Nėra čia jokios prasmės

Į palangę barbenant april showers, labai nesunku užmigti arba pasinerti į visokius keistus apmąstymus.

Kadangi  – Velykos, kurios man visiškai nieko nereiškia, tik pareigą jaustis, kad kažką turėtų reikšti, prisiminiau pernai velykinį laikotarpį. O buvo tai Ispanijoje.Tada pirmą kartą supratau, kad tradicijos ir namai man kažką reiškia.

Po eilinio baliaus niekas nenorėjo net girdėti apie jokias Velykas ir paruošiamuosius darbus. Po ilgų derybų pavyko išsiųsti butiokus pirkti kiaušinių. Grįžo su vynu, bet be kiaušinių. Pamiršo.

viso, baltų kiaušinių jie neturi, ir net girdėję nėra apie tai.  O australas net akis išvertė, klausdamas, ar balti kiaušiniai – vištų. Taigi sumąstymas lydyti žvakes ir teplioti vašku pagoniškus simbolius, kaip antai amžinybės ratus, neišdegė.

Taip pat neišdegė ir sumanymas nusipirkti dažų, nes citatos pradžia maurų krašte citatos pabaiga niekas kiaušinių nedažo.  Nors ir maurai, bet neišlaikė senųjų tradicijų. Labai seniai, dar III a. pr. Kr. Arabijos pusiasalyje ir senovės Romoje  kiaušiniai būdavo marginami (pasigooglinau).

Beliko tik vienas būdas: verkiant nulupti visus namuose esančius svogūnus, karpyti kojines, nudraskyti parko šakeles ir gėleles, ir pradėti aplikacijų meną. Po sunkios nakties prabudę slavų tautų butiokai suprato, kas vyksta, bet štai tailandietė – australė fotkino mane ir mano meną iš visų pusių, nes dar niekada nematė tokio archaiško būdo. Sakė, ten pas juos tik šokoladiniai kiaušiniai. Geriausiu atveju – koks nors lipduku padabintas normalus kiaušinis.

Labai keistas jausmas, kai darai tai, ką visada namuose darydavau kiekvienais metais, biški meluoju, na, bent jau matydavau darant, o čia apspinta penkios galvos ir išsižioję žiūri ir fotkina, ką tu čia dabar, žmogau iš Rytų Europos, darai. Esant toli nuo namų norisi bent kažkaip gimtojo ąžuolo ošimo įnešti.

Taigi margučių ispanai neturi, bet tradicijų prasme atsigriebia su Semana Santa (šventoji savaitė). Visą savaitę iki Velykų Ispanijos miestuose ir miesteliuose nuo pirmųjų saulės spindulių žygiuoja procesijos, skamba būgnai,  Kuklukslano stiliaus gobtuvais pasidabinę vyrai neša kryžių su nukryžiuotuoju,  karstą su jo kūnu,  nešamas prisikėlęs Jėzus beigi kitos biblinės iliustracijos.

Šios procesijos sutraukia daugybę žioplinėjančių turistų, ypatingai pietuose Ispanijos regionuose. O ten ir karštis atsakantis jau, kaip mūsų vidurvasarį.

Būdama pusiau santūraus būdo, tiksliau pasakius, patogumą mėgstu tiesiog, likau Katalonijoje, bet du mūsiškiai sugalvojo tranzuoti 2000 km. iki Sevilijos. Sakė, procesijų įspūdis didžiulis, vaizdas hipnotizuojantis, kai stovi vietoje, o  su pro tave dvi valandas eina procesija. Kiek ten žmonių turi būti, sunku net suvokti.

Aš pati nemačiau – nežinau, o mano kaime, Žironoje, procesijų metu lijo, buvo šlapia ir šalta, ir šiek tiek apturėjau gėdos prieš save, supratusi, kad nesuprantu aš tų procesijų. Na, gerbiami religijos žinovai, pasakykit, ką reiškia skirtingom spalvom apsirengę procesininkai? Violetinė, balta, raudona, juoda… Manau, kad prasmės tame esama ir gal net visai vertingos žinoti.

Kai kitą kartą trenksiu viską ir išvyksiu į kokį maurų kraštą, norėčiau žinot, į ką žiūriu. O į Ispanijos pietus derėtų nuvykti, kas be ko. Panašias, tik daug mažesnės procesijas, esu mačiusi ir Lenkijoje. Velykų rytą grįždama namo iš lenkų klausiau radijo: per žinias skelbė patarimus nepersivalgyti prie Velykų stalo.

Praėjo metai. Daug ko nutiko. Viskas yra daug paprasčiau, arba daug sudėtingiau, nei atrodo.

Trackback URL

Ispanija, pavasaris, Žirona