o ką – tiesą pasakius, po šiai dienai nežinia.

Jei prieš kokį gerą dešimtmetį aš su draugais būčiau galėjus kurti radiją (ar įgyvendinti kitą projektą, kurį sugalvot ir parašyt yra kas padeda),  tam būtų kas nors davę pinigų, atvažiuotų lektoriai, mane kas nors būtų nusivedęs į tikrą radiją, profesionalai būtų gaminę mano laidai džinglus, pripasakojęs, kad jei man seksis, gal būtų galimybė padirbėti rimčiau, jei už mane, su manim ir dėl manęs visą laiką kovotų pora fantastiškų, draugiškų ir energingų mokytojų – leidžiu sau manyt, kad labai tuo būčiau džiaugusis.

Jei kažkada būčiau mokiusis vien tik atremontuotose klasėse, pertraukas leidus uberfainoje valgykloje, o špargales slėpusi normaliame tūlike, įtariu, kad man būtų buvę smagu. Tuo tarpu dalyje klasių buvo išdaužytas linoleumas, valgykla buvo faina tik dėl picų ir kartu sėdinčių žmonių, o tūlikuose nebuvo durų :) Tokia tad vaikystė ir jaunystė Vilniaus senamiesčio mokykloje :) Nesu savo mokyklos fanatė, esu tas paukštelis, kuris savo lizdą teršia…tik nereikia, tūlikai tikrai buvo be durų.

Šį savaitgalį buvau susitikus su keliolika jaunų žmonių, kurių nelabai supratau.  Gal ir jie manęs, nežinau, man niekas nieko nesakė. Kuria radiją, o nekalba. Turi galimybę klausti, o nuleidę galvas paišo robotukus. Mokosi labai gražioje, sutvarkytoje mokykloje, turi visą reikiamą techniką, labai fainas mokytojas, kurios juos visada užstoja (nors projektą įgyvendinti turėtų patys), bet kažkodėl leidžia sau elgis taip, tarsi tai joms REIKĖTŲ palikusioms savo sergančius vaikus lėkti aptupinėti mokinius.

Kažkada maniau, kad tie, kurie nieko nenori, neturi jokių galimybių atsidurti ten, kur jiems būti nereikia, ir niekas jų neatvarė. Dabar matau, kad klaidingai maniau.  Tik nesuprantu, kaip nieko nenorintys yra ten, kur kviečiami tik norintys. Džiaugiuosi tik už kelias poras žibančių akių – vien dėl jų buvo verta apturėti gerklės skausmus. Čia nuo bandymo kalbėti garsiau už apatiškumo čežesį. Labai bjaurus garsas.

Kažkada nuėjus į klubą stengdavausi vengti kvadratinių formų (galva, korpusas, batai) vyrų žvilgsnių, nes jei tik pažiūri, tai vadinas, jo. O jei nei šokti, nei „kokteiliuko“ nenori, tai užpuola su klausimais „o kodėl, panele, tokia pikta, kas atsitiko? Pasikėlus kokia“ ir panašiai.

Marijampolėje negalėjau neapžiūrėti įvairių dryžuotumų megztukų, aptempiančių išraiškingus vyriškos krūtinės raumenis. Bet mandagiai atsisakius šokti, nei vienas megztukas nei durnų klausimų neuždavinėjo, nei tą patį klausimą kartojo. Ar laikai pasikeitė, ar čia kultūriniai – socialiniai skirtumai Vilnius VS Suvalkija?

