Artėjančių kelionių nuojauta suteikia kone tiek pat džiaugsmo, kaip ir pačios kelionės. O gal net ir daugiau, nes tik džiaugiesi ir lauki, o kelionėse nutinka visokių fors mažorų, vedančių iš proto.
Įsivaizdavau, kad esu jau išaugus iš to amžiaus, kai žmonės trankosi po platųjį pasaulį (siaurąją Europą mano atveju) su minimalia pinigų suma kišenėje ir minimaliais planais, bet pasirodo – klydau. Tam buvau tiesiog nepriaugus, ir štai, vis solidėjant ryžtuosi ir taip pakeliauti.Vis gi tikiuosi, kad nakvynės oro uoste pavyks išvengti, iki šito dar tikrai nesijaučiu priaugus.
Užtat jaučiuosi išaugusi iš to amžiaus, kai didžiausia tragedija atrodo pinigų trūkumas. Tai yra tragedija, jei nėra ką valgyt ir už ką mokėti už butą. Bet jei tenka rinktis, pasitrankymas po užusienius VS pietūs kabakuose, ir sėdėjimai vyninėse – dar nėra taip blogai, kaip gali būti.
Dabar lieka tik pasimelsti dievui, kurio egzistavimu kai kurie tiki, kad islandai nepaleis daugiau pelenų (keisti jie, prašėme cash, gavome ash) ir nesugadins mano grandiozinių planų, į kuriuos įeina ilgai lauktas susitikimas su gera drauge, šiaip pažįstamų lankymas, darbiniai elementai, bei romantikos apraiškos.
Gal kas žino, kaip deramai susipakuoti rankinį lagaminą važiuojant 20iai dienų? Manau, kad yra kažkokios taisyklės, ko tikrai reikia, o kas gali likti ir namuose, bet aš net į darbą nešuosi pusę savo namų, taip kad, sunku man bus.
Kartais per savaitę nuotaikos ir planai kardinaliai pasikeičia. Ir tik dėl to gyventi yra įdomu.
Nėra komentarų