Buvau spektaklyje „2vyrai. 1tiesa“ su Sakalu Uždaviniu. Skelbiama, kad ši premjera gali pakeisti. Spręskit jūs, nueikit, pažiūrėkit, pagalvokit. Bet ten sakomas vienas dalykas, apie kurį neapdairiai sako, kad prisiminsite visą gyvenimą. Kaip ten su visu gyvenimu, nežinau, anksti sakyt, bet trečia diena galvoju. Traukinio vairuotojas, na tas, garvežistas, kuris važiuoja iš Vilniaus į Rygą, niekada ten nenuvažiuoja. Ir visą gyvenimą važiuoja, ir niekada nenuvažiuoja, nes Radviliškyje jį apsuka ir jis tūtina atgal. Vagonai su keleiviais prikabinami prie latvio mašinisto garvežio, kuris irgi niekada į Vilnių nenuvažiuoja. Ir taip visą gyvenimą. Velnias, juk tikrai.

Tik keista, kad prieš tiek metų skaitytos ir kerėjusios knygos dabar atrodo be galo nykios, sentimentalios ir nesukeliančios nei didelio, nei mažo noro jas pabaigti. Nekeista, o netikėta. O kadaise taip smagiai žarstytas smėlis atrodo kažkoks purvinas. Vanduo, iš kurio varu neišvarydavo – šaltas. O kelias į kažkur netoliese esantį ežerą – užmirštas.

Ir norisi visus mažus didelius dalykus patirti iš naujo. Tad jau žinau, ką veiksiu per atostogas. Net Santorini salą išbrokijau, nes tingiu truputį. Sėdėsiu be ryšio, žiūrėsiu pavakarėn iš paskos ir, jei tik kas  man priduotų senų baldų, aš juos su mielu noru dekoruočiau atostogų metu:) taip kad – laukiu.

Tokie tie maži dideli malonumai.

]]> http://www.taprasme.lt/2011/06/09/hau/feed/ 0 http://www.taprasme.lt/2011/01/16/tevynes-lyginimas/ http://www.taprasme.lt/2011/01/16/tevynes-lyginimas/#comments Sat, 15 Jan 2011 22:58:55 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1918

Tokie tie medeliai tėvynės medeliai

Kai žmogus įsigyja lygintuvą, jam lieka daugiau  laiko sau pačiam. Susikrauni stirtą patalynės, atsitempi lyginimo įrankius priešais teliką, atsainiai jį įsijungi ir pradedi galvoti. O tuo pačiu tai galima traktuoti ir kaip lengvosios atletikos sporto šaką – vis daugiau judi, nei šiaip sėdėdamas. Idant smegenys visai neapgliaumėtų nuo savaitgalinio serialo, bevelyju žiūrėti kokį nors Traval Chanell. Laputaitė lankosi Dijon’e, geria vyną, dosniai pila jį ant jautienos, ir rodo, kaip relaksuojasi po sunkios filmavimo dienos putų vonioje su stebuklingai greitai nykstančia vyno taure. Maždaug dvi sekundės visai taurei.

Kai nuo galvojimo apie savus reikalus vėl pakeliu akis, kita laputaitė pasakoja apie kanadiečius, kurie nusprendė nuosekliai pereiti prie kito gyvenimo etapo ne savo gimtinėje, o kokioje egzotiškoje šalyje. Jaunas šeimos vyras pasakojasi, kaip su žmona tarėsi, kurgi išvykti. Sako, gal Filipinai. Ai, per toli. Tai gal Kosta Rika – o, pats tas. Dar praskamba mintis, kad Kosta Rika yra centrinė Amerika, taigi Amerika, taigi ne taip emociškai ir kultūriškai nuo Kanados, katra irgi juk Amerikos žemyne. Taigi jaunojo vyro trinarė šeima išvyksta į Kosta Riką. Ten atidaro B&B, šeima tampa keturnare.

Prabėga treji metai, tėvai grįžta į Tėvynę (Kanadą) aplankyt tėvų ir draugų, bei vaikams parodyti sniego. Ale gi toks nerimas graužia širdį, kaip ten bus – gal pasirodys, kad ten taip gerai, kad nėra ko į tą kultūriškai nors ir artimą, ale vis tiek svetimą Kostą Riką grįžt. Na ir ką – ogi pasirodo, kad kanadiečiai suprato, kad visgi jų tikrieji namai yra Kosta Rika. Kanadoje reikėjo tiek daug dirbti, vargti, prakaitą lieti ir smegenų ląsteles žudyti dėl saugumo: draudimai, pensijos, kreditai, indėliai, sąskaitos, žodžiu, vargai negalai. O štai Kosta Rikoje – kaip rojuje. Tikri namai. By the way, I don’t speak the local language, sometimes for locals it’s a bit difficult to understand us, they are trying, really trying, but in fact, they don’t understand. Oj, lygintuvą per ilgai laikau ant pagalvės širdelių, čiut nepradeginau iš to susimąstymo – kaip per trejus metus, išvažiavęs gyventi į Kostą Riką, tu, kadanietiškasis žmogau, nesugebėjai išmokti ispanų kalbos? Taigi dar kiek laiko, ir tavo vaikai sugrįžę iš mokyklos į tave kreipsis tų maurų kalba, o tu nieko, ekspatriate, nesuprasi. Savo paties namuose nesuprasi.

