Nėra čia jokios prasmės

Pavasaris veikia. Tikrai. Požymiai tokie: siaubingas noras kur nors važiuoti. Taip tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti na kad ir į Kauną. Rygą. Kuldigą. Pirkti bilietą ir savaitgalį praleisti Romoje tiesiog nieko neveikiant ir nieko nepažįstant. Kadangi vis labiau priartėju prie išvados, kad nei vienas, nei du kilo litai gyvenimo nepakeis taip, kad mirtis priartėtų, manau, kad artimiausiu metu taip ir padarysiu – bilietas į bele kur, ir ututu.

Nuostabus pavasarinis grožis – pietuose. Ryškios  spalvos: gėlės, jūra, gatvės, stogai, žmonės; lengvas vėjas, visa apimantis lengvumas. Vasarą ten žiūrėt nėra į ką, kvėpuot nėra kuo, o ir saulė taip pjausto ir vargina akis, smegenis ir dūšią, kaip kad šią naktį skaitytoje A. Kamiu „Svetimas“. “Jei eini lėtai gausi saulės smūgį. O kai eini greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti.”

Naktim knygas skaitau taip pat turbūt dėl pavasarinių perturbacijų. Štai vakar 5 ryto apsipirkau visą parą veikiančiame prekybos centre, 6 ryto, kaip kiekvienas save gerbiantis darbuotojas buvau darbe, užtat prabudus naktį, po pernelyg ilgai užsitęsusio pokaičio miego, lieka tik knygas skaityt ir Travel kanalą žiūrėt, o tai sustiprina pirmoje pastraipoje aprašytus norus.

Trackback URL

kelionės, pavasaris