Bet netgi jeigu tai pavyks, sulyg kiekviena klaida, o jos neišvengiamos, viskas, ir lengva, ir sunku, strigs, ir aš turėsiu ratu grįžtu atal.

Todėl vis dėlto teisingiausia bus viską pakęsti, elgtis nelyginant sunki masė, ir netgi jei jautiesi tarsi vėjo nupūstas, be reikalo nespurdėti, žiūrėti į kitą žmogų gyvulio žvilgsniu, nejusti atgailos, trumpai tariant, pačiam nuslopinti tai, kas dar likę iš gyvenimo šmėklos, tai yra padauginti savyje paskutinę kapų ramybę ir daugiau nieko, išskyrus ją, nepripažinti.

Charakteringas tokios būsenos gestas – perbraukti mažuoju pirštu virš antakių.“

Šiaip nepraktikuoju savo asmeninio interneto kampo pildymo kitų kūrybos ir rašybos greituoju perrašymu ar tiesiog copy paste, bet iš visos krūvos entelektualinės ir nlb leteratūros, besimėtančios lovoje, po lova ir prie lovos, vienintelę šią vietą pasižymėjau kaip vertą citavimo. Čia yra iš F. Kafkos „Pasakojimų“. Vidurys šio teksto tai kaip ir visi viduriai, bet pirmutinė pastraipa labai paprastai apibūdina visą tą kasdienį reikalą, kuriame, man atrodo, malasi dauguma.

Jau kuris,  ilgas laikas visur kur klausausi Notre Dame de Paris (ir tik neseniai supratau, kad noterdamas reiškia ne ką kitą, kaip mūsų mergelę) miuziklo. Seniai seniai jo klausiausi italų kalba, po to persimečiau ant originalo – prancūzų kalbos, ir klausiausi tik muzikos, nesigilindama į žodžius.  Pradėjus žiūrėti video jūtūbėj, negalėjau nuo jų atsitraukti per dienų dienas: pradėjau klausyt žodžių, susiradau vertimus, išsiaiškinau fabulą. Scenografija, choreografija, vaidyba tiesiog kerinti, ir net prancūzų kalba man pasidarė kiek gražesnė, nei anksčiau. Bet empiriniu tyrimu išsiaiškinau, kad nevalia pasitikėti nei spektakliais, nei filmais, todėl būtinai reikia griebtis rašto žodžio. Taigi dvi dienos – ir V. Hugo „Paryžiaus katedra“ perskaityta, mažum bent vieną išsilavinimo skylę užlopiau.

1. Miuzikle fabula ne visiškai tokia, kaip ji bus tokia, jei išmestos svarbios dalys. Palikta tik meilės istorija, bet ir ta kažkokia re/deformuota. Kad ir kokia graži man būtų Helena Segara, ji tikrai neatrodo kaip 15 – 16 metų čigoniukė, kiek ir buvo Esmeraldai, o tai daug ką keičia – kai tau 15, dar galima suprasti kai kuriuos elgesio nukrypimus. Todėl kai apie meilę verkia brandi moteris (miuzikle) ir jauna naivi mergaitė (knygoje), viskas atrodo skirtingai.

Subrendus labai graži ir seksuali trijų vaikų mama negali įkūnyti jaunos, naivios, vaikiškos mergaitės, kuri nesupranta nei savo grožio, nei patrauklumo galios, nei iš viso žino, kas tai yra. Man labai gražioje miuziklo vietoje, kur Esmeralda dainuoja apie save, Helena Segara akivaizdžiai mėgaujasi savimi, o knygoje penkiolikmetė kvailelė barškino būgneliu ir šokinėjo kartu su savo ožkele, linksmindama variokų galinčius pažerti paryžiečius.