Kita istorija į mane prakalba pro karštų garų debesaitį: oh yes, Nikaragva nėra tokia pavojinga, viskas man yra ok, I feel really good here, I discovered myself, I was working so hard to do it, and I really miss my girls. We speak every day, bet jau metai, kaip aš jų nemačiau, – banglentę stipriom rankom pagriebia ir apsuptas vietinių vaikiukų link bangų nuskuodžia antrosios istorijos herojus. Šimtas vietinių pusalkanių vaikų, taigi šimtas burnų kartą per mėnesį užsuka į jo neseniai atidarytą banglentininkų klubą. Kanadietis šypsosi – aš čia atvykau ne tik imti, noriu ir duoti. Mane taip gražiai priėmė vietinė bendruomenė, todėl rengdamas kasmėnesinius susitikimus su varguolių vaikais jaučiuosi prisidedantis prie Nikaragvos gerovės. Oh yes, nice. Tik dukrų, Kanadoje, pasiilgtu.

Kadangi laida jau baigėsi, o skarmalų stirta tik nežymiai sumažėjus, monotoniškai dirbu dešine ranka, o abu smegenų pusrutuliai ūžia. Kas čia per prikolas sugalvoti, kad reikia naujų, geresnių namų, ir iš dyko buvimo bele kur išvažiuot? Nes aš taip suprantu pasakymus, kad Kosta Rika yra vat tie tikrieji namai, o Kanada – tai jau ne tiek tikrieji.

Aš vis pagalvoju, kad visai į naudą išeitų kokia pusmečio  – metų kelionė. Jau ir biudžetus pradėjau svarstyti, kiek kur ir už kiek galėčiau pasitrankyt. Be to, kadangi jau keli pažįstami tai išbandė, ir visi grįžo sveiki gyvi bei netapo darbo biržos klientais, irgi įkvepia. Va vieni, va kiti, jei kam įdomu. Dar būna taip, kad žmonėms tiesiog pasipainioja ta antra obuolio puselė (miela, ania, klin klin), katra gimė už Lietuvos sienos ribų, ir gyvenimas taip klostosi, kad tenka pakeisti gyvenamą vietą. Bet šitie išmąstymai, kad „atvažiavau, ir pajutau, kad tai yra mano namai [nors kalbos nemoku], man yra švelniai tariant keistoki. Arba kai kokia lietuvaitė išvažiavusi pas vokiečius (tiksliau, turkus), kebabų kepti, aiškina, kad Lietuva yra šūdas, kad čia nėra galimybių, ir kad jos tikroji tėvynė – Vokietija. Kebabus vyniot, baisi galimybė.  Galėčiau su tuo lygintuvu ir užvažiuot gerai. Iš pavydo, iš ko daugiau, jei kam neaišku.

Gink die, nesakau, kad čia viskas man labai gerai, bet jei pvz., kalbame apie piniginius reikalus, aš gyvenčiau viename bute su dar penkiais žmonėmis, ir pirkčiau nukainotus apipuvusius bananus, kaip  kad daro finansinių reikalų pasitvarkyt į plantacijas ar  stroikes (kurios stabtelėjo, cha) išdundėję, tai visai neprastai susitaupyčiau :) Aš gal net norėčiau porą metų kur nors mokslą kokį pagraužt, arba kokį inovatyvų mokslo lauką arti, būdama didžia mokslininke ar praktike, bet neįsivaizduoju savęs sumąstant, kad man reikia ieškoti naujos Tėvynės.

O kaip tu, ar audi mintį kurs nors Tėvynę kitą rast? Jei taip, kodėl, o jei ne, irgi kodėl? Kodėl kodėl kodėl?

Beje, gerai išlyginus skarmalus, spintoje atsiranda daugiau vietos.

Viskas taip ir juda:  lietus nulyja, ežerai ir upės nugaruoja, gal to upelio, kuriame žemuogėtas rankas plovei, vanduo dabar akyse tirpsta ant palto rankovės, o tu to net nematai – kaip sunyksta šešiabriaunė šešiakampė snaigė.

