Atrodytų, kad ramiai tyvuliuojantis vanduo yra nepavojingas: nei bangų, nei verpetų. Vis dėlto man tokie vandenys atrodo grėsmingi. Nejudantis vanduo apmusija, apsitraukia dumbliais, užželia žolėm. Po kiek laiko visai supelkėja. Nors pelkė rami, niekad nežinai, kur padėjęs koją prasmegsi akivaran, o kur aptiksi burbuliuojančias dujas.
Ko tikėtis iš sraunios upės, jūros, vandenyno – žinau. Vanduo pats parodo: bangom, šniokštimu, kaskadom, purslais. Jei jau lendi į vandenį, šokantį devynaukštėmis bangomis ir aiškiai rodantį, kad nesi pageidaujamas, pats kaltas.
Ne itin originalu, ar ne? Vis dėlto tokios mintys man kyla apie kai kuriuos žmones. Na, esi tu bjaurus, šokinėjantis, irzlus tipas. Bet aš bent jau suprantu, koks tu esi, ko iš tavęs galima tikėtis. Jei mes bendraujam, mes bendraujam, nes (viliuosi) esam vienas kitam pusėtino pakenčiamumo ypatos. (Kalba eina apie visokio pobūdžio asmeninį bendravimą, o ne apie griežtai darbinį bendravimą, kas ir taip turi būti aišku).
Bet jei tu esi perdėm über santūrus, išlaikytas, mandagus ir teisingas žmogus, man pakvimpa stovinčiu vandeniu. Net numanyt negaliu, kas darosi tokiuose žmonėse. Tarkim: tu su manim bendrauji todėl, kad mandagumas neleidžia nebendrauti, ar todėl, kad tau tai smagu? (pėvėzė, kartas nuo karto susitikimai, pasikalbėjimai maždaug apie nieką ir t.t.). Apvertus aukštyn kojom: tu su manim bendrauji taip santūriai todėl, kad esi santūrus, tylus ir kuklus žmogus, kuriam trūksta leidimo/paskatinimo elgtis laisviau, ar tu tiesiog esi mandagus, ir iš esmės tau visai neįdomus mūsų bendravimas?
Kadangi absoliuti dauguma mane supančių žmonių priklauso „judrijųų vandenų“ tipui, anksčiau tokių klausimų nekildavo. Jei koks kada ir sukirbėdavo, tai greit greit pasiaiškinam, kas čia kaip čia, ir toliau ne itin santūriai gyvenam. Bet štai, susidūrus su kitokiais žmonėmis, kažkaip visai neaišku.
Ilgai būdamas pelkėje, išmoksti ją pažinti, išgirsti skirtumus tarp tylos skirtingose vietose, rasti kūlgrindas ir neįpulti į akivarus. Bet kaip ir į audringą vandenyną nelendu, taip įtariai žiūriu į pelkes.
2010 Kovo 28 d. 00:47 nuoroda
Labai taiklus palyginimas – žmonės ir vanduo. O su pelkėm iš tikrųjų sunkus gyvenimas. Jie pastoviai stebina, nuolatos sužinai kažką naują, nes jie atsiskleidžia po truputį, o ne iš karto kaip jūra…
2010 Kovo 28 d. 13:09 nuoroda
Jei tai būtų tik nuostaba, tai dar nieko. Bet mane tiesiog glumina uber išlaikyti žmonės, kažkaip verčia trauktis atgal, nes po tuo šaltu veidu gali slėptis belekas. Tik va, kartais sukirba klausimas, kad gal jie visai nėra šalti, tik kitokie. Aj.