Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.
Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau „Krikštatėvį“. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.
Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius šeimininkus. Liūdna.
Toji Birutė ir sako: „aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel“. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.
Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: „vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.“
Dar Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir po ilgo gyvenimo kartu palaidojo. Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.
Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. „Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina“. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia „durnu senu bobu“, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu. Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.
Ir kuo toliau, tuo akys drėgnesnės… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti, kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga. (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)
Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.
„Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka“ – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.
Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.
2010 Kovo 13 d. 23:05 nuoroda
Kurioj čia vietoj Dzūkijoj?
Tekstas toks geras, kad komentuot nė neišdrįsčiau. :)
2010 Kovo 14 d. 10:29 nuoroda
Zervynose.
2010 Kovo 14 d. 17:53 nuoroda
Nosi aukstyn :) Tau dar visas gyvenimas pries akis
2010 Kovo 16 d. 20:58 nuoroda
Jo, kai kas važiuoja į Zervynas daugmaž autentikos pamatyt, o kai kas vyną ant akmenėlio geria. :)
Nors buvau, kai dar prieigas asfaltavo, kokiais 2007 paskutinįkart, gal ir rūkorius ant akmenėlio praėjau.
2010 Kovo 17 d. 11:28 nuoroda
Gal ir praėjai, bet tai tikrai nebuvau aš :) seniai aš ten bebuvau prieš tai. O kad kelias asfaltuotas naujai, tai buvo man įtarimų kilę, dabar man jie pasitvirtino :)
2010 Kovo 19 d. 20:15 nuoroda
And you run and you run to catch up with the sun but it’s sinking [...] The sun is the same in a relative way, but you’re older, shorter of breath, one day closer to death.
Cia is dainos, kuri man sukelia panasias mintis – ir tu girdejai, bet kadangi zodziu neklausai, tai surasiau cia :)
2010 Kovo 28 d. 12:52 nuoroda
Koks stiprus įrašas! Ne tik šiurpuliukai begiojo, bet ir akys drėko – labai jautriai reaguoju aš į tokius žmones.. Gal kad pati tiek pažįstu.. Liūdna, be galo liūdna.
Beje, nuostabus blogas, aš taip vėlai jį atradau, bet skaitau su pasimėgavimu kaip knygą ir vis pritariamai linkčioju galvą. Puikus.
2010 Kovo 28 d. 12:59 nuoroda
Ačiū, Žiu :) Kad kažką parašytum, turi būti daug sąlygų: noro, turėti ką pasakyt, laiko ir jėgų. Pastaruoju metu bent vieno, o neretai ir kelių komponentų pristingu.
2010 Kovo 29 d. 22:12 nuoroda
Sakiau, daugiau nerašinėsiu, bet dar noriu pritart Žiu.
Skaitysiu tylai, yra čia ką skaityti. :)
2010 Kovo 30 d. 07:06 nuoroda
Mmmmm, aaa, šita gi patį, A.Z., o kodėl nerašinėsi? Gal aš ir tave sugebėjau įžeisti, net tavęs nepažinodama? :)(kaip kad įžeidžiau gaują man nepažįstamų lachūdrų :D)
2010 Kovo 30 d. 12:19 nuoroda
Na tai kam gi rašyti būtinai? Paskaitai, palinksi galva ir fsio. :) Svarbu, kad skaitosi gerai.
2010 Kovo 30 d. 13:10 nuoroda
Smagiau, kai kažkas apsireiškia, o tai galima pasijust, kaip su sienom kalbant :)