Nėra čia jokios prasmės

Ne visai į temą. Nors ir spynos, ir meilė, ir laisvė

…arba kitaip – kalėjime, buvau pirmą kartą. Už darbus. Ir dėl to, kad man tai buvo pirmas kartas, įspūdis didžiulis. Kiti, kurie „dėl darbų“ tokiose vietose lankosi n-ąjį kartą, tiek emocijų neišreiškė.

Visų pirma, kalėjimus aš buvau mačiusi tik filmuose ir nuotraukose, todėl įsivaizdavau grotuotus narvus su priplėkusiais čiužinais. Ne visai taip yra iš tikrųjų.

Moterys gyvena daugiaviečiuose kambariuose, kuriuos išsipuošusios kaip tik kurios gali ir/ar nori. Ir plastmasiniai narcizai, ir dailiai išnertos servetėlės stalus puošia, sienos apkabinėtos gobelenais, piešiniais ir iškarpom su … dailiom moteriškėm. Šituo nusistebėjau, bet kai porą kartų apsižvalgiusi aplink susigriebiau galvojanti „o kas čia dabar, taigi čia moterų kalėjimas!“, o tokias mintis man sukėlė keli bachūrai (jų ten ir būti negali, tiesiog esama tokių būtybių), toks sienų dekoravimo sprendimas man tapo suprantamesnis. Kelios moterys susiraičiusios ant lovų narplioja tikrai gražius megztukus, sukneles ir sijonus, kelios vaikštinėja būriais, iš rankų nepaleisdamos katinukų.

Naminiai gyvūnėliai kalėjime – man tai pasirodė iš fantastikos srities, bet kad ne, tai tik mano neišprusimas.  Ir mažesnius  šuniukus galima laikyt, vietinėje parduotuvėje galima įsigyti pašaro ir kraiko. Tos katės iš viso atrodo lyg ant žemės nebūtų niekad buvusios, nes jei ne vienos, tai kitos rankos jas gniaužo.

Katės katėm, atėjo iš laisvės, bet kada gali stryktelėti iš neaišku ko pridariusių rankų, ir vėl – į laisvę. Bet tuose namuose, kur taiso žmones, yra ir tokių, kurie nieko nepadarė, o išeiti – negali. Tai – vaikai iki trejų metų, kurių mamos „taisosi“, ir tie, kurie čia, pataisos namuose ir gimė (ok, gimė jie ligoninėje, bet nuo pirmų dienų kalėjime). Po trijų metų  – arba geriems giminaičiams, arba į vaikų namus. Turbūt neverta net sakyt, kad didelė dalis vaikų kalėjime atsirado tik todėl, kad moterys pasilengvintų sau gyvenimą ir greičiau išeitų į laisvę. Kalėjimo viršilos sako, kad labai jau greitai jos susiorganizuoja kūdikius, kai reikia. Graudu – visai niekuo dėti maži žmonės nelaisvėje, tarp keturių sienų, nusikaltėlių, psichiškai nesveikų, narkomanių ir ŽIV nešiotojų.

Oficiali statistika tokia, kad iš beveik 300 šiuo metu besitaisančių moterų kone pusė turi psichinę negalią. Keliasdešimt – narkomanių. Dvidešimt – žinomų ŽIV nešiotojų. Kiek jų yra iš tiesų, žino tik medikai. Kas pasisakė – pasisakė, kas nenori – niekas nežino.

Būna čia ir graudžių meilės istorijų. Štai stovint nulytam kieme šalia rėksmingųjų… romų tautybės moterų…, nuo kameros bandančių pasislėpti, arba priešingai – į kadrą įlįsti jaunų, senų, gražių ir nelabai kalėjimo gyventojų, nevalingai žvilgsnis užsifiksuoja ties porele. Vėl tas pats klausimas: pala,  o ką čia veikia bernai? Negali ten būti bernų, bet pažiūrėjus niekad nepasakytum: plačių pečių, siaurų klubų, plokščia krūtine trumpaplaukė būtybė, kurią puošia randai,  už rankos laiko trapią ilgaplaukę mergaitę. Taisyklės tokios, kad lovų sustumti negalima, bėda.

Dėl meilės ir žudomasi. Ne tiems, kurie liko už grotų sienų, o čia, kartu gyvenantiems. Prieš porą metų viena nelaiminga siela bandė atkreipti ją atstūmusios moters dėmesį, bet neapskaičiavo, ir ją rado nebe korimosi procese, o jau po visko.

Kaip danguje, taip ir žemėje, meilė iš išskaičiavimo egzistuoja ir kalėjime, ir tarp moterų. Kuri turtingesnė, kuri daugiau ryšulėlių iš namų gauna, ta – geidžiamesnė. Kadangi kalėjime nieko už dyką nėra, labiausiai kenčia nepilnametės. Joms rūkyti negalima, taigi ir tokių lauknešėlių nesulaukia. Todėl jos jau viską išpardavė už cigaretes, susišaudytas zonoje.

Yra ir etatinių šių namų gyventojų. Nusikaltę vyrai nėra tikri, kad grįš į tą pačią vietą, nes didesnis įkalinimo įstaigų pasirinkimas. O štai moterų laukia tik viena vieta. Kai kurios, išeidamos į laisvę, prašo palikti jų siuvimo mašiną, nes greit grįšiančios. Taip ir būna. Dažniau grįžta vyresnės. Jaunesnės, paragavusios prėskos kalėjimo duonos, kartais ir apsimąsto.

Štai viena labai graži romų mergina pasakojo, kaip ji čia pabuvus gyvens tik taip, kad niekada negrįžtų. Patikino, kad visada daro taip, kaip pasako. Turint omenyje, kad vagystės ir melavimas romams nėra nusikaltimai, ir kad visi jie sėdi už narkotikus, tokie patikinimai kelia šiokių tokių abejonių. Gal taip ir bus.

Kiti žmonės, kalėjime lankęsi „už darbus ir šnekas“, kuždėjosi, kad taip keista – toks gražus žmogus, o tokių dalykų padaręs. Taip, minėta mergina tikrai labai graži: gilios juodos akys, labai gražūs ilgi juodi plaukai, daili figūra, net ir kalėjime papuošta stilinga suknele ir aukštakulniais. Tai kas, kad graži. Prisiminiau „Marimar“ ir kitas nelaimingųjų laimingas istorijas. Ech.

Nors ir nelaisvėje, bet dauguma moterų vis tiek nori būti gražios, todėl tą dieną norinčias grimavo. Viena tikrai labai gražių bruožų moteris padažyta iš viso kitom spalvom suspindo. Viena iš kalėjimo vadų sako: kad taip gražiai atrodai, gal ir geresnė būsi.

Istorija tokia, kad ta gražuolė jau kelintą kartą kalėjime. Trumpai tariant, šakute subadė savo vyrą.

Trackback URL