Susikaupsiu ir papasakosiu apie Luaros slėnio grožį, kraugerius Venecijos moskitus ir jūros besiilginčius Slovėnijos kalnų gyventojus. Tam reikia laiko, kad viskas susigulėtų, žodžiai apsigludintų, mintys išsigrynintų.
Bet jau apie ką netylėsiu, tai netylėsiu.
Tai štai, išėjau šiandien per pietų pertrauką pasivaikščioti. Kiek per šalta, kiek per šlapia, tad skubu atgal. Prie Katedros mane užkalbina toks vaikinukas, iš karto atsiprašo, pasako žinantis, kad nekaip gali nuskambėti, ir paprašo jam padėti. Aš aišku, klausiu, kodėl toks jaunas ir stiprus bernas prašo pagalbos.Visai pusėtinai atrodo, panagės švarios, gal batas ir praplyšęs, bet nepanašus į asocialų. To nesakiau, tik pagalvojau.
Jis man išdėsto visą savo karjeros istoriją, kaip dirbo servise, kaip pusę metų nebedirba, kaip kelis mėnesius gavo 178 lt. bedarbio pašaltos (?), kaip dabar neranda darbo, kad deda daug pastangų, bet jam nesiseka, kaip įsidarbino sargu už 700 lt, jau manė, kad jam pasisekė, bet direktorius pasakė, kad reikia vyresnio žmogaus ir t.t. ir panašiai. Taip besišnekučiuojant ir priėjome mano darbo prieigas, ir sakau – tai jei tu mechanikas, pažiūrėk, kas yra su mano mašinos veidrodėliu (nukrito, rupūžė, po to, kai vienas mielas kolega maloniai ji nulaužė), ir su tepalais kažkas (įtariu, trūksta). Pažiūrėjo, pasakė, kad trūksta, parodė, kaip matuoti, pasakė, kiek kainuos, iš kur pasirūpinti veidrodėliu. Kadangi esu šiaudadūšė, man suspaudė širdį, ir pamąsčiau, kad gal galima jam padėti. Paprašiau parašyti telefoną, gal paskambinsiu, jei reikės dėl mašinos kokio darbelio, gal šiaip ką. Berniukas atrodė laimingas, ir pasakė, kad gali man tą veidrodėlį ir tepalus sutvarkyti rytoj. Daviau jam 2 lt, o grįžus darban net paskambinau vienam savo draugui, sakau, gal tau reikia berniuko į statybas? Vienu žodžiu, esu reto naivumo ir gerumo žmogus.
Kadangi poroje mano žinomų servisų niekas neužsiima veidrodėlių iš sąvartynų paieškom, žinoma, viskas brangiau. Bet vis tik nutariau važiuoti į Martoną, kuris yra prie namų, o ir kaip skelbiasi internete, 20 – 21 val. yra laimės valandos. Sutaupyti man praverstų, ypatingai po nelabai draugiškų viryklių meistrų apsilankymų, tad vykstu į Martoną. Be 15 devynios, viduje sėdi vaikinukas, šviesos dega, bet durys užrakintos, ir jis tikrai mane mato, bet nesiteikia imituoti darbo valandų. Spjoviau, ir galvoju, gal padarysiu gerą darbą berniukui, tegul pakeičia man tuos tepalus. Susirandu tipiškoje moteriškoje tašėje, kurioje nieko neįmanoma rasti, to bernaičio telefoną, ir ką jūs manote – toks numeris neegzistuoja.
Man sunku suprasti, kodėl jam pasirodė verta kuistis prie tos mano mašinos ir pasakoti visokias istorijas už du litus. Per tą laiką galėjo daugiau praeivių sugraudinti. Čia vienas dalykas, kurio nesuprantu.
Antras – panašu, kad Martonui naglumo netrūksta. Nors… gal tai ir buvo laimės valanda – atvažiavau, tai ne tai kad nuolaidą gavau – iš viso nieko nemokėjau!
Nėra komentarų