Kažkada girdėjau frazių, kad vyro nesusirasiu, nes atseit per daug aiškinu ir knisu protą. Gyvenimas dar nesibaigė, o šito gėrio trūkumo nejaučiu. O tie, kur taip pareiškė, leidžia dienas toleruotinai bledavodami.  Tai va, jei kam nors atrodo, kad jų moterys per daug aiškina, kabinėjasi, rėkia, ir stokoja subtilumo, tai prašyčiau užsukti į Marę, ir pasidairyti ten į merginas.  Labai pasipuošusios, tad žiūrėt gražu, o dėl klausymo – tiesmukumo vienis turbūt kiekviena iš jų. Labai seniai taip daug ir nuoširdžiai nesijuokiau – smagu klausyt žmonių, kurie drebia tai, ką galvoja. Ir dar kalbą paįvairindami žodžiais, kurie patys savaime juokingi.

Beje, žinot, kas yra dikiai ir kodėl jiems derėtų valgyt povaliai? O rytinis taškutis?

Ai, tai va, kaip sakiau, kažkada viskas buvo kitaip. Ypač Danutės pyragas. O Marė – gerai ir dabar.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/10/28/kazkada-viskas-buvo-kitaip/feed/ 6 http://www.taprasme.lt/2010/09/01/kas-tas-per-vienas/ http://www.taprasme.lt/2010/09/01/kas-tas-per-vienas/#comments Wed, 01 Sep 2010 12:25:09 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1638 Einu per Nepriklausomybės aikštę, prieš mane švytruoja senyvos moters suklaipyti ala kroksai ir jos dukros, o gal anūkės, kiek atsilaupę kulniukai.

-Ėėė, kas čia toks?, – klausia vyresnė jaunesniosios, putliu pirštu pamodama į paminklą Vincui Kudirkai.

-Ką aš žinau, kas toks, – abejingai mesteli jaunesnioji.

-Nu bet rimtai, jei čia stovi, tai turbūt žymus, – smalsumo kamuojama nenustygsta gyvenimo mačiusi moteris.

-Aaa, geras, kas tas per vienas? – jau susidomėjo jaunėlė. Per tą laiką, kol tęsėsi dialogas, aš šias moteris pralenkiau, bet po šio klausimo nuostabos kupiną žvilgsnį atsukau į jų veidus. Manau, kad buvau palaikyta nemandagia fyfa, bet prisipažinsiu – mane nustebino.

Su rugsėjo 1-ąja, mokslo, gedulo ir vilties diena! Buvau net pamiršus kokia tai diena, bet sapne pasirodžiusi mano pradinių klasių mokytoja priminė. Visai netikėtai prisiminiau ir tai, ką mano smegenys iš prisiminimų apie mokyklą visai išstūmė: kad atėjus į klasę mokytojui reikia atsistoti, kad kiekvienas mokinys turi savo numerį, o per pertraukas visoje mokykloje būdavo budintys mokiniai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/01/kas-tas-per-vienas/feed/ 0 http://www.taprasme.lt/2010/07/08/negaliu-nutylet/ http://www.taprasme.lt/2010/07/08/negaliu-nutylet/#comments Thu, 08 Jul 2010 18:33:47 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1630 Susikaupsiu ir papasakosiu apie Luaros slėnio grožį, kraugerius Venecijos moskitus ir jūros besiilginčius Slovėnijos kalnų gyventojus. Tam reikia laiko, kad viskas susigulėtų, žodžiai apsigludintų, mintys išsigrynintų.

Bet jau apie ką netylėsiu, tai netylėsiu.

Tai štai, išėjau šiandien per pietų pertrauką pasivaikščioti. Kiek per šalta, kiek per šlapia, tad skubu atgal. Prie Katedros mane užkalbina toks vaikinukas, iš karto atsiprašo, pasako žinantis, kad nekaip gali nuskambėti, ir paprašo jam padėti. Aš aišku, klausiu, kodėl toks jaunas ir stiprus bernas prašo pagalbos.Visai pusėtinai atrodo, panagės švarios, gal batas ir praplyšęs, bet nepanašus į asocialų. To nesakiau, tik pagalvojau.

