Einu per Nepriklausomybės aikštę, prieš mane švytruoja senyvos moters suklaipyti ala kroksai ir jos dukros, o gal anūkės, kiek atsilaupę kulniukai.
-Ėėė, kas čia toks?, – klausia vyresnė jaunesniosios, putliu pirštu pamodama į paminklą Vincui Kudirkai.
-Ką aš žinau, kas toks, – abejingai mesteli jaunesnioji.
-Nu bet rimtai, jei čia stovi, tai turbūt žymus, – smalsumo kamuojama nenustygsta gyvenimo mačiusi moteris.
-Aaa, geras, kas tas per vienas? – jau susidomėjo jaunėlė. Per tą laiką, kol tęsėsi dialogas, aš šias moteris pralenkiau, bet po šio klausimo nuostabos kupiną žvilgsnį atsukau į jų veidus. Manau, kad buvau palaikyta nemandagia fyfa, bet prisipažinsiu – mane nustebino.
Su rugsėjo 1-ąja, mokslo, gedulo ir vilties diena! Buvau net pamiršus kokia tai diena, bet sapne pasirodžiusi mano pradinių klasių mokytoja priminė. Visai netikėtai prisiminiau ir tai, ką mano smegenys iš prisiminimų apie mokyklą visai išstūmė: kad atėjus į klasę mokytojui reikia atsistoti, kad kiekvienas mokinys turi savo numerį, o per pertraukas visoje mokykloje būdavo budintys mokiniai.
Nėra komentarų