Nėra čia jokios prasmės

Nyčės „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ ir Noros Ephron „Tas nelemtas mano kaklas“  – labai skirtingi kūriniai, bet abu atsidūrė mano pirkinių krepšelyje. Nyčei reikia susikaupti, o pradinei savaitgalinei reabilitacijai tipo ir antroji, laisvalaikio knyga.

Kuo čia dėtas kaklas? Tuo, kad kad kaklas geriausiai išduoda moters amžių, kaip kad rašoma, nuo 43 metų. Todėl autorė  – romantinių komedijų scenaristė, žurnalistė ir šiaip, nepėščia motera, siūlo jaunoms nešioti atviresnius rūbus, ir jei jos knygą skaito bent viena jauna, greitai apsirengti bikinį ir nenusirengti mažiausiai iki 34 metų. Su bikiniu palauksiu šiltesnių dienų, o visokių golfų ir taip nenešioju, nes jaučiuosi kaip su skafandru. Be to, negražu.

Bet man naujiena buvo tai, kad neįmanoma patempti kaklo, nepatempiant ir veido! Tada tikrai bėda.

Knyga parašyta labai lengvu stiliumi, nemažai pliuškiškumo ir autoironijos, bet visa tai atmetus lieka daug kartų girdėta, dėl to banalia vadintina tiesa, kad jaunyste reikia džiaugtis. Ir parašyta įtaigiai.

Reziumavimui puikiai tinka gale surašytas „ką būtų buvę pravartu žinoti“ sąrašėlis. Kadangi ne viskas man asmeniškai tinka, nes dar tiek nenugyvenau, pacituosiu kelis mano dėmesį patraukusius punktus.

• Nesinuomokite, pirkite (galiu pasiginčyti, bet iš esmės sutinku)
• Netekėkite už vyro, su kuriuo nenorėtumėte išsiskirti (suktai čia pasakyta, labai)
• Sofos apdangalo spalva turėtų kuo labiau priminti smėlio spalvą (nesutinku, man kol kas gražiau rožinė)
• Blokuokite kiekvieną nepažįstamą vardą savo pokalbių programoje (ir vaikui aišku, bet kažkada to nedariau, ir turėjau progos įsitikinti klaidą daranti)
• Visi figūros netobulumai, kurie neduoda ramybės būnant 35 metų moteriai, sulaukus 45erių jai kels tikrų tikriausią nostalgiją (metus galima įrašyti kitokius: 14 – 24 pvz, 16 – 26 ir t.t.)
• Viską užsirašinėkite. Rašykite dienoraštį. Daugiau fotografuokite. (o nuotraukas ne kompe laikykit, ir galva tikrai pavedinėja, nesugeba visko atsimint, ką norėtųsi)
• Jeigu tik trečdalis jūsų drabužių yra klaida, jums puikiai sekasi (Klaida ne mano, o gamintojų, gaminančių nekokybiškus rūbus. Spinta mano pilna, o rengtis nėra ką. Ir ne todėl, kad taip sako visos bobos, o todėl, kad tie rūbai po savaitės ar mėnesio nusitampo ir apsipumpuruoja. Taigi daiktas yra, ir apynaujis, bet nebelabai nešiotinas, čia visa bėda).

Paskutinis skyrius iš vis kažkoks niūrus apie mirusius draugus. Ir dar ten parašyta „skinkime dieną“, kas daug padoriau skamba lotyniškai, carpe diem, lietuviškai marazmas kažkoks.

Bet šiaip jau man atrodo, kad yra du būdai kaip gyvent: gyvent čia ir dabar, kaip paskutines savo gyvenimo dienas (netaupyti, nestrateguoti, nepersitempti, žiūrėt, kad dabar būtų gerai, ir nesiparinti), arba dėti pamatus ateičiai (daug dirbti, taupyti, atsakingai rinktis aplinkos žmones, nedaryt nesąmonių, galvoti, kad už dabartinius sunkumus bus atlyginta, esmė -  vėliau pagyvensiu).

Spėju, kad pirmu būdu gyvenantys žmonės yra laimingesni.

Trackback URL

grožis, knygos