Jis man išdėsto visą savo karjeros istoriją, kaip dirbo servise, kaip pusę metų nebedirba, kaip kelis mėnesius gavo 178 lt. bedarbio pašaltos (?), kaip dabar neranda darbo, kad deda daug pastangų, bet jam nesiseka, kaip įsidarbino sargu už 700 lt, jau manė, kad jam pasisekė, bet direktorius pasakė, kad reikia vyresnio žmogaus ir t.t. ir panašiai. Taip besišnekučiuojant ir priėjome mano darbo prieigas, ir sakau – tai jei tu mechanikas, pažiūrėk, kas yra su mano mašinos veidrodėliu (nukrito, rupūžė, po to, kai vienas mielas kolega maloniai ji nulaužė), ir su tepalais kažkas (įtariu, trūksta). Pažiūrėjo, pasakė, kad trūksta, parodė, kaip matuoti, pasakė, kiek kainuos, iš kur pasirūpinti veidrodėliu. Kadangi esu šiaudadūšė, man suspaudė širdį, ir pamąsčiau, kad gal galima jam padėti. Paprašiau parašyti telefoną, gal paskambinsiu, jei reikės dėl mašinos kokio darbelio, gal šiaip ką. Berniukas atrodė laimingas, ir pasakė, kad gali man tą veidrodėlį ir tepalus sutvarkyti rytoj. Daviau jam 2 lt, o  grįžus darban net paskambinau vienam savo draugui, sakau, gal tau reikia berniuko į statybas? Vienu žodžiu, esu reto naivumo ir gerumo žmogus.

Kadangi poroje mano žinomų servisų niekas neužsiima veidrodėlių iš sąvartynų paieškom, žinoma, viskas brangiau. Bet vis tik nutariau važiuoti į Martoną, kuris yra prie namų, o ir kaip skelbiasi internete, 20 – 21 val. yra laimės valandos. Sutaupyti man praverstų, ypatingai po nelabai draugiškų viryklių meistrų apsilankymų, tad vykstu į Martoną. Be 15 devynios, viduje sėdi vaikinukas, šviesos dega, bet durys užrakintos, ir jis tikrai mane mato, bet nesiteikia imituoti darbo valandų. Spjoviau, ir galvoju, gal padarysiu gerą darbą berniukui, tegul pakeičia man tuos tepalus.  Susirandu tipiškoje moteriškoje tašėje, kurioje nieko neįmanoma rasti, to bernaičio telefoną, ir ką jūs manote – toks numeris neegzistuoja.

Man sunku suprasti, kodėl jam pasirodė verta  kuistis prie tos mano mašinos ir pasakoti visokias istorijas už du litus. Per tą laiką galėjo daugiau praeivių sugraudinti. Čia vienas dalykas, kurio nesuprantu.

Antras – panašu, kad Martonui naglumo netrūksta. Nors… gal tai ir buvo laimės valanda   – atvažiavau, tai ne tai kad nuolaidą gavau – iš viso nieko nemokėjau!

Bet kai man užrodė štai šį blogą, į jį įjunkau kaip paršelis į batvinius.  Man gražu pasižiūrėti į geras nuotraukas, įdomu pamatyti kaip žmonės gyvena, naudinga į rėmus įkištą fantaziją išlaisvinti pamačius, kokių netikėtų derinių žmonės prisigalvoja savo aprangoje, ir kaip tai žavingai gali atrodyti. Nėra netinkamų rūbų ar aksesuarų, svaru tik, kaip tu juos priderinsi. Kartais mane užvaldo visiškas nesvarbumas, kaip atrodo, o kartais negaliu iš namų išeiti neprisiderinus plaukų segtuko prie batų raištelio (čia iš mamos paveldėta, ji dukrų plaukų kaspinus derino prie kojinaičių raukinukų dar gulimų vėžimėlių laikais).

Todėl atsitiktinių žmonių nuotraukos, katrie dažnai išrodo tikrai įdomiau, nei pilkoji masė Gedimino prospekte, gali tapti įkvėpimo šaltiniu įdomesniam deriniui ar net geresnei nuotaikai.

