Nėra ką veikti? Darbas – ne veikla? Facebook’e nieko gero nevyksta? Bet kompą maigai vis tiek, nors ir nieko gero? Tavo išsigelbėjimas – chatroullete.com. Prieš kelias savaites apie šitą reikalą man pasakė vienas pažįstamas, ir pažinčiai paskyriau vieną popietę.
Nežinantiems trumpa info: tai yra video chat’as, sujungiantis tave su random person. Paspaudi „start“, ir po kelių sekundžių į tave žvelgia skrybėlėtas prancūzas, cigaretę traukiantis turkas, storas britas, gitara grojantis japonas, žolę rūkantis olandas, vienuolikmetė vokietė, emo stiliaus būtybė, arba, gan dažnas atvejis, nenustatytos kilmės vyriškio dalis ties pusiauju. Todėl tai ir chat ruletė, nes nežinai, ant ko užšoksi. Pranašumas prieš lošimą vienas: nepatinka – next’ini ir viskas. O gal sutiksi įdomų žmogų. O gal tave next’ins, ir tas žmogus išnyks amžiams. Baisiau nei rusiška rutelė – ten tikimybė 16.67. Būti nextintam – daug didesnė. Tikimybė, kad dar kartą ant jo užšoksi, labai, labai menka. Truputį šiurpai nukrato, pagalvojus, kad esi ten, kur gali išnykti vienu pelės paspaudimu. Amžiams.
Per porą valandų, kai tyrinėjau šitą reikalą, ilgiau pakalbėjau su keliais žmonėmi (klausimu – iš kur tu – apsikeičiau su daug personažų). Vyrais, tiksliau. Dauguma ten – vyrai. Radau tokią abejotinos reputacijos statistiką, kad Chatroulette yra 89 proc. vyrų. 47 proc. amerikiečių. Ir 13 proc. iškrypėlių. Dauguma – vyrai, be abejo. Peršasi išvada, kad dauguma tų iškrypėlių – gėjai, juk žino, kad moterų nedaug ten ras. Taigi jiems malonu, kai į juos žiūri vyrai. OMG.
Iš tiesų, moterų labai nedaug. Vyrams nelabai yra ką veikti, kitaip pasakius, šiame chate :) Bet ir moterims sunkoka, kaimaždaug kas aštuntas random useris yra save maloninantis vyriškis stambiu planu. Tik viena mergina su manim norėjo kalbėt, bet be marškinėlių. Teko atsakyt.
Taigi pelė ant „Next“ mygtuko, ir kone nesustodama kitinau visus. Trumpai pleptelėjau su olandu Rolandu, kuris migdė savo du vaikus, papasakojo man, kad tą rytą išgirdo per žinias apie chatroullete.com, ir nusprendė pažiūrėti, kas tai per reikalas. Prabudę vaikai man pamojavo per kamerą, o Rolandas išnešė į kiemą kompą, kad pamatyčiau, koks pas juos pavasaris. Palinkėjome vienas kitam gero gyvenimo. Visai malonus pokalbis. Dar visai įdomiai pradėjom kalbėt su serbu ir vokiečiu, bet čia ir atsiskleidė sistemos netobulumai: po kelių minučių pokalbis baigėsi, ir labai abejoju, ar jie mane nextino -tiesiog kažkas dar ne visai sutvarkyta su technine dalimi. Dar apie lazy Sunday pakalbėjau su belgų porele. Vienas belgas, gan inteligentiškos išvaizdos, po kelių minučių pradėjo kalbėti, kad būtų smagu pasidžiaugti vienas kitu prieš kameras. Man tai nebūtų smagu, sorry.
Ne per seniausiai per internetą praūžęs, bent jau paviršiumi nuvilnijęs video – įrodymas, kad chatroulette yra ir labai įdomių žmonių :)
Taigi suma sumarum, tas chatinimas su random useriu visai įdomus gali būti, pranextinus iškrypėlius ir šiaip, akies netraukiančius :) Tik iš principo, žiūrint filosofiškai, pasaulis ritasi kažkur labai žemyn. Man atrodo, kad šita anoniminio chatinimo su bele kuo idėja iš principo kelia stresą: tu su visiškai nepažįstamu žmogum iš kito planetos krašto susiduri labai keistom aplinkybėm, ir lygiai po sekundės jis tave prameta, žinoma, tik dėl išvaizdos, nes daugiau nieko nespėja sužinot. Jei neprameta, tai dažnu atveju tikisi pamatyti tai, ant ko nepasirašo artimiausio baro lankytojai, o jei ne, kalbi nesąmones su didele tikimybe, kad jau kitą sekundę būsi nextintas. Vaikų aš ten neleisčiau.