2. Antra, kas man užkliuvo – toji smaragdė Esmeralda, garbės žodis – mulkė. Įsikandusi tą savo pliuškių pliuškį Febius nuėjo tiesiai į mirtį, tiesiog pati prašėsi būti pakariama. Mirti dėl meilės, iš meilės, per meilę, meilėje  – kaip ten jau bebūtų, laikoma baisia romantika, ir iš meilės besikankinantys žmonės atrodo daug tauriau, nei verkiantys, jog neturi ką apsirengti :) Bet šiuo atveju aš matau tik labai kvailą mergą, kurios kvailumo net meilė nesugebėjo užmaskuoti. Febius, Febius… c’mon, jai norėjo padėti išsigelbėti kone visas pasaulis,  ji ką tik atrado motiną, apie kurią galvojo visą gyvenimą, ir vis tiek negalėjo patylėti su tuo savo Febius, kuris suinteresuotas tik ant bledės ir ant babkės.  Knygoje.

O štai miuzikle ta jo meilė panašesnė į širdingą susižavėjimą, jis tikrai blaškosi, ir net savo sužadėtinei pareiškia, kad nėra kuo jo pasitikėti. „Tarp dviejų moterų kurias myliu, tarp dviejų mane mylinčių moterų – ach, argi aš kaltas, kad esu normalus“, -  iš širdies užtraukia Febius. O čigoniukės, kuri visai ne čigoniukė, durnumas kiek pamaskuotas. Gal nepatogu statyt tokį didį reikalą apie durnę?

3. Trečia – Hugo rašymo maniera labai žavinga. Kaip jis subtiliai šaiposi iš visų savo herojų silpnybių, pliuškiškumo, išsidirbinėjimo ir likimų – net miela skaityt :) Maždaug – visiems nepasisekė, o ir Febius sulaukė tokio galo, kokio nusipelnė – vedė.

Didžiai rekomenduoju paskaityti šį kūrinį.  Ne visa literatūra, vadinama klasika, man patinka, bet šis V. Hugo kūrinys – tiesiai į dešimtuką.  Nesuprantu, kaip ta pati tauta gali didžiuotis  nesuprantamai nenormaliais beigbederiais.

Kai kitą kartą būsiu Paryžiuje, būtinai apeisiu aplink katedrą su šios knygos pirmų puslapių kopija rankose, nes skaitaint architektūrinį aprašymą nieko neina suprast nematant objekto prieš akis. O tai bus jau po poros savaičių!

O kai praeitą kartą ten vaikščiojau aplink, dėmesį patraukė mini koncertukas priešais pat katedrą. Žiūrovų nedaug, spėju, vien draugai ir artimieji, bet smagiai atrodo toks mini renginukas tokioje vietoje. Kaži,  jei kokia pogrindinė grupė atsitemptų aparatūrą ir pradėtų rėkauti priešais Vilniaus katedrą, ar juos kas nors suprastų?

Ir gražiausia – nuolaidų taikymas apsilankymui Katedroje.

Miuziklas irgi rekomenduotinas. Artimiausiu metu Prancūzijoje jo nepamatysit, tad lieka jūtūbė, pradžia čia.

Mano kuklia kaip žemės kirminas nuomone, šitame muzikinime kūrinyje vyrai iš esmių esmės yra geresni dainininkai ir aktoriai. Nu taigis, kunigas Frolo taip kankinasi, kad tikrai tikiu. Visada sakiau, kad šita celibatinė kunigystė – baisus  sadomazochistiškas melas prieš save ir prieš visuomenę.  Patinka Frolo man, vyriškas vyras. O Febius – toks geras bjaurybė,  kad aš jo nuoširdžiai nekenčiu. Toks stovi sau nivtemu, biškį į bordelį, biškį reikia, biški bijau, biški noriu, nežinau ko, o gal nenoriu…  ir ką tu jam. Kvazimodą (čia kaip.. pusiau padarytas?.. nedadarytas, kitaip tariant?) įkūnijantis dainininkas Garou vertas didžiausios pagarbos – taip puikiai dainuoti persilenkus per pusę ne pats lengviausias darbas.  Na ir dar toks gražus kupriukas. O šiaip, jei ką, Kvazimodas buvo kurčias. Kyla noras kiekvieną žodį užlinkinti, kad net ir nenorėdami paklausytumėte, koks ten grožis. Esmeralda, kaip jau minėjau, ne, ana tik šiaip labai graži moteris. Flor de Lis  – ne tokia graži, bet talentinga. Ir jauna, kaip ir turi būti.