Kažkoks neįprastas jausmas šiemet įsismelkė: kad žiema yra, panaudosiu kokį paprastą žodį, gražu. Ir smagu. Ypač kai rytą vakarą pečiuini vyrukai stumdo tavo toną geležies.

„Year of risk“ – taip atėjusius metus pavadino vienas draugas, kiekvienam 365 dienų rinkiniui užrašantis po antraštę. Išmanu. Susivėlinus, bet apgalvojus sakau – kad ir jums šie metai būtų rizikingi. O kad taip atsitiktų, visų pirma reikia svajoti, norėti, trokšti ir tą troškimą bandyti numalšini. Šioje vietoje be rizikos neapseisi.

]]> http://www.taprasme.lt/2011/01/08/rizikos-jums/feed/ 2 http://www.taprasme.lt/2010/05/22/lietuviu-sekmes-istorija/ http://www.taprasme.lt/2010/05/22/lietuviu-sekmes-istorija/#comments Sat, 22 May 2010 14:28:45 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1604 Tingiai skaitau spaudą, štai tokią. Ir kažkaip liūdna. Išvažiavimas (didelio konkurso būdu) į atokią Norvegijos salą – norvegiškas sapnas, iš kurio nesinori pabusti, tai ta laimė, kurios pavydi daugybė Lietuvos šeimų. Smagu ir man, kad paprasta, sunkiai besivertusi, bet tvarkinga šeima dabar gyvena daug geriau, jaučiasi laisvesni ir reikalingi, ir kad lietuviai ne tik savo vagystėmis ir žmogžudystėmis norvegus gali nustebinti.

Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija.  Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.

Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete?  Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.

Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu  už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai  – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.

Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.

• Koks Muminuko tėčio vardas?
• Kada ir kaip atsirado Austrija?
• Kaip Odisėjas pabėgo nuo Ciklopo?
• Kodėl greitis aviacijoje ir laivyboje matuojamas mazgais?
• Kaip vadinamas įvairių įvairių būties formų išsiliejimas iš absoliuto?
• Apolono atitikmuo romėnų mitologijoje?
• Kokio aukščio yra atmosfera?
• Kas yra kašubai?
• Kokiame bare latravojo Šveikas?
• Greituoju būdu priminkite apie Antantę ir Trilypę Sąjungą.
• Kokie buvo Cezario paskutiniai žodžiai?
• Dėl ko vis dar pjaunasi Japonija ir Rusija?
• Niutono ir kvantinės mechanikos skirtumai?
• Kokie cheminiai elementai pirmiausia atsirado žemėje po Didžiojo sprogimo?
• Kuris literatūrinis kūrinys buvo palaikytas karine šifruote?
• Kas per velnias yra logoritmas gitaroje?
• Laisvojo kritimo pagreitis =?
• Skandinavų meilės deivės vardas?
• Kaip vadinami augalų lytiniai organai? J
• Ką reiškia „chamas“?
• Koks Budos vardas?
• Kiek akių turi bitės?
• Ką gero žmonijai padarė Tomas Akvinietis?
• Kas buvo Šv. Augustinas?
• Kiek žmogus turi dantų?
• O lietuviška abėcėlė raidžių?

Smagus ir prasmingas laiko leidimo būdas, kai nėra jėgų nei energijos kažkam aktyvesniam, o tolomis sėdėti – nesinori. Klausimų virtinė vienas kitam turi daug pliusų: sužinai ko nežinojęs, pasuki galvą kurdamas klausimą, laviniesi ir supranti, kad nieko tu iš tiesų nežinai, ir klydo tie, kurie davė man diplomus. Čia greituoju būdu surašiau kelis paprastesnius klausimus, įsivaizdavimui, apie ką ėjo kalba. Atsimenu tik tai, kas nesudėtinga – buvo labai jau gudrių užklausų.

Štai vat kur būtų tikrai širdžiai miela veikla: gulėti hamake ir kamšyti visas išsilavinimo spragas. Kaip gerai pasakė kiti spragas pajutę:  yra poreikis skaityti enciklopediją ir kaišyti duobes pagal abėcėlę.

Kuo čia dėtos niektauzos, katros emanuoja blėnius? Labai graži ir iš tiesų prasminga frazė. Ypačiai pravartu sėdint su kokiu niektauza  įsivaizduoti iš jo besiemanuojančius blėnius. Žavu. Praeina noras ūdytis. Išbandyta.

Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi :) ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.

Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose.  Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje.  Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas.  Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.

Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais :)

Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.