Ir visą šitą reikalą sugalvojo, pradėjo, suprogramino septyniolikmetis Andrej Ternovskyj iš Maskvos. Bent jau taip rašoma. Žinoma, iš pradžių jis apie pinigus negalvojo. Galiu tik įsivaizduoti, apie ką galvojo. Augant lankytojų skaičiui, prie Andrejaus idėjos vystymo teko prisidėti ir giminėms. Bet dabar, ypač, kai susitvarkys su tais „nulūžtančiais“ pokalbiais, o per dieną apsilanko daugiau nei 1.5 milijono userių, bernaitis pradega gauti neblogų pasiūlymų, kaip antai iš Skype ir Google. Chatroulette nori ir rusai, ir amerikiečiai, o štai spiegelonline rašo, kad septyniolikmečio kūrinys gali būti vertinamas nuo 13.5 mln. iki 40.5 mln. dolerių. Štai.
Kažkur giliai man kyla klausimas, ar tai tikrai to rusiuko vaikiuko darbas. Kažkaip nei vieno ruso neteko sutikti besukant pokalbių ruletę, o jų turėtų būti ne taip ir mažai, jei reikalas prasidėjo rusyne. Labai daug olandų – neproporcingai daug šalies dydžiui. Ir net jei tai eina iš Rusijos, juk būtų gražus piaras – štai, koks jaunas žavus rusiukas, pats savo rankomis suprograminęs įrankį, leidžiantį jam ir jo draugams bendrauti su visu pasauliu. Pasaulis netruko įvertinti projekto teikiamą naudą ir galimybės. Dabar jaunajam Andrejui atsiveria visi keliai, jį pati Amerika kviečia, mokytis brangiausiuose universitetuose ir tapti dešiniaja Geitso ranka… lengvas įtartinumo kvapelis. Ir pagaliau, panašių saitų yra. Tik kažkodėl ši istorija skamba romantiškiausiai.
2010 Balandžio 7 d. 19:33 nuoroda
Hahaha! Tas video tikrai nerealus!
Bet aš kažkaip nelabai norėčiau ten sudalyvaut… Per sena gal :)
2010 Balandžio 7 d. 20:17 nuoroda
O kiek tau, simtas su puse?
2010 Balandžio 7 d. 20:41 nuoroda
:P Nea.. bet paauglystėj labai mėgau chatinti ir daug tikrų draugų taip susiradau, bet gal atsikandau to jaudulio su kaupu, kad dabar netraukia nors tu ką :)
2010 Balandžio 7 d. 20:45 nuoroda
Man vieno karto tame chatroulette užteko. Kadangi draugų ten nesitikiu rasti, o dar visokie diedai labai ne kokį įspūdį paliko, gal ir užteks man to chatinimo :)
Įdomiai sakai – daug tikrų draugų per chatinimą susiradai. Aš realiam gyvenime DAUG TIKRŲ draugų neturiu, o čia – klaviatūrą spaudant pavyko :D
2010 Balandžio 8 d. 18:11 nuoroda
Na taip. Radau. Tikrų ir amžinų. Tikiuosi :)))
2010 Balandžio 8 d. 21:52 nuoroda
Tokia cinike pasijutau…. Amžini, sakai. Nežinau, nežinau, nevartoju aš tokios frazės tokiame kontekste…
2010 Balandžio 9 d. 12:23 nuoroda
Dar vakar norėjau panašiai parašyti – taip nebūna, kad amžinų. Nebent stebuklingu būdu laiką sustabdytum. :)
2010 Balandžio 9 d. 20:50 nuoroda
Užtat pridėjau tą tikiuosi :))
Bet gal kaip nors. Žanijam vieni kitus ir vaikus krikštijam. Tai visko gali būt :)
2010 Balandžio 10 d. 13:41 nuoroda
Dar vienas cinikas :)
2010 Balandžio 11 d. 19:50 nuoroda
Nematau čia jokio cinizmo, tik visiška realybė.
Laikui einant atsiranda skirtingos patirtys, skirtingi interesai, mąstymas atitinkamomis kryptimis keičiasi, tad ir bendravimas keičiasi, dažniau netgi kardinaliai. Susitinkama vis rečiau, poreikis tam mažėja.
Na ir… sutinki atsitiktinai gatvėje, klausai, ką kalba, linksi ir jauti, kad nieko nesupranti. Pats nė nebandai kalbėti, nes matai, kad irgi nesupras. Arba kalbam abu, bet nė vienas nesiklauso. :)
Žiu minėtais atvejais kiek lengviau, ten galima apie vaikus kalbėti, vis kartojant tą „mes tą, mes aną…“. :)
2010 Balandžio 12 d. 11:49 nuoroda
Kartais aš apsimetu, kad kai kurių žmonių nematau. Arba apsimeluoju, kad labai skubu. Ir iš viso, nepažįstu tų draugų