Ir ką aš čia darau? Ir vėl klausau to paties šimtą kartų girdėto miuziklo, ir rašau kažkokį pliauzarą. Visada taip darau, kai turiu daug darbo.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/09/27/meile-kvailumo-neuzmaskuosi/feed/ 3 http://www.taprasme.lt/2010/03/27/skandinavu-literatura/ http://www.taprasme.lt/2010/03/27/skandinavu-literatura/#comments Sat, 27 Mar 2010 19:26:54 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1537 Nėra pas mus parkų kultūros. Neįprasta per pietų pertrauką šildytis prieš saulutę, valgyti iš namų atsineštas salotas, labai retai matau besimokančius/dirbančius žmones.  Tik mamytės stumdo vežimėlius ir paaugliai geria alų. Nuėjus į Sereikiškes kiek sutemus, labai jau nejauku pasidaro. Vasaromis, kaži, gėlių niekas neišrauna?

Miumla: "Pasaulyje nėra nieko baisiau, už mus pačius" (ar čia mažytė Miu?)

Kadangi beveik visą pernai pavasarį ir vasarą praleidau parkuose, šį saulėtą rytą susisupau į pavasarinę skraistę ir patraukiau parko kultūros ieškot. Knygyne už du litus (?!!!) įsigijau skaitalą Agneta Pleijel „Fungi“. Porą valandėlių pasišildžius ant suoliuko, namuose pabaigus šią knygą, turiu pripažinti, kad skandinavų literatūra man vis labiau pradeda patikti.

Skandinavai moka pasakoti. O mano smegenys padaryti taip, kad aš skaitydama seku istoriją.  Nesiseka skaityti ilgų aprašymų ir išmąstymų – akys automatiškai prašoka nesibaigiančius saulėlydžio aprašymus, ir vis ieško pasakojimo. Turbūt todėl A. Kamiu „Svetimas“  perskaičiau su malonumu, o „Kryčio“ niekaip, niekaip neprisijaukinu. Tik atsivertus – atmetimo reakcija, jei per puslapį nėra nei vienos naujos eilutės.

Taigi apie sentimentus skandinavams. Naiviai galvoju, kad dauguma vaikų su skandinavų literatūra nuo mažų dienų susipažinę. Astrida Lindgren, Selma Lagerliof ir Tuvė Janson (ok, suomiai – šiaurės, ne skandinavų tauta, anyway)  – must to read.  Net nekalbu apie H. K. Anderseną. Pridėčiau dar ir Marija Gripė, bet tai būtų jau virš mano naivumo ribų.

Ir kaip kai kurie sumąsto, kad kiekvienas žmogus turi būti perskaitęs kalnus filosofinių traktatų, o šiaip patys nėra skaitę nei vienos šių autorių knygos, man – keista.  Pirmoji asociacija: purvinos panagės, slepiamos po raudonu nagų laku.

Keista ir išgirsti, kad Karlsonas arba muminukai yra „iš multiko“.  Tad gal uždarau potemę.

