Nėra čia jokios prasmės

„Oooo, kaip tu mąstai. Aš taip nemąstau“ – pareiškė man vakar kai kurie žmonės, kuriuos bandžiau išsitempti laukan, neva tai pavasariu džiaugtis. Suprask, į galvą neateitų eiti į lauką, jei galima šiltai sau tūnoti su taure rankose. Lauku tapo Trakai, kažkaip nieko originaliau neišėjo sugalvot.  Iš tiesų tai varau dievą į medį, vis prisimenu per teliką matytą reportažą apie vėžiu sirgusį berniuką, kurio svajonė buvo pamatyti Trakus, bet – nėra iš ko. Taigi grįžtant prie temos, Trakai yra labai gerai.

Nuodėmingo apsivalgymo kibinais turbūt neverta minėti, nes jaučiuosi sąžiningu darbu sporto salėje juos užsidirbusi. Didesnio dėmesio man, asfalto vaikui, pasirodė vertas pasivaikščiojimas užšalusiu ežero iki Užutrakio dvaro. Einam einam, vėjas pučia pučia, sniegas lyg vanduo atrodo, banguoja net nuo vėjo. Veidas, priešingai nei turėtų būti pavasarį, įraudęs nuo žvarbos.

Prisimenu, vieną žiemą turėjau svečių iš Ispanijos, tai žmogus buvo iš nuostabos pakraupęs, kaip galima vaikščiot ant užšalusių vandens telkinių, jam taip tas pasirodė įstabu, kad pliauškino fotiku į visas puses, įdavė man į rankas savo leidžiamą žurnalą, maždaug: parodysiu skaitytojams, kur leidinys skaitomas – net ir ant užšalusių marių. Ir tokių kaip tas svečias taigi devynios galybės, taigi objektyviai gražu.

Vienoj vietoj sutraškėjo ledas. Aš ir rupkė kad liuktelėjom į šoną, ir pradėjom spūdinti į šalį, kur matosi žmonių pėdos. Labai komiškas ir durnas vaizdelis: dvi mergos pridėjo į kelnes ir tyliai spūdina šonan :D Gerai, kad turėjom gudresnių žmonių šalia. Pasigirta iš priekio „čia gi trijų sluoksnių ledas“. Rupkė neišgirdo, pamanė, kad žmogus šaukiasi pagalbos :) :) :) Turiu pasakyt, kad mūsų mergiškas miestietiškas neišprusimas buvo smagiausia dienos dalis su daug nuoširdaus juoko. Ir savęs, žinoma.

Prisimenant nuotykius tame pačiame ežere, tai mes su Rupke turėjom nuotykių ir vasarą. Taigi, kokie du tūkstančiai septintieji. Dvi merginos džiaugiasi vasaros diena, ir plaukioja vandens dviračiu ežere. Jautri siela abiejų silpnoji pusė, tad siūbuojam, ir grožimės landšaftu: o dangus juodas juodas, o žaibai žaibuoja žaibuoja, o jau formų įvairovė, o jau koks grožis. Kaži, kiek procentaliai būna kamuolinių žaibų? O esi mačiusi? aš tai ne. Bet kaip gražu vis gi tie žaibai. O tu matai, kad ežere nebėra nei vienos jachtos? Aha. Kaip manai, lis? Jau lyja! ir žaibuoja vis arčiau! Mes esame čiut ne aukščiausias  taškas  keliasdešimties metrų spinduliu. Minam!

Lygiai po 10 sekundžių buvom šlapios iki paskutinio siūlelio, žinoma, vasarą daug siūlelių nenešiojam. Nieko nesimato, kur link plaukti, bet kažkaip nenuplaukėm atgal į ežero gilumą, kas mus, jautrias sielas, ir galėjo ištikti. Tik išlipus, lyti nustojo. Tad teliko tik išsigręžti suknutes ir plaukus.

Čia tiek visai neįdomių prisiminimų, bet net ir aš pradėjau laukti šiltesnių dienų. Nors aš šiai žiemai ir labai tolerantiška, bet kovo vidury kad snigtų kaip per klasikines kalėdas – to net ir man per daug.  Nebent ryt poryt dar kas rogutes iš kur nors suorganizuotų, nes šituo džiaugsmu nespėju pasidžiaugti jau kokius 10 metų. Nors lygiai prieš metus deginausi Ispanijos paplūdimiuose, bet užteks šnekėt: reikia mašiną nukasti, krūvos reikalų.

Trackback URL

Trakai, žiema