Štai paskutinis mano susižavėjimo šaltinis.

„To me, my grandmother, Françoise Gerondeau, is the most elegant and the funniest woman in the world. In fact, that photo was taken during the Algerian War, in the late fifties. My Grandfather, who is French, had been mobilized. And just before his departure, he told my grandmother (they were dating for a year) that he didn’t love her and that he would never marry her. But she’s very stubborn, and she asked her brother to take photos of her during their vacations, so that she could send them to my grandfather, and he would fall in love again. The photo you see can testify. Isn’t it childish? To me that story defines exactly my grandmother. That photo must have a great power, since when my grandfather came back, they got married. I wish I had a picture of my grandfather, he was very alluring and elegant too. I think that my aesthetic taste comes from the observation of my grandparents. Both of them really represent a model to me.“

Va čia tai moteris :) Ir kokia graži.. O ir šiaip tas vingažines nuotraukas žiūrėti labai įdomu. Visų pirma, ten yra tikrai labai gražių derinių.  Visų antra, labai gražūs žmonės. Garbingas Rupkių klubas nutarė, kad šiais laikais moterų figūros tikrai ne tokios, kaip seniau. Prieš 50-6-70  ir t.t. metų.  Anksčiau tikrai damų liemenys buvo panašesni į liemenis, o dabar, net nereikia būti užvalgiusiai, bet dažna moteris pasižymi ne ką ryškesniu liemeniu nei pjaustymo lentelė, bei pjaustymo lentelės nuožulnumo pečiais. Kaip mes pastebėjome senose fotografijoje, net ir užvalgiusios moterys puikuojasi bitutės liemeniu. Atidžiau įvertinau praeivių figūras – liekna ar apkūni, bet ryškų liemenį turi reta. Čia kas – nauja evoliucijos pakopa? Ar maisto, nepanašaus į maistą, valgymo pasekmė?

Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija.  Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.

Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete?  Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.

Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu  už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai  – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.

Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.

Bet vakar ilgai ir nuobodžiai mindama dviratį ir sliūkindama takeliu, supratau, kad kažkas ne taip. Mano tikslas buvo: pulsas  127-137.  Paprastai bėgti nereikėdavo, kad toks pulsas būtų, bet vis dėlto eidavau gan spėriu žingsniu. Šį kartą einu kaip vėžlys, jau užmigti beveik pavyktų, ir vis tiek pulsas 140 – 145. Per daug. Dar sulėtinu tempą, bet jau viskas, šitaip lėtai niekas nevaikšto. Pasikviečiu trenerį – musiet kosminius dažnius sensoriai rodo. Ne, pasirodo, iš tiesų vos ne ramybės būsenoje širdis kalatojasi. Nei kavos geriu, nei nemiegojus buvau, vadinasi – stresas, ko aš ir neneigiu. O atrodė, kad viskas man gerai, maža, kad esu kupina emocinių šiukšlių.

Persėdau ant dviračio, ten neva labiau stengtis reikia, kad pulsą užkelčiau. Na, ramiai sau minu – 140. Daugokoka. Persėdu ant dviračio su atrama, ten dar lengviau. Minu minu, taip paprasta ir nesunku, pirmi lygiai, ir tai, kas minutę reikia žiūrėt, kad pulsas neužšoktų.

Tiesioginis streso padarinių įrodymas. Negerai nervintis, oj kaip negerai.

O ir šiaip, smagu pasidaro pagalvojus, kaip kažkas gi ir sugalvoti tokią idėją, kaip ir patį anekdotą, turėjo.  Ir turbūt labai savimi džiaugėsi.

Paaiškinkit, a?

Lachūdros vizualizacija

Nors man dabar visai  ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.

Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas:  ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.

Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.

P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/02/20/dar-viena-lachudros-foto/feed/ 2