Bet kad skandinavų literatūra ir brandesniam amžiui  tinkama. Vienas skandinaviškos tiek vaikiškos, tiek literatūros vyresniems bruožas – melancholija, lengvas liūdesys.  Ta pati „Pepė Ilgakojinė“ man atrodo kiek liūdnoka knyga, ką jau kalbėti apie „Brolius Liūtaširdžius“, „Mijo, mano Mijo“, ir tik nesakykit, kad Anderseno „Undinėlė“ ypatingai ypatingiausiai linksma istorija. Skaidraus liūdesio pilni ir pasakojimai apie Trolius Mumius, ir iš viso, neskaičiau nei vienos skandinavų knygos, apie  kurią taip negalėčiau pasakyti. Paaugus tai atsiskleidžia visom kitom spalvom ir prasmėm,  pamatai visai kitas prasmes, todėl in my humble opinion, ir suaugę turėtų atsiversti vaikystės knygas.

Taigi šiandien sudorota Agnetos Pleijel „Fungi“ irgi pasižymi tokia savybe.  Net nežinau, ar tai romanas apie meilę, kaip kad mažom raidėm parašyta ant viršelio, ar filosofinis romanas, o gal viskas kartu. Kas tik neįkvepia rašytojų rašyti – štai A. Pleijel įkvėpė A. Šopenhauerio veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ epizodas apie į krantą lipančias kiaušinių dėti vėžles. Žinot, tikrai gera knyga.

Kiti skandinavų kūriniai, su kuriais vertėtų susipažinti: Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas“, Herbjorg Wassmo knygos (“Dinos knyga“,  „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“), Klas Ostergren „Džentelmenai“, S. Lagerliof  „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Tik juos visus skaitant lengvas šiurpas laksto.

Dar vieną skandinavų knygą užmačiau, žadu įsigyt T. Lindgren „Dorė Biblija“. „Humanitas“ knygyne visai gerų knygų esama už įspūdingai mažą kainą. Kad tik nelytų kiaurą parą.

Nora Ephorn

Nyčės „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ ir Noros Ephron „Tas nelemtas mano kaklas“  – labai skirtingi kūriniai, bet abu atsidūrė mano pirkinių krepšelyje. Nyčei reikia susikaupti, o pradinei savaitgalinei reabilitacijai tipo ir antroji, laisvalaikio knyga.

Kuo čia dėtas kaklas? Tuo, kad kad kaklas geriausiai išduoda moters amžių, kaip kad rašoma, nuo 43 metų. Todėl autorė  – romantinių komedijų scenaristė, žurnalistė ir šiaip, nepėščia motera, siūlo jaunoms nešioti atviresnius rūbus, ir jei jos knygą skaito bent viena jauna, greitai apsirengti bikinį ir nenusirengti mažiausiai iki 34 metų. Su bikiniu palauksiu šiltesnių dienų, o visokių golfų ir taip nenešioju, nes jaučiuosi kaip su skafandru. Be to, negražu.

Bet man naujiena buvo tai, kad neįmanoma patempti kaklo, nepatempiant ir veido! Tada tikrai bėda.

Knyga parašyta labai lengvu stiliumi, nemažai pliuškiškumo ir autoironijos, bet visa tai atmetus lieka daug kartų girdėta, dėl to banalia vadintina tiesa, kad jaunyste reikia džiaugtis. Ir parašyta įtaigiai.

Reziumavimui puikiai tinka gale surašytas „ką būtų buvę pravartu žinoti“ sąrašėlis. Kadangi ne viskas man asmeniškai tinka, nes dar tiek nenugyvenau, pacituosiu kelis mano dėmesį patraukusius punktus.