Taigi aplink Stokholmą driekiasi  kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas –  galima ką nors išsirinkti.  Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.

Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“.  Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims  ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne  – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.

Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.

Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų  – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti.  Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.

Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/05/05/norai-nuo-ispanijos-i-svedija/feed/ 3 http://www.taprasme.lt/2010/04/30/stresas-kenkia-sirdziai/ http://www.taprasme.lt/2010/04/30/stresas-kenkia-sirdziai/#comments Fri, 30 Apr 2010 09:25:54 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=1580 Atrodo, visi tai žino, bet maža kas ką teoriškai žino. Lengva pasakyt – nesinervink, atsipalaiduok, pasistenk nusiraminti. Paprastai kažkaip atrodo, kad nieko čia tokio, nusiraminti neišeina, bet tai ką, gyvenu ir gyvensiu.

Bet vakar ilgai ir nuobodžiai mindama dviratį ir sliūkindama takeliu, supratau, kad kažkas ne taip. Mano tikslas buvo: pulsas  127-137.  Paprastai bėgti nereikėdavo, kad toks pulsas būtų, bet vis dėlto eidavau gan spėriu žingsniu. Šį kartą einu kaip vėžlys, jau užmigti beveik pavyktų, ir vis tiek pulsas 140 – 145. Per daug. Dar sulėtinu tempą, bet jau viskas, šitaip lėtai niekas nevaikšto. Pasikviečiu trenerį – musiet kosminius dažnius sensoriai rodo. Ne, pasirodo, iš tiesų vos ne ramybės būsenoje širdis kalatojasi. Nei kavos geriu, nei nemiegojus buvau, vadinasi – stresas, ko aš ir neneigiu. O atrodė, kad viskas man gerai, maža, kad esu kupina emocinių šiukšlių.

Persėdau ant dviračio, ten neva labiau stengtis reikia, kad pulsą užkelčiau. Na, ramiai sau minu – 140. Daugokoka. Persėdu ant dviračio su atrama, ten dar lengviau. Minu minu, taip paprasta ir nesunku, pirmi lygiai, ir tai, kas minutę reikia žiūrėt, kad pulsas neužšoktų.

Tiesioginis streso padarinių įrodymas. Negerai nervintis, oj kaip negerai.

Ne buitis tai, kad visą savaitę be kompo prasėdėjus (nors prie jo atsisėdžiu darbe tiek, kad akys pradeda varvėt), prasideda kompiuterinė abstinencija. Liūdna. Bloga. Nėra ką veikti, kaip be rankų ir be kojų: nei dirbti, nei mokytis, nei su užsieninėm personalijom pasikalbėt. „Pasiskaipinsim“ – nebeišeina pasakyt draugui, su kuriuo ką tik vyną gėriau :) Telefone ne kažin kas matosi, na, reikiamus adresus pasižiūriu, bet juk ne tas, visai ne tas.

Kai pagalvoju, kad pirmą kartą į internetą įlindau pirmame kurse, o be jo, tik su labai traškančiu senu, dar iš Švedijos parvežtu kompu, sugebėjau 12 klasių baigti, ir ne taip jau blogai, kad niekada jokių referatų  nesisiunčiau ir iš vikipedijos raštų neraičiau, atrodo beveik neįtikėtina.

Mano galimybės absoliučiai apribotos, ir tai laužo kaulus. Kadangi be kompo sėdėsiu dar kokią savaitę, niekas man nepasisiūlo paskolinti atsarginio varianto, o prašyt neprašau, už namų sienų sėdėti per naktis nesinori, bo nei sveikata, nei pinigine netrykšta pilnatve, knygos, kur per daug proto nereikalauja, perskaitytos, namus tvarkytis trūksta įkvėpimo, o ir šiaip… geriausia išeitis – gult nuo 21,30.

Privalumai: dirbti reikia darbe, namuose tam ne vieta. Išsimiegojimas. Susipažinimas su TV programa (abejotinas privalumas).

P.S. jei tie, na, gyvatės, leidžia sau išjungti šildymą paprastiems gyventojams vos nutirpus pirmajam sniegui, ir nesupranta, kaip taip tik išaugs eilės poliklinikose ir  bus išrašoma daugiau nedarbingumo lapelių, tai savo ruoštu prispaus ir taip suspaustą Sodrą  – man vis senka argumentų už gyvenimą Lietuvoje aruodas. Jų vos ant dugno belikę. Vienas – gana stambus ir perspektyvinis, visi kiti – pelai.

P.P.S.  Į Briuselį galima suskraidyt už 21 lt. Nai nai nai.

]]> http://www.taprasme.lt/2010/04/16/priklausomybe-nuo-kompiuterio/feed/ 0