Nėra čia jokios prasmės

Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi :) ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.

Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose.  Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje.  Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas.  Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.

Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais :)

Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.

Taigi aplink Stokholmą driekiasi  kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas –  galima ką nors išsirinkti.  Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.

Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“.  Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims  ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne  – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.

Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.

Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų  – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti.  Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.

Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.

Trackback URL

kelionės, Švedija