• Nesinuomokite, pirkite (galiu pasiginčyti, bet iš esmės sutinku)
• Netekėkite už vyro, su kuriuo nenorėtumėte išsiskirti (suktai čia pasakyta, labai)
• Sofos apdangalo spalva turėtų kuo labiau priminti smėlio spalvą (nesutinku, man kol kas gražiau rožinė)
• Blokuokite kiekvieną nepažįstamą vardą savo pokalbių programoje (ir vaikui aišku, bet kažkada to nedariau, ir turėjau progos įsitikinti klaidą daranti)
• Visi figūros netobulumai, kurie neduoda ramybės būnant 35 metų moteriai, sulaukus 45erių jai kels tikrų tikriausią nostalgiją (metus galima įrašyti kitokius: 14 – 24 pvz, 16 – 26 ir t.t.)
• Viską užsirašinėkite. Rašykite dienoraštį. Daugiau fotografuokite. (o nuotraukas ne kompe laikykit, ir galva tikrai pavedinėja, nesugeba visko atsimint, ką norėtųsi)
• Jeigu tik trečdalis jūsų drabužių yra klaida, jums puikiai sekasi (Klaida ne mano, o gamintojų, gaminančių nekokybiškus rūbus. Spinta mano pilna, o rengtis nėra ką. Ir ne todėl, kad taip sako visos bobos, o todėl, kad tie rūbai po savaitės ar mėnesio nusitampo ir apsipumpuruoja. Taigi daiktas yra, ir apynaujis, bet nebelabai nešiotinas, čia visa bėda).

Paskutinis skyrius iš vis kažkoks niūrus apie mirusius draugus. Ir dar ten parašyta „skinkime dieną“, kas daug padoriau skamba lotyniškai, carpe diem, lietuviškai marazmas kažkoks.

Bet šiaip jau man atrodo, kad yra du būdai kaip gyvent: gyvent čia ir dabar, kaip paskutines savo gyvenimo dienas (netaupyti, nestrateguoti, nepersitempti, žiūrėt, kad dabar būtų gerai, ir nesiparinti), arba dėti pamatus ateičiai (daug dirbti, taupyti, atsakingai rinktis aplinkos žmones, nedaryt nesąmonių, galvoti, kad už dabartinius sunkumus bus atlyginta, esmė -  vėliau pagyvensiu).

Spėju, kad pirmu būdu gyvenantys žmonės yra laimingesni.

Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. „Ulise“ ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.

Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą  alubarių – airių  teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“.  Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.

Olis ir Edis

Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino  pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja:  „Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją:  ir apie  džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją“.

Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.

„Aš daug metų grojau gitara,  prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau…  tikrai netikėjau…  Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.“

Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: „Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina.  Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą“.

Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: „Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal  7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.“

Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.

Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius  gali pakartoti iš pirmo paklausymo.

Rocky Road to Dublin

While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
„Hurrah me soul“ says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load „hurray !“ joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down

the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.

Filmas seniai pažiūrėtas, ašara išspausta. Kaip sakė kolegė, liejant ašaras skaitymo ir filmų žiūrėjimo metu, ilsisi superego. Filmą marinavau kompe pusę metų, nes pavadinimas neįtiko, maniau būsiant kokią šaudo gaudo stiliaus nesąmonę, bet prieš porą mėnesių persigalvojau. Šiek tiek netikrumu dvelktelėjo, bet kad jau taip gražiai Jamie Cullum dainuoja, o kaip žinia, atitinkamas muzikinis fonas gali atitinkamai nuteikti. Tai koks dešimtas šiais metais matytas filmas, nes neturiu kantrybės jiems. Bet pažiūrėjau visą nuo pradžių iki galo. Patinka man tokie išoriniai surūgėliai, kaip Klinto Eastwoodo Kovalskis.

Knyga prieš miegą: Fracoise Sagan „Angelas Sargas“.  27metė rašytoja ( tai buvo 1968 m.)   šį, tarkim, detektyvinį romaną, parašė per mėnesį, vis užgerdama riešutų trauktine.

Nors Sagan kūriniai apibūdinami kaip rafinuotai elegantiški, man ši knyga, reikia pripažinti, pirmoji pažintis su autore,  truputį jokia. Prisėdau, perskaičiau, pora trejetą citatų pabandžiau  prisiminti, kad kur pseudo intelektualiam pokalby pavartočiau (nes iki intelektualaus netraukia nei mano pašnekovai, nei aš, nei citatos :) ), na ir viskas.

