Nėra čia jokios prasmės

Nėra pas mus parkų kultūros. Neįprasta per pietų pertrauką šildytis prieš saulutę, valgyti iš namų atsineštas salotas, labai retai matau besimokančius/dirbančius žmones.  Tik mamytės stumdo vežimėlius ir paaugliai geria alų. Nuėjus į Sereikiškes kiek sutemus, labai jau nejauku pasidaro. Vasaromis, kaži, gėlių niekas neišrauna?

Kadangi beveik visą pernai pavasarį ir vasarą praleidau parkuose, šį saulėtą rytą susisupau į pavasarinę skraistę ir patraukiau parko kultūros ieškot. Knygyne už du litus (?!!!) įsigijau skaitalą Agneta Pleijel „Fungi“. Porą valandėlių pasišildžius ant suoliuko, namuose pabaigus šią knygą, turiu pripažinti, kad skandinavų literatūra man vis labiau pradeda patikti.

Skandinavai moka pasakoti. O mano smegenys padaryti taip, kad aš skaitydama seku istoriją.  Nesiseka skaityti ilgų aprašymų ir išmąstymų – akys automatiškai prašoka nesibaigiančius saulėlydžio aprašymus, ir vis ieško pasakojimo. Turbūt todėl A. Kamiu „Svetimas“  perskaičiau su malonumu, o „Kryčio“ niekaip, niekaip neprisijaukinu. Tik atsivertus – atmetimo reakcija, jei per puslapį nėra nei vienos naujos eilutės.

Taigi apie sentimentus skandinavams. Naiviai galvoju, kad dauguma vaikų su skandinavų literatūra nuo mažų dienų susipažinę. Astrida Lindgren, Selma Lagerliof ir Tuvė Janson (ok, suomiai – šiaurės, ne skandinavų tauta, anyway)  – must to read.  Net nekalbu apie H. K. Anderseną. Pridėčiau dar ir Marija Gripė, bet tai būtų jau virš mano naivumo ribų.

Ir kaip kai kurie sumąsto, kad kiekvienas žmogus turi būti perskaitęs kalnus filosofinių traktatų, o šiaip patys nėra skaitę nei vienos šių autorių knygos, man – keista.  Pirmoji asociacija: purvinos panagės, slepiamos po raudonu nagų laku.

Keista ir išgirsti, kad Karlsonas arba muminukai yra „iš multiko“.  Tad gal uždarau potemę.

Bet kad skandinavų literatūra ir brandesniam amžiui  tinkama. Vienas skandinaviškos tiek vaikiškos, tiek literatūros vyresniems bruožas – melancholija, lengvas liūdesys.  Ta pati „Pepė Ilgakojinė“ man atrodo kiek liūdnoka knyga, ką jau kalbėti apie „Brolius Liūtaširdžius“, „Mijo, mano Mijo“, ir tik nesakykit, kad Anderseno „Undinėlė“ ypatingai ypatingiausiai linksma istorija. Skaidraus liūdesio pilni ir pasakojimai apie Trolius Mumius, ir iš viso, neskaičiau nei vienos skandinavų knygos, apie  kurią taip negalėčiau pasakyti. Paaugus tai atsiskleidžia visom kitom spalvom ir prasmėm,  pamatai visai kitas prasmes, todėl in my humble opinion, ir suaugę turėtų atsiversti vaikystės knygas.

Taigi šiandien sudorota Agnetos Pleijel „Fungi“ irgi pasižymi tokia savybe.  Net nežinau, ar tai romanas apie meilę, kaip kad mažom raidėm parašyta ant viršelio, ar filosofinis romanas, o gal viskas kartu. Kas tik neįkvepia rašytojų rašyti – štai A. Pleijel įkvėpė A. Šopenhauerio veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ epizodas apie į krantą lipančias kiaušinių dėti vėžles. Žinot, tikrai gera knyga.

Kiti skandinavų kūriniai, su kuriais vertėtų susipažinti: Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas“, Herbjorg Wassmo knygos (“Dinos knyga“,  „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“), Klas Ostergren „Džentelmenai“, S. Lagerliof  „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Tik juos visus skaitant lengvas šiurpas laksto.

Dar vieną skandinavų knygą užmačiau, žadu įsigyt T. Lindgren „Dorė Biblija“. „Humanitas“ knygyne visai gerų knygų esama už įspūdingai mažą kainą. Kad tik nelytų kiaurą parą.

Trackback URL

knygos, pavasaris