Visa pasakojimo intriga ir siužetas labai gerai numanomas jau knygos pradžioje. Tad tikėjausi bent pasigilinimo į neva žmogiškąsias gelmes, bet nei šis, nei tas – čiūžt paviršiumi ir va, o gi nieko. 27metė kalba 45 metų moters balsu. Nelabai išeina rašyt apie išgyvenimus neegzistuojančios moters, išgyvenusios daug daugiau, nei tu pati, vardu. Taip ir atrodo, kad Doroti, romano „aš“, yra jauna naivi mergeliūtė, o ir 40metis jos „gyvenimo partneris“, antraeilis vaidmuo,  koks jaunas gaidukas. Angelas sargas – na, jo personažas jau savaime yra toks lengvai kryptelėjęs.

Retorinis klausimas:  kaip gali pykti ant žmogaus, kuris nužudė tris žmones dėl to, kad padarytų tau malonumą?, – klausia F. Sagan.

Ir tai antroji iš eilės knyga, ant kurios viršelio pavaizduotas automobilis.

Trys draugai

Kadangi vakar išlaikiau paskutinį universitetinį egzaminą savo gyvenime, jei tik nesugalvosiu „profesinės kvalifikacijos“ kelti, leidžiu drybsoti lovoje ir skaityt savo malonumui.

Vakar naktį pasiskolinta Erich Maria Remarque knyga „Trys draugai“ šiandien jau perskaityta. Ties 464 psl. pradėjau žliumbti, tai tęsėsi iki knygos pabaigos ir penkiolika minučių po to. Susigraudinau kaip reta, arba kaip ir kiekvieną pastarąjį kartą, skaitant grožinę knygą, nes moksliniai straipsniai manęs negraudina.

Liūdna, liūdnai pasibaigianti, bet negniuždanti, su mažu vilties žiburėliu istorija apie meilę, draugystę beigi kitas vertybės. Taip pat apie nūdien aktualią krizinę „laiko dvasią“, nes veiksmas vyksta didžiosios depresijos metais.

Paprastai aš labai atmestinai perskaitau visokius apraaaaašyyyymus vaizdų vaizdelių, šį kartą skyriau tam deramą kiekį dėmesio, nes paprasčiausiai  gražu ir įtaigu. Pavyzdžiui, mane tokios detalės, kaip netradicinių spalvų Remarko dangus (geltonas kaip žalvaris, žalias kaip obuolys, arba šviesiai žalias, kaip neprinokęs obuolys) labai sukoncentruoja į aprašymų skaitymus:  net jaučiuosi lengvai apsišvietus.

Tiesa, be to, kas tikrai tekste yra (patys skaitykit), įžvelgta ir labai jau rupkiškas prasminis laukas: ten tikrai galima pasižiūrėti, kaip moteris tvarkosi su kompleksų kamuojamo vyro elgesiu, ir, jei manotės, kad tai pravers, pasimokyti šio to.

Vaikystės literatūra

Aš, būdama kaip reta skvarbios minties, kas, be abejo, yra itin akivaizdu, šią savo savybę pradėjau ugdyti jau ankstyvosios (kaip pažiūrėsi) vaikystės metais.  Nuolatiniai mano skaitiniai buvo vaiko iki septynerių metų auginimo knyga (deja, mama yra beveik tikra, kad išmetė), „Taupumas buityje“, etiketo knyga „Kaip elgtis“, kultinė knyga „Tau mergaite“, Zelnyčio „Meilės vardu“, „Namų enciklopedija“. Šitos knygos man TIKRAI patiko ir jas skaičiau ne po vieną kartą.

Iš tiesų manau, kad tai yra išliekamąją vertę turintys kūriniai, verti dėmesio. Tad nuo šiol periodiškai apžvelgsiu šias knygas, neleisdama joms nugrimzti į užmiršties pogrindžius.  Ir jaunoji karta, dar jaunesnė už mane, turi žinoti, su kokiom teisingom knygom užaugo tėvai ir vyresnės seserys.

Iš tiesų pirmumo teisę suteikčiau kultinei  knygai „Tau, mergaite“ ir nepamirštamas

 

Navaičio pezalai pribloškia ir mano šunį

gyvenimo pamokas suteikusiam leidiniui „Taupymas buityje“, tačiau dėl gyvenamosios vietos neapibrėžtumo šiuo metu prie tų knygų prieiti negaliu, o bibliotekose, manau, šie leidiniai nebesaugomi. Tad pradėsiu nuo kitų, gal ne tiek mylėtų, tačiau vis tiek mirties dar nenusipelniusių knygų.

Pro smalsių akių vienetą neprasprūsdavo Navaičio pezalai vyrų ir moterų tema, tačiau jie jau tokie prasti ir tušti pezalai, kad irgi prašosi aptarimo, ir galbūt net ir susiejimo su dabartine G. Navaičio, santykių specialisto ir Tautos atstovo veikla.

Visa tai ir dar daugiau artimiausiu metu taprasme eteryje.

One flew east,
And one flew west,
And one flew over the cuckoo’s nest.

Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško,
Trečias – virš gegutės lizdo.

Pastaba laiku ir vietoje: angliškai cuckoo ne tik gegutė. Tai ir beprotis.

Labai žliumbiau šiandien. Itin jautrios sielos būtybė esu, jei kas nežinojot. „Skrydis virš gegutės lizdo“ vienas iš nedaugelio filmų, kurį pažiūrėjau nuo pradžios iki galo nesimuistydama, nes šiaip jau mane erzina sėdėjimas ir spoksojimas į vieną tašką. Galėčiau parašyt apie ką tas filmas, jei kartais tokia pat tundra skaito, bet jei netyčia patys sumąstysit pažiūrėti, labai ant manęs pyksit, kad jau viską žinot. Tad tik pora visiškai pašalinių minčių.

Filmo režisierius  Milošas Formanas, o iš tiesų, Janas Tomašas Formanas, yra čekas. Šiek tiek pasišiaušiau: Lietuvos dydžio eks komunistinė šalelė turi daugiau kuo pasigirti pasauliui, nei mano gimtas kraštas. Šiaip aš patriotė, vat, kalba artimiausia sanskritui, Europos (ch)kultūros sostinė, daug ežerų turime, miškai gražūs, trys objektai įtraukti į UNESCO saugomų sąrašą. Dar mano viena meilė sakė, kad lietuviai daugiausia baldų pagamina Europoje. Viskas čia gerai.

Tai va, režisierius čekas, o pagrindinį filmo veikėją įkūnija visų laikų mano meilė Džekas Nikolsonas. Jau kaip aš jį myliu, tai dar nei vieno iš „plakato“ taip nemylėjau. Jau seniokišką Nikolsoną buvau įsimylėjus, bet pamačius jį Rendlio Makmerfio vaidmenyje pagaliau įsivardinau sau, kokie vyrai man patinka (akylesni jau seniai tai žino :D )

Taigi: kresnoki, su pirmaisiais plikimo požymiais (kai kurie jų teigia, kad juos gamta apdovanojo aukštais smilkinais),  svarbi detalė  – bakenbardai. Ne tokie jau visai naftalinu trenkiantys, kaip kad šio paveikslėlio pirmas modelis, bet šis tas turi būti. Arba bent jau puošė dažną mano sutiktą lachūdrą. Dar pageidautina kiek šiurpinantis žvilgsnis, kad per daug gerai nebūtų.

Pažiūrėjus filmą, truputį apie jį pasiskaičiau internete. Ir gerai, kad knygos neatsimenu, nes eilinį kartą filmo siužetas skiriasi nuo knygos, o tai man sukelia lengva apalpulį.

O apie filmą… rekomenduoju.